Kepykla nr. 5

Iš tiesų tai aš tik norėčiau dabar pasiraitoti rankoves ir susirišti ilgas kasas (pirma dar jas atsiauginti), atžagaria ranka braukti nuo kaktos kirpčius argi prakaitą, pasiraitoti rankoves, žinote, taip negrabiai, atsitiktinai jas susukti, ir minkyti tešlą, visą kubilą jos,
karštis, virtuvė, karštis, miltai, kiemas, karštis,
tešlon neįminkyti nemigos (įrodymas — skaitau nr. 8), ir būti Tikra Moteris.

Hélas!

O viskas tik nuo to, kad atsidariau (informacijos perteklius, žinote; A. man mėtė visokius paveikslėlius su kalnais popierių ir užrašais overload, bet dabar nesurasiu, mat gūglas gi ėmė dar labiau individualizuoti paiešką, ir tai, ką matau savo kompjūtery savo kambary, nebėra tai, ką randu nuėjusi parodyti to paties dalyko mamai svetainėj; na, bent jau funny cat videos vis dar gauname tuos pačius; ar sakiau, kad linkstu prie ADD?), taigi, kad atsidariau Kenji straipsnį apie baltą picą. Paskaitykite kartais Kenji, man jis labai patinka, o ir vardas kaip iš Murakamio arba animės, jo, veikiau animės. Vienas iš tų Daugelio, prie kurių po truputį, švelniai, vedė Altonas, tada prisidėjo Hestonas, Haroldas, Hervé; dar truputį Marcelis (tik kad ne), iš kurio iš tiesų juokiamės su Agne, iš to, kokia jo šukuosena, dantys ir kalbėjimo maniera, nes omg, ir tada suprannnntat, aš tipo supyliau želatiną į verdantį vandenį ir primėčiau kivių, ir želė nesustingo, who would’ve thunk, omgzlol.

Apie ką aš čia? Apie meilę, tiesa. Paskaitykite dar ir šitą Deivio istoriją , o man jau metas miegoti pietų gaminti, bet šnipštelėsiu (nuo žodžių junginio kalbėti šnipštėliškai), kad šitas pyragas/kepinys/gaminys/.. yra Oho. Bandžiau aš tų bemilčių – net žymųjį tinklaraščius praskriejusį Ottolenghi pyragą, bet ką jūs, galvojau sau, nemėgstu braunių-ar-kaip-čia-juos-pavadinus.

Ir tada tinklaraštininkų grupse Aušra pasiūlė išmėginti šitą (tarpe kitų dvidešimties pasiūlymų, kurie irgi nugulė į bandysimų sąrašus).
(!), ir kelio atgal nebebuvo.

Šokoladinis Racines pyragas

200 g tamsaus šokolado
80 g sviesto
1 a.š. tirpios kavos, praskiestos trupučiu karšto vandens
šliūksnis vanilės ekstrakto
4 kiaušiniai
25 g + 1 v.š. cukraus
60 g pieniško šokolado
sauja lazdyno riešutų

18 cm skersmens kepimo formą išimamu dugnu gerai ištepame sviestu ir pabarstome kakava. Lazdyno riešutus bei pienišką šokoladą sukapojame ir padedame juodu šalin – tačiau nesumaišome!

Juodąjį šokoladą ir sviestą susmulkiname ir suberiame į karščiui atsparų dubenį, įtaisytą virš puodo su vandeniu. Maišome, kol šokoladas ir sviestas ištirpsta. Dubenį nukeliame nuo garų ir įmaišome vanilę.

Atskiriame trynius nuo baltymų. Dubenyje trynius ištriname su 25 g cukraus, kol masė taps šviesi. Gerai nuplauname šluoteles ir kitame inde baltymus išplakame iki standžių putų – baltymai apverstame aukštyn kojomis (pageidautina, virš plakančiojo galvos) dubenyje turėtų laikyyyyytis.

