Kepykla nr. 5

žaviausia rytais – kai ties žaliuoju tiltu visi troleibusai autobusai atveria savo duris (nepaisydami fuckfuckfuckcold minus dvidešimt), o žmonės it per lietuvių liaudies žaidimus laksto ieškodami to vienintelio, nuvešiančio į kitą miesto galą ar tiesiog — 200 metrų toliau nei tas, iš kurio ką tik iššoko.

ne menkiau smagu, kai važiuojant įsivaizduojamu transportu į apspjautąjį egzaminą, ausyse atsitiktinis albumas klausia – ‘are you hoping for a miracle?’. ne, mielasis, not anymore.

jie įvykdavo tik atsitiktinai.

besan laddu

350 g sviesto
400 g avinžirnių miltų
2 v.š. tarkuoto kokoso
4 v.š. pjaustytų graikiškų (ar kokių kitokių; skaniau kepinti – lazdyno, anakardžių, migdolų)
1/2 a.š. šviežiai maltų kardamono sėklų arba 1 a.š. malto cinamono
250 g cukraus pudros

keptuvėje ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą. maišydami supilame žirnių miltus. maždaug po 15-20 minučių jie turėtų pakankamai apkepti: patamsėti, imti skleisti riešutų kvapą ir prarasti žirnišką skonį. be to, masė pasidaro blizgi ir vientisesnė, atrodo it skystėjanti. kai miltai pakankamai apkepa, supilame prieskonius ir riešutus, pakepiname dar porą minučių. nukeliame nuo ugnies ir supilame cukraus pudrą. labai gerai išmaišome ir paliekame pravėsti.
kai mišinys atvėsta (sakoma, tiek, kad galima būtų kočioti rankomis; aš palaikau dar ilgiau, kad masė pakietėtų ir išlaikytų formą), suvoliojame norimo dydžio rutuliukus. o jeigu tiesiog tingisi – masę paskleidžiame ant skardos ir supjaustome kvadratėliais arba rombais.

Priskanavusi jų per atvirdangį, susiradau Harė Krišna vegtariniuose valgiuose.

close your mind, close your mind, kartojo pernai mon., o šįmet stoviu prie lentos ir nieko nerašau of the top of my head, nes diktuoja man ne vidinis balsas ar a beautiful mind, o mielasis ponaitis k. (beje, jakobianas pavadintas pagal karlą gustavą jakobą jakobį. kone jonas jonaitis.)

prisimindama mokyklinį chemijos kursą, geriu imbiero sirupą su citrina. aš tiek k. mergaitė, kad net skauda.

tik kitąsyk jo paklausiu, kodėl gi negerai jonažoles gerti. ir kai jis pasakys, kad reikia priežastis šalinti, o ne pasekmes, aš vidutiniškai ironiškai purkštelsiu.

kristalizuotas imbieras

0,5 kg imbiero
0,8 kg cukraus (ir dar daugiau, jei imbierą norėsime apvolioti cukruj)
1 l vandens
žiupsnis druskos

imbierą nulupame (patogiausia tai daryti kokiu aštresnę briauną turinčiu šaukštu) ir supjaustome plonomis riekelėmis. užpilame vandeniu ir verdame dvidešimtį minučių.* supilame cukrų bei druską ir verdame, kol sirupas pasieks 106C (225F) temperatūrą. (verdant be termometro: pirma, tai užtruks, na, 20-40 minučių, tikrai ne penketą ,} antra, imbiero gabalėliai taps skaidrūs; trečia, sirupas blizgės ir bus tirštokas – kaip skystas medus).

jei imbiero gabalėlius norime laikyti sirupe, paliekame juos atvėsti pernakt.
jei norime juos apvolioti cukruje, gerai nuvarviname sirupą, kol šis dar šiltas (taip paprasčiau), o pravėsusį imbierą apvoliojame cukruje ir leidžiame apdžiūti pernakt. tada nusijojame cukraus perteklių.

kas dar smagiau – gaminant lieka apsčiai sirupo, kuris tokiomis niūriomis žiemomis, sumaišytas su citrina ir karštu vandeniu, gelbėja nuo šlapių kojų ir prasegtų paltų sukeltų ligų. be to, jo gardu užsivarvinti ant blynų ar įmaišyti į kakavą. likęs nusijotas cukrus irgi kiek įsigeria imbiero kvapo, todėl tinka visur, kur norisi truputėlio ‘kažko kažko’ – į tą pačią kakavą ar sausainius.

