Kepykla nr. 5

Oho, visas mėnuo ne čia (ir literatūriškai, ir figūriškai). Pasiteisinimams nepakaktų nė abiejų rankų pirštų – daiktų dėžės ir čemodanai, ir įstrižai laikomi kumščiuose teptukai, klajonėsabejonės, sprendimaipasiilgimai ir, po paraliais, visa tai atrodo taip toli, taip iš kitos galaktikos, atrodo, toks neaprėpiamai ilgas laikas tas mėnuo, ir tiek visko į jį sutilpo, ir toks trumpas kaip spragtelėjimas pirštais,
ir žinot, kaip kartais vienon frazėn, vienan įspūūdin tenka sudėti viską viską, visą kelionę (ir literatūriškai, ir figūriškai)? – Pamesta.Galva.,

o laukuose išmėtytų galvų irgi iš lapų saujos nebesurinksi, nelabai ir norisi.

- – -

Kol laukiu, tariau sau, galiu greit pasidalint geriausios obuolienės receptu. Na, man geriausios. Tokios tikros, kaip iš mokyklos, tokios, kurią tiekdavo prie sklindžių; arba vėliau, ant vieno iš gyvenimo kalniukų, – prie varškės apkepo. Nutuokiat, apie kurią aš.
Kol dar obuoliai.

Obuolių marmeladas
Apie 2−2,5 l marmelado

5 kg obuolių
500 g cukraus (arba daugiau − pagal skonį ir obuolių rūšį)

Obuolius nulupame ir išimame sėklalizdžius. Supjaustome nedideliais gabalėliais. Užpilame obuolius cukrumi ir paliekame pernakt, kad išsiskirtų sultys.

Kitą dieną obuolius gerai nuspaudžiame. Sultis supilame į didelį puodą, tinkamą kaitinti orkaitėje, ir verdame ant vidutinės arba aukštos ugnies, kol jų teliks apie trečdalį pradinio tūrio. Tada supilame obuolių gabalėlius.

Uždengiame puodą dangčiu ir pašauname į iki 180oC temperatūros įkaitintą orkaitę. Kartkartėmis pamaišydami mediniu šauktu kaitiname orkaitėje tol, kol obuolių gabalėliai suteš, o pats marmeladas įgaus tamsėlesnę spalvą − priklausomai nuo obuolių rūšies, tai gali trukti valandą, dvi ar tris. Supilstome į sterilizuotus stiklainius, užsukame ir leidžiame atvėsti.

Obuolienė gali stovėti ilgai – metus kaip minimum.

Iš rudeninio “Debesų” numerio.

Kartais man iškyla problemų su vardais. Pavyzdžiui, tada, kai supainioju Vytautą ir Vytenį, ir LSP tenka pasiimti ne banke-dešimt-minučių-nuo-darbo, o beveik-kitame-miesto-gale-esančiame-kaimynystės-bankelyje, kur žmonės ateina net su chalatais ir šlepetėmis.

Praėjusį savaitgalį mintyse supainiojau Mykolą ir Mikalojų, ir su Asta gerą valandikę šmirinėjome kažkur aplink, kol galiausiai GPS teikėsi pradėti veikti ir suprato, jog mes ne prie oro uosto, kaip kad jis manęs, o arčiau senamiesčio. Pliusai: pamatėme dailių bažnyčių ir atsitiktinai aptikau vieną iš eko-parduotuvėlių, kurių dislokacijos šiaip neįsivaizdavau.

Ir tai priveda mane prie Didelio ir Svarbaus klausimo – ar turėtute rekomendacijų, kur must must must nueiti Vilniuje? Pavalgyti, ta’sme. Išklausinėjau kompetentingų aplinkinių, susimečiau sąrašėlį, bet vis negana! Atrodo, kad arba jau išmėginta, arba ne pusiau studentiškai kišenei, arba nedirba sekmadieniais ar, dar baisiau, savaitgaliais apskritai.

Beje, o kuo baigėsi mūsų nuotykių ieškojimai? Nusigavome į Holy Miko’s. Ten atrodė kaip iš filmų, rūmų menės, žinote; ir nutarėme, kad dailesnės suknelės (o ne, kchm kchm, džinsai-ir-basketės) prie interjero derėtų labiau. Truputį per erdvu, kad būtų super jauku, betgi žavūs skirtingoki stalai bei kėdės. Ir! Ir gavome vandens su citrina iš ąsočio. Teisingai.

