Kepykla nr. 5

ketvirtadienį bendrakursis manęs klausinėjo įvairių dalykų:
- ar aš žaidžiu krepšinį, nes lietuva – šalis, kur daugiausia jaunuolių tuo užsiima
- kodėl pas mus tiek savižudybių
- koks mūsų bvp, palyginus su rumunijos

todėl tokiom dienom kaip ši julė prisimena, jog vu jai žada statistikos diplomą ir dalinasi *įdomiais* faktais.
apie tėvynę visada geriausia sužinoti iš vikipedijos – čia kaip gūglinti savo vardą!

* lietuvoje dvigubai daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu nei ES-15 vidurkis
* palei interneto upload greitį lietuva – sparčiausia šalis pasaulyje. pagal download – ketvirta eilėje.
* lietuvos regionai – aukštaitija (“highlands”), žemaitija (“lowlands”), …
* < ..> baltic tiger. anatolian tigers. carpat tiger. celtic tiger. nordic tiger. gulf tiger. tatra tiger. man regisi, mano bendras išsilavinimas apie didelius kačiukus negali to paaiškint.
* matyt, neteisingai mus matematiškai moko: “.. šiemet beveik nesiplėtėme – atidarėme 1 < ..>, o uždarėme 2. ” . mano nuomone, ‘beveik nesiplėtėme’ != -1.

ir dar vartant visokius skaičiukus smarkiai prisimenasi praėjusių metų makroekonomiką. makroekonomikos paskaitų tai pasiilgau. to sunkaus egzamino ir blanchard’o per savaitgalį gal ne (vis viena nepamenu visų tų užprieš fiksuoto kurso ir ko ten dar per paskutinį vakarą galvon prikišau), bet paskaitos dupliusgeros. kai vartai praėjusių metų skaičiukus, nuoširdžiai linksminiesi su beveik dviženkliu augimu ir mažėjančiais mokesčiais.
šįmet ekonomika irgi visai nieko. kartais darydavome penkių minučių pertraukas tik tam, kad visi galėtų išsijuokti ligi galo. ir, kaip kadaise minėjau, jaučiausi it po nešvarius skalbinius knisdamasi – fra skola tokia štai tokia, ir su ja mes elgiamės šitaip šitaip va ir va kaip.

dar šiandien išmokau, kad verčiau visada sakyti, kad turi sužadėtinį lietuvoj. dėl ramesnės širdies ir ramesnio vakaro.

šilkinė rausvųjų lęšių ir moliūgų sriuba
200 g rausvųjų lęšių
300 g nulupto, išsėklinto ir kubeliais supjaustyto oranžinio moliūgo*
1 1/2 l vandens
gabaliuko nulupto ir smulkia tarka sutarkuoto imbiero
1 laurų lapo
1/2 a.š. ciberžolės
2 v.š. sviesto
1 a.š. druskos
aštriosios paprikos pastos (pagal skonį – aš dėjau gal net pusę šaukščioko. žiema!)
pusės citrinos sulčių
1 a.š. garstyčių sėklų
1 a.š. kmyninio kumino
1/4 a.š. maltos ožragės
1/4 a.š. asafetidos
1/2 v.š. rudojo cukraus
šluotelės smulkiai sukapotos petražolės

* kitąsyk pakeisčiau lęšių ir moliūgų santykį pastarojo naudai – man trūko to moliūgiškumo

lęšius perplauname. sudedame į puodą, užpilame vandeniu, užkaičiame. sumetame lauro lapus, imbierą, aštriąją papriką, ciberžolę, vieną šaukštą sviesto. verdame 25 min. sudedame smulkintą moliūgą, verdame uždengę dar 10 min. išimame lauro lapą, sutriname trintuve.
supilame citrinos sultis, pasūdome.
kitame inde ištirpiname likusį sviestą, suberiame garstyčias. atsargiai – ims šokinėti. kai liausis, suberiame likusius prieskonius, truputėlį pakepiname ir supilame į sriubą. gerai išmaišom. suberiame cukrų, dar pamaišome. suberiame kapotus žalumynus, leidžiame sriubai *šiek tiek* pastovėti ir valgome dar karštą.

palei jogos mitybą.

su kiekvienu streiku man darosi vis juokingiau ir juokingiau.
šiandieną, pavyzdžiui, jie blokavo tramvajus ar-ne-trijose-vietose, net nesupratau, kas ir kaip, tik kad rytą minios žmonių traukė jo bėgiais, MINIOS.
antradienį, pavyzdžiui, streikavo mokyklų darbuotojai. tai universiteto valgykla irgi prisisolidarizavo su jais bei nedirbo. tai pokštininkai!
girdėjau, kad ir 14 procentų paštininkų nedirbo. bet prie bendrabučio mačiau jų mikriuką, tai viskas gerai – bile tik maniškiai dirba.

kai aplinkui visi taip klaikiai jaudinasi dėl la grippe, ir pirmasis žodis, kurį viena ausimi nugirsti prie kongresų rūmų perekūrinimosi, – les vaccinations, o paskiau tave uždaro į didelę salę, kur klausai stalų muzikos – kai tada užgęstant šviesoms girdi iš visų pakampių kosint, nesąmoningai užsitempi skarą virš nosies.

