Hélas!

O viskas tik nuo to, kad atsidariau (informacijos perteklius, žinote; A. man mėtė visokius paveikslėlius su kalnais popierių ir užrašais overload, bet dabar nesurasiu, mat gūglas gi ėmė dar labiau individualizuoti paiešką, ir tai, ką matau savo kompjūtery savo kambary, nebėra tai, ką randu nuėjusi parodyti to paties dalyko mamai svetainėj; na, bent jau funny cat videos vis dar gauname tuos pačius; ar sakiau, kad linkstu prie ADD?), taigi, kad atsidariau Kenji straipsnį apie baltą picą. Paskaitykite kartais Kenji, man jis labai patinka, o ir vardas kaip iš Murakamio arba animės, jo, veikiau animės. Vienas iš tų Daugelio, prie kurių po truputį, švelniai, vedė Altonas, tada prisidėjo Hestonas, Haroldas, Hervé; dar truputį Marcelis (tik kad ne), iš kurio iš tiesų juokiamės su Agne, iš to, kokia jo šukuosena, dantys ir kalbėjimo maniera, nes omg, ir tada suprannnntat, aš tipo supyliau želatiną į verdantį vandenį ir primėčiau kivių, ir želė nesustingo, who would’ve thunk, omgzlol.

Apie ką aš čia? Apie meilę, tiesa. Paskaitykite dar ir šitą Deivio istoriją , o man jau metas miegoti pietų gaminti, bet šnipštelėsiu (nuo žodžių junginio kalbėti šnipštėliškai), kad šitas pyragas/kepinys/gaminys/.. yra Oho. Bandžiau aš tų bemilčių – net žymųjį tinklaraščius praskriejusį Ottolenghi pyragą, bet ką jūs, galvojau sau, nemėgstu braunių-ar-kaip-čia-juos-pavadinus.

Ir tada tinklaraštininkų grupse Aušra pasiūlė išmėginti šitą (tarpe kitų dvidešimties pasiūlymų, kurie irgi nugulė į bandysimų sąrašus).
(!), ir kelio atgal nebebuvo.

Šokoladinis Racines pyragas

200 g tamsaus šokolado
80 g sviesto
1 a.š. tirpios kavos, praskiestos trupučiu karšto vandens
šliūksnis vanilės ekstrakto
4 kiaušiniai
25 g + 1 v.š. cukraus
60 g pieniško šokolado
sauja lazdyno riešutų

18 cm skersmens kepimo formą išimamu dugnu gerai ištepame sviestu ir pabarstome kakava. Lazdyno riešutus bei pienišką šokoladą sukapojame ir padedame juodu šalin – tačiau nesumaišome!

Juodąjį šokoladą ir sviestą susmulkiname ir suberiame į karščiui atsparų dubenį, įtaisytą virš puodo su vandeniu. Maišome, kol šokoladas ir sviestas ištirpsta. Dubenį nukeliame nuo garų ir įmaišome vanilę.

Atskiriame trynius nuo baltymų. Dubenyje trynius ištriname su 25 g cukraus, kol masė taps šviesi. Gerai nuplauname šluoteles ir kitame inde baltymus išplakame iki standžių putų – baltymai apverstame aukštyn kojomis (pageidautina, virš plakančiojo galvos) dubenyje turėtų laikyyyyytis.

Į šokolado masę supilame plaktus trynius ir atsargiai išmaišome; sudedame pusę baltymų ir vėl palengva maišome (foldiname), kol tešloje nelieka baltymų ruoželių. Bebaigdami maišyti, suberiame pieniško šokolado gabalėlius.

Tešlą supilame į paruoštą formą, viršų apibarstome kapotais riešutėliais. Kepame apie 20 minučių, arba kol viršus bus sausas, o vidus – nė velnio. Dantų krapštukas, žo, turėtų išlįsti laaaaaabai drėgnas irgi tešla apsivėlęs – tik ta tešla neturėtų būti tokia žalia, kokią supylėme skardon.

Pyragą vėsiname skardoje.

Om nom nom.

Pagal Deivio Ready for dessert.

Kažin kur skaičiau, kad su amžiumi burbėjimą dėl prekybcentrių šventinės psichozės (beveik žodžių junginys iš Alias, ar ne?) pakeičia Liudo Vasario rezignacija ir net menkas džiugesys. Nežinau, kaip likusi liaudis, bet aš visai šypteliu į ūsą, vartydama jų lankstinukus ir žiūrėdama į bumbulus eglutei puošti. Nu gražu, nu, ir man itin patinka šviečiančios lempelės.

Dar man patinka Kūčių laisvadieniai (nors ei, juk jos šįmet šeštadienį išpuola) – per metus spėjau pasiilgti rieškučiomis žarstomų kūčiukų ir pagaliau pamėgto aguonpienio. Sykį turėjau tokią šventvagišką mintį kepti kūčiukus vidurvasaryje ir pavadinti, na, mini mieliniais aguoniniais trapučiais – juk parduotuvinių tešla tokia pati kaip senų gerų barankų. Bet tada supratau, jog po tokio žingsnio žemė prasivertų, aš krisčiau giliai ir ilgai ir galų gale turėčiau visokiais šokiais, dainomis ir žongliravimu linksminti kokį raguotą dėdę su uodega viename iš devynių ratų — tad ne, nusprendžiau, vasara bus šviežių uogų metas.

