Kepykla nr. 5

mano pirkinių krepšelis (panier optimal) išduoda ilgesius labiau nei ašaromis sulaistyti laiškai ar prie langelių prarymotos naktys:
* kefyras ir varškė nelyg iš marcinkevičiaus raštų po vieną garsą dėlioja saulę-mišką-kraują;
* apelsinai, citrinos ir bergamotės primena lentynoje besislepiantį tamiflu (ar jau nurimo visas tas šumas?) ir dar labiau – Saulėtas Dienas.

per tuos šimtą metų vienatvės prisikaupė tiek jausmų minčių išgyvenimų, taip tinkančių informacinei tinklaraščio paskirčiai, kad nors vežimu vežk; tik žodžiai – žodžiai užstrigo kažin kur gelugarkly ar ties antru nuo klaviatūros maigymo iškreivėjusio piršto nareliu.

trumpai tariant, buvo atostogos, Didžiausios Atostogos Nuo Pat Vasaros, per atostogas kovojome su jūros stichinėmis nelaimėmis, vaikščiojome po gražiausius sodus, nelyg magnetai traukėme pavasarį, skanavome gardžiausius pyragėlius ir pirmuosiu gyvenime macarons, rytais pirkome šiltučius croissants, šventėme blynų dienas, sūrių vakarus, naminius tiramisu ir galetes su belenkuo. žo, rieškučiomis kabinome nantę ir jo apylinkes, prisikrovėme kišenėsna saulės spindulių ir
įjungėme
laiko
bombikes,
kurios sako, jog teliko trejetas savaičių, na, jei labai gudriai paskaičiuosim,
trejetas savaičių iki mano Pirmojo Tikrojo Emigrantinio Grįžimo Namo – seniausiai pradėti gaminti parsivežtinų objektų sąrašai (nors CDG, sako, sūrių ir nepraleidžia), neaprėpiami HashSetai Privalomų Padaryti darbų ir
puspiktis juokas, nugirdus apie niekur nesitraukiantį sniegą.

Nežinau, kaip pas jus, bet čia plius penkiolika.

sriuba paskutiniams (tikėkime) žiemos spyriams.

avinžirnių sriuba
2 st. avinžirnių
4 v.š. alyvuogių aliejaus
2 svogūnai
2 saliero kotai
1 morka
2 česnako skiltelės
1 a.š. druskos
žiupsnis šviežiai maltų juodųjų pipirų
1 v.š. malto kumino
1 džiovintas raudonasis aitrusis pipiras, be sėklyčių (arba žiupsnis jo dribsnių)
~ 6 st. sultinio arba vandens
2 v.š. citrinos sulčių (aš, aš naudojau mažiau)
6 skiltelės česnako ir kalendros žalumynų – papuošti (arba žiupsnis kumino ar sezamo sėklų)

avinžirnius išmirkome pernakt. perplauname, užpilame vandeniu ir verdame, kol tampa minkšti. (man užtruko apie 45 minutes, tačiau priklauso ir nuo mėnulio fazės, ir nuo avinžirnių dydžio, ir nuo lagged dependant variable).
tuo metu supjaustome daržoves: morką, svogūnus, salierą mažais kubeliais, o česnaką tiesiog sutraiškome.
įkaitiname aliejų ir jame ant mažos ugnies apkepame morkas, svogūną, salierą, nuolat maišydami, kol daržovės įgaus auksinį atspalvį ir suminkštės. suberiame česnakus, druską, pipirus, maltą kuminą ir aitrųjį pipirą. po keleto minučių suberiame avinžirnius ir įpilame tiek sultinio ar vandens (puikiai tinka tas, kuriame virė avinžirniai), kad daržoves apsemtų kokiais 3 cm. pamažu verdame apie 30 minučių.
sriubą pertriname rankine trintuve (blenderiu), praskiedžiame sultiniu ar vandeniu ligi norimos konsistencijos ir įspaudžiame citrinos sulčių – atsargiai, geriau mažiau nei.. per daug: šliūkštelėti jų daugiau galima ir prie stalo. puošiame. tiekiame. valgome.

iš Breakfast. Lunch. Tea.

ketvirtadienį bendrakursis manęs klausinėjo įvairių dalykų:
- ar aš žaidžiu krepšinį, nes lietuva – šalis, kur daugiausia jaunuolių tuo užsiima
- kodėl pas mus tiek savižudybių
- koks mūsų bvp, palyginus su rumunijos

todėl tokiom dienom kaip ši julė prisimena, jog vu jai žada statistikos diplomą ir dalinasi *įdomiais* faktais.
apie tėvynę visada geriausia sužinoti iš vikipedijos – čia kaip gūglinti savo vardą!

