Kepykla nr. 5

Limono vis dar nelaimėjau.
Liūdnukas.

Tiek, kad išlanksčiau vienaragį – čia tau ne laivelis (laineris), ir net ne gervė! Kita vertus, laiveliai bent jau plaukia (dauguma), gervės laimę ar kažką ten neša. O vienaragiai šiaip sau. Blizga.

Laikykitės, savaitgalis jau greitai; o tarp savaitgalių pietus nešamės į darbą. Va tokius va, nusikopijuotus iš vegetariškų valgymo įstaigų, žiauriai kvepiančius ir vienus mano mėgstamiausių. Tai tiek!.

Bengališkas sabdžis
250 g kalafioro
200 g morkų
500 g bulvių
1 cukinija
250 g saldaus pieno sūrio (panyro)

200 ml riebios grietinėlėz
300 ml pieno
100 g grietinės
1-2 a.š. druskos
1/2 a.š. malto kumino
žiupsnis asafetidos
2-3 a.š. kario
1/2 a.š. ciberžolės
1/2 v.š. rudojo cukraus

Kalafiorus išskirstome žiedynais, morkas – monetėlėmis; apverdame.
Bulves ir cukinijas gerai nuplauname ir supjaustome kubeliais. Atskirai aliejuje apskrudiname bulves, paskiau – cukinijas. Išėmę daržoves, aliejuje apkepiname kubeliais supjaustytą saldaus pieno sūrį.
Prikaistuvyje užverdame pieną ir grietinėlę. Suberiame prieskonius, pamakaluojame ir nuolat maišydami supilame grietinę.
Puode sumaišome virtas ir keptas daržoves, sūrį, užpilame padažu, leidžiame pastovėti kokį dešimtį minučių.
Valgome su lavašu, tortilijomis ar čapačiais.

Kaip jūs sau norit, bet su kasdiena dar viskas tvarkoj, nes šiandieną R. vaišino avietėmis, šeimyna parvežė saują žemuogių, o namo po darbo – taip taip, ne vidudienį, o jau gerokai vakarėjant – grįžau po trumpom. Pagal mane tai čia vasara per visą pilvą, argi ne?

Cukinijų keksas su rozmarinu ir citrina

1 1/2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. sodos
1 v.š. smulkiai kapoto šviežio rozmarino
1 kiaušinis
90 ml aliejaus
1/4 a.š. druskos
1/2 st. cukraus
1/4 citrinos sulčių
1 citrinos žievelė
1 1/2 st. cukinijos

Cukiniją sutarkuojame ir paliekame nusivarvėti, kol sumaišysime visus kitus produktus. Aš savosios nelupau, mat skūrelė dar nebuvo kieta – todėl kekse buvo matyti dailūs žalumos blyksniai.
Sumaišome miltus, kepimo miltelius, sodą, rozmariną ir druską. Kitame dubenyje plakame kiaušinį, kol suputoja. Tada suberiame cukrų ir išplakame; supilame aliejų, ir išplakame vėl.
Įmaišome citrinos sultis ir žievelę, galiausiai įmaišome cukiniją. Dalimis įmaišome miltus, tik nepermaišome – čia juk ta paprastoji keksiukų tešla, kuriai vienas kitas neišmaišytų miltų lopinėlis netrukdo, o permaišius tešlą, anie gali neiškilti.
Sudedame paruoštą tešlą į sviestų pateptą ar kepimo popieriumi išklotą kekso formą – manoji 10 x 25 cm – ir šauname į 180 laipsnių orkaitę. Kepame apie 30-45 min., kol į pyragą įkištas ir ištrauktas medinis pagaliukas lieka daugmaž sausas – nepamirškime, čia juk cukinijos, tad natūralu, kad anas bus kiek drėgnesnis nei eilinis keksas. .

