per tuos šimtą metų vienatvės prisikaupė tiek jausmų minčių išgyvenimų, taip tinkančių informacinei tinklaraščio paskirčiai, kad nors vežimu vežk; tik žodžiai – žodžiai užstrigo kažin kur gelugarkly ar ties antru nuo klaviatūros maigymo iškreivėjusio piršto nareliu.

trumpai tariant, buvo atostogos, Didžiausios Atostogos Nuo Pat Vasaros, per atostogas kovojome su jūros stichinėmis nelaimėmis, vaikščiojome po gražiausius sodus, nelyg magnetai traukėme pavasarį, skanavome gardžiausius pyragėlius ir pirmuosiu gyvenime macarons, rytais pirkome šiltučius croissants, šventėme blynų dienas, sūrių vakarus, naminius tiramisu ir galetes su belenkuo. žo, rieškučiomis kabinome nantę ir jo apylinkes, prisikrovėme kišenėsna saulės spindulių ir
įjungėme
laiko
bombikes,
kurios sako, jog teliko trejetas savaičių, na, jei labai gudriai paskaičiuosim,
trejetas savaičių iki mano Pirmojo Tikrojo Emigrantinio Grįžimo Namo – seniausiai pradėti gaminti parsivežtinų objektų sąrašai (nors CDG, sako, sūrių ir nepraleidžia), neaprėpiami HashSetai Privalomų Padaryti darbų ir
puspiktis juokas, nugirdus apie niekur nesitraukiantį sniegą.

Nežinau, kaip pas jus, bet čia plius penkiolika.

sriuba paskutiniams (tikėkime) žiemos spyriams.

avinžirnių sriuba
2 st. avinžirnių
4 v.š. alyvuogių aliejaus
2 svogūnai
2 saliero kotai
1 morka
2 česnako skiltelės
1 a.š. druskos
žiupsnis šviežiai maltų juodųjų pipirų
1 v.š. malto kumino
1 džiovintas raudonasis aitrusis pipiras, be sėklyčių (arba žiupsnis jo dribsnių)
~ 6 st. sultinio arba vandens
2 v.š. citrinos sulčių (aš, aš naudojau mažiau)
6 skiltelės česnako ir kalendros žalumynų – papuošti (arba žiupsnis kumino ar sezamo sėklų)

avinžirnius išmirkome pernakt. perplauname, užpilame vandeniu ir verdame, kol tampa minkšti. (man užtruko apie 45 minutes, tačiau priklauso ir nuo mėnulio fazės, ir nuo avinžirnių dydžio, ir nuo lagged dependant variable).
tuo metu supjaustome daržoves: morką, svogūnus, salierą mažais kubeliais, o česnaką tiesiog sutraiškome.
įkaitiname aliejų ir jame ant mažos ugnies apkepame morkas, svogūną, salierą, nuolat maišydami, kol daržovės įgaus auksinį atspalvį ir suminkštės. suberiame česnakus, druską, pipirus, maltą kuminą ir aitrųjį pipirą. po keleto minučių suberiame avinžirnius ir įpilame tiek sultinio ar vandens (puikiai tinka tas, kuriame virė avinžirniai), kad daržoves apsemtų kokiais 3 cm. pamažu verdame apie 30 minučių.
sriubą pertriname rankine trintuve (blenderiu), praskiedžiame sultiniu ar vandeniu ligi norimos konsistencijos ir įspaudžiame citrinos sulčių – atsargiai, geriau mažiau nei.. per daug: šliūkštelėti jų daugiau galima ir prie stalo. puošiame. tiekiame. valgome.

iš Breakfast. Lunch. Tea.

