Kepykla nr. 5

regisi, šią naktį jau buvo girdėti cikadų cik-cik-cik-kad-dų.
atbulom žingsniuojame link išvykimo, aš ir mano šešėlis. mindama mėginu jį kalbinti prancūziškai, bet anas tik papurto galvą, iš garbanų iškrato penkių centų monetą ir nekalbus nurūksta su vėju. šalta, susikūprinu, nesiveju.
- man ištraukė liežuvį,- galvoju; dienos blyksi paskiromis frazėmis apie nakčia pasivaidenusį platoną ir lyrinio subjekto išgyvenimus, o aš — stoviu ir žiūriu prie didelio kelio, ale nei bū, nei mė nebeišspaudžiu. gal tikrai internetas mane išdurnino, sumindė dėmesį ir išgaudė serpentinais nuo tiltų leidžiamas žodžių gyvates.

nieko tokio, užtat pasižadėjau vasarą po įsivaizduojamos akacijos šakom ir literatūros stirtom, palaidais plaukais ir atpalaiduotom smegenim. vūūūūū!
- – -
dabar nematau, kaip čia tolygiai (tolydžiai) nuo šalto pajūrio vėjo (nieko nežinau, vandenynas už pem kilometrų, tad šiandieną net vilnones pirštines išsitraukiau) pereiti prie torto, bet anas buvęs nenusakomai skanus, labai labai,
o fotografavo vėl tėtis. aš užtat sutvarkiau vonios kambarį, tiesioginiai mainai.

tortas “mėnulis”
tešlai
250 g sviesto
250 g cukraus
6 kiaušiniai
150 g miltų
100 g krakmolo
1 v.š. kakavos
1 1/2 a.š. kepimo miltelių
po kelis lašus romo ir apelsinų esencijos

kremui
500 g pertrintos varškės
100 g cukraus pudros
šliūksnis vanilės ekstrakto
400 ml plakamosios grietinėlės
citrinos sulčių ar rūgšties palei skonį (atsargiai!)

tortui papuošti
200 ml plakamosios grietinėlės
1 v.š. cukraus
1 pakelis grietinėlės standiklio
100 g pieniško šokolado
50 g balto šokolado

lakštams kambario temperatūros sviestą plakame su cukrumi ligi purumo (apie 5 minutes). po vieną sumušame kiaušinius, po kiekvieno gerai išmaišome – bent po minutę. įsijojame miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, kakava, krakmolu. supilame esencijas ir palengva (geriausia – rankomis, t.y., mentele) išmaišome. ant kepimo popieriaus prisipiešiame 26 cm skersmens apskritimų. alternatyviai galima tiesiog po popieriumi pakišti tokio didumo torto formos dugnelį ir tešlos apskritimus formuoti palei jį, o dugnelį, prieš šaunant lakštelius orkaitėn, ištraukti. kad ir kuriuo būdu darytume, pasiruoštą tešlą paskleidžiame ant šių apskritimų plonu sluoksniu, kiekvienam lakšteliui prireiks kokių 3 v.š. – manieji išėjo storoki, jūs tik pažiūrėkit, kokie plonučiai lygučiai gražučiai Astos lakšteliai! kepame 180oC 5-7 min, nuo atvėsusių lakštelių nulupame popierių.

kremui varškę išplakame su cukraus pudra ir vanile. atskirai ligi standumo išplakame grietinėlę ir atsargiai įmaišome į varškę. nuolat skanaudami, pridedame citrinos sulčių ar rūgšties.

formuojame tortą: po vieną dedame lakštelius ir pertepame kremu. viršutinio netepame.

greitutėlaičiui papuošimui smulkiai sutarkuojame šokoladus (atskirai — drožlių nemaišome). išplakame grietinėlę su cukrumi bei standikliu (standiklį pilame – kaip parašyta ant pakuotės – grietinėlei imus tirštėti), apmarmaliuojame ja torto šonus ir viršų. aplipdome pieniško šokolado drožlėmis, ant viršaus pribarstome baltojo šokolado. jei yra noro, galime išbarstyti figūras, ženklus ar simbolius su trafaretu – irgi greita ir šiek tiek įspūdingiau, antrąsyk gamindama torčiuką taip ir dariau, ale įamžintas likęs šis.

skanaujame su arbata. nerealiai gardu.

