Kepykla nr. 5 » sausainiai

aš lauksiu prie vilniaus, prie pasakų miesto

matijas — Thu, 21 Jan 2010 17:57:32 +0000

Praėjo jau nemažai dienų nuo tada, kai dovilė buvo atvykusi. Iki šiol dar nebuvo tokios šaltos dienos, kaip tada, kai mudvi išėjom pasivaikščioti po miestą. Dangus buvo giedras, baltais debesėliais ir jame švietė mėnulis. Dovilė pakaitomis naudodamasi savo telefonu ar fotiku, fotografavo viską aplinkui – kaip tikra turistė,) O ir išties – edinburgas buvo nepaprastai gražus tą dieną. Vyko St.Andrews festivalis ir, jei neklystu, visą savaitgalį įėjimas į pilį buvo nemokamas. Užlipus ant jos bokštų, edinburgas prieš mūsų akis leidosi kalva pro nacionalinę galeriją ir tolo gatvėmis nuostabiais stogais su kaminėliais į priekį, iki jūros. TAIP, už valandos kelio nuo pilies matėsi jūra. Koks nuostabus tas edinburgas vis dėlto yra, pagalvojau aš. Bet dar lig šiol jis man negali pakeisti buvusio mylimojo – kasdien aš Vilniaus ilgiuosi, net jei jis vietoj pilies turi tik bokštą.

,, Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, su meile perpus mašinų smalkėm atskiesta…”

čia yra senas ofisų pastatas priešais mano darbą, kuris man primena dailės akademiją ir sandrutės salotinį švarkelį, akademijos stogą.

Kai dovilė buvo čia, mes darėme fish’n'chips vakarienę, kurios metu aš susipažinau mindaugu. Mindaugas dar to nežino, bet jis yra būsimas mano geriausias draugas. Bet apie jį vėliau. Deja, nei žuvies, nei bulvyčių nufotkinti nepavyko, nes juos mes suvalgėme ir panašiai,) Dėl to aš čia jų dabar neaprašinėsiu, bet tikriausiai apie žuvies voliojimą miltuose, kaip ir apie Mindaugą, papasakosiu vėliau.

O šiam kartui parašysiu, kiap kepiau avižinius sausainius. Man jie visuomet labai patikdavo, bet aš parduotuvėje niekad labai skanių nerasdavau. Prisimenu, kartą net liepiau draugei susikrauti savo sausainius į kokią lėkštę ir atiduoti man sausainių pakelį su pavadinimu, nes ji buvo nusipirkusi visai neblogų jųjų.Vėliau užaugau ir supratau, kad avižinius sausainius gi taip lengva išsikepti, ir kartą, kai mūsų butuky nebuvo nieko skanaus, o tik likučiai cukraus ir panašiai, aš radau ‘poridge oats’ spintelėj (čia britijoj/škotijoj populiarus dalykas – aš manau,tai tik smulkiai sumaltos avižėlės, nieko stebuklingiau). Tai čia toks labiau ne receptas, o padrąsinimas, kad kartais galima pasikliauti savo kulinarine galva ir iš nieko sukurti ką nors kramtomo.

avižiniai sausainiai iš edinburgo

60 g avižėlių (aš naudojau smulkintas, ne tokias stambias, kaip kad lt perku)

260 g miltų

160 g rudojo cukraus

1 kiaušinis

60 g pieno

šaukštas sviesto

sauja migdolų ar kokių riešutukų ar net kokių džiovintų spanguolių, pasmulkintų

1 arbatinis š. kepimo miltelių

kadangi šitie sausainiai ne kokie makaronai (nu ką, čia toks lietuviškas vertimas,D), t.y. ne kaprizingi, tai aš tiesiog viską taip ir suverčiau į dubenį: avižėles, miltus, cukrų, riešutėlius, kepimo miltelius, pamaišiau. Puodely pašildžiau sviesto, įplakiau į jį kiaušinį, užpyliau pieno ir viską pamaišiusi supyliau ant sausų produktų. Viskas,) tada padariau rutuliukų ant skardos ir juos šiek tiek paspaudžiau, kad labiau išsiplotų ir būtų panašesni į sausainius,) ŧiesa, mano skarda tai tokia nelimpanti, o jei kas ant paprastos skardos daro, tai geriau pakloti kepimo popieriaus, nes kai tas cukrus pradės lydytis, tai po to sausainių niekaip neatkabinsit nuo skardos. Pašoviau į 180 C orkaitę 20 minučių.man užteko,)

iki*

miserable miracle, arba “kiek nuorodų į deivio tinklaraštį galima sutalpinti viename įraše”

rusvaplaukė — Mon, 07 Dec 2009 21:53:01 +0000

kartais per makroekonomiką julei ima darytis nejauku: kai kalbama apie valstybės skolą ir biudžeto deficitą, jai atrodo, it paslapčiom knistųsi po svetimus baltinius.