* lietuvoje dvigubai daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu nei ES-15 vidurkis
* palei interneto upload greitį lietuva – sparčiausia šalis pasaulyje. pagal download – ketvirta eilėje.
* lietuvos regionai – aukštaitija (“highlands”), žemaitija (“lowlands”), …
* < ..> baltic tiger. anatolian tigers. carpat tiger. celtic tiger. nordic tiger. gulf tiger. tatra tiger. man regisi, mano bendras išsilavinimas apie didelius kačiukus negali to paaiškint.
* matyt, neteisingai mus matematiškai moko: “.. šiemet beveik nesiplėtėme – atidarėme 1 < ..>, o uždarėme 2. ” . mano nuomone, ‘beveik nesiplėtėme’ != -1.

ir dar vartant visokius skaičiukus smarkiai prisimenasi praėjusių metų makroekonomiką. makroekonomikos paskaitų tai pasiilgau. to sunkaus egzamino ir blanchard’o per savaitgalį gal ne (vis viena nepamenu visų tų užprieš fiksuoto kurso ir ko ten dar per paskutinį vakarą galvon prikišau), bet paskaitos dupliusgeros. kai vartai praėjusių metų skaičiukus, nuoširdžiai linksminiesi su beveik dviženkliu augimu ir mažėjančiais mokesčiais.
šįmet ekonomika irgi visai nieko. kartais darydavome penkių minučių pertraukas tik tam, kad visi galėtų išsijuokti ligi galo. ir, kaip kadaise minėjau, jaučiausi it po nešvarius skalbinius knisdamasi – fra skola tokia štai tokia, ir su ja mes elgiamės šitaip šitaip va ir va kaip.

dar šiandien išmokau, kad verčiau visada sakyti, kad turi sužadėtinį lietuvoj. dėl ramesnės širdies ir ramesnio vakaro.

šilkinė rausvųjų lęšių ir moliūgų sriuba
200 g rausvųjų lęšių
300 g nulupto, išsėklinto ir kubeliais supjaustyto oranžinio moliūgo*
1 1/2 l vandens
gabaliuko nulupto ir smulkia tarka sutarkuoto imbiero
1 laurų lapo
1/2 a.š. ciberžolės
2 v.š. sviesto
1 a.š. druskos
aštriosios paprikos pastos (pagal skonį – aš dėjau gal net pusę šaukščioko. žiema!)
pusės citrinos sulčių
1 a.š. garstyčių sėklų
1 a.š. kmyninio kumino
1/4 a.š. maltos ožragės
1/4 a.š. asafetidos
1/2 v.š. rudojo cukraus
šluotelės smulkiai sukapotos petražolės

* kitąsyk pakeisčiau lęšių ir moliūgų santykį pastarojo naudai – man trūko to moliūgiškumo

lęšius perplauname. sudedame į puodą, užpilame vandeniu, užkaičiame. sumetame lauro lapus, imbierą, aštriąją papriką, ciberžolę, vieną šaukštą sviesto. verdame 25 min. sudedame smulkintą moliūgą, verdame uždengę dar 10 min. išimame lauro lapą, sutriname trintuve.
supilame citrinos sultis, pasūdome.
kitame inde ištirpiname likusį sviestą, suberiame garstyčias. atsargiai – ims šokinėti. kai liausis, suberiame likusius prieskonius, truputėlį pakepiname ir supilame į sriubą. gerai išmaišom. suberiame cukrų, dar pamaišome. suberiame kapotus žalumynus, leidžiame sriubai *šiek tiek* pastovėti ir valgome dar karštą.

palei jogos mitybą.

kartais per makroekonomiką julei ima darytis nejauku: kai kalbama apie valstybės skolą ir biudžeto deficitą, jai atrodo, it paslapčiom knistųsi po svetimus baltinius.

