Kepykla nr. 5

kiekvieną rytą ties ausimi skamba so weit.
žadina maždaug tiek pat kiek suki dakara. bet nuteikia pačioms ramiausioms dienoms.
dienomis tuo ir gyvenu – ramumu. jokio skubėjimo. nuolaidžiavimai sau. ramus sėdėjimas be darbų. ilsė–

dar kartais laukimu:

pieštukais a4 lapuose brėžiant Būsimo Kalendoriaus linijas, viskas atrodo taip greitai! – žiū, vasaris jau visai ant nosies, trys savaitės betmeno peržiūrų, strykt, o dabar ir balandis, rožinėm-violetinėm-rausvom kreidukėm spalviname pasirinktus kvadračiukus, o kas tada telieka, ogi nieko, tik sesija per savaitę, ir vasa–

žemės kvapas, žemės kvapas. vasarą skaitysime kokį nors granauską, skaitysime jį iš vilnijančių lietuviškų rugių palei kelią, iš lietuviškų debesų, užvertus galvą sodo pievoje, iš lietuviškos jūros bangavimo ir smilčių, pribyrančių į batus; nuraškysime su pirmaisiais pomidorais, drauge su mėlynėmis gainiosime po saldų pieną.

nes reikia tiek nedaug, kad imtų blizgėti akys ir iš toli toli, ant pilko lauko, užuostum donelaičio girios alsavimą. ir tada –
žiupsnis tikrumo,
žingsnis pa(si)tikėjimo,
pakylėjimo trupiniai.

kepto baklažano salotos su ožkos sūriu
salotos (smagiausia – kelių spalvų!)
pusės šviežio pomidoro
kelių riekelių baklažano
gabalioko ožkos sūrio (naudojau šį)
aliejaus
džiovintų bazilikų, raudonėlių, čiobrelių

salotas nuplauname, nusausiname ir sudedame lėkštėn. pomidorą nuplauname, supjaustome ir sudedame ant salotų. truputukyje aliejaus apkepiname baklažano riekutes ir dar šiltas išdėliojame greta. užbarstome smulkinto ožkų sūrio, apibarstome prieskoninėmis žolelėmis ir apšlakstome aliejumi. nusigriebiame gabalioką traškios duonos, valgome sparčiai (kol baklažanas neatšalo!), bet baisiai mėgaudamiesi (mat nežmoniškai skanu). mintyse dėkojame bri.

pagal tastyart receptą.

dictaphone yra mano naktys ir mano naktys yra dictaphone.
ir klausydama nebeatskiriu – ar čia lietus, ar vėjas, ar ausinės,
ar mano traškantys pedalai,
ar koks persekiotojas iš už medžio.

tokiu metu pernai mon. į paskaitas ėmė nešiotis mandarinų. – penktadien’ koridorium pro šalį pralėkė tokio oranžinio kvapo debesėlis, ir aš tiesiog nebeatsilaikiau.
ir naktį prie pilies mačiau mergaitę – su akiniais, plazdančiu palteliu. ką jūs ką jūs. taip, mon., čia tau gyvas priekaištas ir meilės laiškas vienam’!

kopūstų ir kitų daržovių kotlečiukai
2 didelės bulvės
2 st. tarkuoto kopūsto,
1/2 st. tarkuotų morkų
1/4 st. lęšių -> užmerkiame nakčiai, o tada gerai išverdam
2 svogūnai
1/2 a.š. kumino
1/2 a.š. aitriosios paprikos pastos
1 raudonas saldusis pipiras
2/3-1 st. manų kruopų
aliejaus
druksos

bulves išverdame ir sutriname į košę.
aliejuje apkepame kuminą, kol pakvimpa. sudedame svogūnus, aitriosios paprikos pastą , pjaustytą saldųjį pipirą. pakepiname, kol svogūnai suminkštėja. sudedame likusias daržoves bei virtus ir trintus lęšius ir pakepiname, kol viskas pasidaro minkštai ir gražu – kokį septynetą minučių. suberiame manų kruopas, uždengiame ir paliekame šiltai.
sukrečiame trintas bulves, gerai padruskiname. formuojame kotlečiukus ir kepame aliejuky.
valgome su raudonu padažu, bulvių koše ir saločikėm.

kopūstinės salotos, kokias valgydavom ant mifo laiptų pavasariais
kopūsto
morkos
saldžiųjų pipirų
druskos
pipirų
aliejaus
acto

kopūstą supjaustome smulkiais šiaudeliais, sutarkuojame morką, smulkiai supjaustome saldųjį pipirą. užberiame druskos. viską gerai pamaigome, kad imtų skirtis kopūsto sultys. paliekame pastovėti kokį dešimtį minučių. užberiame kiek pipirų, įpilame aliejaus, acto, išmaišome, skanaujame.

kokletukus nusižiūrėjau iš vegio.