r. l. sakė, jog užsienine kalba galime efektyviai perteikti – ar priimti – tik šešiasdešimtį procentų žinių. kada trečią kartą aiškinant, kodėl, padidėjus palūkanų normai, gali sumažėti taupymas, julei vis dar nedašyla, ima juo tikėti. — vis dėlto kontrolinis poryt, egzaminas po-savaitės-ir-poryt,

ir turint omeny, kad konspektų, vadovėlių ir vikipedijos straipsnių kalnai vis auga ir auga,

metas peržiūrėti senas seniausias nuotraukas ir rudeniškai paliūdėti. nesakiau? pas mum’ dar ruduo, pro langą regisi, kad, vėlių vėliausiai, spalis – pats tas metas melankolijoms, termosams kakavos ir ilgesingiems sriūbčiojimams ausyse (šitoj vietoj ir sumelavau — dabar gi klausausi vietinės radijo stoties laidos apie dubstep’ą. nelabai įsipaišo į virkavimus, ar ne?).

tada suprantu, kad taip ir nepriklijavau čia jokių nupyškinimų iš lyono. o juk lyonas,
lyonas miestas gražus, lyonas kaip paryžius, tik mažesnis, truputį kaip nantas, tik didesnis. lyone labai daug laiptų ir kalnų. ir spalvotų namų, ir pačių siauriausių koridorių.
lyone yra bernachon, kuriam giesmes giedojo Mano Potencialus Sutuoktinis. su, aišku, kalouga – kalouga yra skanu (ieva, kiek vienetų tempsiesi lietuvon?), bet neapleidžia mintis, kad ir aš taip galiu, pfff.
aišku, ne dabar man savo spintoje pasigaminti šokolado nuo kakavos pupelių iki plytelės, bet tokią karamelę — pfffffff. užtat jau kurpiu planus, ką Iš Ten parsivežti kitąsyk. kaskart, kai prieš naktį skaitinėju jų lankstinukus.

dar lyone yra dvi upės. ir st marcellin*, kuris per mano šokčiojimus trypčiojimus (nuo hôtel de ville iki part dieu su kuprine ir miegmaišiu yra _daugiau_ nei trisdešimt minučių kelio lėtu pasivaikščiojimo žingsniu, užtat pasibėgiojau taip smagiai, kad dar kitądien kojas jaučiau) rankinėje susimalė ir aplinkiniams traukinio keleiviams skleidė malonų sūrinį aromatą.
dabar dar kartą pavėluotai padėkosiu ievai, kad mane tenais priėmė – slapčiomis! – ir apvedžiojo ir maitino ir viską. ir davė pakepti, ir dar filmų rodė.

kalbant apie, šį savaitgalį šelmiškai susimirkčiojome su kaimyne linda, dar pasigriebėm už parankės uli ir kepėme sausaines – pasirodo, kažin koks vaikinas iš mūsų bendrabučio turi orkaitę, kuri švyst ir atsirado penkiolikos metrų atstumu nuo manęs. tad taip ir buvo: toks visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, kada šiaurės rytuose – imbieriniai, šiaurės vakaruose – avižiniai, vakaruose ir rytuose mergaitės, centre chai termosas, o prieš akis – mirgantis ekranas, žiūrėjom ensemble, c’est tout.

visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, tada julės mintys susijaukia, galvoje dar didesnis bordel, ir kaip išsigelbėjimas boluoja atostogos-po-dviejų-savaičių, gerai-po-pusantros.

* – jei nesilaikyčiau griežtų pavadinimo reglamentų, šis juodraštis vadintųsi “kiek nuorodų į deivio tinklaraštį galima sutalpinti viename įraše”. gal taip ir pavadinsiu.

žvilgantys imbieriniai sausainiai
4 šaukštų stambaus rudojo cukraus sausainiams apvolioti
2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. druskos
3 a.š. malto imbiero
2 a.š. malto cinamono
1/2 – 1 a.š. quatre épices
1/2 st. neutralaus aliejaus
1/4 st. melasos ar dirbtinio medaus
1/4 st. sojos pieno
1/2 st. cukraus (gal šiek tiek daugiau – originaliame recepte siūlo naudoti stiklinę, bet oi oi NE)
1 a.š. vanilinio cukraus