Į šokolado masę supilame plaktus trynius ir atsargiai išmaišome; sudedame pusę baltymų ir vėl palengva maišome (foldiname), kol tešloje nelieka baltymų ruoželių. Bebaigdami maišyti, suberiame pieniško šokolado gabalėlius.

Tešlą supilame į paruoštą formą, viršų apibarstome kapotais riešutėliais. Kepame apie 20 minučių, arba kol viršus bus sausas, o vidus – nė velnio. Dantų krapštukas, žo, turėtų išlįsti laaaaaabai drėgnas irgi tešla apsivėlęs – tik ta tešla neturėtų būti tokia žalia, kokią supylėme skardon.

Pyragą vėsiname skardoje.

Om nom nom.

Pagal Deivio Ready for dessert.

Taip taip taip – šiąnakt nebūsiu jokia baisiai originali, ir pasidžiaugsiu pirmuoju rimtu sniegu. Taip taip. Mat šiandien tik pirma diena, kai jis iškrito-ir-neištirpo, pirma diena, kai dviratuką tik pabučiavau į kaktą išlėkdama iš namų (bet čia dar ne sezono pabaiga!). Žiemiškų dainų, kurias dar aštuntoj klasėj įrašė buvęs bendraklasis Povilas, klausytis pradėjau prieš pat Kokono mugę – žinote, nuotaikai sukurti. Artimiausiomis naktimis ją reikėtų įsimesti ir į grotuvėlį – žinote, nuotaikai sukurti. Nes kai siužetas silpnas, sako, jį maskuoja muzika.

Kažin kur skaičiau, kad su amžiumi burbėjimą dėl prekybcentrių šventinės psichozės (beveik žodžių junginys iš Alias, ar ne?) pakeičia Liudo Vasario rezignacija ir net menkas džiugesys. Nežinau, kaip likusi liaudis, bet aš visai šypteliu į ūsą, vartydama jų lankstinukus ir žiūrėdama į bumbulus eglutei puošti. Nu gražu, nu, ir man itin patinka šviečiančios lempelės.

Dar man patinka Kūčių laisvadieniai (nors ei, juk jos šįmet šeštadienį išpuola) – per metus spėjau pasiilgti rieškučiomis žarstomų kūčiukų ir pagaliau pamėgto aguonpienio. Sykį turėjau tokią šventvagišką mintį kepti kūčiukus vidurvasaryje ir pavadinti, na, mini mieliniais aguoniniais trapučiais – juk parduotuvinių tešla tokia pati kaip senų gerų barankų. Bet tada supratau, jog po tokio žingsnio žemė prasivertų, aš krisčiau giliai ir ilgai ir galų gale turėčiau visokiais šokiais, dainomis ir žongliravimu linksminti kokį raguotą dėdę su uodega viename iš devynių ratų — tad ne, nusprendžiau, vasara bus šviežių uogų metas.

Beje, šįmet vėl neišsikepiau džiovintų vaisių pyrago Kalėdoms. Praeitametis jų nesulaukė (liūdna istorija su pūkuota pabaiga), o šįmet – pamiršau. Vadinasi, keliaus į 12-12-12 iššūkį. Čia toks simbolinis – 12 knygų, 12 filmų (lengva? Šitas tai tikrai lengvas, sakė A., bet čia bus nuoširdžiai neprisiruošiami pažiūrėti filmai. T.y., ne Friends with benefits), 12 receptų; arba 12 dalykų-12 mėnesių-’12 metais. Tokią puikią idėją pametėjo Asta – nors, kai pagalvoji, įrašyti super džiovintų vaisių pyragą į Astos sugalvotą sąrašą turėtų būti mažų mažiausiai tokia pati nuodėmė kaip ir vidurvasario kūčiukai.