//čia filmukas, kaip pas mumis lyja

–

vakarnakt pas vygantą aptikau smalsią ir man klaikiai pritinkančią iniciatyvą – kas gi mūsų šaldytuvuose?
maniškis biednesnis nei kad namie – studentavimas ir krizė ir aš-čia-tik-laikinai mėto į mane akmenis ir sako, nepirk to, nepirk ano.
bet vis dėlto turime:
viršutinė lentyna yra liekanėlės ir redi meid, tik kad namų gamybos. t.y., kokletukų masė, brokolių sriubos puslitriukas, gabaliokas sėlenų paplotėlių tešlos, dėželė išvirtos kynvos pusryčiams.
pieno produktų lentynoj penketas natūralių jogurtų (jų čia tiesiog ne-ap-si-mo-ka gaminti, mat skonis puikus, o tekstūra net nuostabesnė už naminio), sūriai – rocamadour ir bleu de causses. dar čia pat pusplytė sviesto – paties paprasčiausio, nesūdyto. dar bliūdukėlis greitai išsivirtos obuolienės ir pradėtas kriaušių tyrės (šita tai pirktinė) indukas. ir ma honte, ma très grande honte – speculoos užtepas. trans-riebalai ir kitokie nedžiaugsmai, bet oh-so-good.

//šitoj nuotraukoj matome tikrą načnyką – tik pažiūrėkite į darbo valandas ‘nuo šešių iki dviejų’

daržovių lentynoj-ir-kitoj-lentynoj-ir-stalčiuky turim veik visą porą, pusę moliūgo, pusę raudonos saldžiosios paprikos, dvi puseles obuolių – reinette d’armorique ir belchard chantecler; puslitrioką brokolio žiedynų, pavargusį saliero stiebą, ketvirtį kopūsto, imbiero šaknį, local mandarinų (ha ha, tiek ir local – iš korsikos; bet vis dėlto šalis tai ta pati!), keletą citrinų, morkų, pomidorų, petražolių šluotukę, porą cikorijų ir vieną navet jaune (huh??? čia kažkokia it ropė it griežtis).
lentynėlėse 10 kiaušinių, pusė skarbukės konservuotų kukurūzų, pusė – pomidorų pastos, česnako galva, pusė svogūno, pusė citrinos, aitriųjų paprikų tyrė, maišiokas sandariai uždarytos kavos, maišiokas kynvos. tetrapakas pieno ir plakamosios grietinėlės ir, taip taip, baltas ir raudonas stalo vynai – vika protino, kad vyno nelaikome šaldytuve, betgi jis juk užsilikęs nuo gimtadieninio tiramisu (baltas) ir kažin kokių padažų (raudonas), o be to, rašalas čia, ne vynas.

- o pas jumis kas?-kišu nosį.

kreminė brokolių sriuba
nuplautų brokolio žiedynų ir smulkiai pjaustyto stiebo (iš viso apie 250 g)
3-4 a.š. miltų
500 ml pieno
2 v.š. sviesto
500 ml daržovių sultinio
1/4 a.š. asafetidos
druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

į užvirusį daržovių sultinį sudedam brokolius, pasūdome (jei sultinys be druskos) ir verdame, kol suminkštėja bei tampa skaisčiai žali. atidedame kelis žiedynus papuošimui. kol verda brokoliai, keptuvėj išlydom sviestą, suberiame asafetidą, vėliau miltus ir nuolat maišydami kepinam, kol šie paskleidžia riešutų kvapą – saugome, kad nesudegtų! lėtai nuolat maišydami supilam pieną – pilame po truputį, kad nesusimestų į gumuliukus. pieną užverdame, padruskiname ir papipiriname. aš dar truputėlį paviriau, kol sutirštėjo. supilame brokolius su sultiniu ir sutriname iki vientisos masės. puošiame smulkintais brokolių žiedynais ir valgome su duona ar duoniukais.

