Kepykla nr. 5

Pam param pam
Pam param
Pam
Pam
Pam
Pam.

Baltojo šokolado triufeliai su mėlynėmis
100 g baltojo šokolado
20 ml (taip taip, praktiškai šaukštas – tikrai reik nedaug!) riebios grietinėlės
saujelė džiovintų mėlynių
sauja anakardžio riešutų

Šokoladą susmulkiname ir atsargiai tirpiname vandens vonelėje (arba prikaistuvyje, įtaisytame virš kito puodo). Supilame užvirtą grietinėlę. Svarbu neperkaitinti – baltas šokoladas daug jautresnis temperatūrai (t.y., daug greičiau užsitraukia arba atsiskiria riebalai) nei pieniškas ir juo labiau juodas! Gerai išmaišome, suberiame mėlynes ir paliekame pravėsti.
Anakardes sumalame maisto kombainėliu.
Šaukšteliu kabiname šokolado masę, rankomis suformuojame dailius rutuliukus ir apvoliojame juos smulkiai maltuose riešutukuose.

Kai M. ir D. išvažiavo, pasigaminau litrą grietinėlės likerio. Ne liūdesiui skandinti (girdėjau, anas neskęsta) — M. jį labai mėgusi. Žinote, grietinėlė, pienas, katinukai (neatsispyriau).

O, kai vėsta, pagaliau galima virtuvėj volioti saldainius – nors nuo vidinės ugnies jie labai noriai tirpsta, bent jau virtuvinis plius keturiasdešimtukas jų nežudo. Va taip va.

Ferrero Rocher

100 g riešutinių vaflių
150 g lazdyno riešutų
200 g riešutinio kremo (à la Nutella; čia grynasis kiekis, kurio reikia saldainiams. Vadinasi, pirkti teks bent puskilį – žinote, ką turiu omeny)
150 g juodojo šokolado
1 v.š. rafinuoto aliejaus

Riešutus paskrudiname iki 180° C įkaitintoje orkaitėje arba keptuvėję, kol jie gardžiai pakvimpa, o odelės ima luptis. Riešutukus patriname tarp pirštų, kad nusiimtų luobelės. Saują sveikų riešutų pasiliekame įvynioti į saldainių vidų, o kitus stambiai sukapojame peiliu ar virtuviniu kombainėliu.

Vaflius smulkiai sutriname – man smagiausia buvo trinti rankomis, bet tinka ir minėtas kombainėlis ar šakutė. Suberiame riešutus, dedame riešutinį kremą (juk jo dar liko, ar ne? :}) ir gerai išmaišome. Formuojame rutuliukus, į vidurį įspaudžiame po riešutą. Lengviausia formuoti vos vos drėgnomis rankomis – tada masė nelimpa prie rankų, o kamuoliukai išeina dailūs ir lygūs. Turėtų išeiti kokių 30-40 saldainių, priklausomai nuo jų dydžio ir nuo to, kiek saldainiokų suvalgėme pakeliui. Paruoštus rutuliukus apie valandą pašaldome šaldytuve, kad sustingtų.

Šokoladą ištirpiname vandens garų vonelėje, įmaišome aliejų. Saldainius po vieną merkiame į šokoladą – man patogiausia vieną gerai atšalusį rutulėlį įmesti į šokoladą, jį gerai apvolioti ir išgrėbti šakute/-ėmis. Išimame ant kepimo popieriaus ir leidžiame sustingti. Saldainius geriausia laikyti šaldytuve – kambario temperatūroje jie labai labai minkšti. Šokoladą temperavus, būtų truputėlį smagiau, bet šito meno dar neįvaldžiau – vėlesniems sykiams!

