Kepykla nr. 5

o visos dienos buvo tokios paprastos — rytais anksti risdavausi iš lovos, pusdienį leisdavau Ant Kalniuko (oh the irony), dusyk savaitėj imitavau paukštišką čiauškėjimą, det här är Sara, min flickvän, hon talar lite grekiska, vad har du för yrke, nemėgau kaupiamojo draudimo, kai išmoka išmokama mirties metų gale,- na, žodžiu, dar vieni tradiciniai įsisukę metai.

o praėjusio antradienio rytą pašto dėžutėj radau Laišką, nuo kurio balsas ėmė drebėti, nei rankyčių, nei kojyčių. Eglė sako, DOMM atnaujino savo meniu ir – ir tai, matyt, svarbiausia – koncepciją, ir ei (gerai, iš tiesų TAI svarbiausia), tinklaraštininkus kviečia apsiuostinėti, pakramsnoti, gal paskiau ir mintimis pasidalinti. valio, dar viena tinklaraštininkų privilegija!

ak, tariau sau, juk tiek laiko TEN norėta! bet žinote, tie norai — pasvajoji, pasvajoji, ir toliau šakute badai varškės apkepą mif’o valgykloje (sezono naujiena: su razinomis!).

po truputėlio streso (dviejų tipų: gi mėsos nevalgau ir neturiu ką apsirengti), pasidaviau ir parašiau: taip taip taip, NORIU LABAI.

ir po poros dienų (t.y., ketvirtadienio vakarą) nemoliūgine karieta atriedėjau į Vilniaus Rotušę – didelei, ilgai, gražiai ir baisiai intriguojančiai vakarienei.

pirmiausia šeimininkas Artūras Oželis papasakojo, kas pasikeitę ir koks nuo šiol būsiąs DOMM. ir drobėse atrodė viskas taip gražu:
naujoji koncepcija “arčiau žmogaus” (šuolis nuo, A. Oželio žodžiais tariant, žmonių išsigalvotos molekulinės virtuvės);
sezoninis meniu (didelis pliusas!);
vakarinis-savaitgalinis restorano virsmas į socialinę erdvę, kur tuos šventus pasisėdėjimus skirtumėm ne vien tik keturių valandų vakarienei, bet šįsyk – jau ir bendravimui (žr. žodį lounge restorano pavadinime).

puiku, suplojome delniukais. ir mūsų likęs vakaras it tyčia ir atspindėjo tą naująją laisvesnę koncepciją. viena po kitos – nelyg pasakoje – ant stalų keitėsi lėkštės, ir pusantros valandos gaubėmės malonios įtampos debesėliu – o kas dabar? tarp pastebėjimų ir diskusijų, tarp vertinimų ir lyginimų nuo dūšios pleptelėjome – idėjos daliai bendravimas rašome riebų pliusą!

antras didelis ir ryškus pliusiukas bus už rūpestį; prieš vakarienę (ir ne aš viena) krimtausi – ar neteks dviejų trečdalių lėkščių grąžinti, kaltai nusišypsojus – atsiprašau, tačiau mėsos ir žuvies nevalgau. bet ne — irmai ir man priminus, jog tikrai tikrai nevalgome jūros gėrybių anei mėsos, gavome vegetariškų skanėstų. valio!

o kaipgi, na, maistas, paklaustute. kartotis nebesinori – visą meniu (ir vegetarišką taip pat!) atidžiai išnagrinėjo gerb. kolegos (žr. nuorodos apačioje), o jį po kaulelį narstyti ir vertinti – dar ne mano nosiai. tad aš tik žemai nukelsiu skrybėlę chef de cuisine Javier Lopez. ir trumpai tarstelsiu, jog risotto buvo kažkas fontastiško – neatskirti, kur tekstūra, o kur skonis, kur vaizdas, kvapas, kur įspūdžiai. visa yra vienis, t’sakant.

