Kepykla nr. 5

Aš nežinau, kodėl anas medis, ranka pasiekiamas iš balkono, man jau mosuoja geltonomis kortelėmis – regis, niekam prabėgdama padnoškės nestačiau.
Ir nežinau, kaip čia išeina, bet minti kinan vakar dar buvo labai šilta; ir šiandien su A. bėgant pietauti į išsiilgtąjį VPU, ir dar ledųųų paskiau, irgi šilta buvo, tokie paskutiniai spinduliai, ir A. sakė, kad čia dar ne bobų vasara, ir paskiau mama tą patį sakė, tad turbūt čia tikrai dar ne bobų vasara, ir vis dar bus šilta, bus pasivaikščiojimai, pasiriedėjimai, trumpos rankovės ir iškylos.

Kalbant apie iškylas — šitas va pyragas joms labai tiktų. Tikrai. Nesvarbu, ar piknikas yra toks labai labai tikras (savaitgalinis, Belmonte, su pledukais, krepšiais ir stikliniais sulčių buteliais), ar toks labiau įsivaizduojamas (tik pro ketvirto aukšto langą žiūrint į žalumas ir upes, nes, po velnių, lyja). Dar laiko yra, dar spėsim.

Cukinijų ir rikotos pyragas
Tešlai
1 1/4 st. miltų
1/4 a.š. druskos
113 g šalto sviesto
1/4 st. grietinės
2 a.š. citrinos sulčių
1/4 st. šalto vandens

Įdarui
1 didelė arba 2 mažos cukinijos
1 v.š. alyvuogių aliejaus
1 a.š. džiovintų bazilikų
1/2 st. rikotos
30 g parmezano
30 g mocarelos
1 v.š. smulkiai pjaustytų bazilikų

Pyragui aptepti
1 trynys
1 v.š. vandens

Tešlai sumaišome miltus su druska. Suberiame gabalėliais pjaustytą sviestą ir triname pirštais, kol masė taps panaši į rupias kruopas. Didžiausi sviesto gabalėliai turėtų būti ne didesni už mažą žirnį.
Atskirai sumaišome grietinę, citrinos sultis ir vandenį. Supilame į miltų mišinį. Maišome, kol susiformuoja didoki sulipę tešlos gabalai, suspaudžiame juos į rutulį, tačiau neminkome. Suplojame į blyną ir valandai kišame į šaldytuvą (ar, jei skubame, paliekam šaldiklyje penkiolikai minučių).

Įdarui cukiniją supjaustome maždaug 1/2 cm storio apskritimais. Išdėliojame ant popierinio rankšluosčio, apibarstome 1/2 a.š. druskos ir leidžiame nusivarvėti apie pusvalandį. Nusausiname.
Aliejų sumaišome su bazilikais. Kitame inde sutarkuojame parmezaną bei mocarelą, įmaišome rikotą ir 1 v.š. pasiruošto prieskoninio aliejaus. Įmaišome druskos bei pipirų.

Orkaitę įkaitiname iki 200oC. Tešlą ant silikoninio kilimėlio ar gerai miltuoto paviršiaus iškočiojame į 30 cm skersmens apskritimą ir perkeliame į kepimo popieriumi išklotą skardą. Tolygiai aptepame rikota, palikdami maždaug 5 cm kraštelį. Pradėdami nuo išorės, koncentriniais apskritimais išdėliojame cukinijos riekeles ir jas apšlakstome likusiu aliejumi. Užlankstome kraštus taip, kad pyrago centras liktų atviras. Aptepame pakraščius tryniu, sumaišytu su vandeniu.

Kepame pyragą, kol sūris pasipučia, cukinija apkepa, o tešla dailiai paruduoja – apie 30-40 minučių. Išimame iš orkaitės, apiberiame šviežiais bazilikais ir leidžiame 5 minutes pravėsti. Valgome su pomidorais su grietine – niam!

Pagal smitten kitchen.

Anksčiau labai stebėdavausi, kaip žmonės galėdavę peršlti vasarą. Užstrigę šaldytuve? Šlapia galva bei vandens pilnomis ausimis lakstydami motociklu, kol lauke dar ne plius trisdešimt penki? Valgydami keturias porcijas ledų išsyk? Kaip, po šimts velnių, kaip?

