Kepykla nr. 5

kažkas seno, kažkas artimo.radau kompe šiąnakt.

aš myliu tave kaip kaži kokį avižinį sausainį, po šaltenio delnu rastą, žieminio palto kišenėje likusį,-sužievėjusį, sutrūkusia oda, apgraužtą vabzdžių ir nuostabų it elenos melsvai smulkios kojos. ištraukiu tave su visu tavo akademiniu žavesiu į naują gyvenimą ir tu nesišypsai, tik rusvą galvą palenki man prie peties. ir aš tavęs kandu.

aš myliu tave kaip neramų veltų siūlų kamuoliuką, kuris, nuo [pjede]stalo paspirtas, įsižeidžia ir išeina, tylomis duris neuždaręs palieka – te peršalu aš perpūsta skandinaviškų vėjų. ir myliu tave kaip kainas mylėjo abelį – esi tu mano didelė ambicija.

aš myliu tave kaip kreminės spalvos beprotybę melsvam kambaryje. ir myliu tave taip tik viena aš – ir jau verčiau jus nuo titlo vandenin įstumsiu (kaip kad pavasarį praeitą įstūmiau ofeliją), nei leisiu kam kitam jūsų plaukus šukuoti.

aš myliu tave kaip rūke pasiglydusią atsainumo idėją: nieks nesvarbu jai ir nieks jos neliečia. visus ji išduoda, nes visų išduota būti bijosi. it kalėjime jauties uždaryta tu : čia Danija ribų nenurodo – aplink vien laisvės varžytojai ir tuos pačius tu ranka numoji.

Toks esi tu, mano mylimas. Mano vienintelis.

labai gražu yra mylėti žmones. karts nuo karto tai darau atidžiai.