Kepykla nr. 5

Man regisi, kai žmonės pamato, kaip dėlioju prekes ant maksimos važiuojančio takelio, jie galvoja, kad turiu OCD ar kažką panašaus.
Bet sutikite, tvarka turi savo žavesio. Daug.

Sausainiai su žaliosiomis citrinomis ir baltuoju šokoladu
112 g sviesto
72 g cukraus
smulkiai tarkuotos dviejų žaliųjų citrinų žievelės
2 a.š. šviežių žaliųjų citrinų sulčių
1 a.š. vanilės ekstrakto
1 1/2 st. miltų
1/2 a.š. sodos
1/2 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. smulkios druskos
šiek tiek pieno
75 g baltojo šokolado

Orkaitę įkaitiname iki 180oC. Dvi kepimo skardas išklojame kepimo popieriumi.
Elektriniu maišytuvu plakame cukrų ir sviestą, kol masė taps vientisa. Įmaišome žievelę, sultis ir vanilę.
Kitame dubenyje sumaišome miltus, sodą, kepimo miltelius ir druską. Pamažu įmaišome miltų mišinį į sviestą. Įpilame tiek pieno, kad tešla nebūtų per sausa (t.y., nebūtų pavienių besivoliojančių miltų), bet ir ne per skysta (na… tokia sausainiška turi būti ,)). Įmaišome apysmulkiai sukapotą baltąjį šokoladą.
Padalijame tešlą į 20 gabalėlių ir išdėliojame į skardas. Šiek tiek paplokštiname, mat kepdami sausainiai bevek nesiplės.
Kepame 14 minučių — bet čia toks orientacinis laikas! Išties juos reiktų traukti lauk, kai sausainių pakraščiukai taps auksiniai. O jei norisi kramtesnių sausainėkų, tereiks kepti keletu minučių trumpėliau.
Palaukiame keletą minučių, kol pravės, ir perkeliame visiškai atvėsti ant grotelių. Arba nelaukiame, kol visiškai atvės, ir ir, ir džiaugiamės kiekviena nugyventa minute, ypač ten, kur baltas šokoladas atrodo pridegęs, o iš tiesų – karamelizavęsis.

Recepto idėją pasiskolinau iš 500 vegan recipes ir, cha cha, de-veganizavau (dar decukrizavau ir pliusšokoladinau), nes nemyliu margarino. Beveik epic fail, tik kad ne, mat sausainėkai nerealiai gardūs, ir vanilė+žaliosios citrinos+baltasis šokoladas yra mano naujas citrinos+aguonos.

Beje, kol nepamiršau, pasakysiu, kad mes su Mantu kart du (ir kitu Mantu, t.y.) ir Jule užmezgėm tokią grupę Facebooke : Taisyti – Valgyti. Man labai patiko Manto mintis suburti žmonės į tokią vietą, kurs maistu galima mainytis į darbus ir atvirkščiai,) O gal mes teesame romantiškas jaunimas, kuris nori gyventi kaime ir mainyti ožkas į naujo tvarto pasatymą, bet kaip mūsų draugas Lenonas sakė – mes ne vieni tokie. (TIKIUOSI ,D )

Mielinės spurgytės iš 2011 metų rugsėjo mėnesio ‘delicious.’ žurnalo, kurį, beje, galima užsiprenumeruoti ir ne Didžiosios Britanijos gyventojams. Labai ilgai ruošiausi jas kepti, bet net nežinau kodėl, nes iš tiesų jas yra labai lengva pagaminti. Reikia tik

200 g miltų, turinčių didelį glitimo kiekį ( A, B, C  raidėmis pažymėti miltai lietuvoje, dažniausiai ‘bread flour’ Anglijoje)
50 g šalto nesūdyto sviesto, supjaustyto mažais gabaliukais
7 g/ 1 pakelio sausų greito veikimo mielių.
4 valg. šaukštų / 45 g smulkaus cukraus
1 kiaušinio
100gl pieno, pašildyto iki kokių 35 ºC
kokių 500 ml – 1 l rafinuoto deodoruoto saulėgrąžu aliejaus spurgyčių virimui
kokio nors džemo ar uogienės įdarui
konditerinio maišelio su siauriu antgaliu arba iš kepimo popieriaus susuktos tūbelės
cukraus pudros pabarstymui