Kol galų gale ir aš vieną naktį atsikėliau nuo plėšomos galvos, beveik pamestos nosies, laužomų kaulų ir griaužiančios gerklės. Ačiū tau, stiprusis imunitete; dėkui jums, puikieji kondicionieriai — eilinįsyk kartojasi tas žmogiškas nepasitenkinimas, kai “šalta – blogai, karšta – blogai; nėr laiko – blogai, nėr ką veikt – irgi”.

Nors mano fono paveikslėlis dar chirpia birželį, sode jau išsipūtė (tik dar neparaudo) pomidorai ir nuskintos tikriausiai visos avietės, o tai reiškia – metas morališkai (ir idėjiškai) ruoštis cukinijų antplūdžiui. Na gi žinote, apie ką aš – užusieniuose, girdėjau, tokiu metu pasitaiko net taip, kad kaimynas kaimynui iškrečia pokštą ir, pastarajam nežinant, prikemša jo automobilį pilnut pilnutėlį cukinijų – va taip va nėr kur jų dėt.

Cukinijų ir pomidorų tartas su parmezanu ir žalumynais

Pagrindui
1/2 st. avižų dribsnių
3 v.š. sezamo sėklų
1 st. rupių kvietinių miltų
1 a.š. druskos
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 st. alyvuogių aliejaus
1/3 st. vandens

Įdarui
4 st. plonomis riekutėmis pjaustytų cukinijų
1 st. gabalėliais pjaustytų pomidorų

1/2 st. tarkuoto Parmezano (arba “Džiugo”)
2 v.š. šviežio kapoto čiobrelio
1 v.š. šviežio kapoto rozmarino
1 skiltelė kapoto česnako

1 v.š. alyvuogių aliejaus
1 kiaušinis
2 v.š. pieno
druskos ir pipirų

Orkaitę įkaitiname iki 180oC.
Pagrindui orkaitėje pakepiname avižas ir sezamą 5-8 minutes – atsargiai, saugokime, kad nesudegtų, sezamui daug nereik! Supilame į trintuvo (blenderio) indą, suberiame miltus, kepimo miltelius, druską bei pipirus ir pamalame, kol avižos susimala.
Kitame dubenyje sumaišome vandenį ir aliejų – aišku, jie taip iš lempos emulsija nevirs, tad persistengti neverta. Įmaišome sausus produktu ir suminkome tešlą.
Tešlos rutulį nestorai iškočiojame ant vos vos miltuoto paviršiaus. Įspaudžiame į tarto formą (ar, mano atveju, mažesnę keptuvę – kokių 20 cm skersmens*), uždengiame folija, pripilame pupelių ir apkepame orkaitėje kokių 10 minučių. Tada išimame foliją ir pupeles ir leidžiame dar vos vos pakepti, porą minučių.
Įdarui pomidorus sumaišome su alyvuogių aliejumi. Atskirai sumakaluojame tarkuotą sūrį, česnakus ir žalumynus.
Ant apkepto tarto pado suberiame trečdalį sūrio mišinio. Ant viršaus vienu sluoksniu dailiai išdėliojame cukinijos gabalėlius, pabarstome druska bei pipirais. Užberiame pusę likusio sūrio, sudėliojame dar vieną sluoksnį cukinijos. Sudedame pomidorus.
Kiaušinius sumaišome su pienu ir daugmaž tolygiai supilame ant daržovių. Galiausiai apibarstome likusiu sūriu.
Kepame apie pusvalandį, leidžiame pravėsti apie 10 minučių ir valgome su krūūūūūva žalių salotų.

Įkvėpimas – Anja’s Food 4 Thought.

Komentarai:
* Man tešlos pasirodė daugokai, o įdaro – mažokai, todėl kitąsykį gaminčiau tokiomis proporcijomis: pusė normos tešlos, pusė normos cukinijų, visa norma pomidorų, visa norma likusio įdaro. Ir būtina dėti stipraus skonio sūrio, mat kitaip jis tiesiog išgaruoja.

