Kepykla nr. 5

Praėjo jau nemažai dienų nuo tada, kai dovilė buvo atvykusi. Iki šiol dar nebuvo tokios šaltos dienos, kaip tada, kai mudvi išėjom pasivaikščioti po miestą. Dangus buvo giedras, baltais debesėliais ir jame švietė mėnulis. Dovilė pakaitomis naudodamasi savo telefonu ar fotiku, fotografavo viską aplinkui – kaip tikra turistė,) O ir išties – edinburgas buvo nepaprastai gražus tą dieną. Vyko St.Andrews festivalis ir, jei neklystu, visą savaitgalį įėjimas į pilį buvo nemokamas. Užlipus ant jos bokštų, edinburgas prieš mūsų akis leidosi kalva pro nacionalinę galeriją ir tolo gatvėmis nuostabiais stogais su kaminėliais į priekį, iki jūros. TAIP, už valandos kelio nuo pilies matėsi jūra. Koks nuostabus tas edinburgas vis dėlto yra, pagalvojau aš. Bet dar lig šiol jis man negali pakeisti buvusio mylimojo – kasdien aš Vilniaus ilgiuosi, net jei jis vietoj pilies turi tik bokštą.

,, Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, su meile perpus mašinų smalkėm atskiesta…”

čia yra senas ofisų pastatas priešais mano darbą, kuris man primena dailės akademiją ir sandrutės salotinį švarkelį, akademijos stogą.

Kai dovilė buvo čia, mes darėme fish’n'chips vakarienę, kurios metu aš susipažinau mindaugu. Mindaugas dar to nežino, bet jis yra būsimas mano geriausias draugas. Bet apie jį vėliau. Deja, nei žuvies, nei bulvyčių nufotkinti nepavyko, nes juos mes suvalgėme ir panašiai,) Dėl to aš čia jų dabar neaprašinėsiu, bet tikriausiai apie žuvies voliojimą miltuose, kaip ir apie Mindaugą, papasakosiu vėliau.

O šiam kartui parašysiu, kiap kepiau avižinius sausainius. Man jie visuomet labai patikdavo, bet aš parduotuvėje niekad labai skanių nerasdavau. Prisimenu, kartą net liepiau draugei susikrauti savo sausainius į kokią lėkštę ir atiduoti man sausainių pakelį su pavadinimu, nes ji buvo nusipirkusi visai neblogų jųjų.Vėliau užaugau ir supratau, kad avižinius sausainius gi taip lengva išsikepti, ir kartą, kai mūsų butuky nebuvo nieko skanaus, o tik likučiai cukraus ir panašiai, aš radau ‘poridge oats’ spintelėj (čia britijoj/škotijoj populiarus dalykas – aš manau,tai tik smulkiai sumaltos avižėlės, nieko stebuklingiau). Tai čia toks labiau ne receptas, o padrąsinimas, kad kartais galima pasikliauti savo kulinarine galva ir iš nieko sukurti ką nors kramtomo.

avižiniai sausainiai iš edinburgo

60 g avižėlių (aš naudojau smulkintas, ne tokias stambias, kaip kad lt perku)

260 g miltų

160 g rudojo cukraus

1 kiaušinis

60 g pieno

šaukštas sviesto

sauja migdolų ar kokių riešutukų ar net kokių džiovintų spanguolių, pasmulkintų

1 arbatinis š. kepimo miltelių

kadangi šitie sausainiai ne kokie makaronai (nu ką, čia toks lietuviškas vertimas,D), t.y. ne kaprizingi, tai aš tiesiog viską taip ir suverčiau į dubenį: avižėles, miltus, cukrų, riešutėlius, kepimo miltelius, pamaišiau. Puodely pašildžiau sviesto, įplakiau į jį kiaušinį, užpyliau pieno ir viską pamaišiusi supyliau ant sausų produktų. Viskas,) tada padariau rutuliukų ant skardos ir juos šiek tiek paspaudžiau, kad labiau išsiplotų ir būtų panašesni į sausainius,) ŧiesa, mano skarda tai tokia nelimpanti, o jei kas ant paprastos skardos daro, tai geriau pakloti kepimo popieriaus, nes kai tas cukrus pradės lydytis, tai po to sausainių niekaip neatkabinsit nuo skardos. Pašoviau į 180 C orkaitę 20 minučių.man užteko,)