įkaitiname orkaitę iki 180oC, kepimo skardelę išklojame sviestiniu popieriumi, o rudąjį cukrų suberiame į lėkštę.
dideliame subenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius, druską ir prieskonius. kitame dubenėlyje gerai išmaišome aliejų, sojos pieną, melasą, cukrų bei vanilinį cukrų. gerai išmaišome miltų mišinį su skysčiais, išminkome. formuojame sausainius, juos apvoliojame cukruje ir paplokštiname, dedame ant skardelės didokais atstumais (šitie sausainiai mėgsta plėėėėstis!) ir kepame kokias dešimtį minučių – tiesa, viskas priklauso nuo sausainių dydžio. išimti reikėtų tada, kai sausainiai jau bus pasiformavę, viršus gal šiek tiek suskilinėjęs, tačiau paliesti bus vis dar minkštučiai, mat išėmus iš orkaitės, sausainiai nepaliauja kepę dėl karščio, sklindančio nuo skardelės.
nuo popieriaus nuimame visai ataušusius. teoriškai. praktiškai tai ne ,)

adaptuota iš vegan with a vengeance.

sveikuoliški avižiniai sausainiai
250 g avižinių dribsnių
125 g rupių miltų
150 g cukraus
50 g razinų
50 g džiovintų slyvų
50 g džiovintų kokoso drožlių
50 g kepintų žemės riešutų
žiupsnio druskos
1 1/2 a.š. cinamono
1 1/2 šaukštelio malto imbiero
1/2 a.š. kepimo milltelių;
200 ml aliejaus (geriausia – kokio nerafinuoto saulėgrąžų, bet mes naudojome rapsų)
150 ml vandens

orkaitę įkaitiname iki 190oC, išklojame skardeles kepimo popieriumi.
sumaišome visus ingriedientus, išskyrus aliejų ir vandenį. supilame aliejų ir gerai išmaišome. po truputį pilame vandenį, kol gauname tirštą, standžią tešlą – mums prireikė truputį daugiau nei tiek, kiek parašyta recepte. paliekame pastovėti 10-15 minučių (tada ištirpsta cukrus, druska ir išbrinksta miltai). išmaišome, formuojame norimo dydžio sausainėlius, dėliojame skardose ir kepame.. priklausomai nuo sausainių dydžio – jei didesni, prireiks ir 20 minučių, bet mūsiškiai buvo gatavi jau po 10.
geriausia išiminėti ataušusius – šilti labai birūs. tačiau.. taip.

pagal jogos mitybą.

i’ve got a plan, you know, i’ve got it all worked out

matijas — Sat, 21 Nov 2009 20:47:56 +0000

ar jūs dar prisimenat vasarą lietuvoj? aš prisimenu – tokia skausmingai laiminga vasara man dabar atrodo iš toli, iš nuolat lyjančio edinburgo. visi draugai lieka mano sapnuose, mes ten geriam, valgom, bėgam iš kalėjimų, važinėjames dviračiais ir juokiames. nesapnuose kartais mus aplanko benas, mantas, meška ir tomas, o tada tai būna tikro ir tikroviško juoko mūsų virtuvėj, kai mes su gyčiu pusryčiaujam surastais keksiukais ir pyragais ir geriam pu erh, kurią jam atsiuntė mama iš vilniaus.

bet šįkart aš laiminga. aš jau turiu darbą mažoj kavinukėj prekybos centre. tiesa! ne virtuvėje, bet viskas taip suplanuota: pagaliau po dvieju mėnesių bandymo įsibrauti į škotišką virtuvė aš aprimau ir nusprendžiau, kad pirmai pradžiai užteks darbo, kuris apmokėtų mano ir g brangų butą, ir angliško įrašo cv. gal nebegalvos kitur, kad aš lenkė.

dar apie lenkus! mano visi bendradarbiai, išskyrus vadybininkę, yra lenkai ,D ir mano nuostabai visi labai malonūs ir geri, o merginos nuolat šypsosi ir man draugiškai padeda, jei aš ko nerandu. vadybininkės asistentas lenkas kalba labai juokinga anglų kalba, todėl aš jaučiuosi kaip patekusi tarp savų. yra toks juokas čia škotijoj: jei tave pavadina lenku, tai reiškia, per lėtai ir per aiškiai kalbi angliškai,D škotų žodžiai.

po to, kai susiradau darbą, visa kita irgi susitvarkė. banke iškart atidarė sąskaitą tik atėjus užsirašyti dėl susitikimo(nors prieš tai grasė pirštu, kad reikia atnešti kontraktą iš darbdavio). mano nuotaika pakilo iki pilko šlapio škotijos dangaus ir man vėl pradėjo patikti šitas oras: čia kaip nesibaigiantis ruduo, kai gali vaikščioti su storom pėdkelnėm, botais ir gražiais plonais paltukais. cha! net gytis man pradėjo atrodyti daug gražesnis, nors anksčiau aš ant jo rėkdavau garsiai. aplankiusi lenkišką parduotuvę (čia tikra tiesa, kad kartais net supermarketuose negalima rasti to, ko reikia, o lenkiškoj parduotuvėj tikrai bus) nusipirkau paprastos karčios kakavos ir iškepiau suktų ratukų iš green and black’s šokolado knygos, kurią pirkau už 3 svarus labdaros parduotuvėj.