papasakosiu, kaip čia vyksta sesija.
viskas paprasta – nuo 13.00 liaudis ima rinktis litexpo rūmuose (litexpo rūmuose, esančiuose grigiškėse, mind you. ar *bent jau* lazdynėliuose.) ir būriuotis prie vienintelės lentos. alkūnėmis, šypsenomis ir ‘pardon, excusez-moi’ prasiskynę kelią, susiranda savo pavardę (arba, *kai kuriais atvejais*, ne) sąraše. įsimena savo sėdimosios numerį. atvėrus duris, salėn veržiasi nelyg į išpardavimą harrods’e. grūdasi grūdasi viena ištisa srove ar, veikiau, kamščiu, kol galiausiai kažkoks smalsuolis suranda dar ir šonines duris – yay! free food!
atsisėdame, įsitaisome. lapai, žinia, koduoti – seniai prabėgusios tos dienos, kai matanalizės ar geometrijos Rytui išaušus sprendimus (ar atrajotą teoriją) rašydavome į plonus sąsiuvinius, ant viršelio dailyraščiu suraitę – vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto finansų ir draudimo matematikos 2 kurso 1 grupės studentės vardenės pavardenės tokio ir tokio dalyko egzaminas. čia gi – gauni lipnių lapelių puokštę ir savo Didžiai Slaptą Kodą, kuriuo štampuoji įdėtinius lapus. šiukštu – niekur niekur nevalia palikti savo inicialų ar kitos informacijos, leidžiančios atpažinti autorių.
vidur’ egzamino dėstytojas peržiūri visų asmens dokumentus. nesvarbu, kad visą semestrą lankei paskaitas, kur ne daugiau nei 15 žmonių, – o gal nuo pat rugsėjo už šokoladines saldaines įdarbinai kaimynų praną apsimesti tavimi? aišku, vieno dokumento negana – greta studento pažymėjimo guldome teises (ha, jie čia vis dar turi kažin kokias knygiūkštes, o ne modernias mūsiškas kortutes), asmens tapatybės korteles ar viešojo transporto nuolatinius bilietus.
saugumas ir nešališkumas – tarsi lietuviškuose valstybiniuose egzaminuose.
o gal ir kituose lietuvos universitetuose/fakultetuose taip vyksta? ieva, kaip pas jus?

dar. čia ypač monikai ar gal dar rūtuliukui.
aš supratau čionais, kad mane mifas yra juodai sutraumavęs – kai prieš egzą gerdavome valerijoną, kuris, aišku, nieko nepadeda; tik tiek, kad ima darytis nusispjauti. o rytą, rytą atsisėdęs prieš užduočių lapą, supranti, kad nieko nesupranti, kad tavo A4 pagalbos lapas išties bevertis, kad klausimai susukti siekiant ‘atsijoti’, t.y., tik little elephant geniuses gali į juos atsakyti. jokio ryšio su tuo, kas vyko per pratybas – o koks gi ir skirtumas, ir ten nieko nesuprasdavai, nes net nemokėdamas integruoti dalimis greitukais nurašinėdavai zeta funkcijų apibrėžimus ir išplėstais ausų radarais gaudydavai tarsi iš oro gimstančius teisingus atsakymus – 2-pi-iš-trijų. žavėdavaisi tais žmonėm, kurie juos taip nukabliuodavo, nus(i)vildavai savo matematiniai (ne)sugebėjimais.
o čia? čia mokaisi nuolat, nes pratybų daugiau nei teorijos (2 teorijos/sav, 3 pratybos/sav.), kur galų gale atkali ne tik naują žodyną, bet išsiugdai ir bent menkiausius įgūdžius ir net imi SUPRASTI, kas vyksta. ne ne ne, pažvelgęs į diflygtį nežinai, kaip ją spręsti, bet – bet pala, jų egzamine ir nėra, NORS per paskaitą ir teko regėti vieną vienintelį jos sprendimo pavyzdį.
kitaip tariant, egzaminas yra IŠ TO, ką mokėtės – ne ne, ne tie patys uždaviniai pakeistais skaičiukais, bet formuluotės žmogiškos ir tokios, jog aišku, ko iš tavęs nori, vien pažvelgus (’suraskite funkcijos x^2 furjė koeficientus. parodykite, kad ji lyginė. parodykite, kad konverguoja normaliai.’). ar sugebi įvykdyti misiją, priklauso tik nuo įdirbio. ir dar išsimiegojimo ir trupučiuko sėkmės, o ne nuo planetų išsidėstymo.

there, i said it.

kita vertus, tas išradimas ‘10 ryto baigiam egzą, 10 ryto turim paskaitą už 10 km, ai nespėjat, tai gerai, tada turim paskaitą tos pačios dienos 16H’ ar ‘egzas 14-15.30, o kitas – 16-17.30′ neskatina džiūgauti. ak tie prancūzai, šypt.

