Kepykla nr. 5

pre-scriptum.
< --- nepatingim paspausti mygtuko ten kairėj, tada nubyra penki pinigėliai dėlionėms pirkti. matematiniam protui lavinti, t'sakant. ir jį maigyt kas valandą galim!

prisipažinimas, apsikabinus histoire des idées économiques de Platon à Marx ir histoire des pensées économiques. les fondateurs.

ar atsimeni tuos rytus prieš a.s. kontrolinius, kada slėpdavomės tarp trečio ir ketvirto aukšto, kaip tu gerdavai tirpią nescafe, nors r. to neleisdavo, galiausiai tau iš nosies vėl imdavo bėgti kraujas, mes vėluodavom į matematiką, kartais iki penkiolikos minučių, ir dar, ir dar rūbinėje virdavomės vandenį knorr pomidoriniams makaronams iš maišelio, taigi, tuos rytus, kai spengiančiom galvom pamišusiais pirštais versdavom knygeles su visų buvusių istorijos egzaminų užduotimis, karštligiškai perskaitydavom klausimus, versdavom atsakymus, nesustok negalvok baigsis laikas,

ir po pusvalandžio tą patį pratimą tik truputį atvirkščiai kartodavom popieriuj, nesustok negalvok baigsis laikas,

nemiegok per kontrolinius irgi.

l’offre crée sa propre demande, man kartoja j. b. say, ir aš tikiuosi, kad čia viskas, ką man reikia žinoti pakeliui į Laimę, Gėrį ir Grožį. dar gal tai, kad Engelsas – < ..>, K. Markso kelio draugas. (compagnon de route de Marx)

// atsakymas: ne, to nepakako, teko dar žinoti, ką keynes’as sakė apie palūkanas ir taupymus, ir ką apie tai manė klasikai, ir dar apie viduramžius visokių pokštų ir la ligne typique dėdės marxo, ir dar, ir dar, ką gi padarė du kertiniai žmonės ekonominės minties istorijoje???
(ankstesniame neišprususiame savo gyvenime kvailai mąsčiau, jog tai yra koks smithas-keynesas-marxas, blogiausiu atveju tomas akvinietis, bet ne — boisguilbert ir cantillon, pasirodo. koks sutapimas, prancūzai.)

dabar turėčiau tėkšti savo konspektams į akis – rankraščiai nedega, ane? – ir paleisti viską pelenais, tačiau kambariuose uždraustos net žvakės, ką gi jie tartų, laužą išvydę.

morkų blyneliai
1 st. smulkiai tarkuotų morkų
3/4 st. miltų (tinka ir rupesni)
1 v.š. cukraus
1/2 st. pasukų (arba – mano atveju – pora didelių šaukštų grietinės, atskiestos vandeniu ir pienu)
1 kiaušinis
4-5 v.š. kepintų kokoso drožlių

kiaušinį išplakame su pasukomis. suberiame cukrų, miltus, morkas, kokosą ir gerai išmaišome. tešla turėtų būti it tiršta grietinė. jei ne – pridedame dar miltų ar pieno. kepame sviestuky ar aliejuje.
kokoso drožlių galime ir nedėti (tada reiks visos stiklinės miltų) arba keisti kepintais riešučiukais, džiovintom slyvom, razinom, spanguolėm – belenkuo!
gardu būtų su rūgštėlesne uogiene, aš gi valgiau su jogurtu, trintomis kriaušėmis ir ruduoju cukrumi.

truputį pakeistas forelles receptas.

mano draugai gyvena filmuose.
mano širdelė maitinasi laiškais.

vakarai tokie kaip visada, galvojant apie rudenis (net nuobodu!) – iš vidurio gaudydama godard’o le mépris kvapą, imu ašaroti nuo pirmo prancūziško žodžio, bet kaip mat praeina.
‘tikriausiai tai tik gripas,’- atsidūstu.
‘je t’aime plus,’- atitaria brigitte bardot.
drauge palinguojame galva. ‘šviesus liūdesys,’- žodžiai iš vidurinės mokyklos.

naktimis sapnuoju lord henry gyvenimą. ‘henry ['henri:],- sakė mano anglų k. dėstytojas,- henry ['henri:] potter.’ – ‘harry.. [ar'i:]‘- pataisė maxim.