šokoladiniai trapios tešlos sūkuriai

trapiai tešlai nr.1:

150 g miltų

1/2 arbatinio šaukštelio druskos

50 g cukraus

125 g sviesto ar margarino, iš šaldytuvo

trapiai tešlai nr.2:

125 g miltų

25 g kakavos

1/2 arbatinio šaukštelio druskos

50 g cukraus

125 g sviesto ar margarino, iš šaldytuvo

taip pat 70 g gero juodo šokolado (geriau ne konditerinio)

1. pirma tešla: sumaišyti kartu miltus, druską ir cukrų. sudėti kubeliais supjaustytą sviestą ir trinti, kol sviestas su miltais taps kaip smėlis. tada šiek tiek paminkyti, sušlapinti rankas ir keliais judesiais sulipdyti kamuoliuką (t.y. neperminkyti trapios tešlos tik!). tokį rutuliuką dėti į maišelį/plėvelę ir šaldytuvan pusvalandžiui.

2. antra tešla darosi taip pat kaip pirma, tik prie miltų reikia ir kakavą įmaišyti. taip pat į šaldytuvą sugrūsti.

3. pakapoti šokoladą drožlėmis.

4. ištraukus šviesią tešlą iš šaldytuvo, ant miltuoto paviršiaus iškočioti maždaug 1 cm storio stačiakampį. padėti ant kepimo popieriaus (bus lengviau vynioti tuomet). tada iškočioti lygiai tokį patį iš kakavinės tešlos ir uždėti tamsią tešlą ant šviesios. pabarstyti šokoladu ir susukti viską į ritinį, kurio galus suspaudžiame, kad neiškristų šokoladas. suvyniojame į plėvelę ir kišame į kamerą 15 minučių (bus lengviau pjaustyti).

5. aštriu peiliu pjaustome 1 cm storio diskais, klojam ant kepimo popieriaus ir kepam 25 minutes 165 C temperatūtroje. na, kol ta šviesi tešla gražiai auksinė tampa.

sausainiai labai riebūs (daug sviesto labai) ir kaloringi (ypač jei geras juodas šokoladas), be to, jų neliko nufotkinti, nes gytis juos suvalgė. ot!

aš dabar univero bibliotekoj,tai atskanuosiu, kaip jie atrodė.

it was something in your eyes i wanted it for myself

matijas — Wed, 21 Oct 2009 18:04:27 +0000

yra tokia gatvė. šalia mano buvusios mokyklos žvėryne. gatvės pavadinimo aš neprisimenu, o gal niekad ir nežinojau. ta gatvė eina nuo ‘iki’ iki sankryžos, kurios kampe stovi mokykla. sapnavau, kad einu ta gatve su ieva iš such’a'trip link parduotuvės. kalbu apie tai, kaip sunku edinburge, bet sapnas labai šviesus: atrodo, lyg būtų pavasaris ar ankstyvas ruduo, kai visi vaikšto su lengvais paltukais, nes orai gana šilti. einu ta gatve, o joje yra visi mano draugai. narbutis važiuoja dviračiu su feliksu ir kažką jam pasakoja (tikriausiai apie dviračius). susitinku dovilę ir dar kelias savo drauges ir suprantu, kad turiu butą žvėryne , šalia savo tėvų buto. sakau dovilei: ,,žinai, gal eime į mano butą išgerti vyno”, ir ji labai apsidžiaugia, iškart sutinka. visi toj gatvėj atrodė laimingi, visi ten buvo.

atrodo, man to labiausia ir trūksta čia: ne tik vyno, kurio neleidžiu sau pirkti, kol neturiu darbo, bet, svarbiausia, visų.

sausainiai su levandų žiedais

levandų žiedų man parvežė iš prancūzijos, bet taip pat esu mačiusi jų halės turguje, tokioj prieskonių ir alyvuogių parduotuvėje. aš neradau ir neieškojau dar tikro prancūziško recepto, bet manau, kad viskas turėtų atrodyti maždaug taip:

390g miltų

1/2 šaukštelio druskos

125 g sviesto

15o g cukraus

1 kiaušinis

1 kiaušinio trynys

1/2 arbatinio šaukšelio kepimo miltelių

1 šaukštelis levandos žiedų (kokie 5 g,manau)

1. dubenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius ir druska.

2. kitame inde išplakame sviestą, kad būtų purus. tada dedame cukrų ir toliau plakame, kol cukrus ištirpsta (kas man retai pavyksta maišant šaukštu), masė tampa puri ir balta.

