Mes ant Nemuno užaugę, mylim savo miestą Kauną

June 21st, 2011 Posted in ledai, review | 7 Comments »

Štai taip dalykai ima ir susidėlioja pagal planą – namuose dingęs karštas vanduo minutė minutėn sinchronizuojasi su komandiruote, o kaunietišką vakarą dangus toksai žydras, kad laisve žygiuoju įsikabinusi porciją ledų. Edimbere oro uosto pareigūnai – kitaip nei tie Paryje – neužduoda nė pusės klausimo apie sūrius kuprinėje, o kondicionierius veikia taip uoliai, kad ir po penkiolika sluoksnių kelnių-suknelių-megztinėlių galiu kvėpuoti.

Leidžiantis tan pačian Kaunan prieš mane sėdinti [matyt emigrantė] mergaitė sako, tėti, žiūrėk, Lietuva, o ant nosies keturių dienų savaitgalis. Geriau nebūna (nebent su latteartisan roast, kur if you leave kids unattended, we’ll give them espresso and a free puppy).

Juodos duonos ledai

Juodos duonos ledai
100 g kiek padžiūvusios juodos duonos
100 g rudojo cukraus
250 ml riebaus pieno
1 vanilės ankštis
6 vidutiniai kiaušiniai
100 g cukraus
250 ml plakamosios grietinėlės

Įkaitiname orkaitę iki 180oC. Duoną suplėšome mažokais gabalėliais, sumaišome su ruduoju cukrumi ir paskleidžiame ant kepimo popieriumi apklotos skardos. Kepame orkaitėje apie dešimtį minučių nuolat pamaišydami, kol duona kiek patamsėja ir karamelizuojasi. Aš duonos skrebučius dar kiek pamaliau blenderyje, mat gabaliokai man regėjosi per dideli.

Prapjauname vanilės ankštį, iškrapštome sėklytes ir jas – taip pat ir ankštį – sumetame į pieną prikaistuvyje. Užverdame.

Trynius ir cukrų ištriname kitame dubenyje ir po truuuuuputį pilame karštą pieną, nuolat maišydami – taip jie neturėtų susimesti į gumuliukus (t.y., suvirti!). Supilame mišinį atgal į prikaistuvį ir kaitiname ant silpnos ar vidutinės ugnies, kol skystis sutirštėja. Patikrinti galime taip: įmerkiame į masę šaukšto nugarėlę; perbraukiame per ją pirštu; jei masė pakankamai tiršta, atsiradęs takelis turėtų nesubėgti. Per ilgai kaitinti nevalia – kiaušinio tryniai suverda pasiekę aukštesnę nei 70oC temperatūrą.

Leidžiame masei visiškai atvėsti.

Išimame vanilės ankštį. Įmaišome grietinėlę – aš ją dar šiek tiek paplaku, kol tampa minkštai-puriai-standi, ir tik tada įmaišau į paruoštą masę. Šaldome ledų aparate taip, kaip siūlo gamintojas. Kai ledai jau beveik-bebveik, bet dar minkšti, įmaišome trupinius. Sudedame į indelius, šauname šaldiklin. Geriausia būtų kiek palūkėti, kol tikrai tikrai sušals, o trupiniai kiek suminkštės, bet… Bet žinote, kaip būna.

Receptas – iš D. Stevens “Naminė duona”.

Vis dar mėginu Duonos knygą. Mėginu mėginu, ir gailiuosi, kad paroje tik dvidešimt keturios valandos, o šeimynykščiai vis ryžtasi duona kepti tik duonkepėje. Ar jūsiškiai labiau mėgsta nuotykius? Spust ant nuotraukikės, ir pateksite į knygos ištrauką!

O jei kartais nutiktų taip, kad duonos kiek padauginome, ir ji tapo sausoka ir nebe tokia skani kaip ką tik ką tik iš orkaitės (ar, jei esam ryžtingi, krosnies), o duonos džiūvėsių nelyg voverytės (ar aš) negriaužiame, ak, tokiais štai atvejai ją prikeliame antram gyvenimui ir pasigaminame juodos duonos padažo. Arba ledų, nes juk prieš pusantros savaitės buvo klaikiai karšta, ir gal vėl taip bus, o jei nebus, tai

ateis tokie vakarai, kai išsikepę vaflių ledams, juos ligi kraštų, ligi dangaus prikrausime nuostabiausių ledųųųųų, žolė kutens tarpupirščius, galvoje leisis vakaras. Psssst, čia turbūt nuostabiausia ledų bazė kokią tik esu gaminusi. Tikrai tikrai. Tiksliai tiek saldi, kiek norisi, ir tiksliai tiek kreminė, kad būtų mmmmm.