Kepykla nr. 5

Pradedam nuo pradžių,

Dabar, kai mane supažindina su naujais žmonėmis arba aš esu vakarėlyje ir manęs klausia, ką aš veikiu Edinburge (po to, kai nesulaukia atsakymo į ‘Ką tu studijuoji?’), aš atsakau, kad vadovauju virtuvei arba – kartais – kad esu Head Chef. Tada bandau nutylėti, kad ta įstaiga, kurios virtuvėje aš ant visų stengiuosi nešaukti, yra keksiukų kepyklėlė, bet dažniausiai tuo metu iš kito kambario grįžta Severija, ir įsiterpia į pokalbį: ‘It’s a cupcake shop!’.

Ar aš didžiuojuosi Jule, kad ji rašinėja į mūsų sąsiuvinį, kol aš sau tinginiauju? Taip. Kartais aš sužinau, kad Julė dirba dar sunkiau už mane, bet kai grįžta namo, ji vis tiek kepa ir gamina, fotkina ir post’ina. Aš kai grįžtu namo, žiūriu filmus ir geriu bealkoholį alų (nes būna dažniausiai 1 valanda dienos), ir tik tada, kai man pasidaro labai labai gaila savęs, susikaupia kritinė masė pykčio ant savo tingumo, o koks nors įvykis kaip žiežirba sukelia sprogimą, tada aš pradedu skaityti ir rašyti kaip tas zuikis iš vaikystės knygų.

Šįkart tai įvyko darbe. Mes su tokiu nauju vaikinu iš darbo, kuris, beje, mokėsi labai brangioje New Town Cookery School Edinburge, nusprendėme iškepti brioche bandelių. Tam, kas buvo Prancūzijoje ar kitu būdu ragavo šviežių minkštučių brioche, turbūt nereikia pasakoti, koks idealus mums atrodė planas patiekti jas šeštadieniais per brunch (vėlyvi pusryčiai) valandas kavinėje su sviestu ir džemu arba virtuvėje gamintu apelsinų marmeladu. Mes iškepėme kelias pabandymui ir nunešėm savo kavinės savininkams. Nereikia čia aprašinėti mūsų ginčo, nes aš bandau ne apkalbėti žmones, o išspręsti savo problemas, bet mano viršininkas pasakė, kad tose bandelėse yra per mažai cukraus. Taip pat pridūrė, kad aš gyvenu ne Londone, kur galima bandyti kažkokias naujas sroves (kaip tikras prancūziškas bandeles – nors man čia nieko labai inovatyvaus nesimato!), o Edinburge, kur reikia tiekti prekes pagal pirkėjų skonį, o ne pagal savo. Jei šitą įrašą skaito mano būsimas darbdavys, iškart pridursiu, kad aš jam pasakiau, kad padidinsiu cukraus kiekį bandelėse ir mes pardavinėsime jas tokias, kokių nori verslo savininkas, o ne kepėjas: aš niekad nesiginčiju su paskutiniu boso žodžiu ir niekad sąmoningai nebandau sabotuoti jo sprendimo. Aš tikiu, kad Head Chefas ar virtuvės vadybininkas yra tam, kad užtikrintų, jog viskas vyktų pagal savininko verslo planą, o ne pagal kažkokią susuktą alternatyvą šefų galvose. Jei šitą įrašą skaito draugelis šefas, tai skubu pridurti, kad taip, aš nemanau, kad reikia visada tenkinti pirkėjo skonį, reikia jį (pirkėją), mokyti naujų dalykų, bet vietoj sabotažo aš visada renkuosi mąstymus apie kitą darbą arba asmeninį tobulėjimą. Apie restoraną ar kepyklą, kur aš dirbčiau su vienminčiais, arba dieną, kai aš galėsiu tokius ginčus laimėti pavyzdžiais, apie sėkmingus verslus, kurie pasiūlė kažką naujo. Eidama namo aš galvojau, kad jei ir reikia pripažinti vieną tiesą, tai kad aš tikrai gyvenu kaime. Mūsų mieste klesti parduotuvės, pardavinėjančios nevalgomai saldžius pyragėlius arba restoranai, kuriuose Maximoj keptą višta įdeda į lėkštę su skrudintom bulvytėm ir vadina tai patiekalu. Restoranai, kuriuos turi rimti šefai, jau gavę po Michelin žvaigždutę, dažniausiai būna užsidarę pirmadieniais, atradieniais ir sekmadieniais, nes jiems neapsimoka atsidaryti tomis dienomis, nes jie nesulauktų jokių klientų.