3. puodelyje sumaišome kiaušinį su tryniu ir po nedidelį kiekį puodelio turinio pilame į sviestą, po kiekvieno įpilimo pamaišydami, kol sviestas susijungia su kiaušiniu.

4. tada įdedame levandų žiedu ir viską permaišome.

5. galiausiai persijojame miltus į sviestą ir maišome labai trumpai – tik kol susijungia.

6. tešlą daliname į dvi dalis, suformuojam cilndrus (nieko tokio, jei tešla šiek tiek trupa – po to ji sulips), cilindrus vyniojame į plėvelę ar kokį maišelį ir dedame į šaldymo kamerą 2 valandom. galima taip laikyti iki trijų dienų.

7. ištraukę tešlą pjaustome pusės centimetro diskais ir kepame, pasitiesę kepimo popierių, 180 C laipsnių temperatūroje 9 – 11 min. dėmesio! čia netinka tas ’sausainiai turi įgauti auksinę spalvą’ ar pan, nes iš tikrųjų jie tik pabalsta, jų pilvukai suminkštėja, na nebent dugnas kiek paruduoja – tada juos reikia traukti ir leisti atšalti, nes kitaip perlūš pusiau.

gaila, neturiu nuotraukos, bet sausainiai su levandų žiedais yra ypač skanūs, kvapnūs ir patys gražiausi!

we think the same things at the same time we just can’t do anything about it

rusvaplaukė — Sun, 17 May 2009 16:28:32 +0000

per lietuvos radijo pirmą programą šįryt grojo karma police, ir atgimė visos tos vasaros su visais tais kvapais ir patvoriais ir be buteliavimų, ir kaip mes šypsodamosi gulėdavom pievose, (taip, pievose, ne purvynuose!!!) klausydamos louis louis, only music is the answer // every living being is a dancer.

ir atrodo, it vėl mylėtume viena kitą, nū, nes pasiūlai man megztinį prieš praverdama langą ir nepyksti, kada vėl-vaikiškai-užsispiriu, kad ligi baltupių eisime pėstute. ir dar todėl, kad žiūrime kažin kokius paršiukiškus filmus su VisaisMūsųDraugais ir ypač – sedriku, kurį jie per anksti nužudė, ir paskiau miegame susikabinusios. labai gražu.

po visų tų atsiminimų aš toliau minkiau su močiute trapią tešlą. niekada nesupratau, kodėl ana (tešla) kvepia taip kažkaip kitaip nei kitos. ne ne, vis dar nesuprantu.

o kada tik pradėjau gaminti, močiutė porino, kaip išties nesunku esti pasigamint plikytą tešlą, kurią TaipMėgsta tėtis. tai va, todėl metas ją paskelbti. kad, žinot, kai išeisiu [išskrisiu], palikčiau vos pravertas duris, kad galėtute maitinti mano tėtį.

plikyti sausainėliai
200 g pieno ir/arba vandens
100 g sviesto
geras žiupsnis druskos
šaukštas cukraus
160 g miltų
4 kiaušiniai

perlinio cukraus sausainėms pabarstyti

užverdame pieną/vandenį su cukrumi, druska beigi sviestu, kol šis išsilydo. nukeliam nuo karščio, suberiam miltus ir grąžinam ant plytos (ugnį smarkiai sumažiname); nuplikome miltus – maišome, kol tešla sušoka į vieną gumuląm, o dugnas pasidaro toks drumzlinas (drumsti, bet grimzti), pasidengęs balta plėvele.
po vieną sumušame kiaušinius ir maišome (aš tai darau plaktuvu), kol iki galo įsimaišo; tik tada mušam kitą kiaušinį. beje, kiaušinių skaičius gali kisti (priklauso nuo kiaušinių dydžio ir panašių niekų). tešla turi būti daili, vientisa ir elastinga (va čia radau nuotraukų). beje, po keleto kartų imame suprasti, kokios konsistencijos turi būti tešla. svarbu: jei jau tešla per skysta, negalima jos ‘pataisyti’ tiesiog pridedant miltų: jei jau taip nutiko, nuplikom dar kiek tešlos (ir vėl nuo nuliaus — pienas, sviestas, verdam, plikom) ir įmaišom į per skystą tešlą.
konditeriniu švirkštu (arba tiesiog šaukšteliu) dedame tešlą į popieriumi išklotą arba riebalais išteptą skardą. jei norisi, pabarstom perliniu cukrumi. kepame 200-220oC, kol gražiai pageltonuoja, kokių 10 min.

receptas iš senų seniausių laikų rastai supermamose. autorė – bea.

