– triufelių gaminimo (ne)stebuklais jau dalinausi, šįkart čia tupi
* pieniško šokolado triufeliai su karamelizuotais žemės riešutais, pasivolioję kapotuose kepintuose žemės riešutuose
* smarkiai juodo šokolado triufeliai su romu, karamelės gabalėliais ir kepintu migdolo riešutu viduje

– antros dėželės turinys –

200 g į trupinius sumaltų damų pirštelių – padaliname į dvi dalis, pusiau
200 g smukiai sukapoto baltojo šokolado – irgi išdaliname pusiau

// abu labu daliname pusiau tam, kad vienu ypu pasigamintume dviejų rūšių saldainių! priedų kiekiai – tai vienai padalintai pusei, tai yra, 100 g trupinių plius 100 g šokolado

saldainėkams su romu
3-4 v.š. romo

prieskoniniams saldainėkams
1 a.š. cinamono
1/2 a.š. prieskonių mišinio meduoliams
2-3 v.š. grietinėlės

gaminame paprasčiau nei paprastai: atsargiai (puode, įtaisytame virš kito puodo su vos verdančiu vandeniu ir nuolatos maišydami) ištirpdome baltąjį šokoladą. jį kartu su kitais priedais supilame į trupinius. išmaišome ir formuojame saldainėkus. pasak originalaus recepto, masę reiktų palaikyti šaldytuve pernakt, bet taip padarius pirmąsyk, ji išsausėjo ir sustingo į kaulą, tad šiandien buvau gudresnė ir rutuliukus formavau iškart.

idėją nukniaukiau iš palachinka saldumynų sąrašioko, mano numeris penktas, jei tapsiu mis pasaulis, norėčiau taikos ir kad nebūtų bado.

mano garbanoms patinka nanto saulė. jos patiki, kad vasara, ir dažosi sruogomis.

juodojo šokolado triufeliai su romu
240 g juodojo šokolado (naudojau 64% kakavos)
120 ml riebios grietinėlės
gero šliūksnio romo
kakavos triufeliams apvolioti

pieniško šokolado triufeliai su karamelizuotais sūdytais riešutais
240 g pieniško šokolado (naudojau 40% kakavos; galima maišyti “paprastą” pienišką šokoladą su “nesmarkiai” juodu)
100 ml riebios grietinėlės
poros saujų riešutų (žemės ar migdolų ar lazdyno)
cukraus (pagal masę – maždaug tiek pat kiek riešutų)
gero žiupsnio druskos
saujos kepintų riešutų (tokių pačių kaip ir įmaišalui); sumalti iki smulkių miltų

karamelizuotiems riešutams viską dariau taip pat kaip čia, tik karamelizuodama dar įbėriau sveiką žiupsnį druskos.

triufeliams šokoladą smulkiai sukapojame. grietinėlę pakaitiname (beveik) iki virimo. užpilame ant šokolado, leidžiame kiek pastovėti, išmaišome šluotele. įmaišome priedus – šiuo atveju, arba romą, arba riešutėlius. leidžiame atvėsti (o atvėsusią masę galime kišti šaldytuvan).
kitą rytą formuojame triufelius – masę paliekame kambario temperatūroje, o tada kabiname ją šaukštu, voliojame rutuliukus (arba ne – kad būtų kaip tikri neformingi triufeliai), metame juos į kakavą arba riešutų miltus. apvoliojame ir, jei norisi, papuošiame kokiais riešutais ar kavos pupelėmis.

—> —> —>

čia ne visai tradicinis receptas – tradiciškai reikėtų dėti kiaušinių baltymus, tačiau patikimam tinklarašty perskaičiau tokį variantą, ir pabandžiau. be to, kai daroma su baltymais, kadangi jie neapdorojami termiškai, truputį baisu laikyti kambario temp. ilgesnį laiką.

240 g migdolų nuluptomis odelėmis (migdolus užpilame verdančiu vandeniu, uždengiame, paliekame porai minučių, tada po vieną du traukiame iš vandens ir paprastai nulupame)

1 3/4 st. cukraus pudros

1 v.š. migdolų ekstrakto (naudojau tą cheminį dr. oetker, tai lašinau pamažu, nes jo skonis šleikščiai stiprus; bet jis duoda kažko tokio labai gero skonio tam marcipanui

4 v.š. kukurūzų sirupo (galima pakeisti dirbtiniu medumi, tik tada truputį atsiras spalvos; arba galima namuose išsivirti cukraus sirupą iki minkšto kamuoliuko stadijos, bet patogiau naudoti dirbtinį medų ,)) (man reikėjo truputį daugiau, pyliau iš akies, kol geriau klijavosi – dar gal kokių pora šaukštų šitokiam kiekiui migdolų)

migdolus sumalame smulkintuve/kombainėlyje (arba kavamalėje, bet nežinau, kaip ten su skysčiais..). pirmiausia migdolai pavirs į migdolų miltus; paskiau ims “sukritinėti” į tokius kaip ir gumuliukus – tada reikia nustoti malti. (mūsų kombainėlis prastai su tokiais dalykais tvarkosi, todėl iki miltų sumaliau kavamalėje, o tik tada perdėjau į kombainėlį, kad primalčiau ligi tų gumulėlių).

