Kepykla nr. 5

Štai taip dalykai ima ir susidėlioja pagal planą – namuose dingęs karštas vanduo minutė minutėn sinchronizuojasi su komandiruote, o kaunietišką vakarą dangus toksai žydras, kad laisve žygiuoju įsikabinusi porciją ledų. Edimbere oro uosto pareigūnai – kitaip nei tie Paryje – neužduoda nė pusės klausimo apie sūrius kuprinėje, o kondicionierius veikia taip uoliai, kad ir po penkiolika sluoksnių kelnių-suknelių-megztinėlių galiu kvėpuoti.

Leidžiantis tan pačian Kaunan prieš mane sėdinti [matyt emigrantė] mergaitė sako, tėti, žiūrėk, Lietuva, o ant nosies keturių dienų savaitgalis. Geriau nebūna (nebent su latte iš artisan roast, kur if you leave kids unattended, we’ll give them espresso and a free puppy).

Juodos duonos ledai
100 g kiek padžiūvusios juodos duonos
100 g rudojo cukraus
250 ml riebaus pieno
1 vanilės ankštis
6 vidutiniai kiaušiniai
100 g cukraus
250 ml plakamosios grietinėlės

Įkaitiname orkaitę iki 180oC. Duoną suplėšome mažokais gabalėliais, sumaišome su ruduoju cukrumi ir paskleidžiame ant kepimo popieriumi apklotos skardos. Kepame orkaitėje apie dešimtį minučių nuolat pamaišydami, kol duona kiek patamsėja ir karamelizuojasi. Aš duonos skrebučius dar kiek pamaliau blenderyje, mat gabaliokai man regėjosi per dideli.

Prapjauname vanilės ankštį, iškrapštome sėklytes ir jas – taip pat ir ankštį – sumetame į pieną prikaistuvyje. Užverdame.

Trynius ir cukrų ištriname kitame dubenyje ir po truuuuuputį pilame karštą pieną, nuolat maišydami – taip jie neturėtų susimesti į gumuliukus (t.y., suvirti!). Supilame mišinį atgal į prikaistuvį ir kaitiname ant silpnos ar vidutinės ugnies, kol skystis sutirštėja. Patikrinti galime taip: įmerkiame į masę šaukšto nugarėlę; perbraukiame per ją pirštu; jei masė pakankamai tiršta, atsiradęs takelis turėtų nesubėgti. Per ilgai kaitinti nevalia – kiaušinio tryniai suverda pasiekę aukštesnę nei 70oC temperatūrą.

Leidžiame masei visiškai atvėsti.

Išimame vanilės ankštį. Įmaišome grietinėlę – aš ją dar šiek tiek paplaku, kol tampa minkštai-puriai-standi, ir tik tada įmaišau į paruoštą masę. Šaldome ledų aparate taip, kaip siūlo gamintojas. Kai ledai jau beveik-bebveik, bet dar minkšti, įmaišome trupinius. Sudedame į indelius, šauname šaldiklin. Geriausia būtų kiek palūkėti, kol tikrai tikrai sušals, o trupiniai kiek suminkštės, bet… Bet žinote, kaip būna.

Vis dar mėginu Duonos knygą. Mėginu mėginu, ir gailiuosi, kad paroje tik dvidešimt keturios valandos, o šeimynykščiai vis ryžtasi duona kepti tik duonkepėje. Ar jūsiškiai labiau mėgsta nuotykius? Spust ant nuotraukikės, ir pateksite į knygos ištrauką!

O jei kartais nutiktų taip, kad duonos kiek padauginome, ir ji tapo sausoka ir nebe tokia skani kaip ką tik ką tik iš orkaitės (ar, jei esam ryžtingi, krosnies), o duonos džiūvėsių nelyg voverytės (ar aš) negriaužiame, ak, tokiais štai atvejai ją prikeliame antram gyvenimui ir pasigaminame juodos duonos padažo. Arba ledų, nes juk prieš pusantros savaitės buvo klaikiai karšta, ir gal vėl taip bus, o jei nebus, tai

ateis tokie vakarai, kai išsikepę vaflių ledams, juos ligi kraštų, ligi dangaus prikrausime nuostabiausių ledųųųųų, žolė kutens tarpupirščius, galvoje leisis vakaras. Psssst, čia turbūt nuostabiausia ledų bazė kokią tik esu gaminusi. Tikrai tikrai. Tiksliai tiek saldi, kiek norisi, ir tiksliai tiek kreminė, kad būtų mmmmm.