i stare straight into the sun something to concentrate on

matijas — Tue, 12 May 2009 08:49:23 +0000

kiekvieną rytą nuo šiol į darbą einu pro justino laiptinę ir tai mane užpildo nepaaiškinama energija. šypsau labai daug ir žinau, kad tikrai nevėluosiu. pakeliui rūkau rūkau ir galvoju apie visas tas gražias merginas, kurios į mokyklą keliasi prieš dvylika. rytinė kava. juoda, be cukraus, be pieno.
dabar jau pakeičiau trečią praktikos vietą ir pagaliau gavau tai, ko man reikėjo: gerą geografinę padėtį, gerą darbo laiką ir puikias moteris, kurios mane kantriai pamoko, kaip daryti tą ar aną. in fact, dabar po darbo net spėju nuvažiuoti į senąjį steponą ir ten užsidirbti dar kelis pinigus juodai dienai.po to viską išleidžiu baltiems indams ir cigaretėms.

kažkada, dar balandį, buvo severijos ir evelinos – geriausių kamilės draugių – gimtadienis. kol aš sintetinau kokainą ir neturėjau laiko, julė man surado sausainių receptą ir aš juos kepiau tam išskirtiniam penktadieniui minėti. vieninteliam metuose, kuomet visiems aplink yra 18: man, tau, mantautui, severijai ir evkai, kamkei ir jos vaikinui, kuris paslapčia bučiuoja kitas.

sausainiai gražios raidelės

(kaip kad būna makaronai raidelės)

svarbiausia:

2 cups miltų

1/2 arbatšaukštis druskos

1/2 arbatšaukštis kepimo miltelių

125 g sviesto, kambario temperatūros

1 cup sugar

1 kiaušinis

1 kiaušinio trynys

1 arbatšaukštis vanilės ekstrakto ar ko ten rasit savo stalčiuose

cukraus pudros ir geros kakavos glaistui arba išsitirpinkite šokolado

1. dubenėlyje sumaišome: miltai + druska + kepimo milteliai.

2. į didesnį dubenį dedame atšilusį sviestą, imame medinį šaukštą ir sviestą minkom ir sukam kol jis tampa kremine mase. dar aš dažnai įkišu trumpam tą dubenį į orkaitę ir tuomet sviestas dar labiau aptirpsta ir jį lengva išsukti.

3. į sviesto masę suberiame cukrų ir — čia yra svarbiausia dalis — toliau sukam sviestą mediniu šaukštu, kol jis gerai išsiplaka, pasidaro baltas ir purus. bet kai aš sakau baltas, aš tai ir turiu minty – nebandykit praleisti tokio žingsnio.

4. tik išsukus sviestą iki baltumo supilami kiaušiniai (jei didinsit porciją, tai kiaušinius pilkite palaipsniui, o ne visus iš karto) ir maišomi, kol susijungia su riebalais.

5.galima įpilti vanilės ekstrakto.maišyti.

6. tada suberiamas miltų mišinys (1) ir maišoma/minkoma kuo trumpiau – tik kol susijungs viskas į vientisą masę.

7. tada aš susukau cilindrus iš tos tešlos, įvyniojau juos į plėvelę ir padėjau į kamerą pernakt, o receptas rašo, kad galima taip juos laikyti nuo 2h iki 3 dienų.puiku!

8. ištraukus tešlą iš kameros, pjaustome norimo storio diskais, dedam ant kepimo popieriaus ir kepame 175 C temperatūroje 9 – 11 min. sausainiai praktiškai net nepakeičia spalvos, o būna balti minkšti ir tirpsta burnoje.

9. kai aš dariau raideles tai tiesiog sumaišiau cukraus pudrą su kakava ir šiek tiek vandens ir špricavau lenktomis linijomis severijai tinkančius žodžius.

the dreams in which i’m dying are the best i’ve ever had

rusvaplaukė — Thu, 19 Feb 2009 19:50:15 +0000

mano naktys paklydo kažkur tarp east london is a vampire,
it sucks the joy right out of me ir well it’s been a long time, long time now
since I’ve seen you smile. todėl basom pėdom matuoju žalgirio gatvės triukšmus, o sugniaužtas kumščiukais – laukinį oro ilgesį.

nėr pralaimėjusių, nėr.

prancūzų patiekalų savaitei nuotraukų aplanke sukrapščiau dar vieną skanumyną su daugiau nei įprasta kirčio ženklų. birūs – smėliniai – ir tirpstantys burnoje. švelniai kvepiantys sviestu ir vakarais stogo terasoje. ne veltui — prancūzų mėgstamiausi.

