sava širdies niekada nepertraukdijs

Sausis 3, 2010 parašė rusvaplaukė temoje blynai, emigrantų užrašai, ir bendrabutyje galima gaminti | komentarų jau yra (19) »

jie sugrįžta.
ir garsiai kalbasi koridoriuose, juokiasi, paryčiais tranko kambarių duris. palieka paskui save kokosų kvapą dušuose.

kai jie sugrįžta, virtuvėje vėl įsiviešpatauja chaosas, nukirpti pusgaminių pakuočių kampeliai, svilėsių arba perkaitinto rapsų aliejaus kvapas.

o mes? ką mes – išsiplauname indus ir nuo rytojaus pradedame gyvenimą iš naujo.

blynai

avižiniai blynai

2 kiaušiniai
1 1/2 st. miltų
1/2 st. avižų dribsnių
3 v.š. rudojo cukraus
3 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. druskos
3/4 a.š. cinamono
žiupsnis imbiero
1/2 st. grietinės + 1 1/2 st vandens/pieno
4 v.š. tirpinto atvėsinto sviesto
1 a.š. vanilinio cukraus
1/2 st. razinų

paplakame kiaušinius, supilame praskiestą grietinę, sviestą, cukrų ir gerai išmaišome. supilame miltus, avižas kepimo miltelius, prieskonius ir druską. išmaišome, kol masė pasidaro *beveik* vientisa. atsargiai įmaišome razinas ir leidžiame pastovėti keletą minučių.
keptuvėje įkaitiname šiek tiek aliejaus arba sviesto. pradėję kepti, ugnį kiek sumažiname, kad blynai nedegtų. kiekvienam blynui skiriame po porą kupinų šaukštų tešlos. kepame, kol pakraščiukai atrodo sausoki, o iškilę burbuliukai nebesprogsta. apverčiam, pakepam dar minutėlę.
valgome kiek įmanoma karštesnius – mano atveju, su grietine ir ruduoju cukrumi ir karamelizuotais obuoliais. arba nuskandiname juos klevų sirupo baloj. arba arba.

JoyTheBaker.

miserable miracle, arba “kiek nuorodų į deivio tinklaraštį galima sutalpinti viename įraše”

Gruodis 7, 2009 parašė rusvaplaukė temoje desertai, emigrantų užrašai, ir bendrabutyje galima gaminti, sausainiai | komentarų jau yra (36) »

kartais per makroekonomiką julei ima darytis nejauku: kai kalbama apie valstybės skolą ir biudžeto deficitą, jai atrodo, it paslapčiom knistųsi po svetimus baltinius.

r. l. sakė, jog užsienine kalba galime efektyviai perteikti – ar priimti – tik šešiasdešimtį procentų žinių. kada trečią kartą aiškinant, kodėl, padidėjus palūkanų normai, gali sumažėti taupymas, julei vis dar nedašyla, ima juo tikėti. — vis dėlto kontrolinis poryt, egzaminas po-savaitės-ir-poryt,

ir turint omeny, kad konspektų, vadovėlių ir vikipedijos straipsnių kalnai vis auga ir auga,

metas peržiūrėti senas seniausias nuotraukas ir rudeniškai paliūdėti. nesakiau? pas mum’ dar ruduo, pro langą regisi, kad, vėlių vėliausiai, spalis – pats tas metas melankolijoms, termosams kakavos ir ilgesingiems sriūbčiojimams ausyse (šitoj vietoj ir sumelavau — dabar gi klausausi vietinės radijo stoties laidos apie dubstep’ą. nelabai įsipaišo į virkavimus, ar ne?).

tada suprantu, kad taip ir nepriklijavau čia jokių nupyškinimų iš lyono. o juk lyonas,
lyonas miestas gražus, lyonas kaip paryžius, tik mažesnis, truputį kaip nantas, tik didesnis. lyone labai daug laiptų ir kalnų. ir spalvotų namų, ir pačių siauriausių koridorių.
lyone yra bernachon, kuriam giesmes giedojo Mano Potencialus Sutuoktinis. su, aišku, kalougakalouga yra skanu (ieva, kiek vienetų tempsiesi lietuvon?), bet neapleidžia mintis, kad ir aš taip galiu, pfff.
aišku, ne dabar man savo spintoje pasigaminti šokolado nuo kakavos pupelių iki plytelės, bet tokią karamelę — pfffffff. užtat jau kurpiu planus, ką Iš Ten parsivežti kitąsyk. kaskart, kai prieš naktį skaitinėju jų lankstinukus.