Pakelkite rankas, kas gilioje vaikystėje nekrapštydavo centų iš skylėtų kišenių ir, pasistiebę ant pirštų galų ir pro langelį kyštelėję kietai suspaustą baltų monetų pilną kumštį, neprašydavo tetos kioskininkės centeršokų už dvidešimt kapeikų centų. Net baisu pagalvoti, kiek tų sunkiai iškaulytų pinigėlių, mėgindami kits kito kietumą, nesiraukydami iškramtėme ir išpūtėme burbulais. Po vieną nykstančių kioskų nė nepastebiu, tik nostalgiškai prisimenu jų pols už litą dvidešimt – ypač tada, kai bendradarbės Agnės klausiu, ar Latvijoje anų vis dar galima belenkur įsigyti. Galima,- sako.

O kioskuose dar būdavo tokios smagios kramtukės, kurios popierėlius norėjęsi rinkti. Vadinosi ana love is…, sakydavom, duokit dešimt lavizų, ir, na, turbūt daugiau apie ją nė žodžio nereikia, ir taip viskas aišku.

Bet iš tiesų love is nemiegoti naktimis ir kepti Monikai Kijevo tortą, bent jau aš taip manau.

Dar tikriausiai love is vežti Kiąstui alų šeštadieniais. Mat taip super šauniai nutiko, kad Kalnapilis mane pasigavo, ir sako, nori alaus, o aš sakau, noriu. Ir vieną žavų praėjusį penktadienį darban atvežė po porą butelaičių savo naujienos. Kas mane pažįstate, žinote, koks didis iš manęs alaus žinovas (Agnyt, atsimeni – dvokia kaip metus neplautos ** kojinės!), tad išsyk supratau, jog gudriau būtų pasidalinti su Išmanančiais. Tad truputį bijodama užsitraukti alkogoliko nešlovę, prigriebiau porą skimbčiojančių nol-trys-trys Monikos gimtadieniui. Mat žinojau – ten būsiąs Kiąstas, kuris mano akyse yra tikrų tikriausias alaus someljė.

Ką manome? Žiauriai gražūs butelaičiai (ir ypač – kamšteliai, omgz), aprašymai, veikiau primenantys prabangius Prancūzijos vynus nei karšto-vasaros-vakaro-ir-šašlykų gėrimą. Man – jaukiai lengvi (nulis-trys-trys ir keturi-kablelis-penki). K. ir aš balsuojame už oranžinį, švelniai pipiriškai kandantį liežuvį, Daiva – už mėlyną, ir visi sutariam, kad tikrai visai nieko. Turiu omeny, kmon, net man patiko! Must be something.

Ieškokite parduotuvėse. Vakar mačiau — Žirmūnų/Šnipiškių jaunimas jau randa.

Kijevo tortas

Lakštams
4 baltymai
3/4 st. cukraus
1 st. kepintų lazdyno riešutų
2 v.š. krakmolo

Kremui
3 tryniai
2/3 st. cukraus
1 st. pieno
300 g sviesto
2 v.š. geros kokybės kakavos

Riešutus stambiai sukapojame – nereikia labai labai smulkinti ligi miltų, pakaks.. Sukapoti :)
Visus lakštams skirtus produktus padalijame į tris dalis – kepsime tris atskirus lakštelius. Visko susimaišyti iš anksto negalime: baltymai subliukš, ir tiek to džiaugsmo.. Taigi, susidedame ant stalo pirmos normos produktus ir pradedame:
Baltymus išplakame iki standžių putų, pamažu berdami cukrų – įberiame kokį šaukštą, tada plakame, kol jis ištirpsta (patikriname taip: šiek tiek masės patriname tarp pirštų, neturi jaustis cukraus granulių), tada beriame dar šiek tiek.. Ir dar..). Per sietelį įsijojame krakmolą; suberiame kapotus riešutus; atsargiai išmaišome.
Masę dedame į 18 cm torto formą, išklotą kepimo popieriumi, ir išlyginame paviršių. Kišame į 170 oC orkaitę. Po 15 minučių kaitrą sumažiname iki 150 oC ir kepame dar kokią valandą. Jei viršus pradėtų ruduoti – uždengiame folija. Gali būti, kad reikės kepti ilgiau – aš paprastai išimu lakštelį, jį nuimu nuo formos ir nulupu popierių. Jei matau, jog dugnas dar žalokas – tokį apverstą kišu orkaitėn kokiom 10-15 minučių, kol išdžiūna galutinai.
Kai pirmojo lakšto kepimo laikas eina į pabaigą, išplakame antrą lakštą.. Ir kartojame tą patį. Taip pat ir su trečiuoju.
Lakštus visiškai atvėsiname.

