Kepykla nr. 5

Kai Rimi pamačiau marcipano pieniškame šokolade (akcija, akcija!), pagalvojau apie Moniką, kurios ne žmoniškai pasillgau – ne žmoniškai, o katiniškai.

Svarbu mokėti žodžių rašybą kartu ir skyrium. Mat kitaip nekurių (netaisyklingas žodis, bet teisingas) renginių reklamose autobusuose taip ir išeina – nevisos šventės baigės. Ne kažką, ką aš galiu pasakyt — agree, bet regisi, kad čia reklamos gamintojų sabotažas prieš rengėjus.

Ir viskas labai tvarkoj. Stadiją savaitgalį-tvarkausi-darbo-dienom-šnerkščiu pakeitė savaitgalį-tvarkausi-dvi-savaites-šnerkščiu: tvarką kambary išmainiau į cheesecake brownies ir tvarką galvoj, juoką, istorijas ir ėjimą iš proto. Man regisi, kad visai apsimoka.

Mielai kolegei I. pažadėjau, kad tinklaraštin patalpinsiu penktadienio pietus.

Tartas su špinatais

Tešlai:
90 g sviesto
1 v.š. aliejaus
3 v.š. vandens
1/2 a.š. druskos
150 g miltų

Įdarui:
75 g tepamo varškės sūrelio su žalumynais
1/4 st. grietinėlės
2 kiaušiniai
200 g šaldytų špinatų (juos atšildyti)
1/2 st. tarkuoto mėgstamo sūrio
žiupsnis druskos
žiupsnis pipirų

Pagrindui orkaitę įkaitiname iki 200 oC. Į karščiui atsparų indą (geriausiai stiklinį) dedame sviestą, druską, vandenį ir aliejų. Indą pašauname į karštą orkaitę maždaug 15 minučių, kol sviestas pradeda burbuliuoti. Jei pakraščiai šiek tiek paruduos – dar geriau, turėsime rudojo sviesto/karamelės prieskonį :) Alternatyviai sviestą tirpinti galime ir mikrobangėje – daug greičiau!
Išimame indą iš orkaitės, supilame visus miltus ir greitai šmaišome šaukštu, kol tešla susiformuoja į vieną gniutulą ir atšoka nuo indo kraštų – panašiai kaip kepant plikytus sausainius. Kai tešla vos vos pravėsta – tiek, kad rankų nebedegintų – ją gerai išminkome.
Tešlą suvrčiame į kepimo formą ir ją lygiu sluoksniu paskirstome po visą dugną, apklijuojame ir pakraščiukus.
Dugną subadome šakute, įklojame į formą skardos ir pripilame pupelių. Pašauname į 180oC orkaitę ir kepame 10 minučių. Išimame svarelius ir dar pakepame kkias penkias minutes – kadangi įdaras drėgnokas, reikia padą apkepti, kad neliktų drėgnas irgi neiškepęs (kaip lemoną kartų buvo per The Great British Bake-Off.

Kol pagrindas kepa, pasiruošiame įdarą. Sumaišome tepamą varškės sūrelį su grietinėle ir kiaušiniais. Įmaišome likusius ingriedientus ir gerai išmaišome. Supilame į apkepusį pyrago pagrindą ir kepame, kol viršus vos paruduoja, o pats įdaras yra tvirtas – apie 20 minučių. Šiek tiek pravėsiname ir valgome! Mm!

Pagrindo receptas – Deivio, seniai seniai radau jį pas Aušrą, ir anas patapo bene mylimiausiu mano nesaldžių tartų pagrindo receptu; įdaras – adaptuotas iš Smitten Kitchen.

Limono vis dar nelaimėjau.
Liūdnukas.

Tiek, kad išlanksčiau vienaragį – čia tau ne laivelis (laineris), ir net ne gervė! Kita vertus, laiveliai bent jau plaukia (dauguma), gervės laimę ar kažką ten neša. O vienaragiai šiaip sau. Blizga.

Laikykitės, savaitgalis jau greitai; o tarp savaitgalių pietus nešamės į darbą. Va tokius va, nusikopijuotus iš vegetariškų valgymo įstaigų, žiauriai kvepiančius ir vienus mano mėgstamiausių. Tai tiek!.