Receptu pasidalino Rūta, o aš susiradau originalą, abu receptus sujungiau, pamakalavau proporcijas pagal save, ir… Išėjo puikuoliškas. Ne per saldus – puikiai tiktų pusryčiams – toks kažkoks įdomesnis, žinote, rozmarinas ir kiti džiaugsmai. Gausiai drėgnas ir gardus ne tik tą pačią dieną – mat kepiniai su aliejumi (o ne sviestu) ilgiau išlieka švieži, o kur dar cukinijos. Žo, visom penkiom rekomenduoju. Ne veltui per tinklaraštininkų iškylą Kaune šitas pats keksas buvo išrinktas geriausiu!

Aš nežinau, kodėl anas medis, ranka pasiekiamas iš balkono, man jau mosuoja geltonomis kortelėmis – regis, niekam prabėgdama padnoškės nestačiau.
Ir nežinau, kaip čia išeina, bet minti kinan vakar dar buvo labai šilta; ir šiandien su A. bėgant pietauti į išsiilgtąjį VPU, ir dar ledųųų paskiau, irgi šilta buvo, tokie paskutiniai spinduliai, ir A. sakė, kad čia dar ne bobų vasara, ir paskiau mama tą patį sakė, tad turbūt čia tikrai dar ne bobų vasara, ir vis dar bus šilta, bus pasivaikščiojimai, pasiriedėjimai, trumpos rankovės ir iškylos.

Kalbant apie iškylas — šitas va pyragas joms labai tiktų. Tikrai. Nesvarbu, ar piknikas yra toks labai labai tikras (savaitgalinis, Belmonte, su pledukais, krepšiais ir stikliniais sulčių buteliais), ar toks labiau įsivaizduojamas (tik pro ketvirto aukšto langą žiūrint į žalumas ir upes, nes, po velnių, lyja). Dar laiko yra, dar spėsim.

Cukinijų ir rikotos pyragas
Tešlai
1 1/4 st. miltų
1/4 a.š. druskos
113 g šalto sviesto
1/4 st. grietinės
2 a.š. citrinos sulčių
1/4 st. šalto vandens

Įdarui
1 didelė arba 2 mažos cukinijos
1 v.š. alyvuogių aliejaus
1 a.š. džiovintų bazilikų
1/2 st. rikotos
30 g parmezano
30 g mocarelos
1 v.š. smulkiai pjaustytų bazilikų

Pyragui aptepti
1 trynys
1 v.š. vandens

Tešlai sumaišome miltus su druska. Suberiame gabalėliais pjaustytą sviestą ir triname pirštais, kol masė taps panaši į rupias kruopas. Didžiausi sviesto gabalėliai turėtų būti ne didesni už mažą žirnį.
Atskirai sumaišome grietinę, citrinos sultis ir vandenį. Supilame į miltų mišinį. Maišome, kol susiformuoja didoki sulipę tešlos gabalai, suspaudžiame juos į rutulį, tačiau neminkome. Suplojame į blyną ir valandai kišame į šaldytuvą (ar, jei skubame, paliekam šaldiklyje penkiolikai minučių).

Įdarui cukiniją supjaustome maždaug 1/2 cm storio apskritimais. Išdėliojame ant popierinio rankšluosčio, apibarstome 1/2 a.š. druskos ir leidžiame nusivarvėti apie pusvalandį. Nusausiname.
Aliejų sumaišome su bazilikais. Kitame inde sutarkuojame parmezaną bei mocarelą, įmaišome rikotą ir 1 v.š. pasiruošto prieskoninio aliejaus. Įmaišome druskos bei pipirų.

Orkaitę įkaitiname iki 200oC. Tešlą ant silikoninio kilimėlio ar gerai miltuoto paviršiaus iškočiojame į 30 cm skersmens apskritimą ir perkeliame į kepimo popieriumi išklotą skardą. Tolygiai aptepame rikota, palikdami maždaug 5 cm kraštelį. Pradėdami nuo išorės, koncentriniais apskritimais išdėliojame cukinijos riekeles ir jas apšlakstome likusiu aliejumi. Užlankstome kraštus taip, kad pyrago centras liktų atviras. Aptepame pakraščius tryniu, sumaišytu su vandeniu.