Tokiomis dienomis grįžusi namo iškart pasiimu pieštuką ir sėdu skaityti ‘The Fat Duck Cookbook’, kurią man padovanojo draugė per gimtadienį. Tada žiūriu paskaitas iš Harvardo ir mąstau, kad nereikėjo palikti niekada chemiko vaikino, nes labai sunku dabar suprasti sferifikaciją. Tada daug ieškau internete, rašau odontologams draugamas apie alginatą. Ir kai einu miegoti žinau, kad rytoj ryte prisiminsiu tik pusę šitų dalykų, kuriuos perskaičiau, bet tai bent jau užims vietos galvoje, kur paprastai švilpauja vėjai ir miltai.

Šiandien mano laisvadienis (vienas per savaitę nuo tada, kai tapau Head Chef), tai palepinsiu jus brioche receptų, jei jums kada nors irgi bus laisvadienis!

Brioche

Ši duonelė/ bandelės, gali būti kepama kokiose norite formose, bet populiariausia versija turbūt yra individualios bandelės Brioche Parisienne, kurias galite atpažinti iš tešlos rutuliuko, užtupdyto ant bandelės viršaus. Aš naudoju individualias brioche formeles, kurių forma padeda kilančiai tešlai ‘lipti’ formelės kraštais į viršų. Mano formelės 4 cm diametro dugną ir 9 cm diametro viršų (plačiausios vietos).

2,5 arbatinio šaukštelio (tai yra tas 7 g pakelis iš parduotuvės) sausų mielių, alternatyviai – 20 g šviežių mielių
2 valgomieji šaukštai vandens
375 g kvietinių miltų, turinčių daug glitimo
2 valgomieji šaukštai smulkaus balto cukraus
1,5 arbatinio šaukštelio druskos
5 kiaušiniai, lengvai paplakti šakute
15 g nesūdyto sviesto, ištirpinto
175 g nesūdyto sviesto, minkšto, kambario temperatūros, bet ne ištirpusio
šiek tiek papildomo minkšto, bet ne išlydyto, sviesto patepti brioche formeles
mišinys patepti brioche bandelėms: 1 kaušinis paplaktas su 1 valgomuoju šaukštu vandens