—

bendrabutis absoliučiai ištuštėjęs. jau nuo penktadienio buvo matyti apsčiai žmonių su milžiniškais lagaminais. tim iš bristolio išsikraustė savaitei į viešbutį miesto centre, nes šeima atvažiavo. marcheU mačiau toby su dviem vidutinio amžiaus britais. pas lindą savaitei atvyko anne, ir juodvi važiuos pasitraukiniauti/pasicovoiturage’auti po bretanę. celine irgi kažką kambarin priėmė, todėl vokiečių čiauškėjimas už sienos dar džiaugsmingesnis.

regisi, šiame aukšte nebėra vietos senukams, tad pasiliksime tik aš ir pjeras iš anžero; jis klausosi calvin harris, vaikšto taip, it po kiekviena pažastimi turėtų po arbūzą (bet čia turbūt dėl to, kad jis yra mec le plus cool de l’étage), bet gamina daug gardžiai kvepiančio maisto.

dar labai labai noriu kepti ir klausau lietuviškos muzikos.

crème à la dubarry
1/4 galvos smulkinto žiedinio kopūsto
1 didelio smulkinto svogūno
1/2 didelio smulkinto poro (baltos dalies)
poros gerų šaukštų sviesto
potos šaukštų miltų

1 1/2 stiklinės sultinio
pieno (iki norimo tirštumo)

druskos, pipirų

žaliosios poro dalies sriubai pabarstyti

puode išlydome sviestą. sumetame svogūną ir porą, užberiame druskos, kepiname 10 minučių – kol suminkštėja ir patampa skaidresni/šiek tiek auksiniai. sumetame žiedinį kopūstą, pamakaluojame, suberiame miltus, pamakaluojame dar keletą minučių. pamalame pipirų. supilame sultinį ir verdame, kol kopūstas suminkštėja – sakykime, kokių 10-20 minučių.
išvirtą sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), supilame pieną ir dar pakaitiname – aš mėgstu pakaitinti, kol atrodo kaip plikytas kremas, gamintas ‘elguvoj’ – kol pasidaro tiršta, o paviršius pradeda sproginėti. tada įsivaizduoju, kad pienas jau užviręs, ir – nežinau – nesidaugins bakterijos ar dar kas. ask alton.
valgome su traškiausia skaniausia duona ir gausiai užbarstome svogūnų arba česnakų laiškais ar tiesiog porais.!

pagal manovirtuve.com

[ne apie franciją dar įrašas - nors tik ką sugebėjau beieškodama McDo išeiti už miesto ribų ir paėjėti palei greitkelį -- šešetą kilometrų, auksinių arkų beieškant.]

šįmet danijos nemačiau, ji manęs irgi ne. o juk begalybė buvo mūsų akyse ir lūpose, kai paskutinįsyk išsiskyrėme: -parvažiuosiu, apkabinsiu,- tikėdama kiekvienu žodžiu šnabždėjau, o ji, paleistuvė, nusisukusi spjaudė mano pėdų įspauduosna.
anie metai ir buvo tie, kai mudvi kūrėme vaikams pasakas apie savo gyvenimą mieste N, metai, kai nelenkėme nugarų dirbdamos ir metai, kai – tarsi chroniai už kiosko žirmūnuose – valgėme Pringles su BenAndJerry’s. chocolate chip cookie dough. so wrong, so good.
žinote tuos apvalainus laikrodėlius, nešiojamus ant kaklo, kuriuose mergaitės savo karalaičių nuotraukas slepia? mano alter-ego ten kadų kadais įpaišė pipirmėčių ledus su šokolado gabalėliais (‘vau’, 400 ml, vasara su rūta, kai daug skaitėme ir tūsinomės jos štabe! ir alytuj.). tik (psssst!) naktimis [su didžiausiu šaukštu] išsiropštusi – it Maironis! – iš dramblio kaulo bokšto pabėgu pas meilužį – tvirtai suręstą, byškį būrišką ir murkiantį į ausį tai, ką noriu girdėti. legendas iš Anderseno šalies.

ledai su sausainių tešlos gabalėliais
sausainių tešlos gabalėliams
5 v.š. sūdyto sviesto – arba paprasto sviesto plius žiupsnis druskos
1/3 st. stipriai sugrūsto rudojo cukraus
1/4 st. miltų
1/2 a.š. vanilės ekstrakto
1/2 st. kapoto šokolado

sviestą ištirpiname, truputį pravėsiname. inde sumaišome sviestą su cukrumi ligi vientisos masės. įmaišome likusius ingriedientus, išskyrus šokolado gabalėlius, o paskiausiai įmaišome ir juos. masę suformuojame į diską, įvyniojame į plėvelę ir padedame šaldytuvan bent valandikei. prieš naudodami, supjaustome centimetro dydžio kubeliais.

ledams
2 st. riebios grietinėlės
1 st. pieno
3/4 st. cukraus
1 vanilės ankštis
3/4 a.š. vanilės ekstrakto
6 kiaušinio tryniai
žiupsnis druskos