Kepame pyragą, kol sūris pasipučia, cukinija apkepa, o tešla dailiai paruduoja – apie 30-40 minučių. Išimame iš orkaitės, apiberiame šviežiais bazilikais ir leidžiame 5 minutes pravėsti. Valgome su pomidorais su grietine – niam!

Pagal smitten kitchen.

tik iš minkštos auksinės valandos šviesos gali spėti, kad
rudenėja.

dabar papasakosiu apie keistus prancūzų maitinimosi įpročius.
jei išrikiuotume visas šalis durnių laiptais pagal tai, kiek McDo jose gauna pelno, prancūzija būtu antra.
kai tai paminiu, manimi netiki.

teisybės dėlei tarsiu, jog čia tiesiog aklai žinomas faktas. taip sakant, su žvake prie lovos nestovėjau – o gal tik dar viena sąmokslo teorija?

nors savaitgaliais, kai vagiu mcdo internetą savo skaipiniams pokalbiams (man patinka prancūziškas žodis, kurį vartoju šiam savo veiksmui nusakyti: le samedi, je viendrai chez mcdo pour profiter d’internet, profiter, pasipelnyti), matau daug laimingų šeimų it iš lankstinukų: jų penketas, jie džiaugiasi, krykštauja ir vartoja mėsainius su bulvytėmis, visi visi, neišskiriant nė kokių metukų amžiaus dukters. tiesa – suaugusieji geria evian, ne kolą – nesveika! ką jau ką, o sveiką maistą prancūzai mėgsta – artimiausia biocoop yra didesnė už dviejų iksų bičiulę m.

bet ne šitokį triušį traukiu lauk iš magiško cilindro. dienomis, kol šviečia(-tė) saulė, visos luaros krantinės sėste nusėstos prancūzų, studentų prancūzų, vidutinio amžiaus prancūzų, prancūzų su kostiumėliais, prancūzų, šalia numetusių dviračius, prancūzų ant suolelių, prancūzų po vieną, du ir tris – prancūzų su les sandwichs. le sandwich čia tarsi koks kultūrinis fenomenas. palei brasserie, boulangerie ir patisserie standartus turime ir sandwicherie. ir jie vartojami net riedant gatve.

čia greitas maistas populiarus.
nors prekybcentrių lentynose nerasi padorių avižinių dribsnių, maisto, paruošiamo per trejetą minučių, – nors vežimu vežk. tradicinio. meksikietiško. košer. francūziško. vegetariško. sveiko. skardinėse, stiklainiuose, popieriuje, plastike.
jo lentynas tikriausiai pralenkia tik jogurtų skyrius, taip taip. ir dar sūrių, sūrių. (beje, pirmąsyk pavyko nusipirkti neskanų sūrį, oh my!)

toks pasirinkimas! todėl -
mačiau studentų, kepančių prekybcentryje formuotus maltinukus.
mačiau studentų, mikrobangėje šildančių plastikinius indelius “praplėšk-dangtelį-pašildyk-penkias-minutes-ir-šiltas-maistas-ant-stalo”.
mačiau studentų, beriančių makaronus į kokių šešiasdešimties laipsnių vandenį. (jis studijuoja maisto technologijas)

norėjau nusikirpti kasas ir tapti žana d’ark, su peiliu ir žiupsniu druskos gelbėjančia studentus nuo tamsiųjų jėgų.
tada mane užbūrė julian mcmahon, ir mano naktinėjimai pasidarė ilgesni nei priderėtų mergaitei, penktą ryto kepančiai kalnus blynų.