                                                                                                                                                                                                    iki*

ar jūs dar prisimenat vasarą lietuvoj? aš prisimenu – tokia skausmingai laiminga vasara man dabar atrodo iš toli, iš nuolat lyjančio edinburgo. visi draugai lieka mano sapnuose, mes ten geriam, valgom, bėgam iš kalėjimų, važinėjames dviračiais ir juokiames. nesapnuose kartais mus aplanko benas, mantas, meška ir tomas, o tada tai būna tikro ir tikroviško juoko mūsų virtuvėj, kai mes su gyčiu pusryčiaujam surastais keksiukais ir pyragais ir geriam pu erh, kurią jam atsiuntė mama iš vilniaus.

bet šįkart aš laiminga. aš jau turiu darbą mažoj kavinukėj prekybos centre. tiesa! ne virtuvėje, bet viskas taip suplanuota: pagaliau po dvieju mėnesių bandymo įsibrauti į škotišką virtuvė aš aprimau ir nusprendžiau, kad pirmai pradžiai užteks darbo, kuris apmokėtų mano ir g brangų butą, ir angliško įrašo cv. gal nebegalvos kitur, kad aš lenkė.

dar apie lenkus! mano visi bendradarbiai, išskyrus vadybininkę, yra lenkai ,D ir mano nuostabai visi labai malonūs ir geri, o merginos nuolat šypsosi ir man draugiškai padeda, jei aš ko nerandu. vadybininkės asistentas lenkas kalba labai juokinga anglų kalba, todėl aš jaučiuosi kaip patekusi tarp savų. yra toks juokas čia škotijoj: jei tave pavadina lenku, tai reiškia, per lėtai ir per aiškiai kalbi angliškai,D škotų žodžiai.

po to, kai susiradau darbą, visa kita irgi susitvarkė. banke iškart atidarė sąskaitą tik atėjus užsirašyti dėl susitikimo(nors prieš tai grasė pirštu, kad reikia atnešti kontraktą iš darbdavio). mano nuotaika pakilo iki pilko šlapio škotijos dangaus ir man vėl pradėjo patikti šitas oras: čia kaip nesibaigiantis ruduo, kai gali vaikščioti su storom pėdkelnėm, botais ir gražiais plonais paltukais. cha! net gytis man pradėjo atrodyti daug gražesnis, nors anksčiau aš ant jo rėkdavau garsiai. aplankiusi lenkišką parduotuvę (čia tikra tiesa, kad kartais net supermarketuose negalima rasti to, ko reikia, o lenkiškoj parduotuvėj tikrai bus) nusipirkau paprastos karčios kakavos ir iškepiau suktų ratukų iš green and black’s šokolado knygos, kurią pirkau už 3 svarus labdaros parduotuvėj.

šokoladiniai trapios tešlos sūkuriai

trapiai tešlai nr.1:

150 g miltų

1/2 arbatinio šaukštelio druskos

50 g cukraus

125 g sviesto ar margarino, iš šaldytuvo

trapiai tešlai nr.2:

125 g miltų

25 g kakavos

1/2 arbatinio šaukštelio druskos

50 g cukraus

125 g sviesto ar margarino, iš šaldytuvo

taip pat 70 g gero juodo šokolado (geriau ne konditerinio)

1. pirma tešla: sumaišyti kartu miltus, druską ir cukrų. sudėti kubeliais supjaustytą sviestą ir trinti, kol sviestas su miltais taps kaip smėlis. tada šiek tiek paminkyti, sušlapinti rankas ir keliais judesiais sulipdyti kamuoliuką (t.y. neperminkyti trapios tešlos tik!). tokį rutuliuką dėti į maišelį/plėvelę ir šaldytuvan pusvalandžiui.

2. antra tešla darosi taip pat kaip pirma, tik prie miltų reikia ir kakavą įmaišyti. taip pat į šaldytuvą sugrūsti.