žaliųjų žirnelių sriuba
2-3 porcijos

1 v.š. sviesto
1 svogūno
1 skiltelė česnako
1/2 a.š. druskos
aitriosios paprikos pastos ar čili miltelių – pagal skonį
1 1/2 st. šaldytų žaliųjų žirnelių
3 stiklinės daržovių sultinio
80-100 ml grietinėlės
1/2 citrinos sulčių (jei norisi – aš nepyliau)
čiobrelių
grietinės/jogurto

svogūną sukapojame pusmėnuliais, o česnaką – šiaip smulkiai.
puode ištirpdome sviestą, suberiame svogūnus, česnakus, čili ir druską. pakepiname, kol svogūnai suminkštėja.
supilame žirnelius ir sultinį. užverdame, leidžiame pavirti kokias dešimt minučių.
sriubą pertriname trintuvuke, supilame grietinėlę, skanaujame, ar netrūksta druskos. jei sriuba per tiršta – pilame dar grietinėlės ar pieno ar sultinio.
valgome su grietine/jogurtu, traškia duona ar plokščiosiomis indiškomis duonelėmis.

receptas iš green kitchen stories.

pirmą kalėdų dieną čia žada plius devynis ir saulę.
šaltukas smagiai kanda ausis-ir-žandus. jei mini šiaurės kryptimi, spinduliai krenta tiesiai į mentis ir šildo nelyg senelio infraraudonųjų spindulių lempa. prūde turškiasi (nelyg mikas) keturios gulbės ir po du keistų rūšių paukščius, ratais skraido balandžiai. vietinis SDFas (sprendžiant iš kvapo ir rausvai melsvos odos spalvos) pasakoja, kaip kassyk nusiperka šviežią bagetę ir sumaitina ją paukščiams. ‘nebeturiu daugiau,’-sako, kai keistieji paukščiai (it iš kokios alisos) ima klykti klykti klykti.
pirmą kalėdų dieną žmonės vis dėlto bėgioja – trumpomis kelnytėmis, ilgomis rankovėmis, tarp lūpų kylančiais garais.
juo arčiau bažnyčios, juo daugiau judėjimo – išsipuošusios kuopelės, juodi pilkšvi tik ką išlaidyti kostiumai, krakmolytos spindinčios labiau nei arieliaus reklamose apykaklės, skrybelaitės.
nuo la petite boulangerie sklinda koncentruočiausias sviesto-cukraus-miltų ar – paprasčiausiai – croissantų kvapas, kokį ligšiol esu uodusi. galvoje jį sugaudau buteliukan ir visą tokį jaukiai rusvą padūmavusį statau ant lentynos gūdiems vakarams papuošti.

mą sakė, dienos jau ilgyn.

švelniai aštri morkų ir kokoso pieno sriuba

šaukšto sviesto
svogūno
žiupsnio maltos kalendros
1/2 a.š. kumino
aitriųjų paprikų pastos arba aitriųjų pipirų (naudojau shichimi togarashi prieskonių mišinį)
žiupsnio cinamono
keturių-penkių nemažų morkų
dviejų nemažų bulvių
dviejų-trijų puodelių daržovių sultinio (priklausomai nuo norimo sriubos tirštumo)
pusės stiklinės kokosų pieno
DAUG (bent poros saujų) šviežios kapotos kalendros ar petražolių
druskos, pipirų pagal skonį
sūrio užbarstyti (jei norisi)

sviestą išlydome didokame puode. jame apkepiname prieskonius ir svogūnus, kol šie suminkštėja. suberiame nuplautas kubeliais supjaustytas morkas bei bulves, išmaišome. supilame sultinį. užverdame ir uždengtame puode verdame, kol daržovės suminkštėja (10-20 min.).
sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), įmaišome kokosų pieną. jei ji regisi per tiršta – pridedame dar sultinio ar vandens. pagal skonį padruskiname ir papipiriname. suberiame kupinas rieškučias kalendros ar petražolių žalumynų. valgome su traškiausia duona ir, jei norisi, sūrio gabalėliais.

receptas – žiupsnelio druskos, tik mažumytę pakeistas.

todėl tokiom dienom kaip ši julė prisimena, jog vu jai žada statistikos diplomą ir dalinasi *įdomiais* faktais.
apie tėvynę visada geriausia sužinoti iš vikipedijos – čia kaip gūglinti savo vardą!