* – david lebovitz siūlo vandenį, kuriame apverdame imbierą, nupilti. aš tačiau taip dariau tik pirmąsyk, kad imbieras – o ir jo sirupas – išlaikytų kuo daugiau imbieriškojo gėrio. jei aštresnis prieskonis nepatinka, apvirus imbierą reikėtų gabalėlius užpilti švariu vandeniu ir tik tada berti cukrų bei druską.

radau pas Davidą Lebovitzą – dėdę, kuris kepa sausainius, daro ledus, turi KitchenAidą, mažą virtuvę, vaikiną ir langą, per kurį matyti Eifelio bokštas – taip, būtent, yra tobulas vyras ,}*

tai buvusi puota.

tą vakarą mes buvome didesni už padmą ir už tomą, nes kai lėkštėse radome amuse-bouche, tai ir buvo amuse-bouche, o ne įdarytas arbūzas.

ir apskritai — mes jau tokie dideli, tokie dideli: turime kviestines vakarienes, kur aplink mus strykčioja pačios gražiausios šeimininkės, ir vakarienė iš penkių patiekalų. ir net kečupo prie makaronų nebėr.

nesakyk, a., top chef mus šio to išmokė. pavyzdžiui, shot‘ų stiklinaitėsna pilti tik mėtinių-šokoladinių ledų kokteilius, o ne pertrintas sriubas.

* * * * * * * * * *
* * * * * * * * * *

šįmet gruodžio gimtadieniai vienas už kitą nuostabesni; kažkas tokio magiško.

o rūtai padovanojau rožines megztas balerinos kurpaites ir irisų. pačių minkščiausių, pačių šviežiausių.

minkštučiai irisai
1 st. riebios grietinėlės
5 v.š. nesūdyto sviesto
1/4 a.š. maltų vanilės ankščių arba vanilės lazdelė – tokiu atveju ją perpjauname pusiau, išimame sėklas, o pačią lazdelę supjaustome gabalėliais
1/2 a.š. druskos
1 1/2 st. cukraus
1/4 st. šviesaus kukurūzų sirupo
1/4 st. vandens

pasiruošiame 20×20 cm formą – dugną ir šonus išklojame kepimo popieriumi, o tą šiek tiek patepame aliejumi.
viename prikaistuvyje užverdame grietinėlę, vanilę, druską ir sviestą; nukeliame nuo karščio.
kitame inde sumaišome cukrų, kukurūzų sirupą ir vandenį – šis indas turėtų būti didesnis, mat į jį pilsime ir grietinėlę. kol cukrus ištirpsta, kaitiname maišydami. mišinius užvirus, nebemaišome, o tik palengva kraipome puodą į šonus. kaitiname, kol karamelė įgaus švelniai auksinę spalva (man tai nutiko, jai pasiekus maždaug 340-350 laipsnių Fahrenheito). atsargiai įmaišome grietinėlę (žinia, su ištirpintu sviestu, druska ir pamirkusia vanile – jei dėjome visą lazdelę ar, veikiau, jos gabaliukus, juos reikia išgriebti) ir verdame, kol karamelė pasieks 248 laipsnius fahrenheito (aš viriau, kol pasiekė 245, bet kitąsyk tikriausiai lauksiu ir 250, mat irisai išėjo lipnoki. aišku, nelipnių irisų nebūna – juk tada jie plombų netrauktų; tačiau šie man kiek per minkšti). supilame į formą ir leidžiame atvėsti. atvėsusius pjaustome gabalėliais ir vyniojame į dailų popierių.

Aptikau čia.