 1. Į dubenėlį supilkite vandenį, ant jo pabarstykite mieles ir palikite 5 min. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, cukrų ir ir druską. Kiaušinius sumuškite į puodelį ir paplakite šakute.
2. Padarykite ‘šulinėlį’, įdubimą miltų viduryje ir į jį supilkite vandenį su mielėm ir kiaušinius. Pamaišykite tešlą, kad visi produktai susijungtų į minkštą gumuliuką. Jį išverskite ant šiek tiek pamiltuoto paviršiaus ir minkykite apie 10 min.
3. Didelį dubenį ištepkite ištirpintu sviestu. Įdėkite išminkytą tešlos rutulį ir pavoliokite aplink dubenį, kad jis pasidengtų sviestu. Uždenkite virutviniu rankšluosčiu ir palikite pakilti apie 1 – 1,5 valandos, kol padvigubėja. Kumštuku paspauskite tešlą, ji išleis orą, ir leiskite pailsėti 10 minučių.
4. Supjaustykite savo minkštą sviestą kubeliais, suverskite ant pailsėjusios tešlos ir ranka įspauskite sviestą į tešlą: delnu ir pirštais spaudžiokite tešlą su sviestu lyg bandytumėte išgręžti labai didelę kempine,) Šiuo metu jūs arba suprasite, kad turite mikserį su tešlos kabliu spintelėje, arba jus užplūs smagūs vaikystės smėlio bandelių kepimo prisiminimai, nes šitas darbas – tikra terlionė.
5. Kai sviestas yra pasiskirtęs po tešlą, išverskite ją ant miltuoto paviršiaus ir dar paminkykite 5 minutes. Palikite pailsėti 5 minutes ir per tą laiką patepkite savo formeles tuo papildomu minkštu sviestu.
6. Padalinkite tešlą į 10 lygių gabaliukų. Nužnybkite maždaug 4dalį tešlos nuo kiekvieno gabaliuko. Lengvai spausdami didesnį tešlos gabaliuką prie stalo, delnu, kuris išgaubtas kaip puodelis, suformuokite rutuliukus. Tą patį padarykite su 10 mažų gabaliukų. Kiekvieną rutuliuką įdėkite į paruoštas brioche formeles. Smiliumi įspauskite po duobutę kiekvieno didelio rutuliuko centre ir uždėkite ant viršaus mažesnį rutuliuką.
7. Uždenkite visas formeles virtuviniu rankšluosčiu ir leiskite pakilti apie 30 minučių.
8. Kildimo pabaigoje, įkaitinkite savo orkaitę iki 220 ºC, nors mano orkaitė yra su vėjeliu, todėl aš kepsiu 200 ºC. Patepkite savo pakilusias bandeles kiaušinio plakiniu ir pašaukite į krosnį 15 – 20 minučių. Kepkite, kol paviršius pasidengs karamelės spalvos žvilgančia plutele. Išimkite iš orkaitės ir išverskite bandeles ant kokių grotelių, kad atvėstų.

Valgykite su aviečių uogiene ar kitais džemais ar tiesiog su kavos puodeliu ir atsakykite man: ar joms tikrai reikia daugiau cukraus ir mažiau druskos, ar jos tiesiog TOBULOS?

Įdėsiu nuotraukas, kai iškepsiu vat va tuoj! Gal jūs iškepsite pirmieji?,)

Beje, kol nepamiršau, pasakysiu, kad mes su Mantu kart du (ir kitu Mantu, t.y.) ir Jule užmezgėm tokią grupę Facebooke : Taisyti – Valgyti. Man labai patiko Manto mintis suburti žmonės į tokią vietą, kurs maistu galima mainytis į darbus ir atvirkščiai,) O gal mes teesame romantiškas jaunimas, kuris nori gyventi kaime ir mainyti ožkas į naujo tvarto pasatymą, bet kaip mūsų draugas Lenonas sakė – mes ne vieni tokie. (TIKIUOSI ,D )

Mielinės spurgytės iš 2011 metų rugsėjo mėnesio ‘delicious.’ žurnalo, kurį, beje, galima užsiprenumeruoti ir ne Didžiosios Britanijos gyventojams. Labai ilgai ruošiausi jas kepti, bet net nežinau kodėl, nes iš tiesų jas yra labai lengva pagaminti. Reikia tik

200 g miltų, turinčių didelį glitimo kiekį ( A, B, C  raidėmis pažymėti miltai lietuvoje, dažniausiai ‘bread flour’ Anglijoje)
50 g šalto nesūdyto sviesto, supjaustyto mažais gabaliukais
7 g/ 1 pakelio sausų greito veikimo mielių.
4 valg. šaukštų / 45 g smulkaus cukraus
1 kiaušinio
100gl pieno, pašildyto iki kokių 35 ºC
kokių 500 ml – 1 l rafinuoto deodoruoto saulėgrąžu aliejaus spurgyčių virimui
kokio nors džemo ar uogienės įdarui
konditerinio maišelio su siauriu antgaliu arba iš kepimo popieriaus susuktos tūbelės
cukraus pudros pabarstymui

