Kepykla nr. 5

ajajaj.

gavau tokį, apytiksliai, laišką iš savo šefo tame hotelyje prie londono, kur po bandymų dienų mane neva priėme: agne, tu labai faina, bet mes negalime pasirašyti su tavim kontrakto iki spalio mėnesio. bet siūlome tau trainee(mokinio) poziciją, už kurią gausi trigubai mažiau pinigų, bet galbūt sutiksi, nes mes ieškom pigios darbo jėgos. AIŠKU, aš sutikau. AIŠKU, jie dabar neatsiunčia man jokių tolimesnių detalių, nors jau kaip ir tarėmės, kad gegužės mėnesį galėsiu pradėti dirbti kaip trainee. AIŠKU, kaip jau daugelis žmonių suprato, aš tiesiog aptingau tą pačia sekundę, kai man dar vasarį pasakė, kad gavau darbą. ir man labai pasisekė, kad pas mus namuose šįryt pusryčiavę mūsų draugai atsitiktinai atsivedė šefą, lankantį savo draugę edinburghe. jis man įspyrė į šikną ir privertė pagalvoti, kad vertingas darbuotojas turi būti gerbiamas ir globojamas, o ne mėtomas ir vėtomas. taip pat jis pasistengė, kad prisiminčiau, jog viskas, ko gali pasiekti virtuvėje, gali atsitikti tik per tavo pastangas ir darbą. o ne per kažkokią magiją, kaip kartais galima pagalvoti žiūrint į richard’o skystą azotą,)

ir jis man prirašė knygutę visokių patarimų ir laidų, kurias reikia žiūrėti. ir restoranų, kuriuose reikia dirbti.

ir grįžusi namo aš sau pažadėjau nebetingėti, o sugalvoti:

ar tikrai nuo rugsėjo noriu mokytis koledže londone/ o gal užteks to, kad kvalifikacijos egzaminus galima išsilaikyti darbo vietoje/ o gal man reikia mažiau diplomų ir daugiau juodo darbo

ar, norint įsisukti į kulinarijos pasaulį, būtina kraustytis į londoną/ o gal likti edinburghe ir eiti nemokamai dirbti pas garsius šio miesto šefus?

o gal parduoti butą vilniuje ir leisti sau pasimėgauti cordon bleu mokslais/ kas iš tikrųjų reiškia metus nieko neveikimo, tik vaikšiojimą į prabangias (BRANGIAS)  kulinarijos pamokas

ar aš galiu kiekvieną dieną išbandyti po naują receptą ir aprašyti jį bloge/ ar aš galiu kurti pažadus, kurių netęsėsiu

ar aš esu aš ir, be abejo,

IŠ KUR AŠ ATSIRADAU.

stay tuned to find out more on how to become a chef, even though you are out of your mind!

labai svarbu yra nepritrūkti drąsos

čia yra mūsų kaimynas - Glasgow, bet mes jį mėgstam vadinti KAUNUUUU.

nesuprantu, kur dingo julė, bet kai ji pas mane atvažiuos sausio pabaigoj, aš jos paklausiu, kodėl ji taip ilgai nerašo į blogą.
ji manęs paklaus to paties turbūt.
žmonės kartais labai supratingi vienas kito atžvilgiu, bet tai būna sutapimas dažniausiai.

aš pastaruoju metu šiek tiek keliavau. iš pradžiu mečiau darbą įkyrėjusioj pub’o virtuvėje, kur Head Chefas sako ‘It will be ok’, kai klausi jo, ar išmesti sugedusį humusą, o Sous Chefas vietoj to, kad pasimokytų gaminti maistą, kai nėra klientų, treniruojasi rankšluosčio kirčiu pramušti skylę metalinėje aliejaus bačkutėje. čia yra antras lygis iškart po kartoninių sulčių pakelių. pametusi šitą darbą, aš važiavau į lietuvą, kuri, kaip sakė mantautas, yra depresijos mokykla. labai gaila, kad negaliu išsiplėsti šia nepatriotine tema, thou. po lietuvos aš grįžau į edinburghą ir penkias dienas prieš kalėdas skaičiau knygas ir žiūrėjau jūtubės juostas apie tai, kaip iškepti fazanus, kurių buvau nusipirkusi šventėms. aš asmeniškai tikiu, kad jei žmogus turi galvą ant pečių ir yra bent truputį gaminęs maistą, po kelių valandų studijų galėtų pagaminti beveik bet ką. manau, severija, kuri kalėdų proga pradėjo valgyti mėsą, galėtų sutikti su šiuo teiginiu,)