Saldainėkai gausiai skanūs, gausiai riešutiniai, gausiai traškūs, gausiai… Puikūs. Receptą pasiskolinau iš Sonatinos.

koridoriuje jau nuo antradienio nepaliauja skambėję lagaminų ratukai. bvvvvvvvvvvvvvvvv – dusliai – klakt klakt klakt klakt klakt – per slenkstį.
jaučiuosi it hogvartse, kai visi išvažiuodavo, o haris poteris turėdavo likti. tiesa, jis iš vizlių motinos gavo (bent jau pirmoj daly) megztinį su haš raide, aš irgi taip norėč’! bet anaiptol nesiskundžiu ir trečiąsyk savaitėj gaminu šokoladinius triufelius, nes juk, žinoma, tą ir reikėtų veikti, išgyvenus pirmąją pusę pirmosios prancūziškos sesijos.
ypač kai nubudus ryte pirmoji mintis – “noriu sniego”, ir ji pildosi už lango.
suklykiu. gal ir gerai, jog daugelis lagaminų iš čia jau išriedėjo.

– triufelių gaminimo (ne)stebuklais jau dalinausi, šįkart čia tupi
* pieniško šokolado triufeliai su karamelizuotais žemės riešutais, pasivolioję kapotuose kepintuose žemės riešutuose
* smarkiai juodo šokolado triufeliai su romu, karamelės gabalėliais ir kepintu migdolo riešutu viduje

– antros dėželės turinys –

200 g į trupinius sumaltų damų pirštelių – padaliname į dvi dalis, pusiau
200 g smukiai sukapoto baltojo šokolado – irgi išdaliname pusiau

// abu labu daliname pusiau tam, kad vienu ypu pasigamintume dviejų rūšių saldainių! priedų kiekiai – tai vienai padalintai pusei, tai yra, 100 g trupinių plius 100 g šokolado

saldainėkams su romu
3-4 v.š. romo

prieskoniniams saldainėkams
1 a.š. cinamono
1/2 a.š. prieskonių mišinio meduoliams
2-3 v.š. grietinėlės

gaminame paprasčiau nei paprastai: atsargiai (puode, įtaisytame virš kito puodo su vos verdančiu vandeniu ir nuolatos maišydami) ištirpdome baltąjį šokoladą. jį kartu su kitais priedais supilame į trupinius. išmaišome ir formuojame saldainėkus. pasak originalaus recepto, masę reiktų palaikyti šaldytuve pernakt, bet taip padarius pirmąsyk, ji išsausėjo ir sustingo į kaulą, tad šiandien buvau gudresnė ir rutuliukus formavau iškart.

idėją nukniaukiau iš palachinka saldumynų sąrašioko, mano numeris penktas, jei tapsiu mis pasaulis, norėčiau taikos ir kad nebūtų bado.

bėgti nuo savęs į didelius miestus ir į dar didesnius.
naktimis nemiegoti ir stebėti, kaip visas kūnas už tai pyksta.
vos bepastovint ant kojų žiūrėti į šviesą ir tikėti, jog tai išgydys ausų uždegimą.

mano garbanoms patinka nanto saulė. jos patiki, kad vasara, ir dažosi sruogomis.

juodojo šokolado triufeliai su romu
240 g juodojo šokolado (naudojau 64% kakavos)
120 ml riebios grietinėlės
gero šliūksnio romo
kakavos triufeliams apvolioti

pieniško šokolado triufeliai su karamelizuotais sūdytais riešutais
240 g pieniško šokolado (naudojau 40% kakavos; galima maišyti “paprastą” pienišką šokoladą su “nesmarkiai” juodu)
100 ml riebios grietinėlės
poros saujų riešutų (žemės ar migdolų ar lazdyno)
cukraus (pagal masę – maždaug tiek pat kiek riešutų)
gero žiupsnio druskos
saujos kepintų riešutų (tokių pačių kaip ir įmaišalui); sumalti iki smulkių miltų

karamelizuotiems riešutams viską dariau taip pat kaip čia, tik karamelizuodama dar įbėriau sveiką žiupsnį druskos.

triufeliams šokoladą smulkiai sukapojame. grietinėlę pakaitiname (beveik) iki virimo. užpilame ant šokolado, leidžiame kiek pastovėti, išmaišome šluotele. įmaišome priedus – šiuo atveju, arba romą, arba riešutėlius. leidžiame atvėsti (o atvėsusią masę galime kišti šaldytuvan).
kitą rytą formuojame triufelius – masę paliekame kambario temperatūroje, o tada kabiname ją šaukštu, voliojame rutuliukus (arba ne – kad būtų kaip tikri neformingi triufeliai), metame juos į kakavą arba riešutų miltus. apvoliojame ir, jei norisi, papuošiame kokiais riešutais ar kavos pupelėmis.

gegužės 21 dieną mamai į darbą išsiunčiau štai tokį laišką.
dabar jį [viešai] persiunčiu nolitai.
kone chain letter!