Duonos kepimo mašinoje: supilame šaltą pieną, suberiame miltus, į kampus sudedame sviestą, cukrų, kiaušinį, tuomet viduryje padarome duobutę ir suberiame mieles. Pasirenkame ‘Dough’ (tešla) režimą ir įjungiame mašiną. Mašina suminkys ir pakildins tešlą.
Be kepimo mašinos: pasveriame miltus ir į juos ‘įtriname’ sviestą, kad pasidarytų trupinukai iš miltų ir sviesto. Įmaišome cukrų, tuomet padarome šulinėlį vidury tešlos, supilame pašildytą pieną, paplaktą kiaušinį ir mieles. Išmaišome tešlą ir išverčiame ant stalo. Minkome apie 10 min, kol tešla pasidaro minkšta kaip pagalvėlė, tačiau nebelimpa prie pirštų kaip ką tik sumaišyta tešla lipo iš pradžių. Tešlą įdedame į lengvai pariebaluotą indą ir uždengiame indą plėvele, pastatome jį į šiltą vietą (dažniausiai tiesiog virtuvėje ant stalo) ir laukiame, kol tešla pakils/ padvigubės – apie 1 valandą.
Tuomet išimame tešlą iš duonkepės/indo, kuriame kilo tešla, paminkom (mano kažkodėl buvo labai drėgna ir lipni, todėl minkiau ant miltais pabarstyto stalo) truputį ir pasveriame 40 g gabaliukais. Tada imame viena gabaliuką, dedame ant švaraus stalo ir uždengiame delnu. Tarp nykčio ir kito rankos krašto atsiras įdubimas, kuriame slepiasi tešlos gabaliukas. Nekeliant rankos nuo stalo, keli kartus ‘nupiešti’ mažus apskritimus delnu ant stalo. Jausite, kai tešlos gabaliukas voliojasi delne ir apvalėja. Tikslas – atkėlus ranką rasti apvalų, glotnų tešlos kamuoliuką.Nelabai randu tikslaus video, bet šito puslapio pirmo video 09.30 minutė rodo, kodėl svarbu ir kaip padaryti tą apvalų kamuoliuką. Aišku, jis daro picą, todėl kamuoliukas didelis ir galima dviem rankom jį laikyti, bet spurgytės mažos ir telpa po delnu vienu.

Dar kitas video, kurį radau, turi tokią mintį: tiesiog iškočiokite tešlą ir apvalia formele išpjaukite apvalias spurgas, leiskite joms pakilti ir kepkite,) Man tai atrodo gera mintis, nes nereikia nieko plėšyti, sverti, volioti – reikės tai išbandyti kitą kartą,)

Taigi, kai jau išpjovėte ar pasvėrete savo spurgytes, dėkite jas ant kepimo popieriaus paklotos skardos, palikdami gerą tarpą tarp jų, uždenkite plėvele ir leiskite joms pakilti gerai  -  vėl apie valandą. Tik tada įkaitinkite savo aliejų iki 190 ºC ir kepkite spurgytes: atsargiai įleiskite į aliejų, palaukite minutę, kol paruduos viena pusė, tada apverskite. Stenkites nedėti per daug jų vienu metų į puodą ir visada patikrinkite pačią pirmą spurgytę, ar ji iškepė viduje (tik leiskite bent 5 min ataušti, nes nusideginsit prištus,). Jei spurgos viduje randate žalios tešlos, reiškia, spurga iš išorės apskrunda greitai, o viduje nespėja iškepti – reikia sumažinti ugnį. Iškepusias spurgas dėti ant kokių nors grotelių (pvz., orkaitės lentyna), po kuriomis yra pakištas senas kartono lakštas, kuris sugeria nuo spurgų lašantį aliejų. Kai kurie sako, kad galima spurgas dėti ant popierinio virtuvės rankšluosčio, bet aš nesutnku: tada jos tik sėdi tam pačiam aliejuje, kuris nuo jų nulašėjo į rankšluostį.

Kai spurgos atšąla, plonu antgaliu, kurį vėliau naudosite įšvirkšti džemui, padarykite spurgoje po vieną skylę iš priešingų šonų. Jei neturite antgalio, darykite skylutes kokiu dantų krapštuku ar pan, tik praplatinkite ją tuo pačiu įrankiu, kad, tarkim, galėtumėte lengvai įkišti ten pieštuko smaigalį. Tuomet į savo konditerinį maišelį ar popierinę tūbelę prisipilkite džemo ir įdarykite juo spurgytes. Prisimenu, kaip dirbdavau vienam Lietuvos supermarkete konditerijos skyriuje irreikėdavo daryti tokias kas dieną -  tada jos labai greitai nusibosdavo. Bet žmonės tiesą sako, kad laikas labai gydo: pasensti ir pamiršti, ir vėl gali džiaugtis šitais pūkų kamuoliukais!