Bet kad jau pradėjome eiti šitokiu keliu, …

Moliūginis meduolis

2 st. įvairių džiovintų vaisių (spanguolių, slyvų, obuolių, abrikosų,…)
2 st. stiprios pravėsusios arbatos
2 v.š. krakmolo
2 st. miltų
3 a.š. kepimo miltelių
3 a.š. malto cinamono
1 a.š. maltų gvazdikėlių
1 1/2 a.š. malto imbiero
¼ a.š. druskos
~400 g moliūgo
¼ st. aliejaus (geriausiai tinka nerafinuotas saulėgrąžų aliejus)
4 vidutiniai obuoliai
2/3 st. cukraus
2 a.š. vanilės ekstrakto
2/3 st. graikinių riešutų

Moliūgą nulupame ir sutarkuojame smulkia burokine tarka. Džiovintus vaisius pamirkome arbatoje apie pusvalandį. Riešutus pakepiname sausoje keptuvėje, kol ima švelniai kvepėti.
Neluptus obuolius supjaustome gabalėliais ir sudedame į nedidelį prikaistuvį. Įpilame šiek tiek vandens ir troškiname, kol obuoliai pavirs į vientisą košę. Pamatuojame – pyragui reikėtų ½ st. trintų obuolių masės.
Sudedame ją į tarkuotus moliūgus, supilame aliejų bei vanilės ekstraktą, cukrų ir gerai išmaišome.
Kitame dubenyje sumaišome miltus, krakmolą, prieskonius, kepimo miltelius ir druską. Suberiame šį mišinį į moliūgų-obuolių masę ir maišome. Jei masė atrodo per tiršta, įpilame šiek tiek vandens, arbatos arba sulčių – turėtų išeiti kiek tirštesnė už grietinę tešla.
Galiausiai suberiame riešutus ir pasmulkintus džiovintus vaisius, išmaišome. Tešlą dedame į kepimo popieriumi išklotą 25 cm formą ir kepame 30 min 200 oC temperatūroje. Vėliau karštį sumažiname iki 180 oC ir kepame, kol į pyrago vidurį įsmeigtas pagaliukas išlįs švarus – 30 – 60 minučių.
Prieš patiekdami apibarstome cukraus pudra.

Skelbtas oC žiemos numeryje.

Kartais man iškyla problemų su vardais. Pavyzdžiui, tada, kai supainioju Vytautą ir Vytenį, ir LSP tenka pasiimti ne banke-dešimt-minučių-nuo-darbo, o beveik-kitame-miesto-gale-esančiame-kaimynystės-bankelyje, kur žmonės ateina net su chalatais ir šlepetėmis.

Praėjusį savaitgalį mintyse supainiojau Mykolą ir Mikalojų, ir su Asta gerą valandikę šmirinėjome kažkur aplink, kol galiausiai GPS teikėsi pradėti veikti ir suprato, jog mes ne prie oro uosto, kaip kad jis manęs, o arčiau senamiesčio. Pliusai: pamatėme dailių bažnyčių ir atsitiktinai aptikau vieną iš eko-parduotuvėlių, kurių dislokacijos šiaip neįsivaizdavau.

Ir tai priveda mane prie Didelio ir Svarbaus klausimo – ar turėtute rekomendacijų, kur must must must nueiti Vilniuje? Pavalgyti, ta’sme. Išklausinėjau kompetentingų aplinkinių, susimečiau sąrašėlį, bet vis negana! Atrodo, kad arba jau išmėginta, arba ne pusiau studentiškai kišenei, arba nedirba sekmadieniais ar, dar baisiau, savaitgaliais apskritai.

Beje, o kuo baigėsi mūsų nuotykių ieškojimai? Nusigavome į Holy Miko’s. Ten atrodė kaip iš filmų, rūmų menės, žinote; ir nutarėme, kad dailesnės suknelės (o ne, kchm kchm, džinsai-ir-basketės) prie interjero derėtų labiau. Truputį per erdvu, kad būtų super jauku, betgi žavūs skirtingoki stalai bei kėdės. Ir! Ir gavome vandens su citrina iš ąsočio. Teisingai.