—> —> —>

čia ne visai tradicinis receptas – tradiciškai reikėtų dėti kiaušinių baltymus, tačiau patikimam tinklarašty perskaičiau tokį variantą, ir pabandžiau. be to, kai daroma su baltymais, kadangi jie neapdorojami termiškai, truputį baisu laikyti kambario temp. ilgesnį laiką.

240 g migdolų nuluptomis odelėmis (migdolus užpilame verdančiu vandeniu, uždengiame, paliekame porai minučių, tada po vieną du traukiame iš vandens ir paprastai nulupame)

1 3/4 st. cukraus pudros

1 v.š. migdolų ekstrakto (naudojau tą cheminį dr. oetker, tai lašinau pamažu, nes jo skonis šleikščiai stiprus; bet jis duoda kažko tokio labai gero skonio tam marcipanui

4 v.š. kukurūzų sirupo (galima pakeisti dirbtiniu medumi, tik tada truputį atsiras spalvos; arba galima namuose išsivirti cukraus sirupą iki minkšto kamuoliuko stadijos, bet patogiau naudoti dirbtinį medų ,)) (man reikėjo truputį daugiau, pyliau iš akies, kol geriau klijavosi – dar gal kokių pora šaukštų šitokiam kiekiui migdolų)

migdolus sumalame smulkintuve/kombainėlyje (arba kavamalėje, bet nežinau, kaip ten su skysčiais..). pirmiausia migdolai pavirs į migdolų miltus; paskiau ims “sukritinėti” į tokius kaip ir gumuliukus – tada reikia nustoti malti. (mūsų kombainėlis prastai su tokiais dalykais tvarkosi, todėl iki miltų sumaliau kavamalėje, o tik tada perdėjau į kombainėlį, kad primalčiau ligi tų gumulėlių).

sudedame cukraus pudrą, migdolų ekstraktą, galiausiai – kukurūzų sirupą/ medų; maišome, kol gerai išsimaišo.

išverčiame į didesnį dubenį arba ant stalo, minkome, kol pasidaro vientisa tešla; jei ji atrodo per lipni, galima įminkyti dar šiek tiek cukraus pudros; jei per sausa – medaus/kukurūzų sirupo.

formuojame saldaines; galima įvynioti į plėvelę arba foliją ir laikyti šaldytuve, kol prireiks. vėlgi, kadangi čia nėra baltymų, tai kurį laiką gali pastovėti. tiesa (čia jau mano nuomonė), kadangi riešutuose gana daug riebalų, jie gali sugesti, todėl per amžius amžinuosius verčiau nelaikyti arba tokiu atveju kišti šaldiklin.

beje, gardu marcipanus apvolioti tirpintame šokolade (šokoladą ištirpinti su truputėliu sviesto; dar geriau būtų temperuoti), bet mūsiškiai tokios stadijos nebesulaukė.

šaltinis.

keletas kitokių paruošimo metodų: pirmas. (labai panašus, irgi be baltymų; pirmiausia pasiruošiama migdolų masė, paskiau pridedama daugiau cukraus; galima panašiu būdu daryt ir manąją versiją, nes taip galima truputį pasireguliuoti saldumo lygį (man mūsiškis marcipanas buvo truuuuuputėlį per saldus))

antras. (su baltymais, tačiau migdolų skonis, manau, silpnesnis – nėra jų ekstrakto)

trečias. (analogiškas; tik čia cukraus kiekis truputį mažesnis; čia labiau idėja, ką dar galima pasidaryti iš marcipano)

<— <— <—