Beje, šįmet vėl neišsikepiau džiovintų vaisių pyrago Kalėdoms. Praeitametis jų nesulaukė (liūdna istorija su pūkuota pabaiga), o šįmet – pamiršau. Vadinasi, keliaus į 12-12-12 iššūkį. Čia toks simbolinis – 12 knygų, 12 filmų (lengva? Šitas tai tikrai lengvas, sakė A., bet čia bus nuoširdžiai neprisiruošiami pažiūrėti filmai. T.y., ne Friends with benefits), 12 receptų; arba 12 dalykų-12 mėnesių-’12 metais. Tokią puikią idėją pametėjo Asta – nors, kai pagalvoji, įrašyti super džiovintų vaisių pyragą į Astos sugalvotą sąrašą turėtų būti mažų mažiausiai tokia pati nuodėmė kaip ir vidurvasario kūčiukai.

Bet kad jau pradėjome eiti šitokiu keliu, …

Moliūginis meduolis

2 st. įvairių džiovintų vaisių (spanguolių, slyvų, obuolių, abrikosų,…)
2 st. stiprios pravėsusios arbatos
2 v.š. krakmolo
2 st. miltų
3 a.š. kepimo miltelių
3 a.š. malto cinamono
1 a.š. maltų gvazdikėlių
1 1/2 a.š. malto imbiero
¼ a.š. druskos
~400 g moliūgo
¼ st. aliejaus (geriausiai tinka nerafinuotas saulėgrąžų aliejus)
4 vidutiniai obuoliai
2/3 st. cukraus
2 a.š. vanilės ekstrakto
2/3 st. graikinių riešutų

Moliūgą nulupame ir sutarkuojame smulkia burokine tarka. Džiovintus vaisius pamirkome arbatoje apie pusvalandį. Riešutus pakepiname sausoje keptuvėje, kol ima švelniai kvepėti.
Neluptus obuolius supjaustome gabalėliais ir sudedame į nedidelį prikaistuvį. Įpilame šiek tiek vandens ir troškiname, kol obuoliai pavirs į vientisą košę. Pamatuojame – pyragui reikėtų ½ st. trintų obuolių masės.
Sudedame ją į tarkuotus moliūgus, supilame aliejų bei vanilės ekstraktą, cukrų ir gerai išmaišome.
Kitame dubenyje sumaišome miltus, krakmolą, prieskonius, kepimo miltelius ir druską. Suberiame šį mišinį į moliūgų-obuolių masę ir maišome. Jei masė atrodo per tiršta, įpilame šiek tiek vandens, arbatos arba sulčių – turėtų išeiti kiek tirštesnė už grietinę tešla.
Galiausiai suberiame riešutus ir pasmulkintus džiovintus vaisius, išmaišome. Tešlą dedame į kepimo popieriumi išklotą 25 cm formą ir kepame 30 min 200 oC temperatūroje. Vėliau karštį sumažiname iki 180 oC ir kepame, kol į pyrago vidurį įsmeigtas pagaliukas išlįs švarus – 30 – 60 minučių.
Prieš patiekdami apibarstome cukraus pudra.

Skelbtas oC žiemos numeryje.

Praėjusį savaitgalį mintyse supainiojau Mykolą ir Mikalojų, ir su Asta gerą valandikę šmirinėjome kažkur aplink, kol galiausiai GPS teikėsi pradėti veikti ir suprato, jog mes ne prie oro uosto, kaip kad jis manęs, o arčiau senamiesčio. Pliusai: pamatėme dailių bažnyčių ir atsitiktinai aptikau vieną iš eko-parduotuvėlių, kurių dislokacijos šiaip neįsivaizdavau.

Ir tai priveda mane prie Didelio ir Svarbaus klausimo – ar turėtute rekomendacijų, kur must must must nueiti Vilniuje? Pavalgyti, ta’sme. Išklausinėjau kompetentingų aplinkinių, susimečiau sąrašėlį, bet vis negana! Atrodo, kad arba jau išmėginta, arba ne pusiau studentiškai kišenei, arba nedirba sekmadieniais ar, dar baisiau, savaitgaliais apskritai.

Beje, o kuo baigėsi mūsų nuotykių ieškojimai? Nusigavome į Holy Miko’s. Ten atrodė kaip iš filmų, rūmų menės, žinote; ir nutarėme, kad dailesnės suknelės (o ne, kchm kchm, džinsai-ir-basketės) prie interjero derėtų labiau. Truputį per erdvu, kad būtų super jauku, betgi žavūs skirtingoki stalai bei kėdės. Ir! Ir gavome vandens su citrina iš ąsočio. Teisingai.