Bengališkas sabdžis
250 g kalafioro
200 g morkų
500 g bulvių
1 cukinija
250 g saldaus pieno sūrio (panyro)

200 ml riebios grietinėlėz
300 ml pieno
100 g grietinės
1-2 a.š. druskos
1/2 a.š. malto kumino
žiupsnis asafetidos
2-3 a.š. kario
1/2 a.š. ciberžolės
1/2 v.š. rudojo cukraus

Kalafiorus išskirstome žiedynais, morkas – monetėlėmis; apverdame.
Bulves ir cukinijas gerai nuplauname ir supjaustome kubeliais. Atskirai aliejuje apskrudiname bulves, paskiau – cukinijas. Išėmę daržoves, aliejuje apkepiname kubeliais supjaustytą saldaus pieno sūrį.
Prikaistuvyje užverdame pieną ir grietinėlę. Suberiame prieskonius, pamakaluojame ir nuolat maišydami supilame grietinę.
Puode sumaišome virtas ir keptas daržoves, sūrį, užpilame padažu, leidžiame pastovėti kokį dešimtį minučių.
Valgome su lavašu, tortilijomis ar čapačiais.

Viskas taip paprasta.

Atrodo, galvoj vis dar sukasi noras raštelėti apie tai, kad April showers bring May flowers, bet tiesiog akivaizu, pažvelgus į dešinį-apatinį ar dešinį-viršutinį kampą, kad lietus, kurio pilnus batus primyniau grįždama iš pasimatymo su Džoniu Depu, praktiškai; priklauso netgi kitam metų laikui. Tam, kur ne-mokslai, ne-darbas, ne-šaltis, ne-vakarai prie kompiuterio; taip-edinburgas, taip-drauuugaiiii, taip-virtuvė, taip-iškylos.

Kalbant apie iškylas, panašu, jog [dar-pora-dienų-ir] jau metas pietauti lauke, basomis, veidu į Nerį, ausyse sukantis vėjui ar belenkam, ko dabar pilnas grotuvas.

Ir dar. Pasigaminusi šitus susuktinius (žodžio daryba panaši kaip “sumuštinio”), išsyk pamaniau, kad jie tokiam planui chuliganui būtų visiškai tinkami – suvynioti į foliją ar kepimo popierių, sumesti į žymųjį rudą maišelį. Puikumėlis, ne kitaip.

Tortilijų vyniotinukai
šviežių tortilijų (žr. žemiau!)
guacamole
pomidoro
saldžiųjų pipirų
daigintų ridikėlių sėklų
truputį sūrio – ar varškės, ar parmezano, ar..

belenko kito. Vakar dienos likučių, keptos kiaušinienės, mėsytės, tofu, salotų, – you name it. Kadangi aš esu ligi ausų įsimylėjusi avokadų-pomidorų derinį (jau kokius penkerius metus!), dažniausiai užtepą darau būtent iš avokadų, bet ne prasčiau tiktų ir grybų paštetas (turiu awesome receptą, tik vis nepasidalinu!), saulėj džiovintų pomidorų užtepas, net jogurtinis tzatziki. Kaip sakiau – you name it. Arba anything goes. Arba nėra to blogo, ko tortilija nepagerintų. Arba kitokie iš liaudies atėję posakiai.

Tortilijos
(8 tortilijoms)

Tortilijas (pagaliau!) gaminausi namuose. Taip jau nutiko, kad Alma Littera šiandieną išleidžia į lentynas naują knygą apie duonos kepimą iš The River Cottage, už kurių akis vis užkliūdavo internetuose, serijos. Kadangi duoną kepame bent porąsyk per savaitę, pasišoviau išbandyti keletą receptų bei papasakoti apie jų (ne)sėkmę (tikėkimės, sėkmę ,)) bei pačią knygą. Taip taip taip – čia diskelimeris (pastaba apie atitikimų atsitiktinumą, pasak Google vertėjo) :)

Tiesa, žinote, kaip sako — geriau vieną kartą pavartyti nei dešimt kartų išgirst niekus tauzyjant. Taigi kliktelėjus ant nuotraukos, atsivers diiidelė diiidelė ištrauka iš knygos – su visokiom spalvotom nuotraukom, receptais ir kitais smagumais.

kiekvieną rytą ties ausimi skamba so weit.
žadina maždaug tiek pat kiek suki dakara. bet nuteikia pačioms ramiausioms dienoms.
dienomis tuo ir gyvenu – ramumu. jokio skubėjimo. nuolaidžiavimai sau. ramus sėdėjimas be darbų. ilsė–

dar kartais laukimu:

pieštukais a4 lapuose brėžiant Būsimo Kalendoriaus linijas, viskas atrodo taip greitai! – žiū, vasaris jau visai ant nosies, trys savaitės betmeno peržiūrų, strykt, o dabar ir balandis, rožinėm-violetinėm-rausvom kreidukėm spalviname pasirinktus kvadračiukus, o kas tada telieka, ogi nieko, tik sesija per savaitę, ir vasa–