3. pakapoti šokoladą drožlėmis.

4. ištraukus šviesią tešlą iš šaldytuvo, ant miltuoto paviršiaus iškočioti maždaug 1 cm storio stačiakampį. padėti ant kepimo popieriaus (bus lengviau vynioti tuomet). tada iškočioti lygiai tokį patį iš kakavinės tešlos ir uždėti tamsią tešlą ant šviesios. pabarstyti šokoladu ir susukti viską į ritinį, kurio galus suspaudžiame, kad neiškristų šokoladas. suvyniojame į plėvelę ir kišame į kamerą 15 minučių (bus lengviau pjaustyti).

5. aštriu peiliu pjaustome 1 cm storio diskais, klojam ant kepimo popieriaus ir kepam 25 minutes 165 C temperatūtroje. na, kol ta šviesi tešla gražiai auksinė tampa.

sausainiai labai riebūs (daug sviesto labai) ir kaloringi (ypač jei geras juodas šokoladas), be to, jų neliko nufotkinti, nes gytis juos suvalgė. ot!

aš dabar univero bibliotekoj,tai atskanuosiu, kaip jie atrodė.

kai jie skambina – kai skambina škotai- vyksta mūsų bute mažos komedijos.

gytis jau būna išėjęs į paskaitas, o aš vartausi lovoje kaip koks – tikra tiesa!- cepelinas.

tada suskamba mano telefonas ir aš rituosi per melsvą patalynę link jo.

-hi! – sakau, kai skambina nežinomas numeris.

ir tada prasideda šarados: man reikia ant lapelio susirašyti kas skambina, iš kokio restorano ir kada nori mane matyti. gal penkis kartus perklausiu to žmogaus vardo, ir restorano adreso. bet čia ne tik pokalbis telefonu su visais atitinkamais mechaniniais trukdžiais – čia pokalbis su škotu,) tada kaip kokioj penktoj klasėj užsirašau gatvės paavadinimą ‘kaip tariasi’ ir einu į miestą prie interneto išsiaiškinti, ar aš kam nors panašaus siunčiau savo cv.

taip sužinojau, kad rytoj 10oo einu į dar vieną interviu, o chefas iš apex hotel vis žada paskambinti.

bet aš tiesiog žiauriai noriu susirasti darbą ir gauti pinigų iš kur nors ne tik buto nuomai, bet ir žuvies parduotuvėlei, kuri yra šalia mūsų laiptinės durų, pro kurios stiklus nuolat šviečia ‘ life mussels’ ar ‘tiger shrimps’.

—————

dar lietuvoje, prieš man išvažiuojant, aš turėjau piktąją pamotę audrutę, kuri mane vertė jai virti varškės spurgas. po to ji paskvietė kelias drauges ir savo išlepusias dukras ir valgė tas spurgas ir laižėsi pirštukus. tada ji grąžino man pasą, kurį buvo pavogusi, ir leido važiuoti į škotiją.

bet dabar aš esu miesto bibliotekoje, o receptą palikau namuose, todėl jį įdėsiu kiek vėliau.pvz ryt!

-atsiprasau uz kalba nelietuviska-

stai!jau radau ta recepta, o ta proga pridursiu, kad taip, as buvau siandien dar vienam interviu tame restorane, is kurio skotas skambino. buvo smagu.na, bent jau interviu ilgiau truko nei pats pirmasis. pasveikino mane (labai is karto apsidziaugiau, kad visgi teisingai adresa isgirdau ir radau butent ta restorana), pasisodino. sako, tai buvai konditere…nu  jo, buvau..tada aisku prie kiekvieno atsakymo apie konditerija dar pridedavau, kaip as labai noriu mokytis ir kokia esu gabi…manes klausia, kaip isivaizduoju savo ateiti…sakau, virtuveje