Duonos kepimo mašinoje: supilame šaltą pieną, suberiame miltus, į kampus sudedame sviestą, cukrų, kiaušinį, tuomet viduryje padarome duobutę ir suberiame mieles. Pasirenkame ‘Dough’ (tešla) režimą ir įjungiame mašiną. Mašina suminkys ir pakildins tešlą.
Be kepimo mašinos: pasveriame miltus ir į juos ‘įtriname’ sviestą, kad pasidarytų trupinukai iš miltų ir sviesto. Įmaišome cukrų, tuomet padarome šulinėlį vidury tešlos, supilame pašildytą pieną, paplaktą kiaušinį ir mieles. Išmaišome tešlą ir išverčiame ant stalo. Minkome apie 10 min, kol tešla pasidaro minkšta kaip pagalvėlė, tačiau nebelimpa prie pirštų kaip ką tik sumaišyta tešla lipo iš pradžių. Tešlą įdedame į lengvai pariebaluotą indą ir uždengiame indą plėvele, pastatome jį į šiltą vietą (dažniausiai tiesiog virtuvėje ant stalo) ir laukiame, kol tešla pakils/ padvigubės – apie 1 valandą.
Tuomet išimame tešlą iš duonkepės/indo, kuriame kilo tešla, paminkom (mano kažkodėl buvo labai drėgna ir lipni, todėl minkiau ant miltais pabarstyto stalo) truputį ir pasveriame 40 g gabaliukais. Tada imame viena gabaliuką, dedame ant švaraus stalo ir uždengiame delnu. Tarp nykčio ir kito rankos krašto atsiras įdubimas, kuriame slepiasi tešlos gabaliukas. Nekeliant rankos nuo stalo, keli kartus ‘nupiešti’ mažus apskritimus delnu ant stalo. Jausite, kai tešlos gabaliukas voliojasi delne ir apvalėja. Tikslas – atkėlus ranką rasti apvalų, glotnų tešlos kamuoliuką.Nelabai randu tikslaus video, bet šito puslapio pirmo video 09.30 minutė rodo, kodėl svarbu ir kaip padaryti tą apvalų kamuoliuką. Aišku, jis daro picą, todėl kamuoliukas didelis ir galima dviem rankom jį laikyti, bet spurgytės mažos ir telpa po delnu vienu.

Dar kitas video, kurį radau, turi tokią mintį: tiesiog iškočiokite tešlą ir apvalia formele išpjaukite apvalias spurgas, leiskite joms pakilti ir kepkite,) Man tai atrodo gera mintis, nes nereikia nieko plėšyti, sverti, volioti – reikės tai išbandyti kitą kartą,)

Taigi, kai jau išpjovėte ar pasvėrete savo spurgytes, dėkite jas ant kepimo popieriaus paklotos skardos, palikdami gerą tarpą tarp jų, uždenkite plėvele ir leiskite joms pakilti gerai  -  vėl apie valandą. Tik tada įkaitinkite savo aliejų iki 190 ºC ir kepkite spurgytes: atsargiai įleiskite į aliejų, palaukite minutę, kol paruduos viena pusė, tada apverskite. Stenkites nedėti per daug jų vienu metų į puodą ir visada patikrinkite pačią pirmą spurgytę, ar ji iškepė viduje (tik leiskite bent 5 min ataušti, nes nusideginsit prištus,). Jei spurgos viduje randate žalios tešlos, reiškia, spurga iš išorės apskrunda greitai, o viduje nespėja iškepti – reikia sumažinti ugnį. Iškepusias spurgas dėti ant kokių nors grotelių (pvz., orkaitės lentyna), po kuriomis yra pakištas senas kartono lakštas, kuris sugeria nuo spurgų lašantį aliejų. Kai kurie sako, kad galima spurgas dėti ant popierinio virtuvės rankšluosčio, bet aš nesutnku: tada jos tik sėdi tam pačiam aliejuje, kuris nuo jų nulašėjo į rankšluostį.