Pietūs buvo žavūs. Truputį čiaškinome muilinuku, bet dėl daugelio veiksnių nuotraukikės ne kažką, tad paliksime šitai geresnei akiai. Kita vertus, jas pažiūrėjusi šeimyna sakė, vajei, kaip gražiai patiekta; ir čia visai tiesa, ypač po to, kai dažniausiai lankomas restoranas su žvaigždutėmis – vpu.

Ir gardu. Nenoriu rašyti apie rikotos ir saulėj džiovintų pomidorų duetus ir panašius dalykus, skaidyti-analizuoti-ir-taip-toliau bet, žinokitės, gerai. Ašai skanavau kuskusu ir visaip kaip itališkai kvepiančiai įdarytus baklažanus, Asta pabijojo mano imk kiaulieną, imk kiaulieną, gi karamelizuoti obuoliai ir pasiliko prie saugesnės vištienos krūtinėlės, ir abidvi likome patenkintos, nes gražu, nes dera, nes kaip tik. Ir dar spjovėme visoms taisyklėms į veidą, ir — latte truputį per karšta. Bet ne lavazza, for a change!

Pasikviesiu dar ką nors kada nors. Nes mane visgi paperka žodžiai šeimyninis ir iš vietinių ūkininkų, šypt.

Ir beje. Astos skaitytojams/fanams/… ir pačiai Astai šią savaitę pasižadėjau, jog tinklarašty bus “Draugystės” – tokios tikros tikros tarybinės – receptas. Kadangi pažadus tesėti yra gražu, o be to, ir pavadinimas jo toks tinkamas :} –

Pyragas “Draugystė”
Tešlai
370 g miltų
160 g sviesto
130 g cukraus
30 g kiaušinių (± pusė didelio kiaušinio)
1/2 a.š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
50 g vandens

Įdarui
10 g miltų
22 g cukraus
254 g varškės
1 v.š. vanilės ekstrakto
100 g obuolienės
Pyragui aptepti
30 g kiaušinių (± pusė didelio kiaušinio)

Paruošiame trapią tešlą. Pusę jos iškočiojame 8-10 mm storio gabaliokais ir sudedame į skardą – aš naudojau 20 cm apvalią formą, bet jei norisi plonesnių sluoksnių, imkime didėlesnę (22 cm).
Įkaitiname orkaitę iki 200 oC. Tešlą subadome, uždengiame foliją, jon pripilame pupelių ir kepame “aklai” apie 10 min; išberiame pupeles ir dar pakepame kokias 3 minutes, kad pagrindas nebebūtų žalias.
Pravėsiname pagrindą. Tuo metu pasiruošiame įdarą – visus produktus sumaišome. Jei varškė sausa, galima įdėti šaukštą grietinės ir ją šiaip patrinti.
Aptepame pagrindą obuoliene – geriausiai tinka tokia it iš valgyklos — kasmet, kai tik būna obuolių, jos prisiverdame daug daug daug (ypač tinka šitam pyragui ir biskvitui šokolade! Ir dar, aišku, su varškės apkepu argi sklindžiais. Nes taip mif’e. Ir mokykloj.). Taigi, ant viršaus supilame varškės įdarą, išlyginame.
Iškočiojame antrąjį tešlos lakštą ir juo uždengiame pyragą. Viršų aptepame likusiu kiaušiniu, konditerinėmis šukutėmis ar šakute pribraižome dryželių.
Šauname orkaitėn ir kepame dar 15-20 minučių; jei atrodo, kad pyragas kepa per greitai, viršų uždengiame folija.
Ataušiname skardoje. Aišku, kaip visi varškėčiai, skaniausias atšalęs.

Tikras tradicinis receptas — iš I. Čereškienės “Miltiniai konditerijos gaminiai”. Čia yra mokymo priemonė profesinėms prekybos-kulinarijos mokykloms, o be to, šeimyna sakė, kad kaip tikraiiiii, todėl ir sakau taip — tikras. Tradicinis.
Tiesa, amonio karbonatą, buvusį recepte, keičiau kepimo milteliais (kurgi jo dabar gaut?), ir vaniliną – vanilės ekstraktu, ir uogienės čiut daugiau nei originale dėjau — bet vis viena, sakyčiau, labai arti. Va!