Iš tiesų man daug labiau patinka tradicinis tarto pagrindas. Arba toks vienas dar trapesnis, dar geresnis, dar gardesnis, kuriuo kol kas nespėjau pasidalinti. Šitas – gal užtat, kad jo daug daug daug ir storoko – man pasirodė kiek sausokas ir toli gražu ne toks trapus kaip kad esu pratusi bei mėgstu.
Tačiau iš šio recepto – esu tikra – išeitų puikūs duoniukai, ypač pribėrus dar daugiau sėklų.

Viskas taip paprasta.

Atrodo, galvoj vis dar sukasi noras raštelėti apie tai, kad April showers bring May flowers, bet tiesiog akivaizu, pažvelgus į dešinį-apatinį ar dešinį-viršutinį kampą, kad lietus, kurio pilnus batus primyniau grįždama iš pasimatymo su Džoniu Depu, praktiškai; priklauso netgi kitam metų laikui. Tam, kur ne-mokslai, ne-darbas, ne-šaltis, ne-vakarai prie kompiuterio; taip-edinburgas, taip-drauuugaiiii, taip-virtuvė, taip-iškylos.

Kalbant apie iškylas, panašu, jog [dar-pora-dienų-ir] jau metas pietauti lauke, basomis, veidu į Nerį, ausyse sukantis vėjui ar belenkam, ko dabar pilnas grotuvas.

Ir dar. Pasigaminusi šitus susuktinius (žodžio daryba panaši kaip “sumuštinio”), išsyk pamaniau, kad jie tokiam planui chuliganui būtų visiškai tinkami – suvynioti į foliją ar kepimo popierių, sumesti į žymųjį rudą maišelį. Puikumėlis, ne kitaip.

Tortilijų vyniotinukai
šviežių tortilijų (žr. žemiau!)
guacamole
pomidoro
saldžiųjų pipirų
daigintų ridikėlių sėklų
truputį sūrio – ar varškės, ar parmezano, ar..

belenko kito. Vakar dienos likučių, keptos kiaušinienės, mėsytės, tofu, salotų, – you name it. Kadangi aš esu ligi ausų įsimylėjusi avokadų-pomidorų derinį (jau kokius penkerius metus!), dažniausiai užtepą darau būtent iš avokadų, bet ne prasčiau tiktų ir grybų paštetas (turiu awesome receptą, tik vis nepasidalinu!), saulėj džiovintų pomidorų užtepas, net jogurtinis tzatziki. Kaip sakiau – you name it. Arba anything goes. Arba nėra to blogo, ko tortilija nepagerintų. Arba kitokie iš liaudies atėję posakiai.

Tortilijos
(8 tortilijoms)

Tortilijas (pagaliau!) gaminausi namuose. Taip jau nutiko, kad Alma Littera šiandieną išleidžia į lentynas naują knygą apie duonos kepimą iš The River Cottage, už kurių akis vis užkliūdavo internetuose, serijos. Kadangi duoną kepame bent porąsyk per savaitę, pasišoviau išbandyti keletą receptų bei papasakoti apie jų (ne)sėkmę (tikėkimės, sėkmę ,)) bei pačią knygą. Taip taip taip – čia diskelimeris (pastaba apie atitikimų atsitiktinumą, pasak Google vertėjo) :)

Tiesa, žinote, kaip sako — geriau vieną kartą pavartyti nei dešimt kartų išgirst niekus tauzyjant. Taigi kliktelėjus ant nuotraukos, atsivers diiidelė diiidelė ištrauka iš knygos – su visokiom spalvotom nuotraukom, receptais ir kitais smagumais.

trūkt už vadžių.
vėl iš pradžių.

tie skausmingi murkimai į savąsias auseles, tie dar skausmingesni pažadai, suglamžyti ir išmesti kartu su visais déchets. bet mes faisons le bon tri, kaip prašo visos pakuotės, mes išrūšiuojame kartonines šokolado dėželes atskirai nuo murzinų jogurto indelių; tokia čia mada.

ta proga,
spjovusi į veidą šitam putain de samedi
– nes nuo dabar j’adore les dimanches, šypt –
išeinu savaitei atostogų.
grįšiu puikiai pailsėjusi, žaviai nusiteikusi ir su pluoštu į(si)kvėpimo!.
ir jėgų, i guess.
pavasariai visgi.