Kai spurgos atšąla, plonu antgaliu, kurį vėliau naudosite įšvirkšti džemui, padarykite spurgoje po vieną skylę iš priešingų šonų. Jei neturite antgalio, darykite skylutes kokiu dantų krapštuku ar pan, tik praplatinkite ją tuo pačiu įrankiu, kad, tarkim, galėtumėte lengvai įkišti ten pieštuko smaigalį. Tuomet į savo konditerinį maišelį ar popierinę tūbelę prisipilkite džemo ir įdarykite juo spurgytes. Prisimenu, kaip dirbdavau vienam Lietuvos supermarkete konditerijos skyriuje irreikėdavo daryti tokias kas dieną -  tada jos labai greitai nusibosdavo. Bet žmonės tiesą sako, kad laikas labai gydo: pasensti ir pamiršti, ir vėl gali džiaugtis šitais pūkų kamuoliukais!

Ačiū Aistei už nuotraukas vėl!

Tikiuosi, jums patiks.

Labai svarbu suprasti, kad virtuvė nėra smėlio dėžė. Smėlio dėže ji gali būti tik tokiems kaip hestonas, arba p. blumenthalis, kaip jį vadina ne tokie artimi jam žmonės. Kai tu išmoksti visų pagrindų, supranti, kuo skiriasi kepimo milteliai nuo sodos, neperkaitini lydomo šokolado,  pagamini namuose sluoksniuotą tešlą bei prikepi ir išbandai galybę kitų šefų receptų, tik tada, mano manymu, gali eksperementuoti, keisti receptus ir šiaip daryti visokias nesąmones. Be abejo, taip manau tik aš, savo nuomonės jums neperšu, nelyginant koks vincentas sakas (argi nepuiku, kad šiuolaikinės technologijos turi mygtukus ‘block’/'report as spam’ ir pan?), bet jei manęs neklausote, tuomet prašau neberašyti man laiškų, reikalaujančių atsakymo, kodėl jūsų creme brulee virto kiaušiniene. Nedurniuokit virtuvėje ir mes labai gerai sutarsime. O kad turėtumėte ką paskaityti prieš gamindami, stengsiuos parašyti apie kuo daugiau produktų.

*¤Šokoladas¤*

Šokolado rūšys

* Gaminant iš šokolado, labai svarbu yra naudoti geros kokybės šokoladą. Jei receptas prašo juodo šokolado, tai reiškia, kad šokolade turi būti 70% kakavos ir labai nedaug cukraus. Venkite juodo šokolado, kuriame yra mažiau nei 60% kakavos ar sudėtyje yra nenatūralios vanilės. Vanilinas yra dirbtinis skonis, dažnai naudojamas šokolado gamyboje, bet jis nesuteiks tokio paties skonio, kaip natūrali vanilė. Ieškokite šokolado, kuris pagamintas naudojant kakavos sviestą, o ne augalinės kilmės riebalus.

* Jei naudojate pienišką šokoladą ( ar pieninį? pamiršau. pamiršau visas lietuvių kalbos taisykles), rinkitės šokoladą, kuris turi bent jau 34% kakavos.

* Baltas šokoladas yra gaminamas tik iš kakavos sviesto, visai nenaudojant kakavos, todėl aš jo taip ir nemėgstu,) Bet nepaisant to, jis vis tiek egzistuoja ir yra puikus ingridientas daugelyje receptų.

Šokolado naudojimas gaminant

* Laikykite šokoladą tamsioje, vėsioje vietoje taip, kad jo nepasiektų tiesioginė šviesa. Jei šokoladas patiria aukštos temperatūros ar šviesos smūgius, jis gali ‘sužydėti’. Tai reiškia, jog kakavos sviestas šokolade pakeitė savo struktūrą ir susikristalizavo ant paviršiaus. Kartais žmonės, atidarę saldainių dėžutę, randa pabalusių saldainių ir galvoja, kad jie nebėra tinkami valgyti. Iš tiesų tokį šokoladą galima valgyti, ir gaminti su juo taip pat vis dar galima: tiesiog reikia jį iš naujo išlydyti.

* Niekados nelaikykite šokolado prie kitų produktų, turinčių stiprų kvapą: šokoladas labai gerai sugeria aplinkinius kvapus ir taip keičia savo skonį. Turėtumėte vengti jį laikyti kartu su mėta, citrusiniais kvapais, kvepalais ar chemikalais.