Ačiū Aistei už nuotraukas vėl!

Tikiuosi, jums patiks.

šitas receptas yra dar iš tų laikų, kai prieš kelis mėnesius buvau londone. vieną dieną man nusibodo leisti pinigus sostinėje ir aš nuvažiavau pas jurgį į kaimą, ty į warwick’ą, norėjau pasakyti. ten irgi buvo gana nuobodu, nes studentų miestelis labai mažas ir turi tik du barus, o gal ir tris, jei pakelės knaipę galima taip pat pridėti. todėl tame kaime reikia prisigalvoti visokių pramogų pačiam. tarkim, aš labai mėgstu dėvėti jurgio megztinius, nors jis po to ir skundžiasi, kad jie smirda mano kveplais. jurgis labai mėgsta valgyti mano darytą maistą – čia kaip ir hobis jo. kadangi ten buvau nusivežusi duonos knygą, iš jos puslapių kepiau bandeles, kurias, kaip sakė gabija, anksčiau kepdavo jos močiutė. man tuomet pasirodė, kad ji turėjo labai gražią vaikystę.

šios bandelės yra labai tinkamos pusryčiams, pjautos pusiau ir užteptos džemu.

buchty

450 g kvietinių miltų, turinčių daug glitimo
1 arb. š. druskos
50 g cukraus
90 g sviesto
120 g pieno
20 g gyvų mielių
3 kiaušiniai, paplakti šakute
cukraus pudros, jei norite

išeina 16 bandelių

1. labai svarbu turėti kvadratinę formą, kurios kraštinė yra 20 cm, jei neturite, galite naudoti panašaus tūrio apvalią formą, bet nenaudokite didesnės, galvodami, kad viskas bus gerai,) patepkite sviestu savo skardą.
2. ištirpinkite 50 g sviesto mažame puodelyje, nuimkite pudelį nuo ugnies ir įmaišykite pašildytą pieną. jei įmaišysite šaltą pieną, sviestas susitrauks į gabaliukus. palikite mišinį atvėsti, tik tada įdėkite mielių. nepamirškite, kad mielės mėgsta maždaug 37 C temperatūrą.
3. į didelį dubenį susijokite miltus ir druską. viduryje padarykite duobutę. į ją supilkite mielių ir pieno mišinį, iš išorės įmaišykite šiek tiek miltų, kol susiformuos tiršta tešla. apibarstykite tešlos paviršių miltais ir palikite 30 minučių. tai kaip supratote, aplink jūsų suformuotą tešlą vis dar bus sausų miltų. viskas gerai,)
4. po truputį įmaišykite kiaušinių plakinį ir likusius aplink miltus, susiformuos minkšta tešla. uždenkite virtuvine plėvele ar plastikiniu maišeliu ir palikite pakilti šiltoj vietoje maždaug 1 1/2 val arba kol tešla padvigubės.
5. išverkskite tešlą ant šiek tiek pamiltuoto paviršiaus ir paminkykite truputį. padalinkite ją į 16 dalių ir iš jų suformuokite rutuliukus. ištirpinkite likusius 40 g sviesto ir tada kiekvieną savo suformuotą rutuliuką apvoliokite tame svieste. taip! bandelės su sviesto apvalkalu,D tada sudėkite visas badeles į formą šalia viena kitos, palikdami mažyčius tarpelius. kildamos bandelės sulips, bet taip ir turi būti. vėl uždenkite plastikine plėvele ir leiskite pakilti apie 1 val arba kol jos padvigubės. vieną kartą aš šitas bandeles padariau naktį ir palikau kilti šaldytuve per naktį, kad ryte liktų jas tik iškepti. man pasirodė, kad tai yra labai geras planas.
6. orkaitę įkaitinkite iki 190 C laipsnių. jei liko kiek nors lydyto sviesto, užpilkite jį ant bandelių. žinau – dar daigiau sviesto! tuomet pašaukite bandeles į krosnį ir kepkite 25 min arba kol jos bus auksinės,) kai jos iškeps, išverskite ant grotelių atvėsti.