Šią savaitę grįžau pas senus mylimuosius, ir vakarą iš vakaro skaičiau Deivio pasakojimus apie gyvenimą Paryje, keliones ir klajones po amerikas bei australijas, ir turgus, ir sūrius, ir kavines. Ir žmones. Gniaužia kvapą, tikrai, kai su tokiu atsipūtimu ir užtikrintu žinojimu eini-darai-daliniesi tuo, ką žinai ir ką patyręs esi. No nonsense, jokių garbanotų frazių ar (ne)suslėptų simbolizmų.
Kalbant apie simbolizmus, šiandieną peržvelgiau Tree of Life, visiškai kiaurai šizovas neaiškus palyginus su tuo, kas pastaruoju metu mano filmotekoje dominuoja. Labai labai garso takelis (vėl mieloji Vltava), vaizdas ir garsas, einantis nuo kulnų per visą stuburą ligi pakaušio, net iki švelnaus drebulio krūtinėj ir gerklėj (o gal čia tik miego stygius?). Žiauriai paveikus. Patiko-nepatiko/supratau-nesupratau paliksime kitai serijai (žinau tik kad namuose jo peržiūrėjusi nebūčiau – nelemtas self-proclaimed ADD), bet reginys – paprasčiausiai VAU.
Per vidurį filmo tačiau užsinorėjau sušių. Man regisi, darbas mane tuojau sugadins! Kita vertus, G. pažadėjo maišą žieminių obuolių. Mat praėjusią savaitę ofise vykdėme tokius natūrinius mainus: tu man obuolių – aš tau pyragą. Atrodo, pasiteisino. :)

Šitas pyragas yra *truputį* kitoks nei stiklinė cukraus, stiklinė miltų, stiklinė aliejaus, keturi kiaušiniai, plakt plakt plakt, penki obuoliai, kept kept kept, nom nom nom – reikalaują *truputį* daugiau darbo ir skirtas *truputį* labiau suaugusiems. Jei norisi jo iškepti mažajam sūnenui, karamelėn nepilkime brendžio arba jį nuvirkime, kad alkoholis išgaruotų, o džiovintus vaisius mirkykime stiprioje juodoje arbatoje.

Lipnus obuolių pyragas su karameliniu brendžio padažu
Pyragui
1/2 st. razinų
1/4 st. brendžio
1/2 st. džiovintų obuolių
1/2 st. cukraus
1 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
1 a.š. cinamono
1/4 a.š. šviežiai tarkuoto muskato
žiupsnis maltų gvazdikėlių
1/4 st. tamsiai rudo cukraus
1 kiaušinis
113 g tirpinto sviesto
1/3 kepintų lazdyno riešutų
2 obuoliai
šiek tiek pieno

Karameliniam padažui
75 g sviesto
1/2 st. tamsiai rudo cukraus
1/2 st. + 1 v.š. cukraus
2/3 st. riebios grietin4l4s
2 1/2 v.š. brendžio