* Kai lydote šokoladą, stenkites jo neperkaitinti, nes tuomet jame atsiras mažų grūdelių ir vietoj vientisos aksominės šokolado masės jūs turėsite netinkamą vartoti produktą. Ar galite įsivaizduoti tortą, aplietą nelygiu, ‘spuoguotu’, nežvilgančiu šokolado sluoksniu?

Kad taip neatsitiktų, šokoladą bandykite lydyti taip:

                    1. Šokoladą sulaužykite arba peiliu sukapokite į mažus, VIENODO dydžio gabaliukus. Juos suberkite į švarų ir SAUSĄ, karščiui atsparų indą. Tokį indą pastatykite ant puodo su beveik verdančiu vandeniu, tačiau vandeniui neleiskite užvirti. Neleiskite, jog dubens su šokoladu dugnas liestų vandenį, esantį puode (tai ypač svarbu lydant baltą šokoladą, nes jis yra itin neatsparus karščiui). Taip pat stenkites, jog karštas vanduo ar vandens garai nepatektų į jūsų lydomą šokoladą. Po 2 minučių visiškai išjunkite ugnį ir palikite indą su šokoladu virs karšto vandens, kol didžioji dalis šokolado jau bus ištirpusi. Tuomet nuimkite dubenį nuo puodo ir pamaišykite šokoladą: taip ištirpęs šokoladas ištirpins likusius gabaliukus.

                    2. Jei lydote mikrobanginėje: šildykite jį ant vidutinio režimo, po 10 – 30 sekundžių, vis pamaišydami/ patikrindami šaukštu: ištirpęs šokoladas išlaikys savo formą, todėl be šaukšto bus sunku atspėti, ar jis išsilydęs.

*Jei šokoladą vis dėl to perkaitinote ir jis pasidarė tirštas ir pilnas gumulėlių, bandykite jį išgelbėti įmaišydami šaukštą sviesto ar įpylę šiek tiek augalinės kilmės aliejaus. Deja, kartais net tai nepadeda, jei šokoladas buvo labai perkaitęs.

* Niekados nebandykite ištirpinti šokolado pildami ant jo kokį nors karštą skystį, nebent taip parašyta recepte (autoriaus, kuriuo pasitikite). Darant ganache, pvz, dažnai rasite instrukcijas, prašančias iš praždių ištirpinti šokoladą, tada į jį srovele supilti pašildytą grietinėle (ne verdančią!). Kai maišote išlydytą šokoladą su kita mase, stenkites, kad jų temperatūra kuo labiau sutaptų, pvz., išplakti kambario temperatūros kiaušinių tryniai ir ant stalo kiek pastovėjęs, t.y. atvėsęs iki kambario temperatūros, lydytas šokoladas.

* Jei jums reikia patarkuoti šokolado kaip papuošimą, naktį prieš tai palikite šokolado plytelę šaldytuve.

Temperavimas
Temperavimas (lot. temperatio – darnumas), tai toks šokolado apdirbimo būdas, kuris padeda stabilizuoti kakavos sviesto kristalus, kad sustandėjęs šokoladas (ypač glaistas ar dekoracijos) būtų žvilgus, traškus ir lygus. Kakavos riebalų kristalai lydosi 34 ºC (94 ºF) temperatūroje, todėl teoriškai jei šokoladas niekada nepasieks aukštesnės nei 33 ºC (89 – 91 ºF) temperatūros, jums pavyks tinkamai paruošti šokoladą. Šokoladą sukapokite labai smulkiai ir storadugniame puode užvirinkite vandens, tuomet nuimkite puodą nuo vandens ir ant jo viršaus pastatykite dubenį su šokoladu. Švelniai, bet nuolat maišykite, kol visas šokoladas ištirps. Galutinė juodo šokolado temperatūra turėtų būti tarp 32 – 33 ºC (89 – 91 ºF), o pieniško arba balto – tarp 31 – 32 ºC (87 – 89 ºF).