sudedame cukraus pudrą, migdolų ekstraktą, galiausiai – kukurūzų sirupą/ medų; maišome, kol gerai išsimaišo.

išverčiame į didesnį dubenį arba ant stalo, minkome, kol pasidaro vientisa tešla; jei ji atrodo per lipni, galima įminkyti dar šiek tiek cukraus pudros; jei per sausa – medaus/kukurūzų sirupo.

formuojame saldaines; galima įvynioti į plėvelę arba foliją ir laikyti šaldytuve, kol prireiks. vėlgi, kadangi čia nėra baltymų, tai kurį laiką gali pastovėti. tiesa (čia jau mano nuomonė), kadangi riešutuose gana daug riebalų, jie gali sugesti, todėl per amžius amžinuosius verčiau nelaikyti arba tokiu atveju kišti šaldiklin.

beje, gardu marcipanus apvolioti tirpintame šokolade (šokoladą ištirpinti su truputėliu sviesto; dar geriau būtų temperuoti), bet mūsiškiai tokios stadijos nebesulaukė.

šaltinis.

keletas kitokių paruošimo metodų: pirmas. (labai panašus, irgi be baltymų; pirmiausia pasiruošiama migdolų masė, paskiau pridedama daugiau cukraus; galima panašiu būdu daryt ir manąją versiją, nes taip galima truputį pasireguliuoti saldumo lygį (man mūsiškis marcipanas buvo truuuuuputėlį per saldus))

antras. (su baltymais, tačiau migdolų skonis, manau, silpnesnis – nėra jų ekstrakto)

trečias. (analogiškas; tik čia cukraus kiekis truputį mažesnis; čia labiau idėja, ką dar galima pasidaryti iš marcipano)

<— <— <—

ne menkiau smagu, kai važiuojant įsivaizduojamu transportu į apspjautąjį egzaminą, ausyse atsitiktinis albumas klausia – ‘are you hoping for a miracle?’. ne, mielasis, not anymore.

jie įvykdavo tik atsitiktinai.

besan laddu

350 g sviesto
400 g avinžirnių miltų
2 v.š. tarkuoto kokoso
4 v.š. pjaustytų graikiškų (ar kokių kitokių; skaniau kepinti – lazdyno, anakardžių, migdolų)
1/2 a.š. šviežiai maltų kardamono sėklų arba 1 a.š. malto cinamono
250 g cukraus pudros

keptuvėje ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą. maišydami supilame žirnių miltus. maždaug po 15-20 minučių jie turėtų pakankamai apkepti: patamsėti, imti skleisti riešutų kvapą ir prarasti žirnišką skonį. be to, masė pasidaro blizgi ir vientisesnė, atrodo it skystėjanti. kai miltai pakankamai apkepa, supilame prieskonius ir riešutus, pakepiname dar porą minučių. nukeliame nuo ugnies ir supilame cukraus pudrą. labai gerai išmaišome ir paliekame pravėsti.
kai mišinys atvėsta (sakoma, tiek, kad galima būtų kočioti rankomis; aš palaikau dar ilgiau, kad masė pakietėtų ir išlaikytų formą), suvoliojame norimo dydžio rutuliukus. o jeigu tiesiog tingisi – masę paskleidžiame ant skardos ir supjaustome kvadratėliais arba rombais.

Priskanavusi jų per atvirdangį, susiradau Harė Krišna vegtariniuose valgiuose.

close your mind, close your mind, kartojo pernai mon., o šįmet stoviu prie lentos ir nieko nerašau of the top of my head, nes diktuoja man ne vidinis balsas ar a beautiful mind, o mielasis ponaitis k. (beje, jakobianas pavadintas pagal karlą gustavą jakobą jakobį. kone jonas jonaitis.)

prisimindama mokyklinį chemijos kursą, geriu imbiero sirupą su citrina. aš tiek k. mergaitė, kad net skauda.

tik kitąsyk jo paklausiu, kodėl gi negerai jonažoles gerti. ir kai jis pasakys, kad reikia priežastis šalinti, o ne pasekmes, aš vidutiniškai ironiškai purkštelsiu.