žemės kvapas, žemės kvapas. vasarą skaitysime kokį nors granauską, skaitysime jį iš vilnijančių lietuviškų rugių palei kelią, iš lietuviškų debesų, užvertus galvą sodo pievoje, iš lietuviškos jūros bangavimo ir smilčių, pribyrančių į batus; nuraškysime su pirmaisiais pomidorais, drauge su mėlynėmis gainiosime po saldų pieną.

nes reikia tiek nedaug, kad imtų blizgėti akys ir iš toli toli, ant pilko lauko, užuostum donelaičio girios alsavimą. ir tada –
žiupsnis tikrumo,
žingsnis pa(si)tikėjimo,
pakylėjimo trupiniai.

kepto baklažano salotos su ožkos sūriu
salotos (smagiausia – kelių spalvų!)
pusės šviežio pomidoro
kelių riekelių baklažano
gabalioko ožkos sūrio (naudojau šį)
aliejaus
džiovintų bazilikų, raudonėlių, čiobrelių

salotas nuplauname, nusausiname ir sudedame lėkštėn. pomidorą nuplauname, supjaustome ir sudedame ant salotų. truputukyje aliejaus apkepiname baklažano riekutes ir dar šiltas išdėliojame greta. užbarstome smulkinto ožkų sūrio, apibarstome prieskoninėmis žolelėmis ir apšlakstome aliejumi. nusigriebiame gabalioką traškios duonos, valgome sparčiai (kol baklažanas neatšalo!), bet baisiai mėgaudamiesi (mat nežmoniškai skanu). mintyse dėkojame bri.

pagal tastyart receptą.

kiekviena anglų paskaita man suteikia vis daugiau džiaugsmo. rašome štai, pavyzdžiui, oficialų laišką – atsakymą į skundą, ir klausia dėstytojas – “vaikai vaikai, tai ką pirmiausia laiške reikia parašyti?” – “hello”.
ir kiekvieną sykį stuburu vis dar bėgioja šiurpuliukai, kai išgirstu [evy] (heavy) – tarsi savo drabužių spintoje turėčiau pasislėpusį eric ripert.
dėstytojas sako, “too bad so sad yo’ dad”, taip pat “goody goody” ir dar mums pasakoja, kaip windows nebuvo pirmoji operacinė sistema – tiesą, priešingą daugelio bendrakursių įsitikinimams: sako jie, kad kompiuteriai prasidėjo nuo windows 95, o prieš tai vyravo pirmykštis chaosas; dėstytojo paraginti mintyti, atkapsto, kad prieš windows buvo windows 3.1.
jis žiūri į mane ir klausia, “julie, o tu ar žiūri į monitorių, kai taipini tekstą?”-”nebežiūrėdavau,-sakau,-bet tada atvažiavau į prancūziją ir pradėjau painioti M ir kablelius, a ir q.”. jis užjaučiančiai palinguoja galva.

sunkiausia tačiau yra universitete: taip taip taip rinkti tekstą klak klak klak klak ir įgusti, per peniolika minučių pirštai persiorientuoja ir link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta, tik su riestiniais skliaustais tenka truputį daugiau pavargti; o pargrįžus chez soi naujos bėdos, nes pirštai link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta.

- – - penktadienio anime peržiūroje bandžiau įsivaizduoti šalia sėdinčiius du su ausytėm. – -

egliškos salotos
- nes jos man žiauriai priminė Eglę, ir tada atsiminiau – senų senovėje, kai rokforo ir kriaušių derinys dar galėjo pasirodyti mažumėlę keistas, jį atradau Žaidimų Aikštelėj.
salotų lapų
kriaušės
gabalioko stipresnio skonio balto (t.y., ne parmezano kokio – anas irgi puikiai tiktų, bet kita koncepcija) sūrio: išbandžiau ir su rokforu, ir su šviežiu avies sūriu su žalumynais
graikinių riešutų
aliejaus
citrinų sulčių
rudojo cukraus
žiupsnio druskos

kriaušę išdorojame: supjaustome skiltelėmis ir išimame sėklalizdžius. nepridegančioje (pavyzdžiui, teflonu dengtoje) keptuvėje apkepiname kriaušes iš abiejų pusių, kol truputį paskrunda (karamelizuojasi?), bet neištęžta – todėl geriausia tai daryti nustačius pačią kaitriausią ugnį.
padažui sumaišome aliejų, citrinos sultis (puikiai tiktų balzaminis actas, kaip kad naudoja Eglė, bet maniškis pasiliko namuose), rudąjį cukrų, druską. sumaišome plėšytus salotų lapus, kriaušes, graikinius riešutus ir sūrį – po truputėlį visko paliekame viršui apdėlioti.
valgome su traškia šviežia duonele (arba “duonele” – bagete, pavyzdžiui .)).