Kepykla nr. 5

aš buvau londone. daug kartų. ir kuo toliau, tuo sunkiau man iš ten išvažiuoti.
mes sėdėjom su rūta ir julyte parke, valgėm jogurtus ir scones, kalbėjom, vaikėm paukščius nuo savęs ir tepėm sainsburio humusą, o aš sakiau

KAi aš darau humusą, jis būna daug skanesnis

daug skanesnis humusas
250 g avižirnių, išmirkytų per naktį vandeny
1 didelis svogūnas
pusė saldžiosios raudonosios paprikos (galima ir visą, jei norit,)
kelios skiltelės česnako
alyvuogių ar sezamo aliejaus (aš maišau abu)
pipirų, druskos, citrinos sulčių (aš išspaudžiu visą citriną) – pagal skonį

avinžirnius paverdame dar valandą vandenyje, kol jie suminkštėja: kandi kaip išvirusias pupas. svogūną pakepiname ant sviesto, papriką smulkiau supjaustome, kad būtų lengviau blendinti. viską sumetame į indą, įpilam šaukštais aliejaus, blendinam. jei masė per tiršta (aš visada pasidarau tokią kaip dantų pasta, nes lengvai tepasi), pilame vandens ir blendinam toliau. galiausiai sudedam pipirus, druską ir citrinos sulčių, dar kartą permaišome.

žinoma, galima ir pačiam visko prisigalvoti, kokių ten prieskonių ar žolelių reikia,)

darome skanius sumuštinius ir pusryčiaujame pirmą valandą dienos.

jei gerai atsimenu iš vaikystės, likusi viena namuose džordana butkutė tūsinasi ir išgeria visą tekilą iš baro, o macaulay culkin’as eilinį kartą prisišaukia nelaimių bei plėšikų. mano šeštadieniai – taip, tie patys, kurie per kraują ir ašaras turėtų būti aukojami matematinei analizei ir kitiems siaubams – truputį kitokie. gal dėl to, kad, jei būčiau funkcija, būčiau sinusas (taip sakė veidaknygė, o ji esti neabejojamas autoritetas) – gal dėl to aš tiesiog sukinėjuosi nuo minus vieneto iki vieneto bei it puiki žmona tvarkau kambarius, laistau gėles ir kartais šoku šokčioju, kai TeisingaMuzika groja.

dar gaminuosi sumuštinius, kurie sunkiai valgomi, mat byra per šalis, užtat yra tokie beprotiškai fantastiški, kad patyliukais atrodo, jog tik jais ir misčiau ateinančiom savaitėm ar visus pirmus mėnesius francijoj.

galiausiai iš šaldiklio nuvogiu paskutinę braškinio šerbeto dėželę. groja noah’s ark.

sumuštiniui naudojau viską, ko radau šaldytuve ar duoninėj:
2 riekės truputį paskrudintos duonelės (naudojau vakar keptą namuose)
džiovintų pomidorų užtepo*
šaukštelio garstyčių
didelio didelio salotos lapo
poros riekelių kopūsto (va taip va – nuo kopūsto šono šmakšt ir nupjauti)
pomidoro
agurko
saldžiojo pipiro
riekelės-dviejų jalapeno pipiro
petražolių

*džiovintų pomidorų užtepui(pakanka vienai riekelei aptepti)
2 džiovintų pomidorų aliejuje
sauja skrudintų kedro arba anakardžio riešutų

pomidorų užtepui virtuviniame kombainėlyje sumalame riešutus su pomidorais; jei nenori maltis, galima įpilti šiek tiek aliejaus iš stiklainėlio.

kopūstą truputį pasmulkiname, padruskiname ir gerai gerai paglamžome, kad suminkštėtų. pastaba monikai: va taip vat reikėtų daryti tas salotas iš iki, kurias mudvi pernai šveisdavome per pertraukas: tiesiog labai svarbu kopūstus tiek sumaigyti, kad jie nebebūtų kieti.

vieną riekelę skrudintos duonos aptepame džiovintų pomidorų užtepu, kitą – garstyčiomis. apačioje dedame garstytintą riekę ir lipdome sumuštinį; aš dėjau taip: salota-pomidoras-saldusis pipiras-kopūstas-agurkas-jalapeno pipiras-petražolės. uždengiame pomidorų užtepu gardinta riekele. paspaudžiame. pjaustome, jei norisi. kremtame su milžiniška lėkšte salotų ir galvojame, kokia greita, skani ir vasariška pavakarienė. laukiame deserto.

visiškai braškinis šerbetas
450 g braškių
100 g cukraus (kitąsyk dėčiau mažiau)
šliūksnis degtinės ar tikro – naminio – vanilės ekstrakto
1 a.š. šviežių citrinos sulčių
žiupsnis druskos

braškes nuplauname, nulupame kotelius, supjaustome gbalėliais. užberiame cukrų, pilame degtinės. viską pamakaluojame, kol cukrus ims tirpti. paliekame porai valandų pastovėti.
braškes sutriname trintuvu su citrinos sultimis bei druska. jei norisi, galima perkošti – aš to, kaip ir praėjusį sykį, nedariau. atvėsiname. šaldome aparačiuke.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?

šiandien aš buvau aplankyti jo – savo draugo m.morisono.

jis gyvena dideliame bute aukštom lubom, klotam prašmatniais tapetais, dengtam plokščiais televizoriais ir netikrų merginų paveikslais, iliuzijom apie saugų seksą, piešiniais ir eskizais. jo plaukai juodi, o vaikšto jis nuogas, nešioja rankose viskio butelį ir sako.

einam pirkti mineralinio,a.

o aš norėčiau niekur neiti dabar, su juo visą dieną sėdėti tame alkoholiu ir narkotikais dvokiančiam pritemdytame bute, būti šviesių plaukų ilgakojė mergina, kurios gyvenimas labiausiai pačiai jai atrodo amžinas ir maitinti jį iš savo rankų.

sumuštiniais.

juos valgiau tąryt pusryčiams ir pietums.tikrai ar verta juos aprašyti – nežinau. bet grikių su sūriu dėlei pasakysiu greit : trys riekelės duonos, vidurinėje išpjauta skylė;keptuvėje apkepti svogūnus su cinamonu ir kai jie dar neiškepę, įdėti duonos riekutę, supilti į ją kiaušinį, ant viršaus sudėti pakepusius svogūnus; druska; pipirai; apversti pakepti iš kitos pusės – iš esmės visas tas skanumas ir yra kuomet trynys ne iki galo iškepa ir pjaunant sumuštinį teeeeka – ant kitų dviejų riekučių tepti martyno parvežta vegan paštetą iš švedijos, dėti mėsos (būtinai!), salotų ir svarbiausia galop sudėti sūrio taip, kad jis apsilydytų kuomet tą karštą riekę iš keptuvės suvoži iš abiejų pusių.

pjauti ir valgyti.

negerti be saiko alkoholio.

nebijot tamsos ir nebijoti mirti.