Pietūs buvo žavūs. Truputį čiaškinome muilinuku, bet dėl daugelio veiksnių nuotraukikės ne kažką, tad paliksime šitai geresnei akiai. Kita vertus, jas pažiūrėjusi šeimyna sakė, vajei, kaip gražiai patiekta; ir čia visai tiesa, ypač po to, kai dažniausiai lankomas restoranas su žvaigždutėmis – vpu.

Ir gardu. Nenoriu rašyti apie rikotos ir saulėj džiovintų pomidorų duetus ir panašius dalykus, skaidyti-analizuoti-ir-taip-toliau bet, žinokitės, gerai. Ašai skanavau kuskusu ir visaip kaip itališkai kvepiančiai įdarytus baklažanus, Asta pabijojo mano imk kiaulieną, imk kiaulieną, gi karamelizuoti obuoliai ir pasiliko prie saugesnės vištienos krūtinėlės, ir abidvi likome patenkintos, nes gražu, nes dera, nes kaip tik. Ir dar spjovėme visoms taisyklėms į veidą, ir — latte truputį per karšta. Bet ne lavazza, for a change!

Pasikviesiu dar ką nors kada nors. Nes mane visgi paperka žodžiai šeimyninis ir iš vietinių ūkininkų, šypt.

Ir beje. Astos skaitytojams/fanams/… ir pačiai Astai šią savaitę pasižadėjau, jog tinklarašty bus “Draugystės” – tokios tikros tikros tarybinės – receptas. Kadangi pažadus tesėti yra gražu, o be to, ir pavadinimas jo toks tinkamas :} –

Pyragas “Draugystė”
Tešlai
370 g miltų
160 g sviesto
130 g cukraus
30 g kiaušinių (± pusė didelio kiaušinio)
1/2 a.š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
50 g vandens

Įdarui
10 g miltų
22 g cukraus
254 g varškės
1 v.š. vanilės ekstrakto
100 g obuolienės
Pyragui aptepti
30 g kiaušinių (± pusė didelio kiaušinio)

Paruošiame trapią tešlą. Pusę jos iškočiojame 8-10 mm storio gabaliokais ir sudedame į skardą – aš naudojau 20 cm apvalią formą, bet jei norisi plonesnių sluoksnių, imkime didėlesnę (22 cm).
Įkaitiname orkaitę iki 200 oC. Tešlą subadome, uždengiame foliją, jon pripilame pupelių ir kepame “aklai” apie 10 min; išberiame pupeles ir dar pakepame kokias 3 minutes, kad pagrindas nebebūtų žalias.
Pravėsiname pagrindą. Tuo metu pasiruošiame įdarą – visus produktus sumaišome. Jei varškė sausa, galima įdėti šaukštą grietinės ir ją šiaip patrinti.
Aptepame pagrindą obuoliene – geriausiai tinka tokia it iš valgyklos — kasmet, kai tik būna obuolių, jos prisiverdame daug daug daug (ypač tinka šitam pyragui ir biskvitui šokolade! Ir dar, aišku, su varškės apkepu argi sklindžiais. Nes taip mif’e. Ir mokykloj.). Taigi, ant viršaus supilame varškės įdarą, išlyginame.
Iškočiojame antrąjį tešlos lakštą ir juo uždengiame pyragą. Viršų aptepame likusiu kiaušiniu, konditerinėmis šukutėmis ar šakute pribraižome dryželių.
Šauname orkaitėn ir kepame dar 15-20 minučių; jei atrodo, kad pyragas kepa per greitai, viršų uždengiame folija.
Ataušiname skardoje. Aišku, kaip visi varškėčiai, skaniausias atšalęs.

Tikras tradicinis receptas — iš I. Čereškienės “Miltiniai konditerijos gaminiai”. Čia yra mokymo priemonė profesinėms prekybos-kulinarijos mokykloms, o be to, šeimyna sakė, kad kaip tikraiiiii, todėl ir sakau taip — tikras. Tradicinis.
Tiesa, amonio karbonatą, buvusį recepte, keičiau kepimo milteliais (kurgi jo dabar gaut?), ir vaniliną – vanilės ekstraktu, ir uogienės čiut daugiau nei originale dėjau — bet vis viena, sakyčiau, labai arti. Va!

Šitas pyragas yra *truputį* kitoks nei stiklinė cukraus, stiklinė miltų, stiklinė aliejaus, keturi kiaušiniai, plakt plakt plakt, penki obuoliai, kept kept kept, nom nom nom – reikalaują *truputį* daugiau darbo ir skirtas *truputį* labiau suaugusiems. Jei norisi jo iškepti mažajam sūnenui, karamelėn nepilkime brendžio arba jį nuvirkime, kad alkoholis išgaruotų, o džiovintus vaisius mirkykime stiprioje juodoje arbatoje.

