Kepykla nr. 5

mano draugai gyvena filmuose.
mano širdelė maitinasi laiškais.

vakarai tokie kaip visada, galvojant apie rudenis (net nuobodu!) – iš vidurio gaudydama godard’o le mépris kvapą, imu ašaroti nuo pirmo prancūziško žodžio, bet kaip mat praeina.
‘tikriausiai tai tik gripas,’- atsidūstu.
‘je t’aime plus,’- atitaria brigitte bardot.
drauge palinguojame galva. ‘šviesus liūdesys,’- žodžiai iš vidurinės mokyklos.

naktimis sapnuoju lord henry gyvenimą. ‘henry ['henri:],- sakė mano anglų k. dėstytojas,- henry ['henri:] potter.’ – ‘harry.. [ar'i:]‘- pataisė maxim.

—

bendrabutis absoliučiai ištuštėjęs. jau nuo penktadienio buvo matyti apsčiai žmonių su milžiniškais lagaminais. tim iš bristolio išsikraustė savaitei į viešbutį miesto centre, nes šeima atvažiavo. marcheU mačiau toby su dviem vidutinio amžiaus britais. pas lindą savaitei atvyko anne, ir juodvi važiuos pasitraukiniauti/pasicovoiturage’auti po bretanę. celine irgi kažką kambarin priėmė, todėl vokiečių čiauškėjimas už sienos dar džiaugsmingesnis.

regisi, šiame aukšte nebėra vietos senukams, tad pasiliksime tik aš ir pjeras iš anžero; jis klausosi calvin harris, vaikšto taip, it po kiekviena pažastimi turėtų po arbūzą (bet čia turbūt dėl to, kad jis yra mec le plus cool de l’étage), bet gamina daug gardžiai kvepiančio maisto.

dar labai labai noriu kepti ir klausau lietuviškos muzikos.

crème à la dubarry
1/4 galvos smulkinto žiedinio kopūsto
1 didelio smulkinto svogūno
1/2 didelio smulkinto poro (baltos dalies)
poros gerų šaukštų sviesto
potos šaukštų miltų

1 1/2 stiklinės sultinio
pieno (iki norimo tirštumo)

druskos, pipirų

žaliosios poro dalies sriubai pabarstyti

puode išlydome sviestą. sumetame svogūną ir porą, užberiame druskos, kepiname 10 minučių – kol suminkštėja ir patampa skaidresni/šiek tiek auksiniai. sumetame žiedinį kopūstą, pamakaluojame, suberiame miltus, pamakaluojame dar keletą minučių. pamalame pipirų. supilame sultinį ir verdame, kol kopūstas suminkštėja – sakykime, kokių 10-20 minučių.
išvirtą sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), supilame pieną ir dar pakaitiname – aš mėgstu pakaitinti, kol atrodo kaip plikytas kremas, gamintas ‘elguvoj’ – kol pasidaro tiršta, o paviršius pradeda sproginėti. tada įsivaizduoju, kad pienas jau užviręs, ir – nežinau – nesidaugins bakterijos ar dar kas. ask alton.
valgome su traškiausia skaniausia duona ir gausiai užbarstome svogūnų arba česnakų laiškais ar tiesiog porais.!

pagal manovirtuve.com

prancūzai – žmonės labai teisingi: sekmadienio priešpietę gatvės vis dar tuščios, tik į la petite boulangerie prasibrauti neįmanoma; ir, žinoma, neįmanoma rasti vietos dviračiui priparkuoti.

prancūzai – žmonės labai teisingi: trumpomis sportinėmis timpėmis, marškinėliais be rankovių (aš jau išsitraukiau pirštines!), plaukus surišę į arklio uodegas, įraudusiais žandais bėgioja gatvėmis.
baigę rytinius sportus, pakeliui užlekia pasistumdyti į tą pačią boulangerie (kuri iš tiesų yra ir pâtisserie, tik pavadinimas toks – nuo senų laikų užsilikęs).

prancūzai – žmonės labai teisingi: man keturias bagetes, avec ceci?, dar tartą su kriaušėmis ir šokoladu, ir dar porą eklerų ir karamelių, fait maison. jie į boulangerie siunčia vaikus, nesiekiančius man nė iki juosmens, ir tada gatvėje jaustumeis it iš willy ronis nuotraukos, tik kad ką tik baigėsi pamaldos ir bažnyčios kiemas – kiemas, kurį ji dalijasi su la petite boulangerie – pilnutėlis prigužėjęs žmonių, jie išsičiustę, vaikai krakmolytomis apykaklėmis ir gėlėtais marškinaičiais, jie šypsosi, tauškia, la france est une république indivisible, laïque, démocratique et sociale.

