Kepykla nr. 5

papasakosiu, kaip čia vyksta sesija.
viskas paprasta – nuo 13.00 liaudis ima rinktis litexpo rūmuose (litexpo rūmuose, esančiuose grigiškėse, mind you. ar *bent jau* lazdynėliuose.) ir būriuotis prie vienintelės lentos. alkūnėmis, šypsenomis ir ‘pardon, excusez-moi’ prasiskynę kelią, susiranda savo pavardę (arba, *kai kuriais atvejais*, ne) sąraše. įsimena savo sėdimosios numerį. atvėrus duris, salėn veržiasi nelyg į išpardavimą harrods’e. grūdasi grūdasi viena ištisa srove ar, veikiau, kamščiu, kol galiausiai kažkoks smalsuolis suranda dar ir šonines duris – yay! free food!
atsisėdame, įsitaisome. lapai, žinia, koduoti – seniai prabėgusios tos dienos, kai matanalizės ar geometrijos Rytui išaušus sprendimus (ar atrajotą teoriją) rašydavome į plonus sąsiuvinius, ant viršelio dailyraščiu suraitę – vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto finansų ir draudimo matematikos 2 kurso 1 grupės studentės vardenės pavardenės tokio ir tokio dalyko egzaminas. čia gi – gauni lipnių lapelių puokštę ir savo Didžiai Slaptą Kodą, kuriuo štampuoji įdėtinius lapus. šiukštu – niekur niekur nevalia palikti savo inicialų ar kitos informacijos, leidžiančios atpažinti autorių.
vidur’ egzamino dėstytojas peržiūri visų asmens dokumentus. nesvarbu, kad visą semestrą lankei paskaitas, kur ne daugiau nei 15 žmonių, – o gal nuo pat rugsėjo už šokoladines saldaines įdarbinai kaimynų praną apsimesti tavimi? aišku, vieno dokumento negana – greta studento pažymėjimo guldome teises (ha, jie čia vis dar turi kažin kokias knygiūkštes, o ne modernias mūsiškas kortutes), asmens tapatybės korteles ar viešojo transporto nuolatinius bilietus.
saugumas ir nešališkumas – tarsi lietuviškuose valstybiniuose egzaminuose.
o gal ir kituose lietuvos universitetuose/fakultetuose taip vyksta? ieva, kaip pas jus?

dar. čia ypač monikai ar gal dar rūtuliukui.
aš supratau čionais, kad mane mifas yra juodai sutraumavęs – kai prieš egzą gerdavome valerijoną, kuris, aišku, nieko nepadeda; tik tiek, kad ima darytis nusispjauti. o rytą, rytą atsisėdęs prieš užduočių lapą, supranti, kad nieko nesupranti, kad tavo A4 pagalbos lapas išties bevertis, kad klausimai susukti siekiant ‘atsijoti’, t.y., tik little elephant geniuses gali į juos atsakyti. jokio ryšio su tuo, kas vyko per pratybas – o koks gi ir skirtumas, ir ten nieko nesuprasdavai, nes net nemokėdamas integruoti dalimis greitukais nurašinėdavai zeta funkcijų apibrėžimus ir išplėstais ausų radarais gaudydavai tarsi iš oro gimstančius teisingus atsakymus – 2-pi-iš-trijų. žavėdavaisi tais žmonėm, kurie juos taip nukabliuodavo, nus(i)vildavai savo matematiniai (ne)sugebėjimais.
o čia? čia mokaisi nuolat, nes pratybų daugiau nei teorijos (2 teorijos/sav, 3 pratybos/sav.), kur galų gale atkali ne tik naują žodyną, bet išsiugdai ir bent menkiausius įgūdžius ir net imi SUPRASTI, kas vyksta. ne ne ne, pažvelgęs į diflygtį nežinai, kaip ją spręsti, bet – bet pala, jų egzamine ir nėra, NORS per paskaitą ir teko regėti vieną vienintelį jos sprendimo pavyzdį.
kitaip tariant, egzaminas yra IŠ TO, ką mokėtės – ne ne, ne tie patys uždaviniai pakeistais skaičiukais, bet formuluotės žmogiškos ir tokios, jog aišku, ko iš tavęs nori, vien pažvelgus (’suraskite funkcijos x^2 furjė koeficientus. parodykite, kad ji lyginė. parodykite, kad konverguoja normaliai.’). ar sugebi įvykdyti misiją, priklauso tik nuo įdirbio. ir dar išsimiegojimo ir trupučiuko sėkmės, o ne nuo planetų išsidėstymo.

there, i said it.

kita vertus, tas išradimas ‘10 ryto baigiam egzą, 10 ryto turim paskaitą už 10 km, ai nespėjat, tai gerai, tada turim paskaitą tos pačios dienos 16H’ ar ‘egzas 14-15.30, o kitas – 16-17.30′ neskatina džiūgauti. ak tie prancūzai, šypt.