lyon

dar lyone yra dvi upės. ir st marcellin*, kuris per mano šokčiojimus trypčiojimus (nuo hôtel de ville iki part dieu su kuprine ir miegmaišiu yra _daugiau_ nei trisdešimt minučių kelio lėtu pasivaikščiojimo žingsniu, užtat pasibėgiojau taip smagiai, kad dar kitądien kojas jaučiau) rankinėje susimalė ir aplinkiniams traukinio keleiviams skleidė malonų sūrinį aromatą.
dabar dar kartą pavėluotai padėkosiu ievai, kad mane tenais priėmė – slapčiomis! – ir apvedžiojo ir maitino ir viską. ir davė pakepti, ir dar filmų rodė.

kalbant apie, šį savaitgalį šelmiškai susimirkčiojome su kaimyne linda, dar pasigriebėm už parankės uli ir kepėme sausaines – pasirodo, kažin koks vaikinas iš mūsų bendrabučio turi orkaitę, kuri švyst ir atsirado penkiolikos metrų atstumu nuo manęs. tad taip ir buvo: toks visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, kada šiaurės rytuose – imbieriniai, šiaurės vakaruose – avižiniai, vakaruose ir rytuose mergaitės, centre chai termosas, o prieš akis – mirgantis ekranas, žiūrėjom ensemble, c’est tout.

visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, tada julės mintys susijaukia, galvoje dar didesnis bordel, ir kaip išsigelbėjimas boluoja atostogos-po-dviejų-savaičių, gerai-po-pusantros.

* – jei nesilaikyčiau griežtų pavadinimo reglamentų, šis juodraštis vadintųsi “kiek nuorodų į deivio tinklaraštį galima sutalpinti viename įraše”. gal taip ir pavadinsiu.

lyon

žvilgantys imbieriniai sausainiai
4 šaukštų stambaus rudojo cukraus sausainiams apvolioti
2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. druskos
3 a.š. malto imbiero
2 a.š. malto cinamono
1/2 – 1 a.š. quatre épices
1/2 st. neutralaus aliejaus
1/4 st. melasos ar dirbtinio medaus
1/4 st. sojos pieno
1/2 st. cukraus (gal šiek tiek daugiau – originaliame recepte siūlo naudoti stiklinę, bet oi oi NE)
1 a.š. vanilinio cukraus

įkaitiname orkaitę iki 180oC, kepimo skardelę išklojame sviestiniu popieriumi, o rudąjį cukrų suberiame į lėkštę.
dideliame subenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius, druską ir prieskonius. kitame dubenėlyje gerai išmaišome aliejų, sojos pieną, melasą, cukrų bei vanilinį cukrų. gerai išmaišome miltų mišinį su skysčiais, išminkome. formuojame sausainius, juos apvoliojame cukruje ir paplokštiname, dedame ant skardelės didokais atstumais (šitie sausainiai mėgsta plėėėėstis!) ir kepame kokias dešimtį minučių – tiesa, viskas priklauso nuo sausainių dydžio. išimti reikėtų tada, kai sausainiai jau bus pasiformavę, viršus gal šiek tiek suskilinėjęs, tačiau paliesti bus vis dar minkštučiai, mat išėmus iš orkaitės, sausainiai nepaliauja kepę dėl karščio, sklindančio nuo skardelės.
nuo popieriaus nuimame visai ataušusius. teoriškai. praktiškai tai ne ,)

adaptuota iš vegan with a vengeance.

sausaines

sveikuoliški avižiniai sausainiai
250 g avižinių dribsnių
125 g rupių miltų
150 g cukraus
50 g razinų
50 g džiovintų slyvų
50 g džiovintų kokoso drožlių
50 g kepintų žemės riešutų
žiupsnio druskos
1 1/2 a.š. cinamono
1 1/2 šaukštelio malto imbiero
1/2 a.š. kepimo milltelių;
200 ml aliejaus (geriausia – kokio nerafinuoto saulėgrąžų, bet mes naudojome rapsų)
150 ml vandens

orkaitę įkaitiname iki 190oC, išklojame skardeles kepimo popieriumi.
sumaišome visus ingriedientus, išskyrus aliejų ir vandenį. supilame aliejų ir gerai išmaišome. po truputį pilame vandenį, kol gauname tirštą, standžią tešlą – mums prireikė truputį daugiau nei tiek, kiek parašyta recepte. paliekame pastovėti 10-15 minučių (tada ištirpsta cukrus, druska ir išbrinksta miltai). išmaišome, formuojame norimo dydžio sausainėlius, dėliojame skardose ir kepame.. priklausomai nuo sausainių dydžio – jei didesni, prireiks ir 20 minučių, bet mūsiškiai buvo gatavi jau po 10.
geriausia išiminėti ataušusius – šilti labai birūs. tačiau.. taip.

pagal jogos mitybą.