skanaus!

mūsų namuose dabar gyvena šeši žmonės, duonos kepyklė ir pastos darymo mašina. pastos darymo mašiną aš nupirkau gyčiui po to, kai man teko pabaigti kočioti ir pjaustyti 2/3 tešlos, nes gytis labai pavargo ir nustebo jau po pirmo trečdalio,) žinoma, visokie skeptikai ir autentiškumo mėgėjai pasakys, kad pastos mašina ar duonkepė yra spjūvis į rankų darbą ir visa ko mechanizavimas. bet aš esu kepusi duoną ne du ir ne tris kartus (pusė jų buvo labai sėkmingi, pusė – labai nepadorūs) ir galiu pasakyti, kad dabar jaučiuosi sąžininga, kai naudoju duonos kepimo mašiną, kuri pati tobulai suskaičiuoja, kiek laiko reikia laikyti tešlą, kiek reikia leisti jai pailsėti, kokioj temperatūroje ją kildinti. be to, net kepant tokiu prietaisu, labai svarbi ir kepėjo patirtis: visuomet po pirmo minkymo turi patikrinti, ar tešla ne per kieta, ar tokius ingridientus įdėjai, ar ne per daug vandens įpylei. ir kai bandai keisti receptą, turi stebėti iškepusią duoną ir pataisyti savo užrašus, nes dažniausiai nepataikai tiesiog iš akies primesdamas daugiau vandens, kai nori padaryti riešutų duoną. bet svarbiausia, kad visuomet jautiesi gerai, lyg pats būtum išminkęs, išskepęs duonelę, kai rytais (galima užstatyti laikmatį, kad duona pradėtų kepti dar tau miegant) ištrauki šiltą kvepiantį kepaliuką.

po kelių tokių kepaliukų labai įdomu pasirodė išbandyti vieną receptą iš receptų lankstinuko, gauto prie duonkepės. jie pavadino tą receptą EUROPEAN BLACK BREAD ir parašė, kaip apsimesti, kad iškepei juodą ruginę duoną.

pagal savo duonkepės instrukciją sudėti šiuos ingridientus:

240 g vandens
5 g obuolių arba balto vyno acto
300 g baltų miltų (su dideliu glitimo kiekiu)
160 g ruginių miltų
50 g avižų ar kviečių gemalų
30 g sviesto
30 g cukraus
6 g druskos
30 g juodos nesaldžios kakavos
7 g sausų mielių žiupsnelis saulėgrąžų sėklų ir linų sėmenų

duonkepę užstatyti ant wholewheat ar panašios (tokios, kuri ilgai minko, ilgai kildina, tikriausiai viena iš ilgiausiai trunkančių jūsų mašinoje) programos. laukti.

žinoma, kaip jau supratote iš acto ir kakavos recepte, tai yra netikras zuikis: actas suteikia duonai rūgštumo, o kakava padaro ją tamsia. tačiau kai mes ją ištraukėmė ir perpjovėm, namai kvepėjo lietuva, o skonis visai nenuvylė.

o gal mes tik labai norėjome tikėti.

‘buvo agnė atgrubnagė, tinginė, rėksnė, melagė,’- taip man mama sakydavo vaikystėje.

bet kadangi mano mama nemoka nei bandelės iškepti, tai juokiasi tas, kas yra agnė. todėl aš jai pažadėjau įdėti receptų bandelių, kurių galima pasidaryti iš anksto, užšaldyti ir kepti kas rytą savo vaikams į mokyklą, arba sekmadieniais, jei sužinai, kad greitai į svečius atvažiuos pusryčiauti severija. tiesa, man kol kas tik šiek tiek sekasi sugalvoti tikrai gerą būdą, kaip jas tobulai iškepti iš užšaldytų. galbūt taip yra dėl to, jog švieži produktai yra švieži produktai ir kai bandai ką nors užšaldyti ir vėl atšildyti po to, nieko gero nebus. na, bet žiūrėsim, gal ką dar sugalvosim…

bandelės su cinamonu (a.k.a. žievelės)
gana didelė gauja jų (pusę iškepi – pusę užšaldai)