prancūzijoje ir ruduo teisingas, žvelk, jau novembre ant nosies, o pievos parkai dar žaliuoja, ir medžiai medžiai iš paveikslų auksiniais rėmais nužengę, saulė, nėr balų, nors ketvirtadienį dviratininkų kuopelėje man sakė, kad ‘paprastai tokiu metu tai labai jau lyja, ir, žinok, žiemą labai lis, bet aš čia negąsdinu’.

ir jei tartume, jog aš kartkartėmis gebu tiesti emocinius tiltus, jei padarytume tokią prielaidą (prielaidos gelbėja: mano prielaida, kad egzistuoja work exchange program francijoje; matanalizės dėstytojo prielaida, jog galime apibrėžti tokią sąlygą, kad tolydžių funkcijų sekos riba būtų tolydi funkcija) – sakyčiau, kad nantas ima mane saistyti savo rudeniniais vortinklių šilkais. kada tupi mediatekoje (ten girdėjau net kažką knarkiant!), saujomis kabini dūmus (ūkininkai pyksta, kad negauna paramos), paprastais pieštukais (hb; kitaip nei konspektams – h) braižai GG (gražaus gyvenimo) vizijas.

pertrinta žiedinių kopūstų sriuba
morka
pora bulvių
pusė galvos žiedinio kopūsto
svogūnas
pieno (iki norimo sriubos tirštumo)
2 a.š. mėgstamo sultinio (žinoma, namuose virtas sultinys – puikiau, bet..)
druskos (jei sultinys be druskos), pipirų (pagal skonį)
aštriosios paprikos miltelių arba pastos (pagal skonį; aš dėjau apie pusę arbatinio šaukštelio pastos)
aliejaus

įkaitiname aliejų, apkepiname aitriąją papriką, suberiame pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir užberiame gerą žiupsnį druskos. pakepiname, kol suminkštėja. suberiame smulkiai pjaustytą morką ir bulves, pakepiname penketą minučių. galiausiai suberiame žiedynėliais pjaustytus žiedinius kopūstus (kotelius supjaustome smulkiau, mat jie verda lėčiau nei žiedynai). užberiame sultinio miltelių, gerai išmaišome, pabardiname pipirais. užpilame stiklinę dvi vandens – kad ne ligi galo semtų daržoves – užverdame ir verdame ant silpnos ugnies, kol daržovės visiškai suminkštėja. sutriname trintuve (blenderiu), praskiedžiame pienu ligi norimo tirštumo (beje, vėsdama sriuba labai tirštėja!), dar truputėlį pašildome, jei pienas buvęs iš šaldytuvo, ir tiekiame su petražolėmis bei šviežiausia duona.

recepto idėja – jolitos.

prancūzai tikrai keisti.

bobų vasara čia – 30oC — per visą šalį (nuo lille iki antibes – neįtikėtina!).
kas tris metrus stato po žiedą. nekratyk galvos kaip vieversėlis, kirskite žiedą, antras išvažiavimas iš žiedo.
biurokra-eilėse stovi valandų valandas. nemeluoju: norinčiųjų įsirašyti į kalbų fakultetą eilė nutįsta per du aukštus (tas pats ir prie bendrabučio. ir.. prie tramvajaus bilietų). laukti teks bent keturias valandas. bet jie ramūs, jie nesijaudina, jie šypsosi, kartais pavargę prisėda.
tris eilutes duomenų į kompiuterį suvedinėja 40 minučių. tik todėl, kad vis užeina koks kabineto kaimynas pasiteirauti, ar ça va. jie neskuba. jie šypsosi. eilės tįsta. sako, ‘praėjusį ketvirtadienį dirbau iki septynių’ (ant durų rašo – iki 16H30).
pervažiuoti paryžių – ‘aplinkkeliu’ – trunka tris valandas. jie užlindinėja prieš nosį, jei palieki nors sprindžio tarpelį – les soixante-quinzes. jie kuria kamščius. jie neskuba. kasdien pirmyn-atgal po porą valandų. kas čia tokio. [ilgiausias pasaulyje kamštis. lyon->paris. 1980ieji. 176 km.]
t-markete pardavėjas neskuba. palaukia, kol ramiai susidedi viską į krepšiuką. kol tikrai tikrai TIKRAI susidedi viską į krepšiuką (reklaminę skrajutę – taip pat [virdulys - tik 8 eurai]) ir atplėši naująjį turtą nuo prekystalio. tada au revoir. atsisuka į kitą klientą. pasilabina. ima skanuoti prekes.
neskuba.
jie tikriausiai pripratę. neskubėti.