Pyragui razinas ir gabalėliais kapotus džiovintus obuolius pamirkome brendyje apie pusvalandį. Vieną obuolį nulupame, kito ne, ir abu sukapojame maždaug 1,5 cm kubeliais.
Orkaitę įkaitiname iki 180oC. 20 cm kepimo formą išklojame kepimo popieriumi, o kraštus ištepame sviestu.
Didesniame dubenyje išsijojame miltus, kepimo miltelius, druską ir prieskonius.
Kitame dubenyje sumaišome abiejų rūšių cukrų. Įkuliame kiaušinį ir plakame, kol masė taps tiršta ir šviesi – kokias 5 minutes. Supilame atvėsintą sviestą ir išmaišome. Per keletą kartų įmaišome miltų mišinį. Pasistengiame nepermaišyti – vis dar gali matytis ir sausų miltų.
Supilame riešutus, obuolius ir džiovintus vaisius su visu brendžiu, jei šis dar nesusigėrė. Atsargiai įmaišome. Jei masė atrodo labai tiršta, šiek tiek praskiedžiame ją pienu. Neišsigąstame: atrodo, kad yra žiauriai daug priedų, bet iš tiesų viskas tvarkoj, pyragas tikrai išeis.
Tešlą supilame į paruoštą kepimo skardą. Kepame apie valandą, bet iš tiesų reikėtų tikrinti mediniu pagaliuku – įsmeigtas į pyragą, jis turėtų išlėsti švarus. Be to, pyragas turėtų imti atšokinėti nuo kraštų.
Iškepusį pyragą išimame iš orkaitės ir leidžiame atvėsti. Gardus, sako, būna penketą dienų, nors mūsiškis tiek nesulaukė!
Tiekiame su ledais (jei nebijom šalčio) ir šiltu karameliniu padažu.

Padažui mažame prikaistuvyje ant silpnos ugnies ištirpiname sviestą, cukrų ir grietinėlę. Maišome, kol cukrus ištirpsta, o tada padidiname kaitrą iki vidutinės ir palengva užverdame padažą. Nuolat maišydami verdame penketą minučių, kol jis kiek sutirštėja. Nuimame nuo ugnies, įmaišome brendį. Galima tiekti iškart, o galima ir vėliau pašildyti (net mikrobangėje, jei ją naudojame). Padažą galima laikyti šaldytuve kokias 3 dienas.

Recepčiokas adaptuotas iš thekitchn.

Kai užaugsiu, noriu būti bent truputį Alice Waters.

Ne ne, ką jūs,- aš nesu jokia eko-mamytė, ir valgau persikus ne tik nuo mūsų medžio sode. Žiemomis susilaikau nuo braškių ir pomidorų, bet ne todėl, kad skaičiuočiau maisto mylias — paprasčiausiai vašką man labiau patinka žvakėse deginti, o ne kramsnoti. Parduotuvėn dažniausiai nešuosi savo maišelį, bet jei jį pamirštu, tai megztinio nuo pečių nesirengiu, ir to butelio pieno improvizuotame krepšyje nesitempiu, — perku polietileninį už penkiolika centų prie kasos. Vartoju baltą cukrų ir kartais tingiu eiti į turgų, nes maksės darbo valandos labiau suderinamos su manosiomis. Pasibaisėjusi perskaitau, kiek EEE yra mano mėgstamuose leduose, ir toliau juos kabinu šaukštais.

Todėl ir sakau – kai užaugsiu, noriu būti bent truputį Alice Waters. O be to, pas ją keliolika metų dirbo mano didžioji miaijlė, tai kaipgi nenorėti.

Ir taip jau išėjo, kad visai neseniai Chez Panisse sukako keturiasdešimt metų. Taip pat išėjo, kad namuose turėjome mažučių saldinių obuolių, kurių niekas ne(be)valgė, ir į juos tuoj būtų ėmęsi kėsintis kitokie padarėliai – gerokai mažesni ir skraidantys. Pykšt! smegenėlėse. Juk šimtą metų turiu atsispausdinusi Alice Waters obuolių pyrago receptą, aptiktą smitten kitchen (žvilgterėkite į įrašą – 2007-ieji. Tikrai kad šimtą metų.). Viskas sukrito į savo vietas, ar ne tiesa?

Alice Waters obuolių pyragas
20 cm pyragas
Tešlai:
1 st. miltų
1/2 a.š. cukraus (tikrai tikrai, čia ne klaida – pusė arbatinio šaukštelio)
1/8 a.š. druskos
85 g sviesto
3 1/2 v.š. šalto vandens

Įdarui:
600 g obuolių
2 v.š. tirpinto sviesto
3 v.š. cukraus

Sirupui:
1/4 st. cukraus

Dideliame dubenyje sumaišome miltus, cukrų ir druską. Įdedame 2 v.š. sviesto ir smulkintuvu malame, kol masė taps panaši į stambiai maltas kukurūzų kruopas. Sudedame likusį sviestą ir maišome, kol didžiausi sviesto gabalėliai bus žirnio dydžio.