recepto kelias ligi mano virtualaus stalčiaus: Kepimo paslaptys Nr. 6 -> Sonatina -> Asta. truputį kaip sugedęs telefonas: truputį pakeičiam šen, papildom ten, bet vis viena.

mano pirkinių krepšelis (panier optimal) išduoda ilgesius labiau nei ašaromis sulaistyti laiškai ar prie langelių prarymotos naktys:
* kefyras ir varškė nelyg iš marcinkevičiaus raštų po vieną garsą dėlioja saulę-mišką-kraują;
* apelsinai, citrinos ir bergamotės primena lentynoje besislepiantį tamiflu (ar jau nurimo visas tas šumas?) ir dar labiau – Saulėtas Dienas.

per tuos šimtą metų vienatvės prisikaupė tiek jausmų minčių išgyvenimų, taip tinkančių informacinei tinklaraščio paskirčiai, kad nors vežimu vežk; tik žodžiai – žodžiai užstrigo kažin kur gelugarkly ar ties antru nuo klaviatūros maigymo iškreivėjusio piršto nareliu.

trumpai tariant, buvo atostogos, Didžiausios Atostogos Nuo Pat Vasaros, per atostogas kovojome su jūros stichinėmis nelaimėmis, vaikščiojome po gražiausius sodus, nelyg magnetai traukėme pavasarį, skanavome gardžiausius pyragėlius ir pirmuosiu gyvenime macarons, rytais pirkome šiltučius croissants, šventėme blynų dienas, sūrių vakarus, naminius tiramisu ir galetes su belenkuo. žo, rieškučiomis kabinome nantę ir jo apylinkes, prisikrovėme kišenėsna saulės spindulių ir
įjungėme
laiko
bombikes,
kurios sako, jog teliko trejetas savaičių, na, jei labai gudriai paskaičiuosim,
trejetas savaičių iki mano Pirmojo Tikrojo Emigrantinio Grįžimo Namo – seniausiai pradėti gaminti parsivežtinų objektų sąrašai (nors CDG, sako, sūrių ir nepraleidžia), neaprėpiami HashSetai Privalomų Padaryti darbų ir
puspiktis juokas, nugirdus apie niekur nesitraukiantį sniegą.

Nežinau, kaip pas jus, bet čia plius penkiolika.

sriuba paskutiniams (tikėkime) žiemos spyriams.

avinžirnių sriuba
2 st. avinžirnių
4 v.š. alyvuogių aliejaus
2 svogūnai
2 saliero kotai
1 morka
2 česnako skiltelės
1 a.š. druskos
žiupsnis šviežiai maltų juodųjų pipirų
1 v.š. malto kumino
1 džiovintas raudonasis aitrusis pipiras, be sėklyčių (arba žiupsnis jo dribsnių)
~ 6 st. sultinio arba vandens
2 v.š. citrinos sulčių (aš, aš naudojau mažiau)
6 skiltelės česnako ir kalendros žalumynų – papuošti (arba žiupsnis kumino ar sezamo sėklų)

avinžirnius išmirkome pernakt. perplauname, užpilame vandeniu ir verdame, kol tampa minkšti. (man užtruko apie 45 minutes, tačiau priklauso ir nuo mėnulio fazės, ir nuo avinžirnių dydžio, ir nuo lagged dependant variable).
tuo metu supjaustome daržoves: morką, svogūnus, salierą mažais kubeliais, o česnaką tiesiog sutraiškome.
įkaitiname aliejų ir jame ant mažos ugnies apkepame morkas, svogūną, salierą, nuolat maišydami, kol daržovės įgaus auksinį atspalvį ir suminkštės. suberiame česnakus, druską, pipirus, maltą kuminą ir aitrųjį pipirą. po keleto minučių suberiame avinžirnius ir įpilame tiek sultinio ar vandens (puikiai tinka tas, kuriame virė avinžirniai), kad daržoves apsemtų kokiais 3 cm. pamažu verdame apie 30 minučių.
sriubą pertriname rankine trintuve (blenderiu), praskiedžiame sultiniu ar vandeniu ligi norimos konsistencijos ir įspaudžiame citrinos sulčių – atsargiai, geriau mažiau nei.. per daug: šliūkštelėti jų daugiau galima ir prie stalo. puošiame. tiekiame. valgome.

iš Breakfast. Lunch. Tea.