žaliųjų žirnelių sriuba
2-3 porcijos

1 v.š. sviesto
1 svogūno
1 skiltelė česnako
1/2 a.š. druskos
aitriosios paprikos pastos ar čili miltelių – pagal skonį
1 1/2 st. šaldytų žaliųjų žirnelių
3 stiklinės daržovių sultinio
80-100 ml grietinėlės
1/2 citrinos sulčių (jei norisi – aš nepyliau)
čiobrelių
grietinės/jogurto

svogūną sukapojame pusmėnuliais, o česnaką – šiaip smulkiai.
puode ištirpdome sviestą, suberiame svogūnus, česnakus, čili ir druską. pakepiname, kol svogūnai suminkštėja.
supilame žirnelius ir sultinį. užverdame, leidžiame pavirti kokias dešimt minučių.
sriubą pertriname trintuvuke, supilame grietinėlę, skanaujame, ar netrūksta druskos. jei sriuba per tiršta – pilame dar grietinėlės ar pieno ar sultinio.
valgome su grietine/jogurtu, traškia duona ar plokščiosiomis indiškomis duonelėmis.

receptas iš green kitchen stories.

kiekviena anglų paskaita man suteikia vis daugiau džiaugsmo. rašome štai, pavyzdžiui, oficialų laišką – atsakymą į skundą, ir klausia dėstytojas – “vaikai vaikai, tai ką pirmiausia laiške reikia parašyti?” – “hello”.
ir kiekvieną sykį stuburu vis dar bėgioja šiurpuliukai, kai išgirstu [evy] (heavy) – tarsi savo drabužių spintoje turėčiau pasislėpusį eric ripert.
dėstytojas sako, “too bad so sad yo’ dad”, taip pat “goody goody” ir dar mums pasakoja, kaip windows nebuvo pirmoji operacinė sistema – tiesą, priešingą daugelio bendrakursių įsitikinimams: sako jie, kad kompiuteriai prasidėjo nuo windows 95, o prieš tai vyravo pirmykštis chaosas; dėstytojo paraginti mintyti, atkapsto, kad prieš windows buvo windows 3.1.
jis žiūri į mane ir klausia, “julie, o tu ar žiūri į monitorių, kai taipini tekstą?”-”nebežiūrėdavau,-sakau,-bet tada atvažiavau į prancūziją ir pradėjau painioti M ir kablelius, a ir q.”. jis užjaučiančiai palinguoja galva.

sunkiausia tačiau yra universitete: taip taip taip rinkti tekstą klak klak klak klak ir įgusti, per peniolika minučių pirštai persiorientuoja ir link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta, tik su riestiniais skliaustais tenka truputį daugiau pavargti; o pargrįžus chez soi naujos bėdos, nes pirštai link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta.

- – - penktadienio anime peržiūroje bandžiau įsivaizduoti šalia sėdinčiius du su ausytėm. – -

egliškos salotos
- nes jos man žiauriai priminė Eglę, ir tada atsiminiau – senų senovėje, kai rokforo ir kriaušių derinys dar galėjo pasirodyti mažumėlę keistas, jį atradau Žaidimų Aikštelėj.
salotų lapų
kriaušės
gabalioko stipresnio skonio balto (t.y., ne parmezano kokio – anas irgi puikiai tiktų, bet kita koncepcija) sūrio: išbandžiau ir su rokforu, ir su šviežiu avies sūriu su žalumynais
graikinių riešutų
aliejaus
citrinų sulčių
rudojo cukraus
žiupsnio druskos

kriaušę išdorojame: supjaustome skiltelėmis ir išimame sėklalizdžius. nepridegančioje (pavyzdžiui, teflonu dengtoje) keptuvėje apkepiname kriaušes iš abiejų pusių, kol truputį paskrunda (karamelizuojasi?), bet neištęžta – todėl geriausia tai daryti nustačius pačią kaitriausią ugnį.
padažui sumaišome aliejų, citrinos sultis (puikiai tiktų balzaminis actas, kaip kad naudoja Eglė, bet maniškis pasiliko namuose), rudąjį cukrų, druską. sumaišome plėšytus salotų lapus, kriaušes, graikinius riešutus ir sūrį – po truputėlį visko paliekame viršui apdėlioti.
valgome su traškia šviežia duonele (arba “duonele” – bagete, pavyzdžiui .)).