r. l. sakė, jog užsienine kalba galime efektyviai perteikti – ar priimti – tik šešiasdešimtį procentų žinių. kada trečią kartą aiškinant, kodėl, padidėjus palūkanų normai, gali sumažėti taupymas, julei vis dar nedašyla, ima juo tikėti. — vis dėlto kontrolinis poryt, egzaminas po-savaitės-ir-poryt,

ir turint omeny, kad konspektų, vadovėlių ir vikipedijos straipsnių kalnai vis auga ir auga,

metas peržiūrėti senas seniausias nuotraukas ir rudeniškai paliūdėti. nesakiau? pas mum’ dar ruduo, pro langą regisi, kad, vėlių vėliausiai, spalis – pats tas metas melankolijoms, termosams kakavos ir ilgesingiems sriūbčiojimams ausyse (šitoj vietoj ir sumelavau — dabar gi klausausi vietinės radijo stoties laidos apie dubstep’ą. nelabai įsipaišo į virkavimus, ar ne?).

tada suprantu, kad taip ir nepriklijavau čia jokių nupyškinimų iš lyono. o juk lyonas,
lyonas miestas gražus, lyonas kaip paryžius, tik mažesnis, truputį kaip nantas, tik didesnis. lyone labai daug laiptų ir kalnų. ir spalvotų namų, ir pačių siauriausių koridorių.
lyone yra bernachon, kuriam giesmes giedojo Mano Potencialus Sutuoktinis. su, aišku, kalouga – kalouga yra skanu (ieva, kiek vienetų tempsiesi lietuvon?), bet neapleidžia mintis, kad ir aš taip galiu, pfff.
aišku, ne dabar man savo spintoje pasigaminti šokolado nuo kakavos pupelių iki plytelės, bet tokią karamelę — pfffffff. užtat jau kurpiu planus, ką Iš Ten parsivežti kitąsyk. kaskart, kai prieš naktį skaitinėju jų lankstinukus.

dar lyone yra dvi upės. ir st marcellin*, kuris per mano šokčiojimus trypčiojimus (nuo hôtel de ville iki part dieu su kuprine ir miegmaišiu yra _daugiau_ nei trisdešimt minučių kelio lėtu pasivaikščiojimo žingsniu, užtat pasibėgiojau taip smagiai, kad dar kitądien kojas jaučiau) rankinėje susimalė ir aplinkiniams traukinio keleiviams skleidė malonų sūrinį aromatą.
dabar dar kartą pavėluotai padėkosiu ievai, kad mane tenais priėmė – slapčiomis! – ir apvedžiojo ir maitino ir viską. ir davė pakepti, ir dar filmų rodė.

kalbant apie, šį savaitgalį šelmiškai susimirkčiojome su kaimyne linda, dar pasigriebėm už parankės uli ir kepėme sausaines – pasirodo, kažin koks vaikinas iš mūsų bendrabučio turi orkaitę, kuri švyst ir atsirado penkiolikos metrų atstumu nuo manęs. tad taip ir buvo: toks visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, kada šiaurės rytuose – imbieriniai, šiaurės vakaruose – avižiniai, vakaruose ir rytuose mergaitės, centre chai termosas, o prieš akis – mirgantis ekranas, žiūrėjom ensemble, c’est tout.

visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, tada julės mintys susijaukia, galvoje dar didesnis bordel, ir kaip išsigelbėjimas boluoja atostogos-po-dviejų-savaičių, gerai-po-pusantros.

* – jei nesilaikyčiau griežtų pavadinimo reglamentų, šis juodraštis vadintųsi “kiek nuorodų į deivio tinklaraštį galima sutalpinti viename įraše”. gal taip ir pavadinsiu.

žvilgantys imbieriniai sausainiai
4 šaukštų stambaus rudojo cukraus sausainiams apvolioti
2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. druskos
3 a.š. malto imbiero
2 a.š. malto cinamono
1/2 – 1 a.š. quatre épices
1/2 st. neutralaus aliejaus
1/4 st. melasos ar dirbtinio medaus
1/4 st. sojos pieno
1/2 st. cukraus (gal šiek tiek daugiau – originaliame recepte siūlo naudoti stiklinę, bet oi oi NE)
1 a.š. vanilinio cukraus