taigi, mielieji, tokie tad mano, būro, nuotykiai Restorane. norisi daugiau? (man – taip! pakartotinų vakarienių.)
Eglės
Indrės
Rokiškio
Giedrės
Edgaro
Irmos
Lauros
Beatos

kol nemąstome apie žiemą ir minus kem – būname Čia ir Dabar – džiaugiamės. et, apie tuos rudeniškus džiaugsmus turbūt dar rašysiu ir rašysiu, eilėje vienam po kito rikiuojantis vis naujiems obuolpyragiams. o gal šįmet ir pyragams su kriaušaitėmis – for a change.

bet dabar pas mus gražu. kartais užsinori spragt (if you’re happy and you know it snap your fingers) ir atsidurti paryžiuje su šezlongais praeiviams stebėti ir partout veikiančiais fontanais — kartais. dar ne vėlu, šypteliu į ūsą. bet, nepaisant to, skųstis nevalia. šitą ankstyvą rudenį ketinau suvynioti popieriun, kad neišsibarstytų, ir įmesti kelionėn per vandenis ir kelius, kelionėn į croissant‘ų ir tūkstančio sūrių kraštą. bet ką čia slėpti – su tais minkštais kassyk ankstyvėjančiais vakarinės saulės spinduliais ir Katedroj sėdinčiu išsirengusiu jaunimu jis toks iki skausmo francūziškas, kad ar beverta eksportuoti?

o, kalbant buitiškiau, vasara iš mano namų išriedėjo drauge su orkaite. ne ne, jokie plėšikai nepasikėsino į mano Brangųjį Turtą. tiesiog, kaip taikliai išsireiškė Jurga, pasinaudojau tarnybine tinklaraščio bendrasavininkės padėtimi ir porai savaičių gavau naujos technikos. tik, kadangi man Visada Visko Reikia, namuose jau gyveno duonkepė (kaip supratau – tinklaraštininkų-norimas-išbandyti-objektas-numeris-vienas), todėl užsiprašiau.. ta-dam, garinės Electrolux’o orkaitės. tokios va. įmontavome ją po stalu.

baisiai apmaudu, obettačiau man prapuolęs belenkoks ūpas cackintis su maistu daugiau nei būtina. kitais žodžiais tariant – noras spragsėti fotoaparatu aplink sausainėlius, pyragėlius, torčiukus ar, neduok-fotografavimo-Die, lazaniją. retsykiais (retsykiais???) šiam darbui įkinkome tėtį, sykiais ne.

todėl maniškis trumpas atsiliepimas apie orkaitę ir bus toks – negausiai iliustruotas. bet kepėm joje daug daug, visko.
kepėm keksiukus;
virėm bananinius keksiukus garuose;
skrudinom granolą;
dusyk džiovinome morengus!;
varvinome seilę, stebėdami, kaip orkaitėj kunkuliuoja išsilydęs sūris ant lazanijos;
virėme garuose varškės apkepą;
skrudinome šafraninę vištieną su medumi ir lazdyno riešutais;
kepėme super skanų obuolių pyragą;
netgi įsigudrinome jon pašauti tikrų tikriausias baguettes;
ir dar – prašėme orkaitės, kad pati išsiplautų. ką ji ir padarė.

todėl ją išriedančią (gerai jau gerai – ištempiamą; aš griuvau kryžium, nenorėjau išleisti, kabinausi į skvernus ir visaip kaip protestavau (bent jau mintyse)) graudžiai apverkėme, tačiau susitarimas yra susitarimas. o gaila, mat visai prisirišome prie jos. vardo, tiesa, nedavėme, bet glostėme ir kalbėjome jai ausin meilius žodžius.