kepintos-troškintos daržovės
daržovių (man patinka cukinijos arba morkytės taip ruoštos, dar bulvytės būtų labai gerai ar kokie žirneliai pamaišiui su morkytėm)
svogūnų
druskos
pipirų
aliejaus
grietinėlės
prieskonių (prie morkyčių mėgstu kalendrą ir kmynus, prie cukinijų – cinamoną ir ožragę)

daržoves supjaustome nestorais skridinėliais (cukinijų gabalėliai gali būti ir storesni, jos greitai kepa, o morkytes reikėtų pjaustyti kuo plonesnėmis monetėlėmis). įkaitiname aliejų, suberiame pjaustytus svogūnus (kaip patinka – pusmėnuliais arba kubeliais), žiupsnelį druskos. kepiname, kol sminkštėja, ir suberiame kitas daržoves. paprieskoniname.
kepiname (sykiais pamaišydami, kad iš visų pusių apkeptų), kol daržovės pasidaro norimo iškeptumo – man patinka minkštos minkštos, veikiau pervirusios nei al dente. šliūkštelime grietinėlės, dar truputėlį patroškiname.
džiaugiamės šiltu garnyru (morkytes dar mėgstu pagardinti šviežiom petražolėm ir išspausti šlakelį citrinos sulčių). arba valgome su ryžiais, kynva ar kuskusu – lengvai greitai vakarienei.

— 2 dalis —

aplinkui antibus daug miesčiokų, kurių pavadinimus girdėjom tariant Belenkokiuose Kontekstuose: Nica, žinote, ir Kanai. o kai per neįmanomą lietų (360 saulėtų dienų per metus, kartoju panosėj, 360) autobusas veža į miestą, virš kurio ką tik ką tik besiraukydama skridai, tiesiog imi užuosti, ką reiškia žodis “aglomeracija”, išmoktas per geografijos pamokas: tuos 15 kilometrų važiuoji valandą, nė nosies neiškišdama iš namų-parduotuvėlių-stotelių-SuperTurgų tinklo. o ‘julės pieces of random knowledge‘ sako: nice-grasse-cannes-antibes [kol tokį vienetą skaičiavo] buvo penkta pagal dydį aglomeracija visoje Francijoje: beveik 900 tūkst. gyventojų, taigi daugiau nei 300 tūkst. lenkia mano svajotąjį nantą.

ryšium su tuo, laisvadieninės/vakarinės išvykos kaip ir pačios pasisiūlė.

pav. 1

nicoje yra gerai (pav. 1), senamiestis nicoje yra gerai (pav. 2, pav. 3), nesenamiestis-bet-centras yra liūdna (nes je deteste le shopping, netgi (ypač?) per les soldes), nesenamiestis-ir-necentras yra pašilaičiai-plius-15-celsijaus. bet!, bet ten yra šagaliaus muziejus, ir todėl pėdiname tuos kilometrus (pav. 4), šviečiant saulei, ir [nesėkmingai] ieškome moters debesiniais plaukais, moters virš miesto.

pav. 2

nicoje – kaip ir visoj kelionėj – neypač smagu pavieniui. nes place rossétti yra Pats Pats Taškas gauti oho ledų; ir, aišku, cours saleya (pav. 5) su levandų šluotelėm; šviežia nuga ir karštom pissaladière; šūksniais -’du kilogramai už tris eurus, du kilogramai už tris eurus’-'kilogramas už eurą, kilogramas už eurą’.

pav. 3

jūra? jūros yra, žinoma, jūros matome, žinoma, tik paplūdimys čia truputėlį kitoks – viena vertus, akmenukais barstytas, kita – išsirietęs palei visą miestą, ne protarpiais. o ir krantas čia vientisas, iškyšulių nedraskomas (pav. 6). dangus gi išraižytas lėktuvų uodegų – sako, žmonės rašo peticijas, kad jie virš miesto neskristų, tik aplinkui (vis dėlto – antras oro uostas francijoj, tik po šarlio de golio). o gal ne, galgi vis dėlto čia antibai tokiom akcijom užsiima – atseit esą, ‘nu ir turėkitės sau oro uostą, nu ir terškite savo dangų plėšiniais’.