įkaitiname orkaitę iki 180oC, kepimo skardelę išklojame sviestiniu popieriumi, o rudąjį cukrų suberiame į lėkštę.
dideliame subenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius, druską ir prieskonius. kitame dubenėlyje gerai išmaišome aliejų, sojos pieną, melasą, cukrų bei vanilinį cukrų. gerai išmaišome miltų mišinį su skysčiais, išminkome. formuojame sausainius, juos apvoliojame cukruje ir paplokštiname, dedame ant skardelės didokais atstumais (šitie sausainiai mėgsta plėėėėstis!) ir kepame kokias dešimtį minučių – tiesa, viskas priklauso nuo sausainių dydžio. išimti reikėtų tada, kai sausainiai jau bus pasiformavę, viršus gal šiek tiek suskilinėjęs, tačiau paliesti bus vis dar minkštučiai, mat išėmus iš orkaitės, sausainiai nepaliauja kepę dėl karščio, sklindančio nuo skardelės.
nuo popieriaus nuimame visai ataušusius. teoriškai. praktiškai tai ne ,)

adaptuota iš vegan with a vengeance.

sveikuoliški avižiniai sausainiai
250 g avižinių dribsnių
125 g rupių miltų
150 g cukraus
50 g razinų
50 g džiovintų slyvų
50 g džiovintų kokoso drožlių
50 g kepintų žemės riešutų
žiupsnio druskos
1 1/2 a.š. cinamono
1 1/2 šaukštelio malto imbiero
1/2 a.š. kepimo milltelių;
200 ml aliejaus (geriausia – kokio nerafinuoto saulėgrąžų, bet mes naudojome rapsų)
150 ml vandens

orkaitę įkaitiname iki 190oC, išklojame skardeles kepimo popieriumi.
sumaišome visus ingriedientus, išskyrus aliejų ir vandenį. supilame aliejų ir gerai išmaišome. po truputį pilame vandenį, kol gauname tirštą, standžią tešlą – mums prireikė truputį daugiau nei tiek, kiek parašyta recepte. paliekame pastovėti 10-15 minučių (tada ištirpsta cukrus, druska ir išbrinksta miltai). išmaišome, formuojame norimo dydžio sausainėlius, dėliojame skardose ir kepame.. priklausomai nuo sausainių dydžio – jei didesni, prireiks ir 20 minučių, bet mūsiškiai buvo gatavi jau po 10.
geriausia išiminėti ataušusius – šilti labai birūs. tačiau.. taip.

pagal jogos mitybą.

su kiekvienu streiku man darosi vis juokingiau ir juokingiau.
šiandieną, pavyzdžiui, jie blokavo tramvajus ar-ne-trijose-vietose, net nesupratau, kas ir kaip, tik kad rytą minios žmonių traukė jo bėgiais, MINIOS.
antradienį, pavyzdžiui, streikavo mokyklų darbuotojai. tai universiteto valgykla irgi prisisolidarizavo su jais bei nedirbo. tai pokštininkai!
girdėjau, kad ir 14 procentų paštininkų nedirbo. bet prie bendrabučio mačiau jų mikriuką, tai viskas gerai – bile tik maniškiai dirba.

kai aplinkui visi taip klaikiai jaudinasi dėl la grippe, ir pirmasis žodis, kurį viena ausimi nugirsti prie kongresų rūmų perekūrinimosi, – les vaccinations, o paskiau tave uždaro į didelę salę, kur klausai stalų muzikos – kai tada užgęstant šviesoms girdi iš visų pakampių kosint, nesąmoningai užsitempi skarą virš nosies.

//čia filmukas, kaip pas mumis lyja

–

vakarnakt pas vygantą aptikau smalsią ir man klaikiai pritinkančią iniciatyvą – kas gi mūsų šaldytuvuose?
maniškis biednesnis nei kad namie – studentavimas ir krizė ir aš-čia-tik-laikinai mėto į mane akmenis ir sako, nepirk to, nepirk ano.
bet vis dėlto turime:
viršutinė lentyna yra liekanėlės ir redi meid, tik kad namų gamybos. t.y., kokletukų masė, brokolių sriubos puslitriukas, gabaliokas sėlenų paplotėlių tešlos, dėželė išvirtos kynvos pusryčiams.
pieno produktų lentynoj penketas natūralių jogurtų (jų čia tiesiog ne-ap-si-mo-ka gaminti, mat skonis puikus, o tekstūra net nuostabesnė už naminio), sūriai – rocamadour ir bleu de causses. dar čia pat pusplytė sviesto – paties paprasčiausio, nesūdyto. dar bliūdukėlis greitai išsivirtos obuolienės ir pradėtas kriaušių tyrės (šita tai pirktinė) indukas. ir ma honte, ma très grande honte – speculoos užtepas. trans-riebalai ir kitokie nedžiaugsmai, bet oh-so-good.