Lipnus obuolių pyragas su karameliniu brendžio padažu
Pyragui
1/2 st. razinų
1/4 st. brendžio
1/2 st. džiovintų obuolių
1/2 st. cukraus
1 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
1 a.š. cinamono
1/4 a.š. šviežiai tarkuoto muskato
žiupsnis maltų gvazdikėlių
1/4 st. tamsiai rudo cukraus
1 kiaušinis
113 g tirpinto sviesto
1/3 kepintų lazdyno riešutų
2 obuoliai
šiek tiek pieno

Karameliniam padažui
75 g sviesto
1/2 st. tamsiai rudo cukraus
1/2 st. + 1 v.š. cukraus
2/3 st. riebios grietin4l4s
2 1/2 v.š. brendžio

Pyragui razinas ir gabalėliais kapotus džiovintus obuolius pamirkome brendyje apie pusvalandį. Vieną obuolį nulupame, kito ne, ir abu sukapojame maždaug 1,5 cm kubeliais.
Orkaitę įkaitiname iki 180oC. 20 cm kepimo formą išklojame kepimo popieriumi, o kraštus ištepame sviestu.
Didesniame dubenyje išsijojame miltus, kepimo miltelius, druską ir prieskonius.
Kitame dubenyje sumaišome abiejų rūšių cukrų. Įkuliame kiaušinį ir plakame, kol masė taps tiršta ir šviesi – kokias 5 minutes. Supilame atvėsintą sviestą ir išmaišome. Per keletą kartų įmaišome miltų mišinį. Pasistengiame nepermaišyti – vis dar gali matytis ir sausų miltų.
Supilame riešutus, obuolius ir džiovintus vaisius su visu brendžiu, jei šis dar nesusigėrė. Atsargiai įmaišome. Jei masė atrodo labai tiršta, šiek tiek praskiedžiame ją pienu. Neišsigąstame: atrodo, kad yra žiauriai daug priedų, bet iš tiesų viskas tvarkoj, pyragas tikrai išeis.
Tešlą supilame į paruoštą kepimo skardą. Kepame apie valandą, bet iš tiesų reikėtų tikrinti mediniu pagaliuku – įsmeigtas į pyragą, jis turėtų išlėsti švarus. Be to, pyragas turėtų imti atšokinėti nuo kraštų.
Iškepusį pyragą išimame iš orkaitės ir leidžiame atvėsti. Gardus, sako, būna penketą dienų, nors mūsiškis tiek nesulaukė!
Tiekiame su ledais (jei nebijom šalčio) ir šiltu karameliniu padažu.

Padažui mažame prikaistuvyje ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą, cukrų ir grietinėlę. Maišome, kol cukrus ištirpsta, o tada padidiname kaitrą iki vidutinės ir palengva užverdame padažą. Nuolat maišydami verdame penketą minučių, kol jis kiek sutirštėja. Nuimame nuo ugnies, įmaišome brendį. Galima tiekti iškart, o galima ir vėliau pašildyti (net mikrobangėje, jei ją naudojame). Padažą galima laikyti šaldytuve kokias 3 dienas.

Recepčiokas adaptuotas iš thekitchn.

Ne ne, ką jūs,- aš nesu jokia eko-mamytė, ir valgau persikus ne tik nuo mūsų medžio sode. Žiemomis susilaikau nuo braškių ir pomidorų, bet ne todėl, kad skaičiuočiau maisto mylias — paprasčiausiai vašką man labiau patinka žvakėse deginti, o ne kramsnoti. Parduotuvėn dažniausiai nešuosi savo maišelį, bet jei jį pamirštu, tai megztinio nuo pečių nesirengiu, ir to butelio pieno improvizuotame krepšyje nesitempiu, — perku polietileninį už penkiolika centų prie kasos. Vartoju baltą cukrų ir kartais tingiu eiti į turgų, nes maksės darbo valandos labiau suderinamos su manosiomis. Pasibaisėjusi perskaitau, kiek EEE yra mano mėgstamuose leduose, ir toliau juos kabinu šaukštais.

Todėl ir sakau – kai užaugsiu, noriu būti bent truputį Alice Waters. O be to, pas ją keliolika metų dirbo mano didžioji miaijlė, tai kaipgi nenorėti.

Ir taip jau išėjo, kad visai neseniai Chez Panisse sukako keturiasdešimt metų. Taip pat išėjo, kad namuose turėjome mažučių saldinių obuolių, kurių niekas ne(be)valgė, ir į juos tuoj būtų ėmęsi kėsintis kitokie padarėliai – gerokai mažesni ir skraidantys. Pykšt! smegenėlėse. Juk šimtą metų turiu atsispausdinusi Alice Waters obuolių pyrago receptą, aptiktą smitten kitchen (žvilgterėkite į įrašą – 2007-ieji. Tikrai kad šimtą metų.). Viskas sukrito į savo vietas, ar ne tiesa?