į pieną supilame cukrų. vanilės ankšti perpjauname išilgai, išskobiame sėklikes ir jas – kartu su visa ankštimi – sumetame į pieną, įberiame druskos. šildome ant ugnies, kol cukrus ištirpsta. paliekame bent pusvalandžiui, kad pritrauktų.
trynius išmaišome iki vientisos masės. pieną pašildome ir po truputį supilame į trynius – nuolat maišome, kad nesutrauktų. supilame pašildytus trynius atgal į prikaistuvį.
kaitiname ant lėtos ugnies, kol masė sutirštėja tiek, kad perbraukus per mentelės nugarėlę pirštu, takelis nesubėga. perkošiame skystį ir sumaišome su grietinėle. gerai atvėsiname ir šaldome mašinėlėje. prieš išimdami, įmaišome tešlos gabalėlius.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?

mūsų vasaros išskrido pro pravirus traukinio langus, kažkur atkarpoje šeštokai-kalvarija. so i’ll pack my knives and go,-tariau,-jei jau jūs tokie.

paskutinės dienos čionais vat tokios vat. kai paskutinįsyk [gyvenime] sutinki žmones, tai regisi taip desperate: it amžinybė galėtų būti trimis dienomis trumpesnė. sakom, rašysim laiškus, leisim balandžius nuo eifelio bokštų, gaudysime toliau skriejančias radiobangas – ar atsimeni, kaip mums pasakojo apie kubmetriais išparduotą orą?

ir ir ir kaipgi mes taip išbirome? – su viduvasario lietumis, vilnele leistais laiveliais, nuo tavo lūpų kylančiais dūmais. – po visus pasaulius. su savo Teisingo Gyvenimo vizijom, kuriosna susivyniojau meilę, muziką, matematiką ir melancholiją. visai kaip sumuštinius – į žemėlapius, kad vėliau iš sviesto dėmelių ornamentų skaityčiau pranašystes.

- – -
road-trip‘ui turėjau išsikepti duoniukų, bet visos tos margaritos ir nesukrauti krepšiai taip padarė, kad liko tik žavi jųjų vizija.
bet poznanėj duoniukus valgė ir ignas! – o berniukai, kaip jūs, kur jūs, ar bent RedVaitu jus kas pavaišina?.

- – -
myliu bučiuoju.

grūdėti duoniukai
240 g rupių miltų
60 g saulėgrąžų arba moliūgų sėklų
60 g sezamo sėklų
30 g linų sėmenų
1/4 a.š. druskos
150 ml vandens
30 g medaus arba rudojo cukraus
30 g aliejaus

viską sumaišome ir minkome kokias 3 minutes, kol masė pasidarys vientisa – kaip plastilinas. leidžiame pailsėti bent 20 minučių. iškočiojame 1/2 cm storumu, leidžiame pailsėti, ir paploniname iki kokių 3 mm storio. kepame 180oC, kol pasidaro sausoki ir gal net šiek tiek parunda – bet tik labai šiek tiek!!

įkvėpta Reinhart’o Whole Grain Breads – tik tiek, kad jo recepte sėklas siūloma sumalti į miltus. o man gi patinka krumšt-krumšt kai būna.

— 2 dalis —

aplinkui antibus daug miesčiokų, kurių pavadinimus girdėjom tariant Belenkokiuose Kontekstuose: Nica, žinote, ir Kanai. o kai per neįmanomą lietų (360 saulėtų dienų per metus, kartoju panosėj, 360) autobusas veža į miestą, virš kurio ką tik ką tik besiraukydama skridai, tiesiog imi užuosti, ką reiškia žodis “aglomeracija”, išmoktas per geografijos pamokas: tuos 15 kilometrų važiuoji valandą, nė nosies neiškišdama iš namų-parduotuvėlių-stotelių-SuperTurgų tinklo. o ‘julės pieces of random knowledge‘ sako: nice-grasse-cannes-antibes [kol tokį vienetą skaičiavo] buvo penkta pagal dydį aglomeracija visoje Francijoje: beveik 900 tūkst. gyventojų, taigi daugiau nei 300 tūkst. lenkia mano svajotąjį nantą.

ryšium su tuo, laisvadieninės/vakarinės išvykos kaip ir pačios pasisiūlė.

pav. 1

nicoje yra gerai (pav. 1), senamiestis nicoje yra gerai (pav. 2, pav. 3), nesenamiestis-bet-centras yra liūdna (nes je deteste le shopping, netgi (ypač?) per les soldes), nesenamiestis-ir-necentras yra pašilaičiai-plius-15-celsijaus. bet!, bet ten yra šagaliaus muziejus, ir todėl pėdiname tuos kilometrus (pav. 4), šviečiant saulei, ir [nesėkmingai] ieškome moters debesiniais plaukais, moters virš miesto.