po kalėdų aš norėjau dar toliau nustumti mąstymus apie darbo paieškas, todėl išvažiavau į londoną švęsti naujų metų. bet štai aš grįžau ir jau ketvirtą – o gal ir pamečiau skaičių net- dieną sėdžiu namie prie kompo ir siuntinėju savo cyviukus bei kartais pasivaikštau miestu su a4 lapais, kuriuose nėra mano lyties ar tautybės užrašytos. ir man labai nepatinka, kai pati pradžia ima ir nesiseka, ypač dabar, kai man reikia pradėti taupyti pinigus, nes aš noriu bent pradėti mokytis Le Cordon Bleu, ty turėti bent 5,555 svarus pirmam sertifikatui virtuvės. labai gražų skaičių sugalvojo londoniečiai šiam trijų mėnesių kursui, haha. taip pat bandau išsiaiškinti, ar galima gauti paskolą arba stipendiją šitiems mokslams, bet dažniausiai ją siūlo britanijos gyventojams, kas reiškia, jog reikia įrodymo, kad nuo 3 iki 5 metų gyvenai didžiojoj britanijoj, kas nėra byla, kaip pasakytų kęstas.

vieną iš tokių rytų prie kompiuterio ekrano, mano paieškos atvedė mane į šio vaikinuko blogą, kuriame jis aprašo savo studijas Tante Marie mokykloje, kuri yra arti Londono, taip pat suteikia Le Cordon Bleu diplomą ir jos benrasavininkas yra Gordon Ramsay. pervertus kelis puslapius jo pirmų savaičių studijų, aš pagalvojau, kad yra labai liūdna, jog man reikia mokėti pinigus už tai, ką jau moku daryti, vien dėl to, kad man reikia gero diplomo, kad galėčiau įsidarbinti padorioj virtuvėje, kurioje bent jau laikomasi higienos reikalavimų.

ar nereikia. nes man tai pradeda atrodyti, kad nereikia.

einu ieškoti labiau. daugiau. ilgiau. kol rasiu stipendiją.

laikai, kai aš buvau maža, neturėjau daug problemų ir turėjau daug saldainių. ir akinius.

kol neužmigau,tol galiu parašyti,kaip baigėsi penktadieniu darbo savaitė ir pirmadienį man vėl reikėjo eiti į mokyklą.

*kost kost*

ty profkę.

jei kam dar nepriminiau,mano mokykla stovi 77.6 km (pagooglinau!) nuo vilniaus,rūdiškėse;aš į ją patekau visai atsitiktinai ir aklai atmetinėdama kitas gyvenimo alternatyvas,kaip antai: baigti fiziką; gauti aukštąjį išsilavinimą;gyventi su tėvais;neturėti jaunesnių vaikinų;išvažiuoti į škotiją mokytis architektūros;have a life..i could go on.

mano mokykla yra labai maža,labai jauna,labai jauki,šviečia naujais pastatais iš tolio,kol nuo stoties 15 min eini iki jos per pievas, joje yra maždaug 50 žmonių (mokytojai ir mokiniai),ją įkūrė broliai juanitai ir ji iš esmės yra more socialinis projektas nei profkė,nes ten daug dėmesio skiria tiems vaikams,kurie po 10 klasės nusprendžia,kad jau pakaks mokytis.

man ten dėmesio skiria labai mažai.nežinau kodėl – aš tokia pati problematiška.

taip pat mano mokykloje yra:

*didelė ir šviesi patalpa su mediniais stalais, kurie sustumiami kartu ir tada mes visi prie jų pietaujame – dažniausiai aš ir mokytojai bei dar keli mokiniai; mano bendraklasės mėgsta sakyti ‘aš sriubos nevalgau – mes su svieta po pamokų eisim valgyt čeburėkų’.jos yra savotiškos.