Alice Waters obuolių pyragas
20 cm pyragas
Tešlai:
1 st. miltų
1/2 a.š. cukraus (tikrai tikrai, čia ne klaida – pusė arbatinio šaukštelio)
1/8 a.š. druskos
85 g sviesto
3 1/2 v.š. šalto vandens

Įdarui:
600 g obuolių
2 v.š. tirpinto sviesto
3 v.š. cukraus

Sirupui:
1/4 st. cukraus

Dideliame dubenyje sumaišome miltus, cukrų ir druską. Įdedame 2 v.š. sviesto ir smulkintuvu malame, kol masė taps panaši į stambiai maltas kukurūzų kruopas. Sudedame likusį sviestą ir maišome, kol didžiausi sviesto gabalėliai bus žirnio dydžio.

Po truputį įvarviname vandenį. Pamaišome, dar įvarviname tol, kol tešla taps vientisoka – joje gali matytis ir sausų plėmų, tačiau jei jie sudaro abosliučią daugumą paviršiaus, pridedame dar šaukštą vandens. Žinome, kad svarbu neperminkyti, o šitoks nuolatinis vandens pripilstymas-priminkymas tuo ir grasine. Bet norite tikėkite, norite ne, iškepta tešla atrodė puikiai – sluoksniuota, trapi, tirpstanti burnoj. Bet nešokime įvykiams už akių — dabar dar tešlą suformuojame į storoką blyną, įvyniojame į maistinę plėvelę ir kišame šaldytuvan bent jau pusvalandžiui.

Išimtą iš šaldytuvo tešlą paglostome, kad kiek atšiltų. Palyginame kraščiukus. Ant vos miltuoto paviršiaus (arba silikoninio kilimėlio) iškočiojame tešlą į maždaug 25 cm skersmens apskritimą (maždaug 3 mm storio). Nuvalome miltų perteklių.

Tešlą perkeliame į kepimo formą. Aš ją vos vos pamiltavau ir palengva, nespausdama užvyniojau ant kočėlo, o tada nuo jo perkėliau į kepimo formą – maždaug taip. Tešlos krašteliai turi kabėti per formos kraštus. Įkaitiname orkaitę iki 200oC.

Obuolius nulupame, išimame sėklalizdžius (SVARBU: šitų atliekėlių neišmetame, jų prireiks sirupui),supjaustome skiltelėmis – kuo plonesnėmis, tuo dailiau; kita vertus, jei mūsų obuoliai orkaitėje linkę minkštėti, o obuolienės valgyti nesinori – gal visgi palikime juos kiek storesnius. Obuolius dailiai suguldome koncentriniais apskritimais, pradėdami nuo pakraščiukų. Kabančius tešlos kraštus užlenkiame ant obuolių.

Tešlos kraštus ir obuolius aptepame tirpintu sviestu. Kraščiukus apibarstome šaukštu cukraus, o ant obuolių suberiame kitus du šaukštus.

Kepame kol obuoliai suminkštėja, o tešla paruduoja, apie 40 minučių. Kas 15 minučių pyragą apsukame, kad keptų tolygiai.

Kol anas kepa, pasigaminame sirupą pyragui aptepti. Likusias obuolių žieveles ir graužtukus sumetame į didelį puodą, suberiam cukrų. Užpilame tiek vandens, kad vos vos apsemtų, ir ant mažos ugnies verdame apie pusvalandį. Nukošiame.

Iškepusį pyragą išimame iš orkaitės ir paliekame nors 15 minučių atvėsti. Pravėsusį pyragą aptepame sirupu. Skanaujame su ledais.

O žinote ką? Šitas sirupas labai įdomus dalykas. Verdamos skūrelės ir graužtukai atiduoda daug daug daug obuoliško skonio, ir išeina toks gardus gėrimėlis. Nejuokauju – gėrimėlis, ne visai kompotas, bet beveik :}

O pyragas? Puikus. Mieliau būtų naudoti ne saldinius obuolius – norėtųs kažko sultingesnio ir kiek saldžiarūgščio, mat patiems obuoliams trūko skonio. Bet tešla – o dievai! – nuostabi, tokia nuostabi, kad net tešlos minkymo stadijoje ją privalėjau aprašyti. Traputėlė iki negaliu, gardi, sluoksniuota, sviestinė — geriau nebūna. Must try, nors segtuvas lūžta nuo neišmėgintų trapių tešlų recepčiokų.

ir, trumpai tariant, padėtis be išeities, o gyvenimas pilnas problemų,

ir, be to, vasara baigiasi. Pastarieji du savaitgaliai buvo dviračiuoti spjūviai rudeniui į veidą, bet čia tik paskutiniai pasispardymai – laikymasis įsikibus minties, kad dar vasara, dar vasara,
ir, mielieji dirbantieji, pasakykite man, ar visada taip, kad metų laikai SUVIENODĖJA, nes ofise kaip buvo vasario mėnesį dvidešimt-keli, taip ir liko, ir visa, kas pasikeičia – tik transporto priemonė važiuoti į darbą; ar visada taip, kad nebejauti žemės, ir supranti primiršęs Granauską ir visus kitus dėdes iš mokyklos-ir-ne-tik, kurie mokė ja alsuoti?