Po truputį įvarviname vandenį. Pamaišome, dar įvarviname tol, kol tešla taps vientisoka – joje gali matytis ir sausų plėmų, tačiau jei jie sudaro abosliučią daugumą paviršiaus, pridedame dar šaukštą vandens. Žinome, kad svarbu neperminkyti, o šitoks nuolatinis vandens pripilstymas-priminkymas tuo ir grasine. Bet norite tikėkite, norite ne, iškepta tešla atrodė puikiai – sluoksniuota, trapi, tirpstanti burnoj. Bet nešokime įvykiams už akių — dabar dar tešlą suformuojame į storoką blyną, įvyniojame į maistinę plėvelę ir kišame šaldytuvan bent jau pusvalandžiui.

Išimtą iš šaldytuvo tešlą paglostome, kad kiek atšiltų. Palyginame kraščiukus. Ant vos miltuoto paviršiaus (arba silikoninio kilimėlio) iškočiojame tešlą į maždaug 25 cm skersmens apskritimą (maždaug 3 mm storio). Nuvalome miltų perteklių.

Tešlą perkeliame į kepimo formą. Aš ją vos vos pamiltavau ir palengva, nespausdama užvyniojau ant kočėlo, o tada nuo jo perkėliau į kepimo formą – maždaug taip. Tešlos krašteliai turi kabėti per formos kraštus. Įkaitiname orkaitę iki 200oC.

Obuolius nulupame, išimame sėklalizdžius (SVARBU: šitų atliekėlių neišmetame, jų prireiks sirupui),supjaustome skiltelėmis – kuo plonesnėmis, tuo dailiau; kita vertus, jei mūsų obuoliai orkaitėje linkę minkštėti, o obuolienės valgyti nesinori – gal visgi palikime juos kiek storesnius. Obuolius dailiai suguldome koncentriniais apskritimais, pradėdami nuo pakraščiukų. Kabančius tešlos kraštus užlenkiame ant obuolių.

Tešlos kraštus ir obuolius aptepame tirpintu sviestu. Kraščiukus apibarstome šaukštu cukraus, o ant obuolių suberiame kitus du šaukštus.

Kepame kol obuoliai suminkštėja, o tešla paruduoja, apie 40 minučių. Kas 15 minučių pyragą apsukame, kad keptų tolygiai.

Kol anas kepa, pasigaminame sirupą pyragui aptepti. Likusias obuolių žieveles ir graužtukus sumetame į didelį puodą, suberiam cukrų. Užpilame tiek vandens, kad vos vos apsemtų, ir ant mažos ugnies verdame apie pusvalandį. Nukošiame.

Iškepusį pyragą išimame iš orkaitės ir paliekame nors 15 minučių atvėsti. Pravėsusį pyragą aptepame sirupu. Skanaujame su ledais.

O žinote ką? Šitas sirupas labai įdomus dalykas. Verdamos skūrelės ir graužtukai atiduoda daug daug daug obuoliško skonio, ir išeina toks gardus gėrimėlis. Nejuokauju – gėrimėlis, ne visai kompotas, bet beveik :}

O pyragas? Puikus. Mieliau būtų naudoti ne saldinius obuolius – norėtųs kažko sultingesnio ir kiek saldžiarūgščio, mat patiems obuoliams trūko skonio. Bet tešla – o dievai! – nuostabi, tokia nuostabi, kad net tešlos minkymo stadijoje ją privalėjau aprašyti. Traputėlė iki negaliu, gardi, sluoksniuota, sviestinė — geriau nebūna. Must try, nors segtuvas lūžta nuo neišmėgintų trapių tešlų recepčiokų.