jei gerai atsimenu iš vaikystės, likusi viena namuose džordana butkutė tūsinasi ir išgeria visą tekilą iš baro, o macaulay culkin’as eilinį kartą prisišaukia nelaimių bei plėšikų. mano šeštadieniai – taip, tie patys, kurie per kraują ir ašaras turėtų būti aukojami matematinei analizei ir kitiems siaubams – truputį kitokie. gal dėl to, kad, jei būčiau funkcija, būčiau sinusas (taip sakė veidaknygė, o ji esti neabejojamas autoritetas) – gal dėl to aš tiesiog sukinėjuosi nuo minus vieneto iki vieneto bei it puiki žmona tvarkau kambarius, laistau gėles ir kartais šoku šokčioju, kai TeisingaMuzika groja.

dar gaminuosi sumuštinius, kurie sunkiai valgomi, mat byra per šalis, užtat yra tokie beprotiškai fantastiški, kad patyliukais atrodo, jog tik jais ir misčiau ateinančiom savaitėm ar visus pirmus mėnesius francijoj.

galiausiai iš šaldiklio nuvogiu paskutinę braškinio šerbeto dėželę. groja noah’s ark.

sumuštiniui naudojau viską, ko radau šaldytuve ar duoninėj:
2 riekės truputį paskrudintos duonelės (naudojau vakar keptą namuose)
džiovintų pomidorų užtepo*
šaukštelio garstyčių
didelio didelio salotos lapo
poros riekelių kopūsto (va taip va – nuo kopūsto šono šmakšt ir nupjauti)
pomidoro
agurko
saldžiojo pipiro
riekelės-dviejų jalapeno pipiro
petražolių

*džiovintų pomidorų užtepui(pakanka vienai riekelei aptepti)
2 džiovintų pomidorų aliejuje
sauja skrudintų kedro arba anakardžio riešutų

pomidorų užtepui virtuviniame kombainėlyje sumalame riešutus su pomidorais; jei nenori maltis, galima įpilti šiek tiek aliejaus iš stiklainėlio.

kopūstą truputį pasmulkiname, padruskiname ir gerai gerai paglamžome, kad suminkštėtų. pastaba monikai: va taip vat reikėtų daryti tas salotas iš iki, kurias mudvi pernai šveisdavome per pertraukas: tiesiog labai svarbu kopūstus tiek sumaigyti, kad jie nebebūtų kieti.

vieną riekelę skrudintos duonos aptepame džiovintų pomidorų užtepu, kitą – garstyčiomis. apačioje dedame garstytintą riekę ir lipdome sumuštinį; aš dėjau taip: salota-pomidoras-saldusis pipiras-kopūstas-agurkas-jalapeno pipiras-petražolės. uždengiame pomidorų užtepu gardinta riekele. paspaudžiame. pjaustome, jei norisi. kremtame su milžiniška lėkšte salotų ir galvojame, kokia greita, skani ir vasariška pavakarienė. laukiame deserto.

visiškai braškinis šerbetas
450 g braškių
100 g cukraus (kitąsyk dėčiau mažiau)
šliūksnis degtinės ar tikro – naminio – vanilės ekstrakto
1 a.š. šviežių citrinos sulčių
žiupsnis druskos

braškes nuplauname, nulupame kotelius, supjaustome gbalėliais. užberiame cukrų, pilame degtinės. viską pamakaluojame, kol cukrus ims tirpti. paliekame porai valandų pastovėti.
braškes sutriname trintuvu su citrinos sultimis bei druska. jei norisi, galima perkošti – aš to, kaip ir praėjusį sykį, nedariau. atvėsiname. šaldome aparačiuke.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?