kristalizuotas imbieras

0,5 kg imbiero
0,8 kg cukraus (ir dar daugiau, jei imbierą norėsime apvolioti cukruj)
1 l vandens
žiupsnis druskos

imbierą nulupame (patogiausia tai daryti kokiu aštresnę briauną turinčiu šaukštu) ir supjaustome plonomis riekelėmis. užpilame vandeniu ir verdame dvidešimtį minučių.* supilame cukrų bei druską ir verdame, kol sirupas pasieks 106C (225F) temperatūrą. (verdant be termometro: pirma, tai užtruks, na, 20-40 minučių, tikrai ne penketą ,} antra, imbiero gabalėliai taps skaidrūs; trečia, sirupas blizgės ir bus tirštokas – kaip skystas medus).

jei imbiero gabalėlius norime laikyti sirupe, paliekame juos atvėsti pernakt.
jei norime juos apvolioti cukruje, gerai nuvarviname sirupą, kol šis dar šiltas (taip paprasčiau), o pravėsusį imbierą apvoliojame cukruje ir leidžiame apdžiūti pernakt. tada nusijojame cukraus perteklių.

kas dar smagiau – gaminant lieka apsčiai sirupo, kuris tokiomis niūriomis žiemomis, sumaišytas su citrina ir karštu vandeniu, gelbėja nuo šlapių kojų ir prasegtų paltų sukeltų ligų. be to, jo gardu užsivarvinti ant blynų ar įmaišyti į kakavą. likęs nusijotas cukrus irgi kiek įsigeria imbiero kvapo, todėl tinka visur, kur norisi truputėlio ‘kažko kažko’ – į tą pačią kakavą ar sausainius.

* – david lebovitz siūlo vandenį, kuriame apverdame imbierą, nupilti. aš tačiau taip dariau tik pirmąsyk, kad imbieras – o ir jo sirupas – išlaikytų kuo daugiau imbieriškojo gėrio. jei aštresnis prieskonis nepatinka, apvirus imbierą reikėtų gabalėlius užpilti švariu vandeniu ir tik tada berti cukrų bei druską.

radau pas Davidą Lebovitzą – dėdę, kuris kepa sausainius, daro ledus, turi KitchenAidą, mažą virtuvę, vaikiną ir langą, per kurį matyti Eifelio bokštas – taip, būtent, yra tobulas vyras ,}*

tą vakarą mes buvome didesni už padmą ir už tomą, nes kai lėkštėse radome amuse-bouche, tai ir buvo amuse-bouche, o ne įdarytas arbūzas.

ir apskritai — mes jau tokie dideli, tokie dideli: turime kviestines vakarienes, kur aplink mus strykčioja pačios gražiausios šeimininkės, ir vakarienė iš penkių patiekalų. ir net kečupo prie makaronų nebėr.

nesakyk, a., top chef mus šio to išmokė. pavyzdžiui, shot‘ų stiklinaitėsna pilti tik mėtinių-šokoladinių ledų kokteilius, o ne pertrintas sriubas.

* * * * * * * * * *
* * * * * * * * * *

šįmet gruodžio gimtadieniai vienas už kitą nuostabesni; kažkas tokio magiško.

o rūtai padovanojau rožines megztas balerinos kurpaites ir irisų. pačių minkščiausių, pačių šviežiausių.

minkštučiai irisai
1 st. riebios grietinėlės
5 v.š. nesūdyto sviesto
1/4 a.š. maltų vanilės ankščių arba vanilės lazdelė – tokiu atveju ją perpjauname pusiau, išimame sėklas, o pačią lazdelę supjaustome gabalėliais
1/2 a.š. druskos
1 1/2 st. cukraus
1/4 st. šviesaus kukurūzų sirupo
1/4 st. vandens

pasiruošiame 20×20 cm formą – dugną ir šonus išklojame kepimo popieriumi, o tą šiek tiek patepame aliejumi.
viename prikaistuvyje užverdame grietinėlę, vanilę, druską ir sviestą; nukeliame nuo karščio.
kitame inde sumaišome cukrų, kukurūzų sirupą ir vandenį – šis indas turėtų būti didesnis, mat į jį pilsime ir grietinėlę. kol cukrus ištirpsta, kaitiname maišydami. mišinius užvirus, nebemaišome, o tik palengva kraipome puodą į šonus. kaitiname, kol karamelė įgaus švelniai auksinę spalva (man tai nutiko, jai pasiekus maždaug 340-350 laipsnių Fahrenheito). atsargiai įmaišome grietinėlę (žinia, su ištirpintu sviestu, druska ir pamirkusia vanile – jei dėjome visą lazdelę ar, veikiau, jos gabaliukus, juos reikia išgriebti) ir verdame, kol karamelė pasieks 248 laipsnius fahrenheito (aš viriau, kol pasiekė 245, bet kitąsyk tikriausiai lauksiu ir 250, mat irisai išėjo lipnoki. aišku, nelipnių irisų nebūna – juk tada jie plombų netrauktų; tačiau šie man kiek per minkšti). supilame į formą ir leidžiame atvėsti. atvėsusius pjaustome gabalėliais ir vyniojame į dailų popierių.

Aptikau čia.