Dar tikslesnis temperavimo būdas. Naudokite mažiausiai 300 g juodo, pieniško ar balto šokolado (bet koks likutis gali gulėti jūsų lentynoje ir būti panaudotas vėliau). Sutarkuokite maždaug 40 g šokolado ir atidėkite į šalį. Likusį šokoladą sulaužyti gabaliukais ir išlydyti virš puodo su beveik verdančiu vandeniu. Kai šokoladas visiškai ištirps, patikrinkite jo temperatūrą: juodo šokolado ji turėtų būti  55 – 58 ºC, pieniško ar balto šokolado – 45 – 50 ºC. Nukelkite dubenį nuo karšto vandens puodo ir uždėkite ant šalto vandens puodo (apie 21 ºC). Pamaišytdami leiskite šokoladui atvėsti iki maždaug 34 ºC. Atsargiai įmaišykite pradžioje sutarkuotą šokoladą ir maišykite, kol temperatūra nukris iki 32 – 33 ºC. Galutinė juodo šokolado temperatūra turėtų būti 30 – 32 ºC, pieniško 28 – 30 ºC, o balto 28 – 29 ºC. Jei norite patikrinti, ar jūsų šokoladas gerai temperuotas, įmerkite stalo peilio viršūnę į šokoladą ir leiskite jam sustingti (apie 5 min). Jei šokoladas pasidengė tolygiai ir yra vienodos spalvos, o atplėšę jį nuo peilio randate žvilgią pusę, – šokoladas paruoštas gerai. Visada galite pradėti iš naujo su tuo pačiu šokoladu, jei suklydote ar nepavyko šokolado tempreuoti. Šokoladą iškart naudokite (liekite saldainiu ar darykite dekoracijas), pasodinę į vonelę su šiltu vandeniu, kad nesustingtų, kol jūs dirbate.

Einu išgerti arbatos ir dar prisėsiu kada nors papildyti įrašo. Jei turite vertingų komentarų ar klausimų, palikite komentarą, prašau,) Jei nežinote, kur tą išlydytą šokoladą naudoti, esu tikra, kad rasite ką nors mūsų receptų stalčiuje.

dar įmesiu ir šitą, nepatingėkit – būkit smalsus,)

informacijos liūnai:

Green and Blacks Chocolate Recipes knyga
Tarptautinių žodžių žodynas
Šokoladinių glaistų ir tikro šokolado gamybos įmonės “Meškėnas” puslapis

Paskutinius pomidorus iš šiltnamių tenka nuraškyti dar žalius, kol nepakando šaltukas, ir, kaip ir pirmuosius, nokinti ant palangės, geriausia pietų pusėje.
Be to, drauge su rudžieminiu puspalčiu į trasą eina citrina/imbieras/medus – kūnui – ir svarainių sirupas – galvai. Tegyvuoja rudenys.

Brutti ma buoni

3 kiaušinių baltymai
1/2 st. lazdyno riešutų
1/3 st. anakardžių
1/3 st. migdolų
1/3 st. graikinių riešutų
apelsino žievelė
citrinos žievelė
2 a.š. rierutų sirupo
1 v.š. kakavos
1 st. cukraus

Riešutus pakepiname, kol ims gardžiai kvepėti ir vos paruduos, ir leidžiame atvėsti. Atvėsusius juos sumaišome su cukrumi ir pakapojame virtuviniame kombainėlyje, kol bus daugmaž sutrupinti, tačiau dar nepavirtę į miltus.
Baltymus išplakame iki standžių putų ir palengva į juos įmaišome kitus produktus. Supilame masė į didoką puodą ir ant silpnos ugnies kaitiname apie 20 minučių, kol ji taps tirštesnė.
Tuo metu orkaitę įkaitiname iki 150 oC.
Šaukšteliu(-iais) dedame masę ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepame apie 25 minutes, kol jie iš išorės taps sausi, o viduje dar bus kiek tąsūs ir kramtūs.

Receptą aptikau čia.

Man rodos, aš įsimylėjau hestoną:

Aš žiūriu į jį pro savo kompiuterio langą ir man patinka, kaip jis kalba, kaip jis gamina.

Aš klausau jo, ir man patinka jo žodžiai.

Viskas, ką jis sako, atrodo teisinga, ypač tai, kad niekad negali tikėti jokia kulinarine knyga ar jokiu šefu, ar net savo močiute (liūdna, žinau..), nes visas kulinarijos pasaulis yra pastatytas ant mitų, o tarp jų yra tik kelios aksiomos (kurios, kai pagalvoji, net nelabai priklauso kulinarijai), pavyzdžiui, kad termometras rodo tuos pačius rezutatus , jei tam tikras produktas yra tos pačios būsenos, kaip ir praeitą kartą, kai matavai jo temperatūrą.