papasakosiu, kaip čia vyksta sesija.
viskas paprasta – nuo 13.00 liaudis ima rinktis litexpo rūmuose (litexpo rūmuose, esančiuose grigiškėse, mind you. ar *bent jau* lazdynėliuose.) ir būriuotis prie vienintelės lentos. alkūnėmis, šypsenomis ir ‘pardon, excusez-moi’ prasiskynę kelią, susiranda savo pavardę (arba, *kai kuriais atvejais*, ne) sąraše. įsimena savo sėdimosios numerį. atvėrus duris, salėn veržiasi nelyg į išpardavimą harrods’e. grūdasi grūdasi viena ištisa srove ar, veikiau, kamščiu, kol galiausiai kažkoks smalsuolis suranda dar ir šonines duris – yay! free food!
atsisėdame, įsitaisome. lapai, žinia, koduoti – seniai prabėgusios tos dienos, kai matanalizės ar geometrijos Rytui išaušus sprendimus (ar atrajotą teoriją) rašydavome į plonus sąsiuvinius, ant viršelio dailyraščiu suraitę – vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto finansų ir draudimo matematikos 2 kurso 1 grupės studentės vardenės pavardenės tokio ir tokio dalyko egzaminas. čia gi – gauni lipnių lapelių puokštę ir savo Didžiai Slaptą Kodą, kuriuo štampuoji įdėtinius lapus. šiukštu – niekur niekur nevalia palikti savo inicialų ar kitos informacijos, leidžiančios atpažinti autorių.
vidur’ egzamino dėstytojas peržiūri visų asmens dokumentus. nesvarbu, kad visą semestrą lankei paskaitas, kur ne daugiau nei 15 žmonių, – o gal nuo pat rugsėjo už šokoladines saldaines įdarbinai kaimynų praną apsimesti tavimi? aišku, vieno dokumento negana – greta studento pažymėjimo guldome teises (ha, jie čia vis dar turi kažin kokias knygiūkštes, o ne modernias mūsiškas kortutes), asmens tapatybės korteles ar viešojo transporto nuolatinius bilietus.
saugumas ir nešališkumas – tarsi lietuviškuose valstybiniuose egzaminuose.
o gal ir kituose lietuvos universitetuose/fakultetuose taip vyksta? ieva, kaip pas jus?

dar. čia ypač monikai ar gal dar rūtuliukui.
aš supratau čionais, kad mane mifas yra juodai sutraumavęs – kai prieš egzą gerdavome valerijoną, kuris, aišku, nieko nepadeda; tik tiek, kad ima darytis nusispjauti. o rytą, rytą atsisėdęs prieš užduočių lapą, supranti, kad nieko nesupranti, kad tavo A4 pagalbos lapas išties bevertis, kad klausimai susukti siekiant ‘atsijoti’, t.y., tik little elephant geniuses gali į juos atsakyti. jokio ryšio su tuo, kas vyko per pratybas – o koks gi ir skirtumas, ir ten nieko nesuprasdavai, nes net nemokėdamas integruoti dalimis greitukais nurašinėdavai zeta funkcijų apibrėžimus ir išplėstais ausų radarais gaudydavai tarsi iš oro gimstančius teisingus atsakymus – 2-pi-iš-trijų. žavėdavaisi tais žmonėm, kurie juos taip nukabliuodavo, nus(i)vildavai savo matematiniai (ne)sugebėjimais.
o čia? čia mokaisi nuolat, nes pratybų daugiau nei teorijos (2 teorijos/sav, 3 pratybos/sav.), kur galų gale atkali ne tik naują žodyną, bet išsiugdai ir bent menkiausius įgūdžius ir net imi SUPRASTI, kas vyksta. ne ne ne, pažvelgęs į diflygtį nežinai, kaip ją spręsti, bet – bet pala, jų egzamine ir nėra, NORS per paskaitą ir teko regėti vieną vienintelį jos sprendimo pavyzdį.
kitaip tariant, egzaminas yra IŠ TO, ką mokėtės – ne ne, ne tie patys uždaviniai pakeistais skaičiukais, bet formuluotės žmogiškos ir tokios, jog aišku, ko iš tavęs nori, vien pažvelgus (’suraskite funkcijos x^2 furjė koeficientus. parodykite, kad ji lyginė. parodykite, kad konverguoja normaliai.’). ar sugebi įvykdyti misiją, priklauso tik nuo įdirbio. ir dar išsimiegojimo ir trupučiuko sėkmės, o ne nuo planetų išsidėstymo.

there, i said it.

kita vertus, tas išradimas ‘10 ryto baigiam egzą, 10 ryto turim paskaitą už 10 km, ai nespėjat, tai gerai, tada turim paskaitą tos pačios dienos 16H’ ar ‘egzas 14-15.30, o kitas – 16-17.30′ neskatina džiūgauti. ak tie prancūzai, šypt.