nantes miestas žavus. labai ekoeko. žaliasžalias. pasak lankstinukų, kad ir kur bebūtum, esi ne toliau nei 500m nuo ŽalioPloto.
ir ne tik tai. vienas pirmųjų dalykų, pasitinkančių bendrabuty – po tos trijų valandų eilės (mums dar pasisekė!), žinoma, – du ritiniai šiukšliamaišių: geltonas – perdirbamoms; mėlynas – kitoms atliekoms.
ir jie turi gudrių skatinamųjų planų. pavyzdžiui, palik-automašinėlę-miestkraščio-aikštelėj-nemokamai-ir-važiuok-į-centrą-tramvajumi. arba važiuok-viešuoju-transportu-ir-mokėk-mažiau-už-automašinėlės-draudimą.
bet mašinėlių vis viena daug, net atrodo, kad kamščiuose viskas skendi, išskyrus sekmadienius. duodu galvą nukirst – už tai, kad jie neskuba.

bendrabutis šaunus. deja, labiau lietuviškas nei ucl-britiškas. bet čia yra internetas ir durys – tiek mano kambario, tiek tualeto – akvamarininės, o koridoriaus sienos ryyškiai oranžinės. 9 kvadratai žmogui, 9 kvadratai, pasirodo, nėra daug visam gyvenimui susidėti – maždaug kaip lietuviškuose turbūt, gal trupinėliu daugiau – bet užtat čia esti normalios lentynos, kur galima susidėti obuolius, knygas ir puodus. ir dar – visi gyvena po vieną. vadinasi, niekas neburba pašonėj, kai 12 nakties klaksi klavišais. niekas nepabudina grįžęs iš sortie trečią ryto.
ir šaldytuvas – asmeninis.
speaking of, virtuvė(s) čia irgi skaudžiai skaudžiai lietuviškos. pirmą dieną supratau, ką rita sakė – nūū nesinori bendrabučio virtuvėj valandų valandas kuistis, nesinori. (3 kaitvietės. 1 mikrobangė. viskas.)
studentai valgo makaronus. mano kambarys prie pat virtuvės – nuostabu, kai tenka viską susinešti – tad sykiais atsklinda nuostabus kepinamų lašenūkų kvapas. mmm-mmmm. miam miam, kaip jie sako, trindami pilvelius.

kaip top chef’us pasiunčia į paplūdimį ir sako – dabar gaminsite prabangius pusryčius penkiem šimtam žmonių, naudodami tik įkaitusius akmenis ir smėlio kibirėlius, jie burba: aš nepratęs gaminti tokiom sąlygom, ir padaro čipsų-ir-snikerso-šedevrą.

maždaug taip įsivaizduoju save – tragiškos istorijos heroję, kone žaną d’ark.

pirmą vakarą įsivaizdavau, kad jau rudenėja. buvo panašu: naktys šaltos.
rudenimis reikia virti sriubas. reikia, ir taškas.

morkyčių sriubytė
1 svogūnas
3 vidutinės morkos
4 nedidukės bulvytės
pora šaukštų aliejaus
druska, pipirai
malta kalendra
malta ožragė
kitokiausi prieskoniai – galbūt karis? petražolės? ar aitrioji paprika? o gal.. dar kas?
grietinėlės, juo daugiau juo švelniau-skaniau
priedų: vienądien rinkausi raudonųjų paprikų dribsnius, kitą – ožkos pieno sūrį su žalumynais, ir šitai man labiau patiko

aliejuje apkepiname smulkiai pjaustytus svogūnus, užberiame druskos. kai jie suminkštėja, paprieskoniuojam, suberiam monetomis pjaustytas morkytes, pamaišom, apkepinam. galiausiai sumetam kubeliais pjaustytas bulves, pamakaluojam, pakepinam. įpilame šiek tiek vandens – nebūtina net, kad visas daržoves apsemtų. uždengiame ir verdame, kol tikrai labai suminkštėja. pertriname. paragaujame ir pridedame trūkstamų prieskonių. įpilame grietinėlės. paragaujame vėl, paprieskoniname – juk nuo grietinėlės taip sušvelnėja viskas!
valgome karštą karštą, ypač jei smarkiai lyja.