Man patinka, kai jis sako: ,, People have called it molecular gastronomy, but I disagree. I just like to think that it’s a good old-fashioned cookery, but with a bit of science thrown in for good mesure.” aš galėčiau jo klausytis tūkstantį ir vieną naktį – laisvai!

Taip pat aš myliu savo naują knygą ,,Larousse Gastronomique” – kulinarijos enciklopediją, kuri man paaiškina kiekvieną žodį, kurį aš nugirstu žiūrėdama Bourdain ,,No Reservations”, arba aprašo, kokios yra skirtingos morengo rūšys ir padeda apsispręsti, kuri iš jų tinka labiausiai glaistyti keksiukui.

Dabar aš parsinešiau namo vištą ir tuoj jums pademonstruosiu, kaip aš aklai pasitikiu šia knyga.

Paskaičiau apie vištą, ieškodama greito būdo ją pagaminti orkaitėje. Nenorėjau jos pjaustyti gabalais ar naudoti per daug įmantrių ptoduktų, kurių negalėčiau rasti parduotuvėje kitoj pusėj gatvės. Štai ką nusprendžiau:

višta druskos luobelėje

1 kg paprastų miltų
1 kg stambios druskos
100 ml šalto vandens (iš tikrųjų 500 g)

1 višta
1 lauro lapas
2 rozmarino šakelės
3-jų vištų kepenėlės (aš dėjau 100g)

Miltus sumaišyti su druska ir supilti vandenį. Iškočioti maždaug 1 cm storio tešlos lakštą, į kurį būtų galima suvynioti vištą. Į vištos vidų sukimšti kepenėles, rozmariną ir lauro lapą. Tešlą perkelti ant kepimo popieriumi padengtos skardos, tuomet vištą padėti į tešlos lakšto vidurį ir tešlą užlankstyti ant vištos viršaus, kad ji būtų visiškai paslėpta. Kepti 160 C temperatūroje apie 1,5 valandos, kol vištos vidinė temperatūra pasiekia 80 C.

Bėdos

Perskaičiusi šitą receptą pagalvojau, jog yra labai keista, kad 100 ml šalto vandens gali ‘suklijuoti’ 1 kg miltų ir 1 kg druskos į tešlą. Paaiškėjo, kad tikrai negali. Niekaip negalėjau suprasti: ar gali tai būti korektūros klaida (nepanašu, nes knygoje po ,,100 ml cold water” toliau skliausteliuose įrašytos kitų matavimo sistemų vertės, viena iš jų  – ,, 7 tablespoons”, kas irgi yra mažas vandens kiekis), o galbūt aš esu kvaila, ar druska per stambi? Todėl tiesiog pradėjau minkydama pilti vis daugiau ir daugiau vandens, kol susiformavo tešla. Ją iškočiojau, suvyniojau vištą ir iškepiau. Rezultatas: labai sultinga višta, iškepusios kepenėlės, tačiau mažai skonio (rozmarinas ir lauro lapas pasidalino aromatu tik su kepenėlėmis).

Kitą dieną vėl nusipirkau vištos, miltų ir druskos, tik šįkart pirkau smulkią druską, pagalvojusi, jog iš jos geriau sulips tešla. Pamatavau, kad iš viso supyliau 500 g vandens, palaikiau tešlą, įvyniotą į plėvelę, šladytuve apie 15 min, ištraukiau, iškočiojau, supakavau vištą.

Kol višta kepa, skaitau kitus receptus ir žiūriu video. Radau kelias geras įdėjas, kurios man patiko: į miltų ir druskos mišinį įmaišyti smulkiai kapotų žolelių ir prieskonių; nesistengti padaryti tešlą, o tiesiog lipnią druskos masę, kuria po to apstatai vištą kaip kokį paplūdimyje gulintį draugą smėliu; susirasti indą, kurio dugnas būtų vištos dydžio, nes tuomet iš druskos išeina padaryti ‘dagtį’, kurį nupjovus galima vištą patiekti vis dar sėdinčią tame inde druskos patalėlyje (gražiau nei ant skardos).