žaliųjų žirnelių sriuba
2-3 porcijos

1 v.š. sviesto
1 svogūno
1 skiltelė česnako
1/2 a.š. druskos
aitriosios paprikos pastos ar čili miltelių – pagal skonį
1 1/2 st. šaldytų žaliųjų žirnelių
3 stiklinės daržovių sultinio
80-100 ml grietinėlės
1/2 citrinos sulčių (jei norisi – aš nepyliau)
čiobrelių
grietinės/jogurto

svogūną sukapojame pusmėnuliais, o česnaką – šiaip smulkiai.
puode ištirpdome sviestą, suberiame svogūnus, česnakus, čili ir druską. pakepiname, kol svogūnai suminkštėja.
supilame žirnelius ir sultinį. užverdame, leidžiame pavirti kokias dešimt minučių.
sriubą pertriname trintuvuke, supilame grietinėlę, skanaujame, ar netrūksta druskos. jei sriuba per tiršta – pilame dar grietinėlės ar pieno ar sultinio.
valgome su grietine/jogurtu, traškia duona ar plokščiosiomis indiškomis duonelėmis.

receptas iš green kitchen stories.

pirmą kalėdų dieną čia žada plius devynis ir saulę.
šaltukas smagiai kanda ausis-ir-žandus. jei mini šiaurės kryptimi, spinduliai krenta tiesiai į mentis ir šildo nelyg senelio infraraudonųjų spindulių lempa. prūde turškiasi (nelyg mikas) keturios gulbės ir po du keistų rūšių paukščius, ratais skraido balandžiai. vietinis SDFas (sprendžiant iš kvapo ir rausvai melsvos odos spalvos) pasakoja, kaip kassyk nusiperka šviežią bagetę ir sumaitina ją paukščiams. ‘nebeturiu daugiau,’-sako, kai keistieji paukščiai (it iš kokios alisos) ima klykti klykti klykti.
pirmą kalėdų dieną žmonės vis dėlto bėgioja – trumpomis kelnytėmis, ilgomis rankovėmis, tarp lūpų kylančiais garais.
juo arčiau bažnyčios, juo daugiau judėjimo – išsipuošusios kuopelės, juodi pilkšvi tik ką išlaidyti kostiumai, krakmolytos spindinčios labiau nei arieliaus reklamose apykaklės, skrybelaitės.
nuo la petite boulangerie sklinda koncentruočiausias sviesto-cukraus-miltų ar – paprasčiausiai – croissantų kvapas, kokį ligšiol esu uodusi. galvoje jį sugaudau buteliukan ir visą tokį jaukiai rusvą padūmavusį statau ant lentynos gūdiems vakarams papuošti.

mą sakė, dienos jau ilgyn.

švelniai aštri morkų ir kokoso pieno sriuba

šaukšto sviesto
svogūno
žiupsnio maltos kalendros
1/2 a.š. kumino
aitriųjų paprikų pastos arba aitriųjų pipirų (naudojau shichimi togarashi prieskonių mišinį)
žiupsnio cinamono
keturių-penkių nemažų morkų
dviejų nemažų bulvių
dviejų-trijų puodelių daržovių sultinio (priklausomai nuo norimo sriubos tirštumo)
pusės stiklinės kokosų pieno
DAUG (bent poros saujų) šviežios kapotos kalendros ar petražolių
druskos, pipirų pagal skonį
sūrio užbarstyti (jei norisi)

sviestą išlydome didokame puode. jame apkepiname prieskonius ir svogūnus, kol šie suminkštėja. suberiame nuplautas kubeliais supjaustytas morkas bei bulves, išmaišome. supilame sultinį. užverdame ir uždengtame puode verdame, kol daržovės suminkštėja (10-20 min.).
sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), įmaišome kokosų pieną. jei ji regisi per tiršta – pridedame dar sultinio ar vandens. pagal skonį padruskiname ir papipiriname. suberiame kupinas rieškučias kalendros ar petražolių žalumynų. valgome su traškiausia duona ir, jei norisi, sūrio gabalėliais.