* lietuvoje dvigubai daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu nei ES-15 vidurkis
* palei interneto upload greitį lietuva – sparčiausia šalis pasaulyje. pagal download – ketvirta eilėje.
* lietuvos regionai – aukštaitija (“highlands”), žemaitija (“lowlands”), …
* < ..> baltic tiger. anatolian tigers. carpat tiger. celtic tiger. nordic tiger. gulf tiger. tatra tiger. man regisi, mano bendras išsilavinimas apie didelius kačiukus negali to paaiškint.
* matyt, neteisingai mus matematiškai moko: “.. šiemet beveik nesiplėtėme – atidarėme 1 < ..>, o uždarėme 2. ” . mano nuomone, ‘beveik nesiplėtėme’ != -1.

ir dar vartant visokius skaičiukus smarkiai prisimenasi praėjusių metų makroekonomiką. makroekonomikos paskaitų tai pasiilgau. to sunkaus egzamino ir blanchard’o per savaitgalį gal ne (vis viena nepamenu visų tų užprieš fiksuoto kurso ir ko ten dar per paskutinį vakarą galvon prikišau), bet paskaitos dupliusgeros. kai vartai praėjusių metų skaičiukus, nuoširdžiai linksminiesi su beveik dviženkliu augimu ir mažėjančiais mokesčiais.
šįmet ekonomika irgi visai nieko. kartais darydavome penkių minučių pertraukas tik tam, kad visi galėtų išsijuokti ligi galo. ir, kaip kadaise minėjau, jaučiausi it po nešvarius skalbinius knisdamasi – fra skola tokia štai tokia, ir su ja mes elgiamės šitaip šitaip va ir va kaip.

dar šiandien išmokau, kad verčiau visada sakyti, kad turi sužadėtinį lietuvoj. dėl ramesnės širdies ir ramesnio vakaro.

šilkinė rausvųjų lęšių ir moliūgų sriuba
200 g rausvųjų lęšių
300 g nulupto, išsėklinto ir kubeliais supjaustyto oranžinio moliūgo*
1 1/2 l vandens
gabaliuko nulupto ir smulkia tarka sutarkuoto imbiero
1 laurų lapo
1/2 a.š. ciberžolės
2 v.š. sviesto
1 a.š. druskos
aštriosios paprikos pastos (pagal skonį – aš dėjau gal net pusę šaukščioko. žiema!)
pusės citrinos sulčių
1 a.š. garstyčių sėklų
1 a.š. kmyninio kumino
1/4 a.š. maltos ožragės
1/4 a.š. asafetidos
1/2 v.š. rudojo cukraus
šluotelės smulkiai sukapotos petražolės

* kitąsyk pakeisčiau lęšių ir moliūgų santykį pastarojo naudai – man trūko to moliūgiškumo

lęšius perplauname. sudedame į puodą, užpilame vandeniu, užkaičiame. sumetame lauro lapus, imbierą, aštriąją papriką, ciberžolę, vieną šaukštą sviesto. verdame 25 min. sudedame smulkintą moliūgą, verdame uždengę dar 10 min. išimame lauro lapą, sutriname trintuve.
supilame citrinos sultis, pasūdome.
kitame inde ištirpiname likusį sviestą, suberiame garstyčias. atsargiai – ims šokinėti. kai liausis, suberiame likusius prieskonius, truputėlį pakepiname ir supilame į sriubą. gerai išmaišom. suberiame cukrų, dar pamaišome. suberiame kapotus žalumynus, leidžiame sriubai *šiek tiek* pastovėti ir valgome dar karštą.

palei jogos mitybą.

kai aplinkui visi taip klaikiai jaudinasi dėl la grippe, ir pirmasis žodis, kurį viena ausimi nugirsti prie kongresų rūmų perekūrinimosi, – les vaccinations, o paskiau tave uždaro į didelę salę, kur klausai stalų muzikos – kai tada užgęstant šviesoms girdi iš visų pakampių kosint, nesąmoningai užsitempi skarą virš nosies.

//čia filmukas, kaip pas mumis lyja

–

vakarnakt pas vygantą aptikau smalsią ir man klaikiai pritinkančią iniciatyvą – kas gi mūsų šaldytuvuose?
maniškis biednesnis nei kad namie – studentavimas ir krizė ir aš-čia-tik-laikinai mėto į mane akmenis ir sako, nepirk to, nepirk ano.
bet vis dėlto turime:
viršutinė lentyna yra liekanėlės ir redi meid, tik kad namų gamybos. t.y., kokletukų masė, brokolių sriubos puslitriukas, gabaliokas sėlenų paplotėlių tešlos, dėželė išvirtos kynvos pusryčiams.
pieno produktų lentynoj penketas natūralių jogurtų (jų čia tiesiog ne-ap-si-mo-ka gaminti, mat skonis puikus, o tekstūra net nuostabesnė už naminio), sūriai – rocamadour ir bleu de causses. dar čia pat pusplytė sviesto – paties paprasčiausio, nesūdyto. dar bliūdukėlis greitai išsivirtos obuolienės ir pradėtas kriaušių tyrės (šita tai pirktinė) indukas. ir ma honte, ma très grande honte – speculoos užtepas. trans-riebalai ir kitokie nedžiaugsmai, bet oh-so-good.