pav. 4

o kanai buvo fui.
kanuose buvome naktį. dusyk.
nelyg zuikiai važiavome traukiniu. tąvakar dar buvo ir numanoma teroristų ataka, kai kažin kas stotyje paliko neprižiūrimą krepšį – vadinasi, mūsų kelionė mažumėlę vėlavo. kanuose bėgome bėgome bėgome, tada uždusę žiūrėjome ispaniškus fejerverkus (dirbtines ugnis, sako prancūzai), vėliau truputėlį pašokome lauko terasoje prie palais des festivals bei valgėme ledus.
vaikščiojome pakrante. ir todėl kanai buvo fui: pakrantė. palmės. parduotuvės kitapus. kanai baigėsi.
po vidunakčio ieškant automašinėlės, viskas gal ir rodėsi kiek gražiau: landžioji per visas menkiausias gatveles, nes kurgi kurgi kurgi ją pastatėt, šitas kiemas panašus, ne ne ne, atrodo, toliau, einam einam, o, štai ir jinai, kanashii hodo no omoi gatsu noreba mou sono ai wa modorenai.
norvegės klausiau: ‘sekmadienį galvoju važiuot į kanus. ką ten..?’-'sekmadienį nevažiuok. parduotuvės nedirba. o kanuose, na, nusifotografuoji prie palais, suvalgai ledų, grįžti, c’est tout‘.
kanuose nenupyškinau nė vienos nuotraukos.

pav. 5

sykį nicoje buvo u2 koncertas.
mokamoje autostradoje buvo neprajudinami kamščiai, o mes važiavome į monaką.
monakas atrodė PerTurtingas (‘žiūrėk, maserati‘), PerBlizgantis (pav. 7).
na, išskyrus gal chez McDo (pav. 8). ten visada kaip namie.

pav. 6

-galiausiai kelionė baigėsi.

bet gražiausia joje buvo tai, kiek daug monetų nuskandinau fontanuose. ‘šitoj kepyklėlėj pirksime quiche, kai su tėvais atvyksime’ – pliumpt – ‘išsirinksime gražiausią dieną ir nueisime į fort carre’ – pliumpt – ‘escoffier muziejus!’ – pliumpt – ‘tas miestelis, anas miestelis, ir visas kelias ligi dėstytojo sodybos’ – pliumpt pliumpt pliumpt.

pav. 7

ir dar tai, ką ji man įkalbėjo per visą tą mėnesį – pssst, tyliai –

la vie, c’est simple

— pasakos pabaiga —

pav. 8

— — — –

cukinijų ne-picos
cukinijos
pomidorų
baziliko
sūrio (mocarela būtų oooOO, o aš gi naudojau varškės sūrį, parsivežtą iš miečionių tetulės)
druskos, pipirų
pomidorų pastos
džiovintų prieskonių (raudonėlio, baziliko)
česnako

cukinijas supjaustome centimetro-pusantro storio riekelėmis; jas apverdame sūdytame vandeny, kol paminkštėja – bet ne visiškai, mat baigs kepti orkaitėje.
sumaišome pomidorų pastą su druska, pipirais, česnaku, prieskoniais – nuolat skanaujame ir priberiame ČioBeiTo, jei kažin ko trūksta.
kiekvieną cukinijos riekelę aptepame šaukšteliu pomidorų pastos, išdėliojame keletą gabalėlių smulkiai pjaustytų pomidorų ir užmetam riekelę sūrio. kepame 180oC, kol sūris suminkštėja argi išsilydo. prieš patiekdami galime uždėti dar skiltelę vyšninio pomidoro ir – žinoma – šviežio baziliko lapelių.

idėja – le chou de bruxelles.