//šitoj nuotraukoj matome tikrą načnyką – tik pažiūrėkite į darbo valandas ‘nuo šešių iki dviejų’

daržovių lentynoj-ir-kitoj-lentynoj-ir-stalčiuky turim veik visą porą, pusę moliūgo, pusę raudonos saldžiosios paprikos, dvi puseles obuolių – reinette d’armorique ir belchard chantecler; puslitrioką brokolio žiedynų, pavargusį saliero stiebą, ketvirtį kopūsto, imbiero šaknį, local mandarinų (ha ha, tiek ir local – iš korsikos; bet vis dėlto šalis tai ta pati!), keletą citrinų, morkų, pomidorų, petražolių šluotukę, porą cikorijų ir vieną navet jaune (huh??? čia kažkokia it ropė it griežtis).
lentynėlėse 10 kiaušinių, pusė skarbukės konservuotų kukurūzų, pusė – pomidorų pastos, česnako galva, pusė svogūno, pusė citrinos, aitriųjų paprikų tyrė, maišiokas sandariai uždarytos kavos, maišiokas kynvos. tetrapakas pieno ir plakamosios grietinėlės ir, taip taip, baltas ir raudonas stalo vynai – vika protino, kad vyno nelaikome šaldytuve, betgi jis juk užsilikęs nuo gimtadieninio tiramisu (baltas) ir kažin kokių padažų (raudonas), o be to, rašalas čia, ne vynas.

- o pas jumis kas?-kišu nosį.

kreminė brokolių sriuba
nuplautų brokolio žiedynų ir smulkiai pjaustyto stiebo (iš viso apie 250 g)
3-4 a.š. miltų
500 ml pieno
2 v.š. sviesto
500 ml daržovių sultinio
1/4 a.š. asafetidos
druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

į užvirusį daržovių sultinį sudedam brokolius, pasūdome (jei sultinys be druskos) ir verdame, kol suminkštėja bei tampa skaisčiai žali. atidedame kelis žiedynus papuošimui. kol verda brokoliai, keptuvėj išlydom sviestą, suberiame asafetidą, vėliau miltus ir nuolat maišydami kepinam, kol šie paskleidžia riešutų kvapą – saugome, kad nesudegtų! lėtai nuolat maišydami supilam pieną – pilame po truputį, kad nesusimestų į gumuliukus. pieną užverdame, padruskiname ir papipiriname. aš dar truputėlį paviriau, kol sutirštėjo. supilame brokolius su sultiniu ir sutriname iki vientisos masės. puošiame smulkintais brokolių žiedynais ir valgome su duona ar duoniukais.

sėlenų paplotėliai
200 g rupaus malimo miltų
100 g pirmos rūšies miltų
1 v.š. kmynų
geros saujos kviečių sėlenėlių
žiupsnio rupios druskos
2 v.š. tirpinto sviesto
175 ml šalto vandens
aliejaus arba lydyto sviesto paplotėlių gruzdinimui

sumaišome miltus, druską, sėlenas ir kmynus. supilame sviestą ir triname tarp pirštų, kol tolygiai padengiam visą mišinį. įmaišome vandenį ir suminkome standžią tamprią tešlą (jei masė per skysta, įberiam miltų, jei per kieta – paminkome drėgnom rankom). minkome penketą minučių, kol tešla tampa elastinga. paliekame pusvalandžiui pailsėti (geriausia polietieniniame maišiukyje).
tešlą iškočiojame maždaug pusės centimetro sluoksniu ir taure išspaudžiame paplotėlius. kočioti patariama be miltų – kad kepant jie nedegtų.
pasak JogosMitybos, paplotėlius reikėtų gruzdinti. kadangi aš neturėjau Tiek Tiek aliejaus – o, be to, paskiau neturėčiau ką su juo veikti (namuose tai bent spurgų galima išsivirt!), tiesiog kepiau papločiukus ant sviestuko, išlydžiusi jo porą trejetą šaukštų, kad meiliai padengtų puodo dugną. skaniausi karšti, bet atšalę irgi labai smagiai kramtosi.