//šitoj nuotraukoj matome tikrą načnyką – tik pažiūrėkite į darbo valandas ‘nuo šešių iki dviejų’

daržovių lentynoj-ir-kitoj-lentynoj-ir-stalčiuky turim veik visą porą, pusę moliūgo, pusę raudonos saldžiosios paprikos, dvi puseles obuolių – reinette d’armorique ir belchard chantecler; puslitrioką brokolio žiedynų, pavargusį saliero stiebą, ketvirtį kopūsto, imbiero šaknį, local mandarinų (ha ha, tiek ir local – iš korsikos; bet vis dėlto šalis tai ta pati!), keletą citrinų, morkų, pomidorų, petražolių šluotukę, porą cikorijų ir vieną navet jaune (huh??? čia kažkokia it ropė it griežtis).
lentynėlėse 10 kiaušinių, pusė skarbukės konservuotų kukurūzų, pusė – pomidorų pastos, česnako galva, pusė svogūno, pusė citrinos, aitriųjų paprikų tyrė, maišiokas sandariai uždarytos kavos, maišiokas kynvos. tetrapakas pieno ir plakamosios grietinėlės ir, taip taip, baltas ir raudonas stalo vynai – vika protino, kad vyno nelaikome šaldytuve, betgi jis juk užsilikęs nuo gimtadieninio tiramisu (baltas) ir kažin kokių padažų (raudonas), o be to, rašalas čia, ne vynas.

- o pas jumis kas?-kišu nosį.

kreminė brokolių sriuba
nuplautų brokolio žiedynų ir smulkiai pjaustyto stiebo (iš viso apie 250 g)
3-4 a.š. miltų
500 ml pieno
2 v.š. sviesto
500 ml daržovių sultinio
1/4 a.š. asafetidos
druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

į užvirusį daržovių sultinį sudedam brokolius, pasūdome (jei sultinys be druskos) ir verdame, kol suminkštėja bei tampa skaisčiai žali. atidedame kelis žiedynus papuošimui. kol verda brokoliai, keptuvėj išlydom sviestą, suberiame asafetidą, vėliau miltus ir nuolat maišydami kepinam, kol šie paskleidžia riešutų kvapą – saugome, kad nesudegtų! lėtai nuolat maišydami supilam pieną – pilame po truputį, kad nesusimestų į gumuliukus. pieną užverdame, padruskiname ir papipiriname. aš dar truputėlį paviriau, kol sutirštėjo. supilame brokolius su sultiniu ir sutriname iki vientisos masės. puošiame smulkintais brokolių žiedynais ir valgome su duona ar duoniukais.

sėlenų paplotėliai
200 g rupaus malimo miltų
100 g pirmos rūšies miltų
1 v.š. kmynų
geros saujos kviečių sėlenėlių
žiupsnio rupios druskos
2 v.š. tirpinto sviesto
175 ml šalto vandens
aliejaus arba lydyto sviesto paplotėlių gruzdinimui

sumaišome miltus, druską, sėlenas ir kmynus. supilame sviestą ir triname tarp pirštų, kol tolygiai padengiam visą mišinį. įmaišome vandenį ir suminkome standžią tamprią tešlą (jei masė per skysta, įberiam miltų, jei per kieta – paminkome drėgnom rankom). minkome penketą minučių, kol tešla tampa elastinga. paliekame pusvalandžiui pailsėti (geriausia polietieniniame maišiukyje).
tešlą iškočiojame maždaug pusės centimetro sluoksniu ir taure išspaudžiame paplotėlius. kočioti patariama be miltų – kad kepant jie nedegtų.
pasak JogosMitybos, paplotėlius reikėtų gruzdinti. kadangi aš neturėjau Tiek Tiek aliejaus – o, be to, paskiau neturėčiau ką su juo veikti (namuose tai bent spurgų galima išsivirt!), tiesiog kepiau papločiukus ant sviestuko, išlydžiusi jo porą trejetą šaukštų, kad meiliai padengtų puodo dugną. skaniausi karšti, bet atšalę irgi labai smagiai kramtosi.