Trupininis pyragas su maskarpone ir obuoliais

Pagrindui
190 g miltų
150 g rupiai maltų lazdyno riešutų*
90 g cukraus
150 g sviesto
1 a.š. vanilinio cukraus

Įdarui
250 g maskarponės
180 g varškės
2 kiaušinių
1/4 st. cukraus
1 a.š. vanilinio cukraus
4-5 didelių obuolių
2 a.š. cinamono
1 v.š. rupaus rudojo cukraus

Pagrindui minkštą sviestą sutriname su miltais, cukrumi ir riešutais, kol masė taps panaši į trupinius. Į kepimo formą beriame 2/3 trupinių ir apkepame 10 minučių 180oC orkaitėje.
Įdarui maskarponę sumaišome su varške, kiaušiniais, cukrumi bei vaniliniu cukrumi. Obuolius nulupame, išpjauname sėklalizdžius ir supjaustome skiltelėmis.
Ant iškepusio ir vos pravėsusio pagrindo sukrečiame varškės masę, o ant viršaus sudedame obuolius. Apibarstome ruduoju cukrumi ir cinamonu. Galiausiai suberiame likusius trupinius, kiek paspaudžiame ir kepame 30-40 minučių, kol viršus paskrus. Jei ima degti – manoji orkaitė mėgsta tokius pokštus – uždengiame folija.

* būna super smagu, kai pataikai ant nesukapoto riešuto!!

Receptas keistas keistas pakeistas pagal Aušrą, o jį pernai metais man užrodė Rūta L., miela grupiokė.

priešžodis: julė teisingai pastebėjo, kad aš, parašiusi ,,kukurūzų miltų (polentos) pyragas ‘ ‘, nenoromis klaidinu žmones. todėl susitariame, jog:

Polenta – kukurūzų kruopų košė, tradicinis Šiaurės Italijos patiekalas. ( Mane klaidina tai, kad Anglijoje jie ant kukurūzų kruopų pakelio tiesiog užrašo ‘Polenta’, o turėtų rašyti ‘Cornmeal’)
Kukurūzų kruopos – stambiai sumalti kukurūzai.
Kukurūzų miltai – labai smulkios kukurūzų kruopos ARBA kukurūzų krakmolas. ( Dažnai skaitydama angliškos receptus randu ,,cornflour” ir tai reiškia kukurūzų krakmolą, bet ameriekietiškuose tai reikštų kukurūzų kruopas. Go figure)

Citrinis kukurūzų kruopų pyragas

225 g sviesto, kambario temperatūros
225 g smulkaus balto cukraus
225 g maltų migdolų
3 dideli kiaušiniai
115 g kukurūzų kruopų
1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių
1 vanilės lazdelės sėklos
4 mažos citrinos: reikės ir žievelių ir sulčių
žiupsnelis druskos

- – - – pabarstyti ant viršaus – - – -

50 g šviesaus rudojo cukraus
50 g migdolų

1. orkaitę įkaitinti iki 150 C. ant 18 ar 20 cm apvalios kepimo formos dugno patieskite kepimo popieriaus ir patepkite ją riebalais (sviestu ar aliejumi).

2. sudėkite sviestą ir cukrų bei vanilės sėklas į dubenį ir plakite mikseriu iki purumo (jei neturite mikserio, naudokite medinį šaukštą).

3. suberkite maltus migdolus į išsuktą sviestą ir sumaišykite. po vieną kiaušinį įmuškite į tešlą, po kiekvieno kiaušinio plakite tešlą iki tol, kol susijungs su kiaušiniu. taip sudėkite visus kiaušinius.

4. supilkite citrinų sultis ir žieveles ir sumaišykite. ant viršaus perijokite kukurūzų miltus, sumaišytus su kepimo milteliais ir LENGVAI įkapokite. stenkites nepermaišyti tešlos. ji turi būti gan skysta.

5. supilkite tešlą į savo paruoštą skardą ir kepkite 1,5 valandos. likus kokiom 10 minučių iki kepimo pabaigos, pabarstykite pyrago viršų rudojo cukraus ir migdolų mišiniu.

6. ištraukę pyragą iš orkaitės, leiskite jam gerai atvėsti: kokias 15 min skardoje ir dar 20 min ant stalo.

nesvarbu, ar mamos diena, ar penktadienis, ar kas nors gimė, ar kad išsiskyrei, ar tiesiog jei tu jau mėnesį žadi iškepti mildai ‘nu tuos šokoladinius, kur pas tave žvėryne valgiau’, – bet kokia proga yra tinkama šiam sviesto ir šokolado tirpsmui burnoje. jų rasi kiekvienoj kavinėj uk, bet niekur jie nebus tokie skanūs, kaip kepti namuose.