sablés

240g sviesto
1/2 st. cukraus
1/4 st. cukraus pudros
1/2 a.š. druskos
2 dideli kiaušinio tryniai
2 st. miltų

papuošimui
1 kiaušinio trynys
cukraus

plakikliu triname sviestą, kol tampa vientisas ir dailus. suberiame cukrus ir druską, plakame dar minutę, kol masė išsilygina, TAČIAU netampa puri. įplakame kiaušinių trynius.
smagioji dalis: supilame į dubenį miltus ir penketą kartų “papulsuojame” po keletą sekundžių. dubenį geriausia uždengti rankšluosčiu, nes kitaip, kitaip visas kambarys skendės miltuose. dabar žvilgtėrime po rankšluosčiu: jei ant dugno likę daug miltų, papulsuojame dar porąsyk. jei ne, nuimame rankšluostį ir lėtai pamaišome – lopetėle ar maišytuvu – apie 30 sekundžių, kol miltai pradingsta tešloje, o ši atrodo vientisai drėgna. Svarbu: negalima permaišyti tešlos, patartina ją liesti kaip įmanoma mažiau. galutinė tešla neatrodo graži ir sulipusi į vieną lygų gumulą – ji lieka tokia it plastelinas.
tešlą išverčiame ant lygaus paviršiaus ir padaliname pusiau. įvyniojame į maistinę plėvelę, formuodami maždaug 22 centimetrų ilgio cilindrėlį, ir šaldome bent dvi valandas – ne ne, jokiu būdu negalima praleisti šito žingsnio!! šaldytuve tašlą galima laikyti 3 dienas, o užšaldžius – porą mėnesių.
įkaitiname orkaitę iki 180oC. įklojame popieriumi.
iš šaldytuvo ar šaldiklio ištraukiame ritinėlius, juos aptepame išmaišytu kiaušinio tryniu ir apvoliojame rupiame cukruje. supjaustome 0,7-1 cm skridinėliais.
išdėliojame ant skardos ir kepame, kol aplink kraščiukus ims vos vos ruduoti – paviršius vis dar turi būti šviesus! Pasak recepto, tai turėtų trukti kokias 17-20 minučių, tačiau maniškiai buvo iškepę ir po dešimties. tad reikia pasižiūrėti pagal savo orkaitę,
sausainius atvėsiname. kad ir kaip kvepėtų švieži sviestiniai sausainėliai — vertėtų palaukti, kol jie atšąla.

Iš: Dorie Greenspan. Baking: From My Home To Yours.

like the 80s never happened

rusvaplaukė — Fri, 13 Feb 2009 12:35:00 +0000

šį rytą, leidžiantis nuo baltupių kalno, rūkas prašėsi kabinamas šaukštais.
kaip senais gerais laikais: po neišmiegotų naktų, dūzgiančia galva, besipainiojančiomis kojomis. lėtai, nors pro šalį važiuoja visi įmanomi: trisdešimt ketvirtas, kem-devintas, d. šeštas a, pen-dešimtas.

ir tada, prieš tai, po to, visada – žaisti į namus, į tobulą šeimą (tokią neskaidrią korumpuotą), išleidžiant į pasaulį tobulus vaikus, pačius gražiausius, po vaivorykštėm.

biskvitas šokolade

riebiam biskvitui
180 g miltų
203 g kiaušinių
180 g sviesto
180 g cukraus
šaukštelis vanilinio cukraus

pertepimui
307 g obuolių marmelado

glaistui
82 g šokolado

paruošiame riebų biskvitą: kiaušinius su cukrumi pašildome iki 40 oC temperatūros ir išplakame (plakame gerai – kaip paprastam biskvitui, kol tūris gerokai padidėja ir tirštėja). riebalus sumaišome su miltais ir plakame 5-10 min., kol pasidaro purūs. po truputėlį supilame išplaktą kiaušinių masę. tešlą paplakame, kol pasidaro vienalytė.
masę sudedame į riebalais išteptas ir miltais pabarstytas skardas (arba — jas galima iškloti kepimo popieriumi. kaip kam patinka.), išlyginame plonutėliu (2 mm) sluoksniu ir kepame 220 oC temperatūroje 4-5 minutes. kol biskvitukai dar karšti, atlipiname juos nuo skardos – vėliau tai padaryti bus sunku. paliekame ataušti (palikau ant cukraus pudra pabarstytų švarių rankšluosčių).
atvėsusius lakštus marmeladu lipiname po 4-5 (pasak recepto, po 4; man išėjo 5 pusskardiniai lapai, todėl lipdžiau po penkis.). viršus aptepamas plonu marmelado sluoksniu ir apglaistomas tirpintu šokoladu. kai šokoladas pastingsta, supjaustome 4,5 x 1,5 cm pločio gabalėliais. mmm.

receptas iš I. Čereškienės Miltiniai konditerijos gaminiai

january is endless

rusvaplaukė — Sun, 08 Feb 2009 07:12:00 +0000

pirmadienį vienaragiai piktai kojomis trypė žemę, ragais smaigstė orą.
dundėjo žemė ir drebėjo oras.