Pietūs buvo žavūs. Truputį čiaškinome muilinuku, bet dėl daugelio veiksnių nuotraukikės ne kažką, tad paliksime šitai geresnei akiai. Kita vertus, jas pažiūrėjusi šeimyna sakė, vajei, kaip gražiai patiekta; ir čia visai tiesa, ypač po to, kai dažniausiai lankomas restoranas su žvaigždutėmis – vpu.

Ir gardu. Nenoriu rašyti apie rikotos ir saulėj džiovintų pomidorų duetus ir panašius dalykus, skaidyti-analizuoti-ir-taip-toliau bet, žinokitės, gerai. Ašai skanavau kuskusu ir visaip kaip itališkai kvepiančiai įdarytus baklažanus, Asta pabijojo mano imk kiaulieną, imk kiaulieną, gi karamelizuoti obuoliai ir pasiliko prie saugesnės vištienos krūtinėlės, ir abidvi likome patenkintos, nes gražu, nes dera, nes kaip tik. Ir dar spjovėme visoms taisyklėms į veidą, ir — latte truputį per karšta. Bet ne lavazza, for a change!

Pasikviesiu dar ką nors kada nors. Nes mane visgi paperka žodžiai šeimyninis ir iš vietinių ūkininkų, šypt.

Ir beje. Astos skaitytojams/fanams/… ir pačiai Astai šią savaitę pasižadėjau, jog tinklarašty bus “Draugystės” – tokios tikros tikros tarybinės – receptas. Kadangi pažadus tesėti yra gražu, o be to, ir pavadinimas jo toks tinkamas :} –

Pyragas “Draugystė”
Tešlai
370 g miltų
160 g sviesto
130 g cukraus
30 g kiaušinių (± pusė didelio kiaušinio)
1/2 a.š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
50 g vandens

Įdarui
10 g miltų
22 g cukraus
254 g varškės
1 v.š. vanilės ekstrakto
100 g obuolienės
Pyragui aptepti
30 g kiaušinių (± pusė didelio kiaušinio)

Paruošiame trapią tešlą. Pusę jos iškočiojame 8-10 mm storio gabaliokais ir sudedame į skardą – aš naudojau 20 cm apvalią formą, bet jei norisi plonesnių sluoksnių, imkime didėlesnę (22 cm).
Įkaitiname orkaitę iki 200 oC. Tešlą subadome, uždengiame foliją, jon pripilame pupelių ir kepame “aklai” apie 10 min; išberiame pupeles ir dar pakepame kokias 3 minutes, kad pagrindas nebebūtų žalias.
Pravėsiname pagrindą. Tuo metu pasiruošiame įdarą – visus produktus sumaišome. Jei varškė sausa, galima įdėti šaukštą grietinės ir ją šiaip patrinti.
Aptepame pagrindą obuoliene – geriausiai tinka tokia it iš valgyklos — kasmet, kai tik būna obuolių, jos prisiverdame daug daug daug (ypač tinka šitam pyragui ir biskvitui šokolade! Ir dar, aišku, su varškės apkepu argi sklindžiais. Nes taip mif’e. Ir mokykloj.). Taigi, ant viršaus supilame varškės įdarą, išlyginame.
Iškočiojame antrąjį tešlos lakštą ir juo uždengiame pyragą. Viršų aptepame likusiu kiaušiniu, konditerinėmis šukutėmis ar šakute pribraižome dryželių.
Šauname orkaitėn ir kepame dar 15-20 minučių; jei atrodo, kad pyragas kepa per greitai, viršų uždengiame folija.
Ataušiname skardoje. Aišku, kaip visi varškėčiai, skaniausias atšalęs.