jau net lietūs kaip vasarą – labai trumpi, labai smarkūs ir labai po degalinių stogais.
—
dėkuidie, medis priešais balkoną, kurį kažin kokie nevidonai išprievartavo prieš porą metų, jau atsigavęs, todėl nakčia girdėti, kaip jis šlamu šlamu šlama, ir per langą matyti. ir naktimis lyja, ir kai lyja, miegoti vis dar geriau.
—
su gimtadieniu, 猫ちゃん*

rabarbarų pyragas
pyragui
3-4 st. smulkiai pjastytų rabarbarų
2 š. miltų
1 st. cukraus
70 g minkšto sviesto
2 dideli kiaušiniai
1 st. grietinės
1 a.š. tarkuotos apelsino žievelės
2 a.š. vanilės ekstrakto
1 1/2 st.miltų
1 st. rupių kvietinių miltų
1 a.š sodos
1 a.š cinamono
1/2 a.š. druskos

viršui:
1/4 st. demerara cukraus
1/2 a.š cinamono
30g sviesto
1/4 st. smulkintų žemės riešutų

rabarbarus sumaišome su dviem šaukštais miltų. cukrų išsuktame su sviestu iki purios vientisos masės. po vieną sumušame kiaušinius, sudedame grietinę, tarkuotą apelsino žievelę, vaninės ekstraktą ir viską gerai gerai išmaišome. atskirame inde sumaišome miltus, sodą, cinamoną, druską. per kelis sykius įmaišome į kiaušinių ir sviesto plakinį. supilame į sviestu pateptą formą, apibarstyome cukraus ir riešutų trupiniais* ir kepame 180 laipsnių orkaitėje 40-50 minučių.

*pyrago viršui cukrų, cinamoną ir sviestą triname tarp pirštų, kol visa tai patampa trupiniais. įmaišome žemės riešutus.

gaminau pagal forelle, su minimaliais pakeitimais.

nežinia kodėl, tačiau rimtų žmonių konspektuose esantys šypsniukai su lygybės ženklais vietoj akučių mane trikdo. tiesą sakant, šypsniukai konspektuose trikdo beveik visur (visur, išskyrus galbūt mano ir monikos – matyt, pripratimos reikalas – mudviejų užrašuose apstu ir visokiu murkt miaukt, ‘tarkime, trys yra daugiau už du’, pykčio, paišinėlių, ‘magic mushroom chip cookies’ ir kitokių džiaugsmų).

menkos paslaptys: čionais vieni gardžiausių keksiukų, kuriuos galima aplipdyti – nedėti jokios gi garšvos (kad ir kaip puikiai konceptualu tai būtų — garšvos keksiukai, garšvos! ką gali žinoti, gal prieš porą metų jie būtų kilstelėję mano lietuvių k. pažymius, žinote.), o primesti šokolado gabalėlių ar spanguolių ir pistacijų, ar šiaip džiovintų vaisių, o gal kokios nutellos gyslą įmaišyti ar uogienės šaukščioką. o gal užterlioti kokio glajaus (frosting‘o, taip) ar plaktos grietinėlės ar suverti keksiukus ant ilgo ilgo siūlo ir apsimesti, jog tai baronkos, žemuogės arba muilo gabalėliai tate modern’e; arba sulipdyti iš jų kopėčias ligi mėnulio, ar įdėti mylimajai į darbą, ar išdžiovinti ir palesinti balandžius.
tokie multitaskeriai, galvoju sau tyliai ir laikau po stalu sukryžiavusi pirštus (kojų ir rankų, žinoma), kad altonas brownas nugirstų ir nakčia it princas po balkonu dainuotų serenadą, užsikabarotų rapunzelės kasomis ir pagrobtų mane į vilio vonkos fabriką, o taip.

garšvos keksiukai
45 g garšvos (apie stiklinę, šiek tiek paspaudus)
3 dideli kiaušiniai
150 ml cukraus
150 g tirpyto sviesto
300 ml miltų
1 1/2 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. vanilės ekstrakto
1/2 a.š. druskos

nuplikome garšvą ir leidžiame jai porą minučių pastovėti; gerai nuspaudžiame ir smulkiai sukapojame.
kiaušinius maišome su cukrumi, kol truputį pabąla ir papursta (pasitikrinau LKŽ – žodis taisyklingas). supilame praaušintą tirpytą sviestą bei vanilės ekstraktą. galiausiai sudedame atskirai sumaišytus su kepimo milteliais ir druska miltus. dabar jau maišome atsargiau, geriausia – mentele.
įmaišome garšvą.
tešlą sudedame į keksiukų formeles ir kepame 220oC 12-15min (patikriname pagaliuku).

receptas iš nami-nami – tiksliau, pernai ten buvusios recepto versijos, kuri, savo ruožtu, paimta iš kažin kokio vietinio (estiško?) maisto žurnalo, oh.