—kartais tokiais momentais tikrai tenka suvokti, kad jei dabar gausiu sita darba ir rimtai dirbsiu, jei mokysiuos cordon bleu, po to vel grisiu i virtuve, jei..jei dabar tikrai gausiu sita darba, tai tikrai bus paskutinis zingsnis visu tu kvailiojimu tarp univeru ir amatu mokyklu – tiesiog dabar as nusprendziu buti virtuveje ir taip pasiliks visa mano gyvenima—

tada jis man prisipazino, kad tokio klausimo klausia del to, kad vaikai britijoj prisiziuri visokiu kulinarijos show ir galvoja, kad fun virtuveje dirbti, o toks va paskutinis vaikinas istvere pusvalandi po to, kai ji preime…miela, galvoju..as irgi daug top chef ziuriu..as irgi myliu ilana..bet as ir virtuves jau maciusi esu..

anyways.galiausiai sutarem su chefu, kad as ateisiu pas ji viena shifta padirbti, bet pries tai turiu nusipirkti kepuraite, kad neprimetyciau plauku i maista, kas, atvirai pasakius, man kvepia seksizmu, nes kiek maciau pro virtuves duris, net ilgaplaukiai virejai nedevi kepuriu. nes jie vaikinai. nezinau, gal jiems plaukai neslenka or sth!

varskes spurgos

uztenka geram dubeneliui spurgu ir dar net jei kelias bevirdama suvagai ar jas suvalgo stefanija

400g varskes

2 kiausiniai

60 ml pieno

30 ml aliejaus

1 valgomas saukstas stipraus alkoholio (butinai!tai neleidzia spurgoms prisigerti aliejaus)

vanilinio cukraus

ziupsnelis druskos

2 valgomi saukstai krakmolo

2 arbatiniai sauksteliai kepimo milteliu

200 g miltu

daug aliejau virimui (priklauso nuo puodo ir nuo spurgu dydzio. as viriau mazas spurgytes katiliuke, tai sunaudojau gal puse litro aliejaus)

1.visus produktus sumaisyti, jei varske is turgaus, galite patrinti sakute, miltus supilti paskiausiai.

2.ikaitinti alieju (galima imesti teslos gabaliuka ir patikrinti).

3.pasitepti rankas aliejumi (tada tesla maziau limpa prie delnu ir pirstu), kabinti teslos (as darau tokias sauksto-su-kaupu dyzio spurgeles), suformuoti rutuliuka ir mesti i alieju. jei spurga prilimpa prie dugno, tai geriau leiskit kelias sekundes jai taip ir pabuti – tada ja turetu pavykti atkrapstyti visa, o jei iskart meginsit atplesti nuo dugno, tai tiesiog ta prilipusi dalis atsiskirs nuo spurgos. spurgas reikia virti, kol pasidaro tamsiai rudos. galima pirma spurga perpjauti ir jei viduj ji zalia – reiskia, ji pergreit iskepa is isores – tada sumazinkite temperatura .

4.geriausia iskepusias spurgas deti ant kokiu nors groteliu, o ne ant virtuvinio popierinio ranksluoscio ar pan, nes jis gal ir sugeria riebalus, bet spurga ir toliau sedi toje riebaluotoj vietoj.

pabarstyti cukraus pudra ir valgyti,))

ps.as turiu viena drauge, pvz, tai ji stora kaip spurga*

štai aš.

ir edinburgas.

pasiilgot?

ieškau darbo jau beveik mėnesį.

neturiu namuose interneto.

turiu vieną draugą,

vieną pažįstamą

ir vieną vaikiną.

-look on the bright side.

-what side?

-just look.

————————————————-

galiausiai man paskambino. chefas iš apex hotel paprašė ateiti į interviu. aš apsirengiau savo žydrus marškinius, pilką vilnonę suknelę ir kažkurį rytą nužingsniavau 40 minučių kelią iki ten. edinburge mes autobusais nevažinėjam, nes jie kainuoja virš svaro. kita vertus, aš čia taip neturiu ką veikti, kad vaikščioti man atrodo nothing but protingas būdas stumdyti laiką.

interviu truko 7 minutes. chefas – jaunas smagus vyras su barzdele ir akiniais – pasiūlė man  ateiti kurią dieną ir padirbti su jais, tuomet jie nuspręs, ar aš esu tinkama.