šokolado ir vyšnių pyragas
(gerai, aš tai tikrai nesiruošiu žožio ‘brownies’ versti rudžiais, kaip padarė kofiynas. bet čia ir ne tortas. ir ne pyragėliai. manau, iš sudėties visi mato, ką čia kepam. kalorijų bombą, turiu omeny,)

300 g nesūdyto sviesto, kambario temperatūros
300 g tamsaus šokolado
5 dideli kiaušiniai, kamabrio temperatūros
350 g cukraus
1 arb. š. vanilės ekstrakto
200 g miltų
1 arb. š. druskos
250 g džiovintų vyšnių, kurių galima ir nedėti arba kurias galima pakeisti riešutais ar bet kuo, kas jums patinka

1. įkaitinti orkaitę iki 180 C. labai svarbu turėti 34 cm X 25 cm skardą, bent 6 cm gylio. skardą iškloti kepimo popieriumi.
2. kuo smulkiau kapotą šokoladą ir kuo smulkiau supjaustytą sviestą kartu ištirpinti stikliniame dubenyje, pastatytame virš beveik verdančio vandens. visuomet maišykite masę, neperkaitinkite.
3. plakite kiaušinius. kai jie suputos, po truputį pradėkite pilti cukrų. įpilkite vanilės ekstraktą. viską suplakite iki tirštos masės, panašios į ištirpinto šokolado ir sviesto mišinį. jei į kiaušinių masę įkišus šaukštą ji lieka ant šaukšto, o ne švariai nuvarva, tai reiškia, kad masė jau paruošta.
4. šokolado mišinį įplakite į kiaušinių masę. persijokite į ją miltus ir druską ir vėl suplakite. tik tada įmaišykite džiovintas vyšnias ar kitus priedus.
5. supilkite viską į skardą, tolygiai paskirstykite tešlą ir pašaukite į orkaitę 25 minutėms arba kol ant pyrago viršaus susiformuoja šviesesnė sutrūkinėjusi plutėlė. pastebėsite, kad pyragas vis dar drėgnas viduje (todėl negalima šitam pyragui naudoti dantų krapštuko metodo), bet taip ir turi būti. palikite skardoje atvėsti bent 20 min. tada pjaukite dideliais gabalais ir valgykite.

jis toks skanus!

receptas iš green and black’s chocolate recipes.

po nuotraukomis pasirašo aistė stancikaitė – lietuvių mergaitė.

]]> http://kepyklapenki.lt/2011/05/04/im-an-ocean-in-your-bedroom-make-you-feel-warm-make-you-wanna-reassume/feed/ 15 http://kepyklapenki.lt/2011/03/23/just-a-minute/ http://kepyklapenki.lt/2011/03/23/just-a-minute/#comments Wed, 23 Mar 2011 19:22:40 +0000 rusvaplaukė http://kepyklapenki.lt/?p=2033 Kai kaukšiu per ofisą , visada prisimenu važiavimą riedučiais, kur būdavo — kelius sulenkt, svorį permesti veikiau priekin, o ne loštis atgal. Atsipalaiduot, ir tada viskas labai paprasta.

Riedučiais riedėti mane mokė Julytė; kai pagalvoji (pajauti?), tai buvusios tokios šiltos dienos ir rytai; o kai anuos iš sklepuko išsitraukiau prieš porą metų, jau po trejeto dienų pėda ties keltimi nusitrynė-iki-negaliu, ir batukus ant ratukų sugrūdau atgal į toliausią kampą.

Dar riedučiai man primena Londrę drauge su Rita nebeatsimenu-kurioj-vietoj, kada išsižiojusios žiūrėjome, kaip žmonės mokina(si).

Termose nešiodavomės avižų košės, sykį valgėm puikaus indiško maisto pievelėj Soho square. Buvo pavasaris, kažkur aplink balandžio pirmą, turėjom mažai laiko ir pinigų, bet dideles akis.

Obuolių pyragas su alyvuogių aliejumi, vanile ir cinamonu

1/3 st. graikinių riešutų
2 v.š. sviesto (ir dar šiek tiek skardai)
3-4 vidutiniai obuoliai
1 a.š. cinamono
1/2 st. + 2 v.š. cukraus
1/2 st. jogurto
vanilės ankštis (ją perpjaunam ir iškrapštom sėklikes)
3 kiaušiniai
1/2 st. alyvuogių aliejaus
žiupsnis druskos
1 a.š. sodos
2 a.š. kepimo miltelių
1 st. miltų
1/3 st. krakmolo
4 v.š. migdolų miltų

Orkaitę įkaitinam iki 180oC. Ištepam sviestu 22 cm kepimo formą.
Riešutus pakepiname 5-7 minutes, kol gardžiai pakvips. Stambiai sukapojame.
Obuolius nuplauname ir plonai supjaustome. Beje, jei neišimsime graužtuko, bus gražu. Bet nelabai patogu. Tad nuspręskite, kaip norisi ,}
Prikaistuvėlyje išlydome sviestą ant vidutinės ugnies, sudedame obuolius su 2 šaukštais cukraus ir cinamonu. Sumaišome ir pakepiname ketvertą minučių, ar kol vos vos suminkštės.
Obuolius sudedame į kepimo formą.
Dideliam dubeny sumaišom jogurtą, cukrų, vanilės sėklas ir gerai išmaišom. Sumušame kiaušinius ir supilam aliejų, gerai gerai išmaišom. Galiausiai supilame miltus, krakmolą, druską, kepimo miltelius ir sodą bei riešutus.
Tešlą supilame ant obuolių ir kepame 30-35 minutes, ar kol dantų krapštukas paliudys pyragą esant iškepusį. Leidžiam pravėsti ir išverčiame. Niam!