*stalo teniso stalai, kas man primena, jog licėjuje labai retai žaisdavau tenisą, nes ten nuolat stovėdavo bernai non stop.

*kompiuterių klasė, kurioje sėdi 10 lcd monitorių ir kurios aš, tiesa, ilgai nebuvau atradusi.mus finansuoja europos sąjunga.

*miškas iš dviejų pusių ir pievą iš trečios.

*dailus juodaplaukis prancūzas stogdengių mokytojas iš godard’o filmų.love of my life.

numetusi žadintuvą ir 6.15 išlipusi iš lovos pakankamai pasijuokiau iš savęs, kad per miegus nusprendžiau, jog man užteks pusvalandžio išeiti iš namų, apsirengiau ir išbėgau į stotelę sėsti į mašiną, kuri mane veža į rūdiškes.kai važiuoju toje mašinoje maždaug valandą iki mokyklos, aš dažnai nulūžtu ir miegu užvertusi galvą ar kaip atrėmusi į langą, bet iš tikrųjų per miegus spėlioju, kad labai juokinga būtų, jei pradėčiau knarkti toje mokytojų pilnoje mašinoje, nes martynas man yra pasakojęs, kad aš labai juokingai miegu, kuomet mane kas veža.tačiau martynu gali tikėti tik labai naivūs žmonės, todėl aš šypsau ir miegu toliau.ir kai eilinį kartą po dviejų savaičių pertraukos (aš dvi savaites būnu mokykloje, dvi savaites praktikoje – tai yra dualus mokymasis.jį irgi remia es) ir fizinio mechaninio darbo, už kurį moka minimumą, aš prisiminiau, kaip pasiilgau mokyklos.

aišku mokykla manęs nelaukė, bet aš pakankamai pasidžiaugiau jos pasikeitimais, kaip pavyzdžiui, atvykusiais prancūzais ir tuo, jog nuo šiol mums kūno kultūrą ves naujas mokytojas.

prancūzai tai kaip prancūzai: atrodo daug labiau suaugę ir suvyriškėję nei mūsų bernai lietuviai (i mean,in general — ne tik mokykloje), be to, kas antras yra gražus ir kiekvienas kalba prancūziškai ,D

bet visa esmė — tas olandas 63 metų senukas, kuris yra profesionalus dviratininkų treneris. jis mus gainioja po kelią – pievą- lauką – upę valandą su puse ir nuolat kartoja ‘ok ok!’, bėgdamas priekyje. o kai randa kokį griovį pakelėj, tai liepia mums per jį persirist, droppinti ir givinti twenty. ir mes nesišypsodami darom atsispaudimus. bernai keikiasi ir rūko. esu tikra, kad po 20 pamokos minučių aš ausyse girdėjau rocky theme, o po to gabalą iš tų laikų, kai balčiūnas dar buvo sms’AS licėjaus scenoje.ir kai tariu, kad kūno kultūrą darome visi, tai ir turiu minty, kad einame sportuoti ir bėgioti su mokyklos direktorium ir kitais mokytojais,ha!ak,čia net svajoti galima išdrįsti apie kūno kultūrą su sindaru ir mackevičiene,pvz.ir dievaž aš taip pat nemeluoju, kai sakau,kad čia buvo geriausia fizinio pamoka eva.legend has it,kad kai kūno kultūra buvo praeitą savaitę, jie visi lygiai taip pat bėgiojo per lietų ir buvo šlaput šlaputėliai bei skaudančiais raumenimis visą savaitgalį.

tingiu ieškoti nuotraukos receptui;labai laukiu,kol gausiu savo fotografuojančią nokia ir galėsiu nufotkinti visas savo fainas bedraklases.turint minty,kad iš mūsų 13 grupėj liko tik 10, nes 3 jau išėjo iš mokyklos

*ty profkės*

tai aš turiu nedaug laiko rankose.