man orkaitė ypačiai patiko tuo, jog baisiai norėjau garų puodo. o jinai, jei teisingai mygtukus suspaudysim, gali apsimesti ir juo – žr. virtas garuose varškės apkepas ar bananiniai keksiukai.
pirmąsyk drįsau lazanijon dėti neapvirtus lakštus – ir ką, viskas normalei! tiesa, liaudis sako, kad ir paprastai juos taip galima dėti, nereikia nė jokių garų, bet man kažin kaip baisoka – o kas, jei teks čiaumoti neatkandamai kietą makaroną?
o višta, tvirtino šeimyna, gardžiausia kokią tik tekę gyvenime ragauti. man telieka tikėti jų žodžiais ir pasakyti bent tiek, kad padažas, katrą ruošiau, – tikrai gausiai skanus (yotam ottolenghi, keliu skrybėlę). mano kuklia nuomone, vištai padėjo tai, kad orkaitėj esti toks termometrėlis – kyšteli mėsytėn, ir pasako, aha, temperatūra tokia-štai-ir-tokia; todėl nebereikia spėlioti, ar jau jau, ar dar biškutį. kulšelės liko drėgnos (gal garai padėjo? -> kepimas karštuose garuose) ir.. na, nieko daugiau nepripasakosiu ryšium su savo nemėsiavalgumu.
man asmeniškai smalsiausia buvo duona. taip taip. kadaise kepiau ciabatta, ir ji man išėjo tik visai nieko (ak tas perfekcionizmas!). tąsyk žaidžiau pilstydama verdantį vandenį – garai kepimo pradžioje padeda duonai geriau iškilti (kadangi ne taip greitai susiformuoja plutelė), o ir paviršius, sako, išeina traškutėlis. šįsyk tiek vargti nereikėjo ir, pasirodo, tikra teisybė – pirmąsias dešimtį minučių leidus orkaitei ne tik kepti, bet ir garuoti, baguette plutelė labai teisingai traškėjo. ir, kaip ir pridera, duonutės išliko šviežios tik pusdienį.

žo, orkaite likome gausiai patenkinti. okai, okai, kalbu tik už save (nelemta didybės manija), bet prie gero greitai priprantama; prie pastovios (ir aiškios) temperatūros orkaitėje; prie greito greito įkaitimo; prie melejono programų; prie saviplovos; prie pypsėjimo, laikui praėjus; prie langelio, kuris, palyginus su mūsų senąja, panašus į dešiniojo neries kranto stiklainį, palyginus su trisės būdelės širduke.

orkaite, sugrįžk, ką?

garuose virti bananiniai keksiukai
150 g miltų
1/4 a.š. kepimo miltelių
1/8 a.š. sodos
2 kiaušiniai
80 g cukraus
200 g bananų (~3 maži)
75g aliejaus

persijojame miltus, kepimo miltelius ir sodą į dubenį.
kiaušinius plakame su cukrumi, kol pasieks kaspino būseną, t.y., masė bus balkšva, tiršta ir lipni, o pakėlus šluotelę ir ja nupaišis aštuonetą, anas turėtų išlikti paviršiuje apie 30 sekundžių.
atsargiai įmaišome sutrintus bananus, tada beriame miltus ir pilame aliejų – pakaitom, lengvai maišydami. atsargiai – negalima išmušti viso oro!
masę supilame į paruoštas formeles ir verdame garuose 15 minučių – ar keksiukai iškepę, patikriname mediniu pagaliuku. aš nustačiau “virimą garuose”, įjungiau laikmatį penkiolikai minučių ir palikau. kadangi išlindusius iš orkaitės keksiukus šeimyna pasitiko su ironiška šypsena ir krizenimu – vis dėl to jų balkšvai-žalsvai-gelsvumo – įjungiau mažojo grilio funkciją ir palikau pyragėlius orkaitėje dar penketui minučių.
tiekiame šiltus arba kambario temperatūros.
keksiukai išėjo kiek lipnoki – visai maloniai klijavosi prie gomurio – ir gausiai drėgni, visai kitokie nei, na, tradiciniai. man patiko patiko.

skolinausi iš čia.