abu labu receptai iš jogos mitybos.

prancūzai – žmonės labai teisingi: sekmadienio priešpietę gatvės vis dar tuščios, tik į la petite boulangerie prasibrauti neįmanoma; ir, žinoma, neįmanoma rasti vietos dviračiui priparkuoti.

prancūzai – žmonės labai teisingi: trumpomis sportinėmis timpėmis, marškinėliais be rankovių (aš jau išsitraukiau pirštines!), plaukus surišę į arklio uodegas, įraudusiais žandais bėgioja gatvėmis.
baigę rytinius sportus, pakeliui užlekia pasistumdyti į tą pačią boulangerie (kuri iš tiesų yra ir pâtisserie, tik pavadinimas toks – nuo senų laikų užsilikęs).

prancūzai – žmonės labai teisingi: man keturias bagetes, avec ceci?, dar tartą su kriaušėmis ir šokoladu, ir dar porą eklerų ir karamelių, fait maison. jie į boulangerie siunčia vaikus, nesiekiančius man nė iki juosmens, ir tada gatvėje jaustumeis it iš willy ronis nuotraukos, tik kad ką tik baigėsi pamaldos ir bažnyčios kiemas – kiemas, kurį ji dalijasi su la petite boulangerie – pilnutėlis prigužėjęs žmonių, jie išsičiustę, vaikai krakmolytomis apykaklėmis ir gėlėtais marškinaičiais, jie šypsosi, tauškia, la france est une république indivisible, laïque, démocratique et sociale.

prancūzijoje ir ruduo teisingas, žvelk, jau novembre ant nosies, o pievos parkai dar žaliuoja, ir medžiai medžiai iš paveikslų auksiniais rėmais nužengę, saulė, nėr balų, nors ketvirtadienį dviratininkų kuopelėje man sakė, kad ‘paprastai tokiu metu tai labai jau lyja, ir, žinok, žiemą labai lis, bet aš čia negąsdinu’.

ir jei tartume, jog aš kartkartėmis gebu tiesti emocinius tiltus, jei padarytume tokią prielaidą (prielaidos gelbėja: mano prielaida, kad egzistuoja work exchange program francijoje; matanalizės dėstytojo prielaida, jog galime apibrėžti tokią sąlygą, kad tolydžių funkcijų sekos riba būtų tolydi funkcija) – sakyčiau, kad nantas ima mane saistyti savo rudeniniais vortinklių šilkais. kada tupi mediatekoje (ten girdėjau net kažką knarkiant!), saujomis kabini dūmus (ūkininkai pyksta, kad negauna paramos), paprastais pieštukais (hb; kitaip nei konspektams – h) braižai GG (gražaus gyvenimo) vizijas.

pertrinta žiedinių kopūstų sriuba
morka
pora bulvių
pusė galvos žiedinio kopūsto
svogūnas
pieno (iki norimo sriubos tirštumo)
2 a.š. mėgstamo sultinio (žinoma, namuose virtas sultinys – puikiau, bet..)
druskos (jei sultinys be druskos), pipirų (pagal skonį)
aštriosios paprikos miltelių arba pastos (pagal skonį; aš dėjau apie pusę arbatinio šaukštelio pastos)
aliejaus

įkaitiname aliejų, apkepiname aitriąją papriką, suberiame pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir užberiame gerą žiupsnį druskos. pakepiname, kol suminkštėja. suberiame smulkiai pjaustytą morką ir bulves, pakepiname penketą minučių. galiausiai suberiame žiedynėliais pjaustytus žiedinius kopūstus (kotelius supjaustome smulkiau, mat jie verda lėčiau nei žiedynai). užberiame sultinio miltelių, gerai išmaišome, pabardiname pipirais. užpilame stiklinę dvi vandens – kad ne ligi galo semtų daržoves – užverdame ir verdame ant silpnos ugnies, kol daržovės visiškai suminkštėja. sutriname trintuve (blenderiu), praskiedžiame pienu ligi norimo tirštumo (beje, vėsdama sriuba labai tirštėja!), dar truputėlį pašildome, jei pienas buvęs iš šaldytuvo, ir tiekiame su petražolėmis bei šviežiausia duona.

recepto idėja – jolitos.