Kremui trynius ištriname su cukrumi. Pieną užverdame ir po truuuuuputį pilame į trynius, nuolat maišydami, kad šie nesuvirtų. Masę supilame atgal į prikaistuvį ir kaitiname, kol sutirštės. Kadang kažin kur skaičiau (citation needed), jog kakava savo aromatą bei skonį geriausiai atskleidžia karštame skystyje, tai tuos porą šaukštų kakavos užpilu dalimi dar ne visai sutirštėjusio kremo, ištrinu, kad neliktų gumulėlių, ir supilu atgal į prikaistuvį. Na, panašiai kaip kad Agnė mane mokė virti kakavą.
Taigi, kai kremas sutirštėja, nukeliame jį nuo ugnies ir visiškai atvėsiname – pavyzdžiui, iki kambario temperatūros.
Sviestą gi iki kambario temperatūros pašildome. Jį išplakame iki purumo. Tada po šaukštą (LABAI SVARBU!!!) į jį pilame kiaušinių kremą ir plakame, kol kremas vėl tampa vientisas. Taip po truputį po truputį supilame visą kiaušinių masę.

Lakštus pertepame kremu, paliekame kiek pastovėti. Puošiame, valgome. Iškepame dar vieną tortą ir atiduodame jį Monikai.

Receptą radau SuperMamose. Gausiai patariu perskaityti tą įrašą – melejonas naudingų patarimų. Tiesa, mano keptas tortas buvo kiek kitoks – vos vos sumažinau cukraus, plonesni lakšteliai, be to, ir kremą kitaip ruošiau, bet esmė — būtent iš ten.

kol nemąstome apie žiemą ir minus kem – būname Čia ir Dabar – džiaugiamės. et, apie tuos rudeniškus džiaugsmus turbūt dar rašysiu ir rašysiu, eilėje vienam po kito rikiuojantis vis naujiems obuolpyragiams. o gal šįmet ir pyragams su kriaušaitėmis – for a change.

bet dabar pas mus gražu. kartais užsinori spragt (if you’re happy and you know it snap your fingers) ir atsidurti paryžiuje su šezlongais praeiviams stebėti ir partout veikiančiais fontanais — kartais. dar ne vėlu, šypteliu į ūsą. bet, nepaisant to, skųstis nevalia. šitą ankstyvą rudenį ketinau suvynioti popieriun, kad neišsibarstytų, ir įmesti kelionėn per vandenis ir kelius, kelionėn į croissant‘ų ir tūkstančio sūrių kraštą. bet ką čia slėpti – su tais minkštais kassyk ankstyvėjančiais vakarinės saulės spinduliais ir Katedroj sėdinčiu išsirengusiu jaunimu jis toks iki skausmo francūziškas, kad ar beverta eksportuoti?

o, kalbant buitiškiau, vasara iš mano namų išriedėjo drauge su orkaite. ne ne, jokie plėšikai nepasikėsino į mano Brangųjį Turtą. tiesiog, kaip taikliai išsireiškė Jurga, pasinaudojau tarnybine tinklaraščio bendrasavininkės padėtimi ir porai savaičių gavau naujos technikos. tik, kadangi man Visada Visko Reikia, namuose jau gyveno duonkepė (kaip supratau – tinklaraštininkų-norimas-išbandyti-objektas-numeris-vienas), todėl užsiprašiau.. ta-dam, garinės Electrolux’o orkaitės. tokios va. įmontavome ją po stalu.

baisiai apmaudu, obettačiau man prapuolęs belenkoks ūpas cackintis su maistu daugiau nei būtina. kitais žodžiais tariant – noras spragsėti fotoaparatu aplink sausainėlius, pyragėlius, torčiukus ar, neduok-fotografavimo-Die, lazaniją. retsykiais (retsykiais???) šiam darbui įkinkome tėtį, sykiais ne.

todėl maniškis trumpas atsiliepimas apie orkaitę ir bus toks – negausiai iliustruotas. bet kepėm joje daug daug, visko.
kepėm keksiukus;
virėm bananinius keksiukus garuose;
skrudinom granolą;
dusyk džiovinome morengus!;
varvinome seilę, stebėdami, kaip orkaitėj kunkuliuoja išsilydęs sūris ant lazanijos;
virėme garuose varškės apkepą;
skrudinome šafraninę vištieną su medumi ir lazdyno riešutais;
kepėme super skanų obuolių pyragą;
netgi įsigudrinome jon pašauti tikrų tikriausias baguettes;
ir dar – prašėme orkaitės, kad pati išsiplautų. ką ji ir padarė.