Tikras tradicinis receptas — iš I. Čereškienės “Miltiniai konditerijos gaminiai”. Čia yra mokymo priemonė profesinėms prekybos-kulinarijos mokykloms, o be to, šeimyna sakė, kad kaip tikraiiiii, todėl ir sakau taip — tikras. Tradicinis.
Tiesa, amonio karbonatą, buvusį recepte, keičiau kepimo milteliais (kurgi jo dabar gaut?), ir vaniliną – vanilės ekstraktu, ir uogienės čiut daugiau nei originale dėjau — bet vis viena, sakyčiau, labai arti. Va!

mano šviesus berniukas gerdavo baltą mcdonaldo kavą su trim cukraus ir rūkydavo mėnesienoje. kai sutikau tall dark stranger, jis gėrė tik juodą kavą iš moca pot arba turko ir rūkydavo dar daugiau. aš maniau, kad jis taip išmoko iš rusvaplaukio vaikino, kuris iš viso yra amžinas variklis, deginantis tą juodą srėbalą non stop. vieną dieną aš galvojau, kad jarmuschas ir jo kava su cigaretėmis yra nesąmonė, bet kitą rytą supratau, kad tai yra labai geras filmas apie paviršutiniškai gilų narkomanų pasaulį.

o per visą tą laiką aš draugavau su jule ir iš jos išmokau sukurti šituos sausainėlius, kuriuos visi vaikinai valgydavo iš mano rankų lyg vienaragiai ir trumpam atiduodavo man savo širdis.

julės šokoladiniai akmenėliai

200 g šokolado
90 g nesūdyto sviesto
110 g cukraus
žiupsnelis druskos
3 kiaušiniai
1 vanilės ankštis ar 1 arb. šaukštelis vanilės esencijos
200 g smulkių, mažą glitimo kiekį turinčių miltų
25 g kakavos
3 g kepimo miltelių
maždaug 60 g cukraus pudros

1. smulkiai sukapoti šokoladą ir sudėti į stiklinį dubenį, pastatytą virš puodo su vandeniu, kuris turi būti šiltas, bet niekad neturi užvirti. aš palaukiu, kol šokoladas pradeda tirpti, ir tada nukeliu dubenį nuo šilto vandens puodo, maišau. jei reikia, trumpam pastatau dubenį atgal į šilumą. šokoladui bebaigiant tirpti, dalimis sumesti sviestą ir jį ištirpdyti.
2. nukėlus nuo ugnies, į šokoladą įberti cukrų ir druską ir maišyti, kol jis ištirps. aš dariau tai šaukštu. valio.
3. po vieną įdėti ir išmaišyti kiaušinius, įdėti vanilę.
4.sumaišyti kakavą su miltais ir kepimo milteliais, persijoti tai į dubenį su šokolado mase. atsargiai ‘įkapoti’ miltus į šokoladą. visą dubenį pastatyti į šaldiklį pusvalandžiui.
5. išėmus iš šaldiklio, iš masės delnais formuoti mažus rutuliukus (aš darau po 14 g),  apvolioti juos cukraus pudroje ir dėti ant kepimo popieriaus. palikite gerokus tarpus tarp rutuliukų, nes jie kepami išsiplės.
6. kepti 160 C temperatūroje 10 – 15 min. rutuliukų dugnas pasidarys plokčias, o viršus sutrūkinės, pro cukraus pudrą matysis juoda saldi lava. labai svarbu nenueiti pasivaikščioti nuo orkaitės kur nors toli, nes šie sausainėliai labai greitai iškepa: kadangi mūsų orkaitė dynstryte kepa tik su vėjeliu (haha, i know,), aš sumažinau temperatūrą iki 150 C laipsnių ir kepiau tik 10 min. kai perpjoviau tokį sausainį, jo tolygi spalva nusakė, kad jis yra iškepęs iki pat centro, o kai jo kandau, jis vis dar buvo drėgnas. toks ir turi būti – jei palaikysite ilgiau, jie išsausės.

patirtis parodė –
prieš išvykstant dviems savaitėms, būtina susitvarkyti visą buitį (būtis, palikta sau, susitvarko pati): išnešti šiukšles (ypač mėlynąjį maišą) ir susikloti lovą; plačiai atverti langą ir likusią morką (bei bulbes) atiduoti kaimynams. įkrauti mobilųjį telefoną. graužtuką paslėpti po lova.