sėlenų paplotėliai
200 g rupaus malimo miltų
100 g pirmos rūšies miltų
1 v.š. kmynų
geros saujos kviečių sėlenėlių
žiupsnio rupios druskos
2 v.š. tirpinto sviesto
175 ml šalto vandens
aliejaus arba lydyto sviesto paplotėlių gruzdinimui

sumaišome miltus, druską, sėlenas ir kmynus. supilame sviestą ir triname tarp pirštų, kol tolygiai padengiam visą mišinį. įmaišome vandenį ir suminkome standžią tamprią tešlą (jei masė per skysta, įberiam miltų, jei per kieta – paminkome drėgnom rankom). minkome penketą minučių, kol tešla tampa elastinga. paliekame pusvalandžiui pailsėti (geriausia polietieniniame maišiukyje).
tešlą iškočiojame maždaug pusės centimetro sluoksniu ir taure išspaudžiame paplotėlius. kočioti patariama be miltų – kad kepant jie nedegtų.
pasak JogosMitybos, paplotėlius reikėtų gruzdinti. kadangi aš neturėjau Tiek Tiek aliejaus – o, be to, paskiau neturėčiau ką su juo veikti (namuose tai bent spurgų galima išsivirt!), tiesiog kepiau papločiukus ant sviestuko, išlydžiusi jo porą trejetą šaukštų, kad meiliai padengtų puodo dugną. skaniausi karšti, bet atšalę irgi labai smagiai kramtosi.

abu labu receptai iš jogos mitybos.

lėtos it medaus varvėjimas dienos, ir rEpas-repAs ant senos krantinės, naktį, paskutiniams laivams mus paliekant. traukiniai ir metro. sekmadieninės krautuvės, žydų kvartalai, falafeliai skersgatviuose.
žinojimas, kad sugrįši, nes paris, j’y suis allée une fois skamba neteisingai.
scrubs vakarais ir realybės šou apie mamas ir dukras rytais, beveik-lietuviška-duona ir tikrai lietuviškos bulvės-morkos.
paryžius, labiausiai užsispyręs miestas, kokį man yra tekę matyti.* 2 ou 3 choses que je sais d’elle, bet netgi tiek dabar nesuskaityčiau, po vieną lenkdama pirštus. juk ji viksteli rusva uodega ir pasislepia minioj prie šventosširdiesbazilikos laiptų, ten, po jaunojozidano kojomis.
city of lights, trečios metro zonos pradžioje tampanti lights of the city.
per didelė, per neaprėpiama, per išprotėjusi.

manų kruopų chalva
6-8 porcijos

650 ml vandens
250 g manų kruopų
250 g rudojo cukraus
140 g sviesto
75 g graikinių riešutų (pasmulkinti)
75 g razinų
1,5 šaukštelio malto kardamono (naudojau cinamoną)

į puodą supilam vandenį, cukrų, suberiam razinas ir užverdame. išmaišom, uždengiam sunkiu-sandariu dangčiu, sumažinam ugnį ir palikam virti. man to vandens labai jau daug nuvirė, tai paskiau jo kiek pridėjau. sirupui verdant, keptuvėje ant labai mažos ugnies išlydom sviestą, į jį suberiam manų kruopas. išmaišykite, kad sviestas susigertų. manų kruopas kepiname ant mažos ugnies, kol jos paruduoja ir ima kvepėti – man tai užėmė apie 30-40 minučių (taip taip!). nepamirštame nuolat maišyti! kai paskrudiname dešimtį minučių, suberiame graikinius riešutus. baigdami skrudinti, suberiame kardamoną. patikriname, ar kruopos tikrai kvepia – niekur čia nepaskubėsi. jei taip, keptuvę nukaičiam ir lėtai maišydami supilame sirupą. dar paverdame ant lėčiausios ugnies 5 minutes – kruopos sugers skystį. išjungiame ugnį, chalvą paliekame brinkti uždengtą 5 minutes. patiekiame šiltą (arba pašildytą – išeina juk jos daug.)

viską dariau tiksliai pagal Jogos Mitybos receptą.