kiekviena anglų paskaita man suteikia vis daugiau džiaugsmo. rašome štai, pavyzdžiui, oficialų laišką – atsakymą į skundą, ir klausia dėstytojas – “vaikai vaikai, tai ką pirmiausia laiške reikia parašyti?” – “hello”.
ir kiekvieną sykį stuburu vis dar bėgioja šiurpuliukai, kai išgirstu [evy] (heavy) – tarsi savo drabužių spintoje turėčiau pasislėpusį eric ripert.
dėstytojas sako, “too bad so sad yo’ dad”, taip pat “goody goody” ir dar mums pasakoja, kaip windows nebuvo pirmoji operacinė sistema – tiesą, priešingą daugelio bendrakursių įsitikinimams: sako jie, kad kompiuteriai prasidėjo nuo windows 95, o prieš tai vyravo pirmykštis chaosas; dėstytojo paraginti mintyti, atkapsto, kad prieš windows buvo windows 3.1.
jis žiūri į mane ir klausia, “julie, o tu ar žiūri į monitorių, kai taipini tekstą?”-”nebežiūrėdavau,-sakau,-bet tada atvažiavau į prancūziją ir pradėjau painioti M ir kablelius, a ir q.”. jis užjaučiančiai palinguoja galva.

sunkiausia tačiau yra universitete: taip taip taip rinkti tekstą klak klak klak klak ir įgusti, per peniolika minučių pirštai persiorientuoja ir link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta, tik su riestiniais skliaustais tenka truputį daugiau pavargti; o pargrįžus chez soi naujos bėdos, nes pirštai link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta.

- – - penktadienio anime peržiūroje bandžiau įsivaizduoti šalia sėdinčiius du su ausytėm. – -

egliškos salotos
- nes jos man žiauriai priminė Eglę, ir tada atsiminiau – senų senovėje, kai rokforo ir kriaušių derinys dar galėjo pasirodyti mažumėlę keistas, jį atradau Žaidimų Aikštelėj.
salotų lapų
kriaušės
gabalioko stipresnio skonio balto (t.y., ne parmezano kokio – anas irgi puikiai tiktų, bet kita koncepcija) sūrio: išbandžiau ir su rokforu, ir su šviežiu avies sūriu su žalumynais
graikinių riešutų
aliejaus
citrinų sulčių
rudojo cukraus
žiupsnio druskos

kriaušę išdorojame: supjaustome skiltelėmis ir išimame sėklalizdžius. nepridegančioje (pavyzdžiui, teflonu dengtoje) keptuvėje apkepiname kriaušes iš abiejų pusių, kol truputį paskrunda (karamelizuojasi?), bet neištęžta – todėl geriausia tai daryti nustačius pačią kaitriausią ugnį.
padažui sumaišome aliejų, citrinos sultis (puikiai tiktų balzaminis actas, kaip kad naudoja Eglė, bet maniškis pasiliko namuose), rudąjį cukrų, druską. sumaišome plėšytus salotų lapus, kriaušes, graikinius riešutus ir sūrį – po truputėlį visko paliekame viršui apdėlioti.
valgome su traškia šviežia duonele (arba “duonele” – bagete, pavyzdžiui .)).

kitaip nei įpratusi, ant vokų tvarkingai užrašau atgalinį adresą. naktimis nemiegu. naktimis rašau laiškus, laiškus pasiunčiu į keturias pasaulio puses, laukiu sugrįžtančių paukščiais.
pas mus jau šalnos ateina, šiandieną teko timptelėti atraitotas rankoves ir apsimuturiuoti skara ligi ausų galiukų, ir temsta anksti – aštuntą valandą prieblandos zona, grįžti namo verčiau nebe per parką, o gatve, nors palei gatvę nėra žibintų, palei gatvę kelias kiek ilgesnis ir ten nekvepia šviežiai prikritusiais lapais.
šiandieną regėjau moteriškę, prie MifoMedžio prisirinkusią maišelį vaisių ir juos godžiai valgančią, ak, galvojau, gal pasiprašyti kokio, ir grįždama namo mačiau, kaip jau tamsėja figos.
dokumentinis studentų filmas apie nantą rodė jo turgų žiemą, kone kalvarijos, ‘ponia, čia tikras krištolas, pigiau negausit, parduotuvėje už tokią penkioliką eurų paklotumėte, o čia gi tik sentimai, penki eurai, ponia’, bet išgąsdino mane tie žieminiai paltai ir vilnonės pirštinės, mane, atsivežusią tik tris poras sportukų, baskečių, ta prasme, dar gąsdina lietus, pirmadieniui antradieniui žadamas, ir dar tikimybių kontrolinis – visi pasaulio liūdesiukai.
juk žinome: rudeniop aš darausi be galo melancholiška, rudeniop ir dar praėjus pusantro mėnesio nuo paskutinių tikrų Kalbėjimų, ir dar ta vidurio amžiaus krizė, dievaži. ir tik nantas, nantas, nantas toks nuostabus miestas, galvoju kas vakarą grįždama namo, mama, help me to live.

dvigubai brokoliška kynva
3 st išvirtos kynvos
5 st smulkiais žiedynėliais pjaustytų brokolių