570 g miltų (didelis glitimo kiekis, ty kokie A, angl. ‘strong flour’ bus)
30 g gyvų/ 7 g instant mielių (aišku, galite su manim diskutuoti, kad ne tokią proporciją skaitėt ar pan: tiesiog man tai suveikė (sainsburio mielės,D), o jūs galite naudoti kokias norite mieles, kokias norite kiekiais,)
85 g cukraus
100 g margarino
290 g pieno
—–
pabarstymui
30 g margarino
50 g cukraus
6 g cinamono arba pagal skonį

1. jei darote su gyvom mielėm, pieną reikia vos vos pašildyti (optimali temperatūra – apie 30 C laipsnių), dalį jo įpilti į puodelį, įdėti šaukštą cukraus, ištirptinti mieles, palikti pastovėti kambario temperatūtoje kokias 15 min. turiu prisipažinti, kad nežinau, ką daryti su dried mielėm: ar jas reikia kildinti? nes aš naudojau instant mieles – jas tik suberi į miltus, užmaišai ir jos *pokšt* ir suveikia.

2. į miltus įdėti sausas mieles, cukrų, žiupsnelį druskos, pamaišyti, supilti  gyvas mieles, jei naudojat, ir ištirpintą margariną. pamaišyti ir pradėti pilti (likusį) pieną. beminkant bus matyti, ar reikia visą pieną supilti, ar ne, bet mielinė tešla pasidaro minšta ir tąsi ne dėl skysčio, o dėl ilgo minkymo, todėl nepatingėkite ir paminkykite ją, kol ji taps minkšta kaip pagalvėlė ir tąsi. tikriausiai sunaudosite visą pieną, o gal šlakelis liks, o gal reiks lašelio daugiau – bus matyti. uždenkite tešlos kauburėlį plėvele ir leiskite tešlai pailsėti kokias 15 – 20 min.

3. tuo tarpu išsilydikite dar margarino patepimui, sumaišykite cukrų su cinamonu, pasiruoškite skardą, pabarstytą miltais, bandelėmis. kepimo popierius irgi tiks,)

4. iškočiokite tešlą į 0,5 cm storio stačiakampį, patepkite jį ištirpusiu margarinu, pabarstykite cukrum ir cinamonu. suvyniokite tešlą į ritinį, vėl patepkite margarinu, vėl pabarstykite cukrais ir cinamonais. supjaustykite norimo dydžio bandelėmis, sudėkite ant skardos ir leiskite joms pakilti kokį pusvalandį. prieš kepant, pirštu įspauskite veritkalią duobutė bandelės viduryje, jos šonai dėl to šiek tiek išlįs į išorę. kepkite 190 – 200 laipsnių C temperatūroje, kol skaniai apskrus, kokias 15 min. vėlgi turiu įspėti, kad temperatūra ir laikas priklauso nuo individualios orkaitės, nepalikite bandelių be priežiūros.

——

5. likusias bandeles sudėkite ant miltais pabarstytos pjaustymo lentelės, kiškite į šaldiklį. užšalusias perkelkite nuo lenteles į plastikinį maišelį. kaip ir minėjau, dar neradau tobulo būdo jas iškepti, bandžiau taip: vakare ištraukite bandeles iš šaldiklio, sudėkite ant miltais pabarstytos skardos, palikite šaldytuve per naktį. ryte ištraukite iš šaldytuvo, leiskite joms pakilti šiltoje orkaitėje (30 laipsnių C) kokias 15 min. ištraukite, įkaitinkite orkaitę ir kepkite kaip paprastai.

tiesa, ką tik supratau, kad tokį įrašą jau esu dariusi ir aptikau jį receptų stalčiuje net, todėl dabar iš savęs juokiuosi, bet gal čia tik reiškia, kad šitos bandelės tikrai skanios ar kažką pan…