look at me! look at me! the monster inside me has grown this big! – pari pari. kushia kushia. gokkun. ir mane užburia kartojamos mantros.
vis dar neatsigaunu nuo londrės, kai važiuojame miškais ir po lietaus kai žalia aplink. ir, aišku, ypač, kada ritos nuotraukas vartau, su ne(si)tikėjimu, kad taip vat buvo iš tikrųjų. todėl visos tos šešios likusios atostogų dienos išsprūdo it medūūūūzos, vaikystėj gaudytos baltijos jūroj.
naktimis sapnuoju kraunamus lagaminus; dienomis telieka vegetuoti. pamirštu pradėtų sakinių pabaigas, ką čia sakinių – užsikertu vidury žodžio, nes saugiklius smegenys-liežuvis ryškiai išmušė kažkurie bažnyčių varpų dūžiai (note to monika: ten girdėdavome skambinant kaip tarp pamokų anime – tam-tam-tam-tammmmm *pauzė* tam-tam-tam-tammmmm).
klausant in defense of food, iškyla pradinukiški norai versti knygas. gražūs norai, nieko nepasakysi, – šaunesni nei “baigęs mokslus, noriu gauti daug pinigų” ar “dalį pajamų ji investuoja į vertybinių popierių rinką”.

peshwari naan
tešlai
500g “stiprių” miltų
250 ml sojos pieno
200 ml vandens
25 g aliejaus
1 a.š. cukraus
1 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. sodos
2 v.š. sojos jogurto (paprasto – ne braškinio kokio; alternatyviai galima paimti kiek daugiau s. pieno ir įvarvinti šaukštelį acto)

įdarui
razinų (jas išmirkyti), riešutų (bandžiau su įvairiais, bet skaniausia – su migdolais), tarkuoto kokoso, cinamono, ciberžolės

orkaitę įkaitiname iki maksimalios temperatūros (arba ‘griliaus’).
įdarui visus produktus sumalame blenderiu ar – tiesiog – mėsmale.
miltus sumaišome su soda, kepimo milteliais ir druska. įmaišome pieną, vandenį, aliejų, jogurtą ir cukrų; minkome, kol tešla pasidaro vientisa.
suformuojame kokių 15 rutuliukų, juos plonai iškočiojame, dedame įdaro, užlankstome, kad įdaro nebūtų matyti; galima dar šiek tiek pakočioti, kad išeitų plonesnės duonelės.
kepame po 1,5-2,5 minutes kiekvienai pusei. atsargiai, gali sudegti, jei pakeliui sumąstysime palaistyti gėles ar užsiimti kitokia visuomenei naudinga veikla.
gardu jas tik ką iš orkaitės ištrauktas truputėlį aptepti sviestu (not vegan!!!) arba tiesiog šildantis kitądien apkepti aliejuje. tada duonelės būna drėgnesnės ir – drauge – traškesnės.

chapati man primena soho, naan šiaip gardūs – tikėjausi juos kada prastumti p. monikai, bet dabar jau mano kėslus ji permatys kiaurai ir atidžiau žvelgs į kiekvieną jai siūlomą maistą.

įkvėpimas: indobase.com.

žaviausia rytais – kai ties žaliuoju tiltu visi troleibusai autobusai atveria savo duris (nepaisydami fuckfuckfuckcold minus dvidešimt), o žmonės it per lietuvių liaudies žaidimus laksto ieškodami to vienintelio, nuvešiančio į kitą miesto galą ar tiesiog — 200 metrų toliau nei tas, iš kurio ką tik iššoko.

ne menkiau smagu, kai važiuojant įsivaizduojamu transportu į apspjautąjį egzaminą, ausyse atsitiktinis albumas klausia – ‘are you hoping for a miracle?’. ne, mielasis, not anymore.

jie įvykdavo tik atsitiktinai.

besan laddu

350 g sviesto
400 g avinžirnių miltų
2 v.š. tarkuoto kokoso
4 v.š. pjaustytų graikiškų (ar kokių kitokių; skaniau kepinti – lazdyno, anakardžių, migdolų)
1/2 a.š. šviežiai maltų kardamono sėklų arba 1 a.š. malto cinamono
250 g cukraus pudros

keptuvėje ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą. maišydami supilame žirnių miltus. maždaug po 15-20 minučių jie turėtų pakankamai apkepti: patamsėti, imti skleisti riešutų kvapą ir prarasti žirnišką skonį. be to, masė pasidaro blizgi ir vientisesnė, atrodo it skystėjanti. kai miltai pakankamai apkepa, supilame prieskonius ir riešutus, pakepiname dar porą minučių. nukeliame nuo ugnies ir supilame cukraus pudrą. labai gerai išmaišome ir paliekame pravėsti.
kai mišinys atvėsta (sakoma, tiek, kad galima būtų kočioti rankomis; aš palaikau dar ilgiau, kad masė pakietėtų ir išlaikytų formą), suvoliojame norimo dydžio rutuliukus. o jeigu tiesiog tingisi – masę paskleidžiame ant skardos ir supjaustome kvadratėliais arba rombais.

Priskanavusi jų per atvirdangį, susiradau Harė Krišna vegtariniuose valgiuose.