aštrus pomidorų-lęšių troškinys nuo etiopijos krantų
6-8 porcijos

1 st. rudųjų lęšių
1 didelis svogūnas (smulkiai supjaustyti)
2 morkos (nulupti, supjaustyti kubeliais)
4 skiltelės česnako (susmulkinti)
2 v.š. šviežio imbiero (sutarkuoti)
1/4 st. aliejaus (geriausia – žemės riešutų)
10 vidutinių pomidorų (supjaustyti gabalėliais; žiemą, jei neturime Kvapnių Tikrų pomidorų, galime vatoti iš skardinės)
1 v.š. koncentruotos pomidorų pastos
1 st. daržovių sultinio
1 st. šaldytų žaliųjų žirnelių

prieskonių mišinys
2 a.š. malto kmyninio kumino
2 a.š. maltos saldžiosios paprikos
1 a.š. maltos ožragės
1/2 a.š. džiovinto čiobrelio
1/4 a.š. malto kardamono
1/4 a.š. maltos kalendros
1/8 a.š. maltų kvapiųjų pipirų
1/8 a.š. maltų gvazdikėlių
1/8 a.š. malto cinamono
1/8 a.š. malto kajeno
1/2 a.š. druskos (arba — pagal skonį)

lęšius verdame, kol suminkštėja – apie 45 minutes. jei iš vakaro užmerkiame, išvirs ir greičiau.
dideliame puode ant vidutinės ugnies aliejuje pakepiname svogūnus ir morkas kokią dešimtį minučių. sumetame česnaką, imbierą ir prieskonių mišinį, makaluodami pakepiname dar penketą minučių. sudedame kapotus pomidorus (jei naudojame skardinintus, neišpilame skysčio! supilame jį paskiau.), paverdame penkias minutes. galiausiai supilame pomidorų pastą, ir, ją gerai išmaišę,- sultinį. padidiname ugnį ir kaitiname, kol ims burbuliuoti. suberiame virtus lęšius ir žirnelius, paverdame ant mažos ugnies dar 15 minučių.
valgome su plokščiosiomis duonelėmis, ryžiais, kukurūzų koše (polenta) ar.. bulvėmis.

iš theppk.com

papasakosiu, kaip čia vyksta sesija.
viskas paprasta – nuo 13.00 liaudis ima rinktis litexpo rūmuose (litexpo rūmuose, esančiuose grigiškėse, mind you. ar *bent jau* lazdynėliuose.) ir būriuotis prie vienintelės lentos. alkūnėmis, šypsenomis ir ‘pardon, excusez-moi’ prasiskynę kelią, susiranda savo pavardę (arba, *kai kuriais atvejais*, ne) sąraše. įsimena savo sėdimosios numerį. atvėrus duris, salėn veržiasi nelyg į išpardavimą harrods’e. grūdasi grūdasi viena ištisa srove ar, veikiau, kamščiu, kol galiausiai kažkoks smalsuolis suranda dar ir šonines duris – yay! free food!
atsisėdame, įsitaisome. lapai, žinia, koduoti – seniai prabėgusios tos dienos, kai matanalizės ar geometrijos Rytui išaušus sprendimus (ar atrajotą teoriją) rašydavome į plonus sąsiuvinius, ant viršelio dailyraščiu suraitę – vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto finansų ir draudimo matematikos 2 kurso 1 grupės studentės vardenės pavardenės tokio ir tokio dalyko egzaminas. čia gi – gauni lipnių lapelių puokštę ir savo Didžiai Slaptą Kodą, kuriuo štampuoji įdėtinius lapus. šiukštu – niekur niekur nevalia palikti savo inicialų ar kitos informacijos, leidžiančios atpažinti autorių.
vidur’ egzamino dėstytojas peržiūri visų asmens dokumentus. nesvarbu, kad visą semestrą lankei paskaitas, kur ne daugiau nei 15 žmonių, – o gal nuo pat rugsėjo už šokoladines saldaines įdarbinai kaimynų praną apsimesti tavimi? aišku, vieno dokumento negana – greta studento pažymėjimo guldome teises (ha, jie čia vis dar turi kažin kokias knygiūkštes, o ne modernias mūsiškas kortutes), asmens tapatybės korteles ar viešojo transporto nuolatinius bilietus.
saugumas ir nešališkumas – tarsi lietuviškuose valstybiniuose egzaminuose.
o gal ir kituose lietuvos universitetuose/fakultetuose taip vyksta? ieva, kaip pas jus?