todėl ją išriedančią (gerai jau gerai – ištempiamą; aš griuvau kryžium, nenorėjau išleisti, kabinausi į skvernus ir visaip kaip protestavau (bent jau mintyse)) graudžiai apverkėme, tačiau susitarimas yra susitarimas. o gaila, mat visai prisirišome prie jos. vardo, tiesa, nedavėme, bet glostėme ir kalbėjome jai ausin meilius žodžius.

man orkaitė ypačiai patiko tuo, jog baisiai norėjau garų puodo. o jinai, jei teisingai mygtukus suspaudysim, gali apsimesti ir juo – žr. virtas garuose varškės apkepas ar bananiniai keksiukai.
pirmąsyk drįsau lazanijon dėti neapvirtus lakštus – ir ką, viskas normalei! tiesa, liaudis sako, kad ir paprastai juos taip galima dėti, nereikia nė jokių garų, bet man kažin kaip baisoka – o kas, jei teks čiaumoti neatkandamai kietą makaroną?
o višta, tvirtino šeimyna, gardžiausia kokią tik tekę gyvenime ragauti. man telieka tikėti jų žodžiais ir pasakyti bent tiek, kad padažas, katrą ruošiau, – tikrai gausiai skanus (yotam ottolenghi, keliu skrybėlę). mano kuklia nuomone, vištai padėjo tai, kad orkaitėj esti toks termometrėlis – kyšteli mėsytėn, ir pasako, aha, temperatūra tokia-štai-ir-tokia; todėl nebereikia spėlioti, ar jau jau, ar dar biškutį. kulšelės liko drėgnos (gal garai padėjo? -> kepimas karštuose garuose) ir.. na, nieko daugiau nepripasakosiu ryšium su savo nemėsiavalgumu.
man asmeniškai smalsiausia buvo duona. taip taip. kadaise kepiau ciabatta, ir ji man išėjo tik visai nieko (ak tas perfekcionizmas!). tąsyk žaidžiau pilstydama verdantį vandenį – garai kepimo pradžioje padeda duonai geriau iškilti (kadangi ne taip greitai susiformuoja plutelė), o ir paviršius, sako, išeina traškutėlis. šįsyk tiek vargti nereikėjo ir, pasirodo, tikra teisybė – pirmąsias dešimtį minučių leidus orkaitei ne tik kepti, bet ir garuoti, baguette plutelė labai teisingai traškėjo. ir, kaip ir pridera, duonutės išliko šviežios tik pusdienį.

žo, orkaite likome gausiai patenkinti. okai, okai, kalbu tik už save (nelemta didybės manija), bet prie gero greitai priprantama; prie pastovios (ir aiškios) temperatūros orkaitėje; prie greito greito įkaitimo; prie melejono programų; prie saviplovos; prie pypsėjimo, laikui praėjus; prie langelio, kuris, palyginus su mūsų senąja, panašus į dešiniojo neries kranto stiklainį, palyginus su trisės būdelės širduke.

orkaite, sugrįžk, ką?

garuose virti bananiniai keksiukai
150 g miltų
1/4 a.š. kepimo miltelių
1/8 a.š. sodos
2 kiaušiniai
80 g cukraus
200 g bananų (~3 maži)
75g aliejaus

persijojame miltus, kepimo miltelius ir sodą į dubenį.
kiaušinius plakame su cukrumi, kol pasieks kaspino būseną, t.y., masė bus balkšva, tiršta ir lipni, o pakėlus šluotelę ir ja nupaišis aštuonetą, anas turėtų išlikti paviršiuje apie 30 sekundžių.
atsargiai įmaišome sutrintus bananus, tada beriame miltus ir pilame aliejų – pakaitom, lengvai maišydami. atsargiai – negalima išmušti viso oro!
masę supilame į paruoštas formeles ir verdame garuose 15 minučių – ar keksiukai iškepę, patikriname mediniu pagaliuku. aš nustačiau “virimą garuose”, įjungiau laikmatį penkiolikai minučių ir palikau. kadangi išlindusius iš orkaitės keksiukus šeimyna pasitiko su ironiška šypsena ir krizenimu – vis dėl to jų balkšvai-žalsvai-gelsvumo – įjungiau mažojo grilio funkciją ir palikau pyragėlius orkaitėje dar penketui minučių.
tiekiame šiltus arba kambario temperatūros.
keksiukai išėjo kiek lipnoki – visai maloniai klijavosi prie gomurio – ir gausiai drėgni, visai kitokie nei, na, tradiciniai. man patiko patiko.

skolinausi iš čia.