—————

monkey boy – čia mano naujausias draugas iš tų keturių valandų, praleistų naujoje vitruvėje. jo vardo nepamenu, nors chefas jį ir pristatė vardu, bet iškart pats pridūrė: ‘he’s….a monkey boy’. nusijuokė.

keturios valandos virtuvėje gal ir daug, bet jie ten labai atsipūtę dirba, todėl aš visai nespėjau pavargti, o tik džiaugtis peiliais ir puodais, lentelėmis ir pilnais sandeliais visokių prieskonių, pilnais šaldytuvais mėsos, žuvies, paukštienos ir, svarbiausia, maisto gaminimu. galų gale, mano chefas pasakė, kad aš atrodau jam gera ir graži, deja, jis turi pamatyti dar kitus kandidatus, o man paskambins iki ketvirtadienio. dvi dienos laukimo nuo šiandien!

—

bet žvelkime tiesai į akis:

ką aš spėjau pagaminti edinburge, kur mano ir g bute tupi elektrinė viryklė-orkaitė. taip pat svarbu priduti, kad aš esu sau pažadėjusi, kad rašysiu visus receptus jurgiui ir po to tikrinsiu, ką jis valgo pusryčiams, pietums ir vakarienei. taip pat būdama nuolanki ekologė, dabar inirtingai užsiiminėju friganavimu ir gaminu dažnai tai, ką atsinešu iš visokių marks and spencer bei tesco šiukšliadėžių.

taigi!

——————————————-

croissants su bananais ir šokoladu

(labai tinka, jei randi croissants ir nesuvalgai visų iš karto, arba jei iškepei ir jie pradėjo džiūti – kas tikrai vargu ar nutiks naminiams kruasanams)

8 dideli tesco croissants (rasti)

4 bananai (iš tų 2jų kg, kuriuos radom)

80g juodo/koditerinio šokolado (sąžiningai pirktas praduotuvėje)

sirupui: 200g vandens

300g cukraus

plikytam kremui, kurio geresni receptą rasiu vėliau:

24o ml pieno

2 tryniai

50g cukraus

6 g miltų

1. puodan supilti vandenį ir cukrų ir palikti virti, kol vanduo užverda, o cukrus jame ištirpsta. tuomet supilti į gilų indą, kuriame nardinsime crroissants.

2. croissants perpjauni išilgai per pusę, ties išgaubta nugarėlę palikdamas neperpjautus – tiesiog kad vartytųsi kaip kokia pasaulio knyga. bananai taip pat pjaunami išilgai per pusę.

3. pieną supili į puodą ir lauki, kol užvirs. tuo tarpu cukrų, trynius ir miltus sumaišai. užvirusio pieno dalį ploną srovele pili į trynius, juos nuolat maišydamas. kai tryniai susimaišo su pienu, viską supili į likusį pieną, ir su tuo pačiu puodu statai atgal ant ugnies – kruopščiai maišai, kad neprisviltų, kol kremas sutirštėja. nuimi nuo ugnies.

4. radau labai gerą baking tray parduotuvėje ir nusipirkau gal už 30p – prie jo niekas nelimpa, todėl jis yra puikus! išsitraukit ir jūs tokį, jei turit. jei ne, gal pamozokit skardą sviestu. kruasanas įkišamas į sirupą (labiau viršus, nei apačia, kuri dar nuo banano sušlaps), ištraukiamas, dedamas ant skardos. atidarai jo viršų, dugną patepi plikytu kremu, dedi ant jo bananą, gali ant banano dar plikyto kremo uždėt, pabarstai šokolado drožlėmis ir užvoži. viršų taip pat galima pabarstyti šokoladu, nes viršus gerai limpa nuo cukraus sirupo.

5. kepi 19o C temperatūroje 20 min. ištrauki. skanūs, kai būna karšti. po to likusius gali laikyti šaldytuve ir pašildyt mikrobanginėj (taip! mes bute turime mikrobanginę ir man pradeda atrodyti, kad su ja įmanoma viskas! girdėjau, ignas net turi knygą, microwave cooking, bet čia jau kita istorija..)