abu labu receptai iš jogos mitybos.

vakarai tokie kaip visada, galvojant apie rudenis (net nuobodu!) – iš vidurio gaudydama godard’o le mépris kvapą, imu ašaroti nuo pirmo prancūziško žodžio, bet kaip mat praeina.
‘tikriausiai tai tik gripas,’- atsidūstu.
‘je t’aime plus,’- atitaria brigitte bardot.
drauge palinguojame galva. ‘šviesus liūdesys,’- žodžiai iš vidurinės mokyklos.

naktimis sapnuoju lord henry gyvenimą. ‘henry ['henri:],- sakė mano anglų k. dėstytojas,- henry ['henri:] potter.’ – ‘harry.. [ar'i:]‘- pataisė maxim.

—

bendrabutis absoliučiai ištuštėjęs. jau nuo penktadienio buvo matyti apsčiai žmonių su milžiniškais lagaminais. tim iš bristolio išsikraustė savaitei į viešbutį miesto centre, nes šeima atvažiavo. marcheU mačiau toby su dviem vidutinio amžiaus britais. pas lindą savaitei atvyko anne, ir juodvi važiuos pasitraukiniauti/pasicovoiturage’auti po bretanę. celine irgi kažką kambarin priėmė, todėl vokiečių čiauškėjimas už sienos dar džiaugsmingesnis.

regisi, šiame aukšte nebėra vietos senukams, tad pasiliksime tik aš ir pjeras iš anžero; jis klausosi calvin harris, vaikšto taip, it po kiekviena pažastimi turėtų po arbūzą (bet čia turbūt dėl to, kad jis yra mec le plus cool de l’étage), bet gamina daug gardžiai kvepiančio maisto.

dar labai labai noriu kepti ir klausau lietuviškos muzikos.

crème à la dubarry
1/4 galvos smulkinto žiedinio kopūsto
1 didelio smulkinto svogūno
1/2 didelio smulkinto poro (baltos dalies)
poros gerų šaukštų sviesto
potos šaukštų miltų

1 1/2 stiklinės sultinio
pieno (iki norimo tirštumo)

druskos, pipirų

žaliosios poro dalies sriubai pabarstyti

puode išlydome sviestą. sumetame svogūną ir porą, užberiame druskos, kepiname 10 minučių – kol suminkštėja ir patampa skaidresni/šiek tiek auksiniai. sumetame žiedinį kopūstą, pamakaluojame, suberiame miltus, pamakaluojame dar keletą minučių. pamalame pipirų. supilame sultinį ir verdame, kol kopūstas suminkštėja – sakykime, kokių 10-20 minučių.
išvirtą sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), supilame pieną ir dar pakaitiname – aš mėgstu pakaitinti, kol atrodo kaip plikytas kremas, gamintas ‘elguvoj’ – kol pasidaro tiršta, o paviršius pradeda sproginėti. tada įsivaizduoju, kad pienas jau užviręs, ir – nežinau – nesidaugins bakterijos ar dar kas. ask alton.
valgome su traškiausia skaniausia duona ir gausiai užbarstome svogūnų arba česnakų laiškais ar tiesiog porais.!

pagal manovirtuve.com

prancūzai – žmonės labai teisingi: trumpomis sportinėmis timpėmis, marškinėliais be rankovių (aš jau išsitraukiau pirštines!), plaukus surišę į arklio uodegas, įraudusiais žandais bėgioja gatvėmis.
baigę rytinius sportus, pakeliui užlekia pasistumdyti į tą pačią boulangerie (kuri iš tiesų yra ir pâtisserie, tik pavadinimas toks – nuo senų laikų užsilikęs).

prancūzai – žmonės labai teisingi: man keturias bagetes, avec ceci?, dar tartą su kriaušėmis ir šokoladu, ir dar porą eklerų ir karamelių, fait maison. jie į boulangerie siunčia vaikus, nesiekiančius man nė iki juosmens, ir tada gatvėje jaustumeis it iš willy ronis nuotraukos, tik kad ką tik baigėsi pamaldos ir bažnyčios kiemas – kiemas, kurį ji dalijasi su la petite boulangerie – pilnutėlis prigužėjęs žmonių, jie išsičiustę, vaikai krakmolytomis apykaklėmis ir gėlėtais marškinaičiais, jie šypsosi, tauškia, la france est une république indivisible, laïque, démocratique et sociale.