Receptą nugvelbiau iš La Tartine Gourmand.

<This is a translation for you, Jia, so you wouldn’t get lost in google translation which is frequently quite inaccurate. >

While I was visiting London, I was lucky enough to be invited to Ugne and Jia’s home. They live in Marylebone which is a lovely area with little vintage shops and, of course,  Le Cordon Bleu in the middle of it. Jia made us stir fry noodles (well, acctually it was spaghetti,D) with ham, trimed beans and snap peas. Then we tried baking a chocolate beetroot cake which  was something I always wanted to try because it is so popular here in the UK. In Lithuania we are only using beetroot in savoury dishes like our famous cold beetroot soup. I have also come across a beetroot dish when I was dinning with my mother in a raw food restaurant in Vilnius; we ordered beetroot ravioli filled with cashew pâté and turned out to be amazing. However, I would never have thought of mixing beetroot and chocolate. But then again, neither did the rest of the world before Heston paired white chocolate with caviar,) So we gave it a try and, even though the top of the cake burnt a little, the rest of it was quite nice.

šokoladinis burokėlių pyragas su ricotta ir ganache glaistu

- – - – pyragui – - – -
75 g kakavos
180 g miltų, turinčių mažai glitimo
7 g kepimo miltelių
1 arb.š. meduolinių prieskonių
200 g cukraus
250 g virtų burokėlių
3 kiaušiniai
200 ml aliejaus arba margarino
- – - – ricotos sluoksniui – - – -
100 g ricotos
30 g cukraus
- – - – ganache glaistui – - – -
100 g juodo šokolado
70 g grietinėlės

! jei nusipirkote žalių burokėlių, prieš tai juos reikia išvirti.
1. į dubenėlius atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų. kepimo formą išklokite kepimo popieriumi. aš naudojau klasikinę 25 cm skermens apvalią torto formą.
2. sutarkuokite burokėlius arba per burokinę (jau seniai mąstau, kaip šitas terminas atsirado, – o gal tik mūsų šeimoje sako ‘burokinė tarka’?), arba per smulkesnę tarką. supilkite kiaušinių trynius ir cukrų, gerai pamaišykite, kol cukrus aptirps. supilkite aliejų.
3. kitame dubenyje sumaišykite miltus, kakavą ir kepimo miltelius. įdėkite kokių nors prieskonių, pavyzdžiui, cinamono. aš pribėriau prieskonių meduoliams. jei norite, galite naudoti tiesiog vanilę.
4. tik dabar išplakite baltymus iki purumo.
5. supilkite burokėlių masę į sausų ingridientų dubenį ir viską sumaišykite. tuomet įdėkite trečdalį išplaktų baltymų ir juos ‘įkapokite’. tuomet įdėkite dar trečdalį, vėl ‘įkapokite’. lygiai taip pat įmaišykite paskutinį trečdalį.
6. supilkite tešlą į formą ir pašaukite į 180 C temperatūros orkaitę. kepkite pyragą 30 minučių, tada sumažinkite temperatūrą iki 150 C ir kepkite dar 15 min. bent jau aš taip dariau savo orkaitėje, nes iš pradžių norėjau, kad visa ta masė su burokėliais gerai įkaistų ir apkeptų, bet po to sumažinau temperatūrą, kad nesudegtų viršus. patikrinkite mediniu pagaliuku, ar tortas iškepęs. tuomet išimkite jį ir palikite gerai valndai kambaryje, kad atauštų.
7. kai bus laikas dėti glaistą, sumaišykite ricottą su cukrumi ir užtepkite ant pyrago viršaus. tuomet išlydykite šokoladą: labai smulkiai sukapokite jį ir sudėkite į dubenį, tuomet supilkite pasišildytą (apie 70 C, aš jos neužverdu) grietinėlę ir maišykite. mano šokolado masė pradėjo trauktis ir aš išsigandau, kad grietinėlė buvo per karšta. tačiau patikrinau, kad ganache temperatūra tikrai nėra aukšta, todėl pagalvojau, kad tiesiog atsiskirinėja riebalai, ir tiesiog pastačiau dubenį virš puodo su karštu vandeniu ir permaišiau. šokoladas tiesiog susijungė į vientisą masę. kai kurios knygos tokiu atveju siūlo suversti tą šokoladinę masę į virtuvinį kombainą ir pasukti, kol grietinėlė ir tie riebalai susijungs į emulsiją. o gal jums ir taip viskas pavyks,) ganache tepti ant pyrago viršaus.