dar. čia ypač monikai ar gal dar rūtuliukui.
aš supratau čionais, kad mane mifas yra juodai sutraumavęs – kai prieš egzą gerdavome valerijoną, kuris, aišku, nieko nepadeda; tik tiek, kad ima darytis nusispjauti. o rytą, rytą atsisėdęs prieš užduočių lapą, supranti, kad nieko nesupranti, kad tavo A4 pagalbos lapas išties bevertis, kad klausimai susukti siekiant ‘atsijoti’, t.y., tik little elephant geniuses gali į juos atsakyti. jokio ryšio su tuo, kas vyko per pratybas – o koks gi ir skirtumas, ir ten nieko nesuprasdavai, nes net nemokėdamas integruoti dalimis greitukais nurašinėdavai zeta funkcijų apibrėžimus ir išplėstais ausų radarais gaudydavai tarsi iš oro gimstančius teisingus atsakymus – 2-pi-iš-trijų. žavėdavaisi tais žmonėm, kurie juos taip nukabliuodavo, nus(i)vildavai savo matematiniai (ne)sugebėjimais.
o čia? čia mokaisi nuolat, nes pratybų daugiau nei teorijos (2 teorijos/sav, 3 pratybos/sav.), kur galų gale atkali ne tik naują žodyną, bet išsiugdai ir bent menkiausius įgūdžius ir net imi SUPRASTI, kas vyksta. ne ne ne, pažvelgęs į diflygtį nežinai, kaip ją spręsti, bet – bet pala, jų egzamine ir nėra, NORS per paskaitą ir teko regėti vieną vienintelį jos sprendimo pavyzdį.
kitaip tariant, egzaminas yra IŠ TO, ką mokėtės – ne ne, ne tie patys uždaviniai pakeistais skaičiukais, bet formuluotės žmogiškos ir tokios, jog aišku, ko iš tavęs nori, vien pažvelgus (‘suraskite funkcijos x^2 furjė koeficientus. parodykite, kad ji lyginė. parodykite, kad konverguoja normaliai.’). ar sugebi įvykdyti misiją, priklauso tik nuo įdirbio. ir dar išsimiegojimo ir trupučiuko sėkmės, o ne nuo planetų išsidėstymo.

there, i said it.

kita vertus, tas išradimas ’10 ryto baigiam egzą, 10 ryto turim paskaitą už 10 km, ai nespėjat, tai gerai, tada turim paskaitą tos pačios dienos 16H’ ar ‘egzas 14-15.30, o kitas – 16-17.30′ neskatina džiūgauti. ak tie prancūzai, šypt.

žaliųjų žirnelių sriuba
2-3 porcijos

1 v.š. sviesto
1 svogūno
1 skiltelė česnako
1/2 a.š. druskos
aitriosios paprikos pastos ar čili miltelių – pagal skonį
1 1/2 st. šaldytų žaliųjų žirnelių
3 stiklinės daržovių sultinio
80-100 ml grietinėlės
1/2 citrinos sulčių (jei norisi – aš nepyliau)
čiobrelių
grietinės/jogurto

svogūną sukapojame pusmėnuliais, o česnaką – šiaip smulkiai.
puode ištirpdome sviestą, suberiame svogūnus, česnakus, čili ir druską. pakepiname, kol svogūnai suminkštėja.
supilame žirnelius ir sultinį. užverdame, leidžiame pavirti kokias dešimt minučių.
sriubą pertriname trintuvuke, supilame grietinėlę, skanaujame, ar netrūksta druskos. jei sriuba per tiršta – pilame dar grietinėlės ar pieno ar sultinio.
valgome su grietine/jogurtu, traškia duona ar plokščiosiomis indiškomis duonelėmis.

receptas iš green kitchen stories.