prancūzijoje ir ruduo teisingas, žvelk, jau novembre ant nosies, o pievos parkai dar žaliuoja, ir medžiai medžiai iš paveikslų auksiniais rėmais nužengę, saulė, nėr balų, nors ketvirtadienį dviratininkų kuopelėje man sakė, kad ‘paprastai tokiu metu tai labai jau lyja, ir, žinok, žiemą labai lis, bet aš čia negąsdinu’.

ir jei tartume, jog aš kartkartėmis gebu tiesti emocinius tiltus, jei padarytume tokią prielaidą (prielaidos gelbėja: mano prielaida, kad egzistuoja work exchange program francijoje; matanalizės dėstytojo prielaida, jog galime apibrėžti tokią sąlygą, kad tolydžių funkcijų sekos riba būtų tolydi funkcija) – sakyčiau, kad nantas ima mane saistyti savo rudeniniais vortinklių šilkais. kada tupi mediatekoje (ten girdėjau net kažką knarkiant!), saujomis kabini dūmus (ūkininkai pyksta, kad negauna paramos), paprastais pieštukais (hb; kitaip nei konspektams – h) braižai GG (gražaus gyvenimo) vizijas.

pertrinta žiedinių kopūstų sriuba
morka
pora bulvių
pusė galvos žiedinio kopūsto
svogūnas
pieno (iki norimo sriubos tirštumo)
2 a.š. mėgstamo sultinio (žinoma, namuose virtas sultinys – puikiau, bet..)
druskos (jei sultinys be druskos), pipirų (pagal skonį)
aštriosios paprikos miltelių arba pastos (pagal skonį; aš dėjau apie pusę arbatinio šaukštelio pastos)
aliejaus

įkaitiname aliejų, apkepiname aitriąją papriką, suberiame pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir užberiame gerą žiupsnį druskos. pakepiname, kol suminkštėja. suberiame smulkiai pjaustytą morką ir bulves, pakepiname penketą minučių. galiausiai suberiame žiedynėliais pjaustytus žiedinius kopūstus (kotelius supjaustome smulkiau, mat jie verda lėčiau nei žiedynai). užberiame sultinio miltelių, gerai išmaišome, pabardiname pipirais. užpilame stiklinę dvi vandens – kad ne ligi galo semtų daržoves – užverdame ir verdame ant silpnos ugnies, kol daržovės visiškai suminkštėja. sutriname trintuve (blenderiu), praskiedžiame pienu ligi norimo tirštumo (beje, vėsdama sriuba labai tirštėja!), dar truputėlį pašildome, jei pienas buvęs iš šaldytuvo, ir tiekiame su petražolėmis bei šviežiausia duona.

recepto idėja – jolitos.

bobų vasara čia – 30oC — per visą šalį (nuo lille iki antibes – neįtikėtina!).
kas tris metrus stato po žiedą. nekratyk galvos kaip vieversėlis, kirskite žiedą, antras išvažiavimas iš žiedo.
biurokra-eilėse stovi valandų valandas. nemeluoju: norinčiųjų įsirašyti į kalbų fakultetą eilė nutįsta per du aukštus (tas pats ir prie bendrabučio. ir.. prie tramvajaus bilietų). laukti teks bent keturias valandas. bet jie ramūs, jie nesijaudina, jie šypsosi, kartais pavargę prisėda.
tris eilutes duomenų į kompiuterį suvedinėja 40 minučių. tik todėl, kad vis užeina koks kabineto kaimynas pasiteirauti, ar ça va. jie neskuba. jie šypsosi. eilės tįsta. sako, ‘praėjusį ketvirtadienį dirbau iki septynių’ (ant durų rašo – iki 16H30).
pervažiuoti paryžių – ‘aplinkkeliu’ – trunka tris valandas. jie užlindinėja prieš nosį, jei palieki nors sprindžio tarpelį – les soixante-quinzes. jie kuria kamščius. jie neskuba. kasdien pirmyn-atgal po porą valandų. kas čia tokio. [ilgiausias pasaulyje kamštis. lyon->paris. 1980ieji. 176 km.]
t-markete pardavėjas neskuba. palaukia, kol ramiai susidedi viską į krepšiuką. kol tikrai tikrai TIKRAI susidedi viską į krepšiuką (reklaminę skrajutę – taip pat [virdulys - tik 8 eurai]) ir atplėši naująjį turtą nuo prekystalio. tada au revoir. atsisuka į kitą klientą. pasilabina. ima skanuoti prekes.
neskuba.
jie tikriausiai pripratę. neskubėti.