patience is just another word for getting old

Spalis 22, 2009 parašė rusvaplaukė temoje desertai, emigrantų užrašai, ir bendrabutyje galima gaminti | komentarų jau yra (5) »

prancūzai sugalvoja juokingiausių būdų priversti studentus pasportuoti. pavyzdžiui, įjungia gaisro signalizaciją, tada visi tingiai krapštosi iš kambarėlių, velkasi (arba ne) striukes, nešasi arbatos puodelius ir lipa laiptais žemyn. pastoviniuoja penketą minučių. signalizacija nurimsta, jaunimas ropščiasi atgal.

dvidešimt minučių pirmyn. įsijungia gaisro signalizacija. jaunimas, išmokytas teisingų pasakų apie ‘vilkas vilkas’, išlenda iš kambarių, paburba ‘kas čia per nesąmonė, jau trečiąkart šiandien’, nusispjauna (perkeltine prasme: už spjaudymą didelės baudos) ir sako (čia aš taip), ‘man vienodai, je reste chez moi’.

kaukiant gaisro signalizacijai, virtuvėje vaikinas mikrobangino maistą. mano kaimynas (pjeras iš anžero) visu garsu klauso calvin harris. ramus ketvirtadienio vakaras.

kelias namo
obuolių traškutis
įdarui
2 obuoliai
šaukštelis cinamono
žiupsnis prieskonių mišinio meduoliams (aš čionais tik atvažiavusi nusipirkau quatre-épices: imbieras+cinamonas+gvazdikėliai+muskatas)
šaukštelis-du cukraus, jei obuoliai rūgštūs (antaniniai ar pan.)
šliūksnis romo (nebūtinai, bet kad jau užsiliko po tiramisu.. .))

traškiai plutelei
2 v.š. sviesto/veg. margarino (ei ei, tada turėsime veganišką traškutį!)
1-2 v.š. cukraus (naudoju rudąjį)
3 v.š. avižų dribsnių
2 v.š. miltų
saujos smulkintų migdolų
žiupsnis cinamono

traškiai plutelei keptuvėje išlydome sviestą, pakepiname cukrų, avižas, miltus, riešutus ir cinamoną kol patampa auksinės spalvos.
tuo metu obuolius nulupame ir supjaustome skiltelėmis, sumaišome su cukrumi, prieskoniais ir, jei naudojame, romu. uždengiame maistine plėvele (arba celofaniniu maišeliu) ir pašauname į mikrobangę 3-4 minutėms maksimaliu galingumu. atsargiai išimame iš mikrobangės, suberiame ant obuolių kepintas avižas, šiek tiek spustelime šaukštu ir pašauname į mikrobangę dar mažiau-nei-minutei. leidžiame šiek tiek pravėsti.
jeigu turime kamerą arba randame ledų nedidelėmis porcijomis (*kost kost*), valgome su jais. nerealiai skanu.

it iš orkaitės.

obuolių pyragėlis

idėja iš savorysweetlife.

when we drink beer. dragonflies appear.

Balandis 25, 2009 parašė rusvaplaukė temoje duona ir duoniukai | komentarų jau yra (14) »

po kiekvieno kontrolinio reikia išgerti gilių kavos, nes ji reguliuoja nervų sistemą (pati sugalvojau) ir nuteikia šviesesniam gyvenimui. tuo tarpu dar galima apsimesti, kad lauke ūžia pūgos ir panašūs baubai – tuomet gerti skaniau.

tada metame striukes, žemėn kepurę ir einame lauk, mat oras per gražus.

pakeliui prisimename soho (šiandieną aipodas ausin murkė i’m sitting in soho trying to stay drunk, gal dėl to), todėl krepšin įsimetame avižinių duonelių ir guacamole.

prabėgom parašome tinklaraštin.

avižinės duonelės
150g avižų dribsnių (netinka tie greitieji, per minutę išverdantys)
70g rupių miltų
3/4 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. cukraus
1/2 a.š. druskos
50 g aliejaus (naudoju nerafinuotą saulėgrąžų, tokį, kokia agnė nekenčia; užtat nuo jo duonutės intensyviai kvepia saulėėgrąąžom.)

sumaišome visus produktus ir šliūkštelime šiek tiek vandens – turi gautis kažkas.. kažkas, panašus į tešlą. ją iškočiojame kokių 23cm skersmens skrituliu ir supjaustome į 8 skilteles (na, tarsi picą). kepame 20-30 minučių (kol iškeps) 170oC.

receptas be kilmės. kadaise iš british council buvau pasiėmusi kažin kokią receptų knygą – seniai tai buvo, kol džeimis oliveris nė nebuvo mūsuose girdėtas – ir ten aptikau. užtikau.

guacamole‘i sutriname sunokusį avokadą su žiupsneliu druskos, pipirų ir galbūt saldžiosios paprikos miltelių. jei norisi, įpjaustome truputėlį šalotinių svogūnų. kabiname šaukštais, įsivaizduojame gyvenimą kokiojnorsten kalifornijoj.