3 skiltelės česnako
2/3 st smulkintų kepintų migdolų
1/3 st tarkuoto Parmigiano-Reggiano (arba, lietuviškai, “džiugo”)
2 geri žiupsniai druskos
2 v.š. citrinos sulčių
1/4 st alyvuogių aliejaus
1/4 st grietinėlės

priedų: šviežio baziliko arba pjaustyto avokado arba ožkos sūrio arba fetos

į verdantį [puode] vandenį suberiame brokolius ir apverdame kokią minutę – jie neturi išvirti! nukošiame, perplauname šaltu vandeniu (juk žinome, jog jie net ne vandenyje būdami vis dar verda!).
pagaminame brokolių pesto: smulkintuvu sutrinam 2 st apvirtų brokolių, česnaką, 1/2 st migdolų, sūrį, druską, citrinos sultis. įvarviname alyvuogių aliejaus, grietinėlės ir maišome iki vientisos masės. aš gi padariau štai taip: į pusę masės supyliau alyvuogių aliejų ir grietinėlę, o likusią pusę pasilikau tiesiog pakramsnojimui, ne salotoms: nagi nerealiai skanu!, tikrai tikrai, po pirmo šaukštelio teliko taip numatytai užsimerkti, atsilošti ir viską užmiršti.
prieš pat patiekiant sumaišome kynvą, likusius brokolius ir pusę pesto. pagal skonį pridedame ŠioBeiTo: druskos, citrinos sulčių, pesto. ant viršaus užbarstome likusius migdolus ir – jei norisi – kitų priedų.

pagal 101 cookbooks.

kvaili sekmadieniai. patys kvailiausi – sekmadienių vakarai!
sekmadienio dienas galima aprašyti, nes jomis skanaujame franciją, trupinėlis po trupinio.

esmė tokia: čia.parduotuvės.nedirba.sekmadieniais.
maksimos tauta, kreipiuosi į tave: čia parduotuvės nedirba sekmadieniais, ir tikriausiai – neduok dieve, šitokia gėda! – švenčių dienomis.
išskyrus nebent ūsuotų arabų išlaikomas mažutes épicerie, n’est-ce pas?

tačiau prancūzai neliūdi, tikrai, ir ko čia liūdėti.
praėjusį savaitgalį tariau, jog sekmadieniais čia visa išmiršta, tik parkų keliukais vis prabėga uolūs sportininkai ar šeimynos trupina gulbėms.. baguettes, žinoma. tiesa paprastesnė: sekmadieniais gyvenimas vyksta turguje. taip taip, turguje sunku praeiti, nes žmonės su pintinėmis ir krūvomis maišų; ir turguje (žavus netikėtumas!) tenka palaukti, mat pirkėjai (žavus netikėtumas!) pirmiau pasidalina su prekiautojais atostogų įspūdžiais ir tik tada taria – man vieną batavia, ryšulėlį morkų, taip, nupjaukite lapus, ir melioną, taip, melioną savaitės gale valgysime, ai, duokit du, vieną šiandienai, vieną savaitės pabaigai. (va va, ir tada nereikia berniukams iš kavos tirščių spėti, kuris gi arbūzas bus raudonesnis) paviljone perkame naminį šviežią sviestą ir jogurtą. pavydžiai nužiūrime sūrių šaldytuvus (nes žinome, jog roquefort‘o gabalėlio, to iš vakar, tik vienam sykiui ir tepakako).

ir lietinių pardavėjus.

ir kokie tie žmonės gražūs, visi be išimties. kaltai besišypsantys septyniolikmečiai, nelygiai pjaustantys salierų galvas (šalyje, nukirsdinusioje karalių, tai neatleistina) ir japoniškame sode (žiū, turim laisvą pusantro hektaro salą vidury miesto, tai davaj padarom japonišką sodą, ir bambukų dar prisodinam) priešpiečiaujančios šeimos. prancūzija, prancūzija, ak, kaip noriu pamerkti tavin pavargusias pėdas!

šitą vakarą galvosiu apie saulę virš eifelio bokšto.
tada mažiau bijosiu rytojaus.

šparaginių pupelių salotos
pora didelių saujų šparaginių pupelių
keletas pomidorų
diiiidelė sauja skrudintų lazdyno riešutų
jei norisi – kokių salotų, pavyzdžiui, frisée ar rucola

1 v.š. riebios grietinėlės
2 v.š. alyvuogių aliejaus
žiupsnis druskos
šviežiai maltų pipirų
1 v.š. citrinos sulčių
šaukštelis medaus
0.5 a.š. prieskoninių augalų mišinio
žiupsnis baziliko

užpilui viską sumaišome .)
pupeles blanširuojame – užverdame didelį puodą vandens, tada į jį sumetame pupeles (prieš tai nukarpome galiukus!), verdame kokias 3-4 minutes, jei norime traškių. man patinka labai labai išvirusios, minkštos, tai paverdu ilgiau – žo, ap/iš-verdame taip, kaip mėgstame. atvėsiname šaltame vandenyje ir nusausiname.
pomidorus supjaustome gabalėliais (arba tiesiog naudojame vyšninius pomidoriukus ir apsimetame besą paryžiečiai). sumaišome pomidorus, pupeles ir stambiai kapotus riešutus. užpilame padažu ir greitai greitai patiekiame.

idėja labai labai adaptuota iš 101cookbooks.