receptas – žiupsnelio druskos, tik mažumytę pakeistas.

ketvirtadienį bendrakursis manęs klausinėjo įvairių dalykų:
- ar aš žaidžiu krepšinį, nes lietuva – šalis, kur daugiausia jaunuolių tuo užsiima
- kodėl pas mus tiek savižudybių
- koks mūsų bvp, palyginus su rumunijos

todėl tokiom dienom kaip ši julė prisimena, jog vu jai žada statistikos diplomą ir dalinasi *įdomiais* faktais.
apie tėvynę visada geriausia sužinoti iš vikipedijos – čia kaip gūglinti savo vardą!

* lietuvoje dvigubai daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu nei ES-15 vidurkis
* palei interneto upload greitį lietuva – sparčiausia šalis pasaulyje. pagal download – ketvirta eilėje.
* lietuvos regionai – aukštaitija (“highlands”), žemaitija (“lowlands”), …
* < ..> baltic tiger. anatolian tigers. carpat tiger. celtic tiger. nordic tiger. gulf tiger. tatra tiger. man regisi, mano bendras išsilavinimas apie didelius kačiukus negali to paaiškint.
* matyt, neteisingai mus matematiškai moko: “.. šiemet beveik nesiplėtėme – atidarėme 1 < ..>, o uždarėme 2. ” . mano nuomone, ‘beveik nesiplėtėme’ != -1.

ir dar vartant visokius skaičiukus smarkiai prisimenasi praėjusių metų makroekonomiką. makroekonomikos paskaitų tai pasiilgau. to sunkaus egzamino ir blanchard’o per savaitgalį gal ne (vis viena nepamenu visų tų užprieš fiksuoto kurso ir ko ten dar per paskutinį vakarą galvon prikišau), bet paskaitos dupliusgeros. kai vartai praėjusių metų skaičiukus, nuoširdžiai linksminiesi su beveik dviženkliu augimu ir mažėjančiais mokesčiais.
šįmet ekonomika irgi visai nieko. kartais darydavome penkių minučių pertraukas tik tam, kad visi galėtų išsijuokti ligi galo. ir, kaip kadaise minėjau, jaučiausi it po nešvarius skalbinius knisdamasi – fra skola tokia štai tokia, ir su ja mes elgiamės šitaip šitaip va ir va kaip.

dar šiandien išmokau, kad verčiau visada sakyti, kad turi sužadėtinį lietuvoj. dėl ramesnės širdies ir ramesnio vakaro.

šilkinė rausvųjų lęšių ir moliūgų sriuba
200 g rausvųjų lęšių
300 g nulupto, išsėklinto ir kubeliais supjaustyto oranžinio moliūgo*
1 1/2 l vandens
gabaliuko nulupto ir smulkia tarka sutarkuoto imbiero
1 laurų lapo
1/2 a.š. ciberžolės
2 v.š. sviesto
1 a.š. druskos
aštriosios paprikos pastos (pagal skonį – aš dėjau gal net pusę šaukščioko. žiema!)
pusės citrinos sulčių
1 a.š. garstyčių sėklų
1 a.š. kmyninio kumino
1/4 a.š. maltos ožragės
1/4 a.š. asafetidos
1/2 v.š. rudojo cukraus
šluotelės smulkiai sukapotos petražolės

* kitąsyk pakeisčiau lęšių ir moliūgų santykį pastarojo naudai – man trūko to moliūgiškumo

lęšius perplauname. sudedame į puodą, užpilame vandeniu, užkaičiame. sumetame lauro lapus, imbierą, aštriąją papriką, ciberžolę, vieną šaukštą sviesto. verdame 25 min. sudedame smulkintą moliūgą, verdame uždengę dar 10 min. išimame lauro lapą, sutriname trintuve.
supilame citrinos sultis, pasūdome.
kitame inde ištirpiname likusį sviestą, suberiame garstyčias. atsargiai – ims šokinėti. kai liausis, suberiame likusius prieskonius, truputėlį pakepiname ir supilame į sriubą. gerai išmaišom. suberiame cukrų, dar pamaišome. suberiame kapotus žalumynus, leidžiame sriubai *šiek tiek* pastovėti ir valgome dar karštą.

palei jogos mitybą.