pav. 2

nicoje – kaip ir visoj kelionėj – neypač smagu pavieniui. nes place rossétti yra Pats Pats Taškas gauti oho ledų; ir, aišku, cours saleya (pav. 5) su levandų šluotelėm; šviežia nuga ir karštom pissaladière; šūksniais -’du kilogramai už tris eurus, du kilogramai už tris eurus’-'kilogramas už eurą, kilogramas už eurą’.

pav. 3

jūra? jūros yra, žinoma, jūros matome, žinoma, tik paplūdimys čia truputėlį kitoks – viena vertus, akmenukais barstytas, kita – išsirietęs palei visą miestą, ne protarpiais. o ir krantas čia vientisas, iškyšulių nedraskomas (pav. 6). dangus gi išraižytas lėktuvų uodegų – sako, žmonės rašo peticijas, kad jie virš miesto neskristų, tik aplinkui (vis dėlto – antras oro uostas francijoj, tik po šarlio de golio). o gal ne, galgi vis dėlto čia antibai tokiom akcijom užsiima – atseit esą, ‘nu ir turėkitės sau oro uostą, nu ir terškite savo dangų plėšiniais’.

pav. 4

o kanai buvo fui.
kanuose buvome naktį. dusyk.
nelyg zuikiai važiavome traukiniu. tąvakar dar buvo ir numanoma teroristų ataka, kai kažin kas stotyje paliko neprižiūrimą krepšį – vadinasi, mūsų kelionė mažumėlę vėlavo. kanuose bėgome bėgome bėgome, tada uždusę žiūrėjome ispaniškus fejerverkus (dirbtines ugnis, sako prancūzai), vėliau truputėlį pašokome lauko terasoje prie palais des festivals bei valgėme ledus.
vaikščiojome pakrante. ir todėl kanai buvo fui: pakrantė. palmės. parduotuvės kitapus. kanai baigėsi.
po vidunakčio ieškant automašinėlės, viskas gal ir rodėsi kiek gražiau: landžioji per visas menkiausias gatveles, nes kurgi kurgi kurgi ją pastatėt, šitas kiemas panašus, ne ne ne, atrodo, toliau, einam einam, o, štai ir jinai, kanashii hodo no omoi gatsu noreba mou sono ai wa modorenai.
norvegės klausiau: ’sekmadienį galvoju važiuot į kanus. ką ten..?’-’sekmadienį nevažiuok. parduotuvės nedirba. o kanuose, na, nusifotografuoji prie palais, suvalgai ledų, grįžti, c’est tout‘.
kanuose nenupyškinau nė vienos nuotraukos.

pav. 5

sykį nicoje buvo u2 koncertas.
mokamoje autostradoje buvo neprajudinami kamščiai, o mes važiavome į monaką.
monakas atrodė PerTurtingas (‘žiūrėk, maserati‘), PerBlizgantis (pav. 7).
na, išskyrus gal chez McDo (pav. 8). ten visada kaip namie.

pav. 6

-galiausiai kelionė baigėsi.

bet gražiausia joje buvo tai, kiek daug monetų nuskandinau fontanuose. ‘šitoj kepyklėlėj pirksime quiche, kai su tėvais atvyksime’ – pliumpt – ‘išsirinksime gražiausią dieną ir nueisime į fort carre’ – pliumpt – ‘escoffier muziejus!’ – pliumpt – ‘tas miestelis, anas miestelis, ir visas kelias ligi dėstytojo sodybos’ – pliumpt pliumpt pliumpt.

pav. 7

ir dar tai, ką ji man įkalbėjo per visą tą mėnesį – pssst, tyliai –

la vie, c’est simple

— pasakos pabaiga —

pav. 8

— — — –

cukinijų ne-picos
cukinijos
pomidorų
baziliko
sūrio (mocarela būtų oooOO, o aš gi naudojau varškės sūrį, parsivežtą iš miečionių tetulės)
druskos, pipirų
pomidorų pastos
džiovintų prieskonių (raudonėlio, baziliko)
česnako

cukinijas supjaustome centimetro-pusantro storio riekelėmis; jas apverdame sūdytame vandeny, kol paminkštėja – bet ne visiškai, mat baigs kepti orkaitėje.
sumaišome pomidorų pastą su druska, pipirais, česnaku, prieskoniais – nuolat skanaujame ir priberiame ČioBeiTo, jei kažin ko trūksta.
kiekvieną cukinijos riekelę aptepame šaukšteliu pomidorų pastos, išdėliojame keletą gabalėlių smulkiai pjaustytų pomidorų ir užmetam riekelę sūrio. kepame 180oC, kol sūris suminkštėja argi išsilydo. prieš patiekdami galime uždėti dar skiltelę vyšninio pomidoro ir – žinoma – šviežio baziliko lapelių.

idėja – le chou de bruxelles.