nantes miestas žavus. labai ekoeko. žaliasžalias. pasak lankstinukų, kad ir kur bebūtum, esi ne toliau nei 500m nuo ŽalioPloto.
ir ne tik tai. vienas pirmųjų dalykų, pasitinkančių bendrabuty – po tos trijų valandų eilės (mums dar pasisekė!), žinoma, – du ritiniai šiukšliamaišių: geltonas – perdirbamoms; mėlynas – kitoms atliekoms.
ir jie turi gudrių skatinamųjų planų. pavyzdžiui, palik-automašinėlę-miestkraščio-aikštelėj-nemokamai-ir-važiuok-į-centrą-tramvajumi. arba važiuok-viešuoju-transportu-ir-mokėk-mažiau-už-automašinėlės-draudimą.
bet mašinėlių vis viena daug, net atrodo, kad kamščiuose viskas skendi, išskyrus sekmadienius. duodu galvą nukirst – už tai, kad jie neskuba.

bendrabutis šaunus. deja, labiau lietuviškas nei ucl-britiškas. bet čia yra internetas ir durys – tiek mano kambario, tiek tualeto – akvamarininės, o koridoriaus sienos ryyškiai oranžinės. 9 kvadratai žmogui, 9 kvadratai, pasirodo, nėra daug visam gyvenimui susidėti – maždaug kaip lietuviškuose turbūt, gal trupinėliu daugiau – bet užtat čia esti normalios lentynos, kur galima susidėti obuolius, knygas ir puodus. ir dar – visi gyvena po vieną. vadinasi, niekas neburba pašonėj, kai 12 nakties klaksi klavišais. niekas nepabudina grįžęs iš sortie trečią ryto.
ir šaldytuvas – asmeninis.
speaking of, virtuvė(s) čia irgi skaudžiai skaudžiai lietuviškos. pirmą dieną supratau, ką rita sakė – nūū nesinori bendrabučio virtuvėj valandų valandas kuistis, nesinori. (3 kaitvietės. 1 mikrobangė. viskas.)
studentai valgo makaronus. mano kambarys prie pat virtuvės – nuostabu, kai tenka viską susinešti – tad sykiais atsklinda nuostabus kepinamų lašenūkų kvapas. mmm-mmmm. miam miam, kaip jie sako, trindami pilvelius.

kaip top chef’us pasiunčia į paplūdimį ir sako – dabar gaminsite prabangius pusryčius penkiem šimtam žmonių, naudodami tik įkaitusius akmenis ir smėlio kibirėlius, jie burba: aš nepratęs gaminti tokiom sąlygom, ir padaro čipsų-ir-snikerso-šedevrą.

maždaug taip įsivaizduoju save – tragiškos istorijos heroję, kone žaną d’ark.

pirmą vakarą įsivaizdavau, kad jau rudenėja. buvo panašu: naktys šaltos.
rudenimis reikia virti sriubas. reikia, ir taškas.

morkyčių sriubytė
1 svogūnas
3 vidutinės morkos
4 nedidukės bulvytės
pora šaukštų aliejaus
druska, pipirai
malta kalendra
malta ožragė
kitokiausi prieskoniai – galbūt karis? petražolės? ar aitrioji paprika? o gal.. dar kas?
grietinėlės, juo daugiau juo švelniau-skaniau
priedų: vienądien rinkausi raudonųjų paprikų dribsnius, kitą – ožkos pieno sūrį su žalumynais, ir šitai man labiau patiko

aliejuje apkepiname smulkiai pjaustytus svogūnus, užberiame druskos. kai jie suminkštėja, paprieskoniuojam, suberiam monetomis pjaustytas morkytes, pamaišom, apkepinam. galiausiai sumetam kubeliais pjaustytas bulves, pamakaluojam, pakepinam. įpilame šiek tiek vandens – nebūtina net, kad visas daržoves apsemtų. uždengiame ir verdame, kol tikrai labai suminkštėja. pertriname. paragaujame ir pridedame trūkstamų prieskonių. įpilame grietinėlės. paragaujame vėl, paprieskoniname – juk nuo grietinėlės taip sušvelnėja viskas!
valgome karštą karštą, ypač jei smarkiai lyja.