vienaragių maištas, tariau sau.
aplinkui krentant miltų statinėms ir obuolių dėžėms, kepiau makaronus.

makaronai makaronai. ir atrodė man – jau ilgai atrodė, nuo pat pirmojo karto, kai užuot iš orkaitės traukusi pyragėlių po du eurus, kramčiau morenginius plokštukus, o gal ir dar anksčiau,
atrodė, kad manajame sąlygų sakinyje “kai tik – iškart” lemiamą vaidmenį jie ir vaidins, na,

kai tik išeis makaronai, iškart pasieksiu Aukščiausią Gėrį
ar
kai tik išeis makaronai, iškart pabėgsiu paskui juos
ar
kai tik išeis makaronai, iškart suprasiu daugelio kintamųjų funkcijų integravimą.

ir visos kitos bėdos.

vis dar nereikia galvoti naujų vilčių ir tikėjimų.

kai tik išeis makaronai, viskas susidėstys į savas vietas.

o kol kas palovius spardo minėtieji vienaragiai. miegoti neduoda, tačiau įsiklausius aišku: morzės abėcėle beldžia tuos 20 puslapių, kuriuos pirmadienį iš pakampių surinkusi atsispausdinau “apie makaronus” .

makaronų receptas numeris vienas

100g kiaušinių baltymų (baltymus geriau atskirti bent prieš 24 valandas ir palikti kambario temperatūroje, o tada ir sverti bei naudoti)
50g cukraus
200g cukraus pudros
110g plikytų migdolų

baltymus išplakame iki putų ir palaipsniui suberiame cukrų, gauname dailiai blizgančią masę. migdolus sumalame su cukraus pudra – turėtų išeiti smulkučiai miltai. mišinį gerai išsijojame, kad neliktų didesnių riešutų gabalėlių.
migdolų-cukraus pudros mišinį suberiame į baltymus ir išsukame (pasak recepto, turėtų pakakti 50 pasukimų. vienas dėdė mane išgąsdino, masę maišydamas labai labai intensyviai, tačiau, regis, jam išėjo geriau nei man). sausainių masė turėtų būti “kaip magma” – tekanti, bet ne per skysta. ant lėkštelės išspaustas masės kauburėlis turėtų pats išsilyginti. jei masė per tiršta, reikia dar porą sykių pamaišyti.
konditeriniu maišeliu išspaudžiame maždaug 3-4 centimetrų skersmens blynukus. paliekame valandą pastovėti, kad paviršius išdžiūtų. alternatyviai galima padžiovinti plaukų džiovintuvu :)
kepame 150 laipsnių temperatūroje apie 10 minučių. atvėsiname, nuimame nuo popieriaus (man veikė toksai štai būdas: makaronus su visu popieriumi išnešiau į balkoną, ir jiems gerai atšalus tiesiog nulupau popierių nuo dugnų). suklijuojame po du.

tatai ir yra originalus receptas, paskelbtas kepėjuose be stabdžių.

pagal pirmąjį receptą – išbandytą jau antrąsyk – išėjo labai gardūs hamburgeriai. saldūs, smagiai kramtūs ir truputį panašūs į migdolinius sausainius, kurių nemėgsta a. (tačiau mėgsta mama). todėl mėginau ir antrą.

makaronų receptas numeris du

100 g baltymų
32 g vandens
134 g cukraus
134 g cukraus pudros
134 g plikytų migdolų

migdolus sumalame su cukraus pudra.
užverdame vandenį ir cukrų. tuo metu plakame baltymus iki standžių putų. sirupui verdant, nemaišome – jei apsitaško sienelės, jas nuplauname šlapiu teptuku. kai sirupas pasiekia 114-118 oC, plakdami plona srovele supilame jį į baltymus (pilame tarp šluotelių ir dubens krašto). plakame dar 10-15 minučių, kol bezė tampa kambario temperatūros.
supilame migdolus ir cukraus pudrą, gerai išmaišome. man masė buvo gerokai per tiršta, todėl įmaišiau dar šiek tiek baltymų – neplaktų – ir keletą lašų vandens. masė turėtų būti tokia kaip ir gaminant makaronus pirmuoju būdu.
o toliau – viskas taip pat: išspaudžiame blynelius, leidžiame padžiūti ir kepame.

šitų makaronų šaltinio neberandu – slėpėsi kažkur eGullet forumuose.

šitie pernelyg išždiuvo – liko tik šarvai be jokios dvasios. tačiau (!!!) jiems ėmė dygti pėdutės. mamai pravėrus orkaitę, užplūdo didis džiaugsmo priepuolis. pasirodo, įmanoma.

tiek vienus, tiek kitus pertepiau karameliniu-šokoladiniu kremu: pašildžiau penketą šaukštų likusio karamelinio padažo ir įmaišiau trečdalį plytelės šokolado.