grįžus po dviejų savaičių, iš naujo apkabinti nantą, pakasyti jam paausį, sakyti mur. giliai plaučiuosna traukti per akmenų sienas svyrančių alyvų kvapą; šypsotis, kai ta saulė saulė saulė verčia prisimerkti, o vėjas vėjas vėjas nesugrubusiais pirštais kedena plaukus; žieminius batukus nugrūsti į tolimiausią spintos kampą. nežadėti, kad niekada tavęs nepaliksiu, bet įsiteigti kokį nors didelį jausmą.

minant namo, balsu deklamuoti maironį.

trapūs žiedai
5 pyragaičiai po 80 gr

192,5 g miltų
15,5 g miltų pabarstymui
77 g cukraus
115,5 g sviesto
27 g kiaušinių
žiupsnis druskos
1/4 a.š. kepimo miltelių
šiek tiek vanilės ekstrakto ar esencijos
kiaušinio žiedams aptepti
40 g kapotų žemės riešutų

tešlą paruošiame tradiciškai ir iškočiojame 6-7 mm storiu. formelėmis* spaudžiame aštuonių centimetrų skersmens žiedus. aptepame kiaušiniu ir pabarstome smulkintais riešutais, kepame 220oC. papasakot apie formeles – aštuonių cm skersmens. tepti kiaušu, barstyt riešutais. dutram dukem laipsnių.

* ašai tokių formikių neturėjau, tad pasidariau iš kartono trafaretus, o paskiau juos peiliuku iš tešlos išpjausčiau.

receptas iš I. Čereškienės Miltiniai konditerijos gaminiai

net nepastebėjau, kaip atėjo pavasaris – didelis, žalias, šelmiškai šnibždantis mesti striukutes į orą, bėgti, verstis kūlio nuo kalnų, nelyg daglui spoldingui ieškoti naujų sportinių batelių (juk tie, iš pernai metų, nebegyvi!),
išsiveržti iš savęs iš popierių iš kuprinių
dviejų antklodžių ir elektrinio radiatoriaus vergijos

susiradus aukščiausią apylinkių kalvą, virvute apsirišti krūtinę, prie kito galo pritvirtinti aitvarą, atsispirti, pašokti, šypsotis, atsukus veidą vėjui,
kad pro vieną ausį įeitų, pro kitą išpūstų visa, kas užsistovėję,

sugaudyti tą naują lėkimo pažadą į stiklainėlius, apsukti stora drobe, užtvirtinti gumelėmis.

skaityti binkio eilėraščius.

šaltibarščiai, pritaikyti prancūziškiems produktams
skiriama Jurgitai, Rūtai L. ir kitiems šaltibarščių nemylėtojams

1 virtas burokėlis
1-2 st. rūgpienio, pasukų ar jogurto (aš naudoju lait ribot – tradicinį bretonišką pieno produktą; pagal gaminimo būdą – pasukos; pagal skonį – kefyras)
šliūksnio pieno
ketvirtis labai ilgo agurko
2 virti kiaušiniai
puokštelė šviežių krapų
svogūnų laiškų arba, iš bėdos, baltosios poro dalies
žiupsnis druskos

bulvių

.) taigi taigi taigi.
kietai išverdame kiaušinį (galbūt reikėtų iškepti įrašą apie mano olternatyvius gamybos būdus? – bulves mikrobangėje, visada pavykstantį kiaušinį neverdančiame vandenyje..), supjaustome gabalėliais. panašiais gabalėliais susmulkiname agurką. susmulkiname krapus. burokėlius supjaustome kaip įmanoma plonesniais šiaudeliais. viską sumaišome, užpilame kefyru/pasukomis/jogurtu, įberiame druskos. pamakaluojame, praskiedžiame pienu, ragaujame. jei per tiršta – įpilame dar pieno; jei per tiršta ir per švelnu – kefyro; ir panašiai: nedidelis čia mokslas! prieš patiekdami apibarstome smulkintais svogūnų laiškais ar porais.*

bulves verdu mikrobangėje; galiausiai kad būtų gardžiau, apkepu keptuvėje.

* jei valgysime ne iš karto, kiaušinius ir agurkus supjaustome ir paliekame atskiruose indeliuose; į sriubą įmaišome tik prieš pat valgydami.