dar vienas bandymas

Jau trečią kartą kepu šitą vištą, nes prieš tai du kartai šiek tiek nuvylė. Šįkart pabandysiu tokį receptą:

4 puodeliai stambios druskos
4 puodeliai miltų
2 puodeliai vandens
smulkiai kapotų žolelių keli šaukštai (kokių turite, tokių dėkite)
stambiai maltų pipirų šaukštelis

vištukė
rozmarino ir raudonėlio šakelės
citrina
česnako skiltelės
lauro lapas

Šaltu vandeniu nuplauti ir nusausinti vištą, į jos vidų įkišti pusę citrinos, kelias skilteles česnako, įdėti rozmarino ir raudonėlio nuogas šakeles (nuskabytus lapelius dėsiu ant vištos viršaus), iš išorės vištą patrinti citrinų sultimis ir česnaku pabarstyti žolelių lapeliais. Iš druskos, miltų, kapotų žolelių, pipirų ir vandens sumaišyti tešlą. Man šita tešla labai patiko: ji nebuvo biri kaip šlapias sniegas, bet ir nereikėjo kočioti: tiesiog rankomis atplėšiau maždaug 1/3 tešlos ir paklojau skardos, kuri buvo kaip tik vištos dyžio, dugną bei mažus, poros centimetrų, kraštelius. Į vidurį padėjau vištą, iš likusios tešlos ore rankomis suformavau ‘kepurę’ arba tiesiog blyną ar kokia tai anklodėlę ir uždengiau ja vištą,) Tuomet pirštais pamaigiau aplink tuos kraštelius, kuriuos buvau pastačiusi dugne, ir sujungiau višutinį sluoksnį su apatiniu. Įkišau į 150 C orkaitę 2 valandom. Tuoj trauksiu žiūrėt!

Paskutinis bandymas buvo lietuvoje. Tačiau kadangi ten vištios yra tikros ir didelės, man teko pasidaryti daugiau tešlos. Aš sumaišiau 6 puodelius stambios druskos su 6 puodeliais miltų bei kapotomis žolelėmis. Užpyliau 3 puodeliais vandens ir trečdaliu tešlos paklojau maždaug vištos dydžio skardą.

Aš manau, kad kitą kartą tokio patalo kraštelius reikia padaryti dar aukštesnius, kad po to, uždėjus tešlos “dangtį”, jį būtų galima laisvai sulipinti su apačia nepaliekant jokių tarpų. Įdėjus vištą iš likusią tešlą rankomis ištampiau ir uždengiau viršų. Aplink visus kraštelius stengiausi sulipinti, tačiau vis tiek palikau skylių, per kurias vėliau išsiliejo sultys. O taip būti neturėtų.

 Kepiau 170 C temperatūroje 1 val 40 minučių, tada peiliu patikrinau, ar pradūrus storiausią vištos vietą, nebėga kraujas. Ištraukiau ir palikau ant stalo pailsėti. Tuo tarpu padariau padažą iš

80 g sviesto
Vienas storas arba 2 ploni porai, sukapoti
Vienas didesnis svogūnas, sukapotas
2 šaukštai miltų
1/2 puodelio balto vyno
Pieno suskystinti padažui (apie 300 ml)

Išlydžius sviestą keptuvėje, pakepti porus ir svogūną, kol suminkštės ir paruduos. Suberti miltus ir mediniu šaukštu maišyti miltų ir daržovių masė, kol miltai paruduos. Kuo tamsesnė masė, tuo daugiau skonio turės padažas, tačiau tuo mažiau miltai sutirštins padažą. Miltai pradės lipti prie keptuvės dugno – taip ir turi būti- juos pagramdyti šaukštu ir sumaišyti. Galiausiai užpilti vyną, jis švariai nuplaus keptuvės dugną ir jūsų padažas taps labai tirštas. Įpilti pieno arba vandens.

Tiesa, abi su mama sutarėme, kad šitas būdas galbūt nelabai tinka ekologiškom naminėm vištukėm, nes druskos pluta padaro vištos odą visiškai nevalgoma. Manau, taip labai tiktų kepti vištas iš parduotuvių, kaip aš darau Edinburge. Žinoma, mano brolis vis tiek sakė, kad mėsa yra labai minkšta ir skani. O paprastai jis tik iškeikia mano tortus. Kaip fainai!