Kepykla nr. 5

O dabar aš noriu pasidalinti tokiais dalykais, kuriais dalintis I. žadėjau jau prieš kokį pusmetį. Paskiau vieną dailų šeštadienį apie tokius rimtus dalykus kalbėjome ir su A. Pripasakojau ir prirodžiau jai, kokie nuostabūs būna kai kurie blynai, o tada kurį laiką (t.y., iki šiandien, kai lauke griaudžia žaibuoja, kaimynai stovi prie langų per visą sieną ir žiopso į tą lietų ir tą griaudimą), kurį laiką vis persekiojo mintis, kad pūkučiai juk labiau atitinką tą super purių blynų įvaizdį, kurį minėjo A – tiesa, amerikoniškai didelių tikrai neiškepsi (pūkUČiai), bet.. Bet negaliu nepas’dalint: jie juk kitaip purūs nei belenkas kitas, ką esu ragavusi. Nemeluoju.

Gal dėl to, kad juos kepdavo močiutė, o kartais dabar kepu aš; ir valgydavau tikriausiai arba su cinamonu ir cukrumi, arba su padažu (grietinė + baltas (!!) cukrus, ne kitaip, kai ištrini, grietinė paskystėja ir būna labai gerai), o pastaruosius sykius – su uogiene. Labai tinka mamos vyšnių uogienė, tokia skysta su sirupe besipliuškenančiom vyšniom.

Gal dėl to jie visiškai kitaip purūs, na, tirpsta burnoje ir pan.

Kai turėsiu pusrytinę (nieko bendro su žodžiu pusrytainiai), ten tikrai bus pūkučių, ir melejonas rūšių naminės uogienės. Tik reikia dar truputį palūkėt.

P.S. Kadangi pūkučių nuotraukų neturiu, tai įdėsiu katinėlių iš tevelizoriaus nuotrauką, ir dar nuotrauką katuko iš kačių kavinės. Nes katinėlių nuotraukos visada viską pataiso ir nukreipia dėmesį nuo to, kad pūkučių nuotraukos tai nėr.

Pūkučiai
2 porcijos

1 st. pieno
1 st. miltų (gali prireikti šiek tiek daugiau – pastarąjį kartą įberiau dar du kupinus šaukštus)
žiupsnis druskos
1 v.š. cukraus
2 kiaušiniai
aliejaus pūkučiams kepti
grietinės irgi uogienių pūkučiams pagardinti ir padažyti

Kiaušinių baltymus atskiriame nuo trynių. Trynius, miltus, druską, cukrų ir truputį pieno išplakame iki vientisos masės, supilame likusį pieną. Blendinys turi būti nei per skystas, nei per tirštas :) :), na, kaip paprastų sausų blynų maždaug, gal kiek tirštesnis. T.y., nuo šaukšto turėtų vis dar tekėti
(o ne dribti sausais gabalais), bet ne lietis nelyg liEtiniams (čia sukirčiavau, ‘škias).
Baltymus išplakti atskirai iki standžių putų ir palengva įmaišyti į masę.
Keptuvėje ant vidutinės kaitros įkaitiname aliejaus – daug. Kaip minimum 0,5-1 cm. Ir NE, SAUSOJ KEPTUVĖJ AR VOS VOS ALIEJUM PATEPTOJ KEPTUVĖJ NIEKO NEIŠEIS, kai keptuvėn pridedame blynelių, jie turi plaukioti. Pastebėsiu tik, kad anie aliejaus gausiai neprisigeria, jei šis gerai įkaitęs. T.y., kai baigiu kept, keptuvėj vis dar aliejaus būna.
Po šitos litanijos apie aliejų (NE, TIKRAI ANT SAUSOS JIE TOKIE PURŪS NEBUS, NE NE NE, graužkit kopūstų lapus pietums, jei nepatinka), pasakoju toliau. Šaukštu (geriausia desertiniu) dedame tešlą į keptuvę ir leidžiame kepti. Apkepa gana greitai (per minutę?) – kai šoniukai pasidaro apysausiai ir matyti burbuliukai, apverčiam. Apkepam iš kitos pusės. Išimam iš keptuvės, dedame dubenin ir laikome šiltai, kol iškepsim visus visus.
Viskas. Lapnojam.

Gyvenu maždaug taip, tik vienatoniškiau. Ir fotkinti nemoku.

Su apatijoms gyvenu. Su tuštumom, kurių neužpildo žodžiai, ir mintys kurių neužpildo. Tik baimės — įlenda pro vieną ausį, kai miegu, o tada pučiasi-pučiasi-pučiasi, kramsnodamos belenką ką užmačiusios, kol galop galvon nebesutelpa, ir bėga lauk per akis ar pirštų galiukus (vat taip kaip dabar), arba traukias žemyn, link šonkaulių – tarp antro ir trečio, jei gerai pamenu.

Kartais geriau – kartais pasiimam už parankės Džastiną ir ko ar Britnę ir gąsdinam naujus kaimynus. Tada dalykai visai tvarkoj.

Kitais kartais pykstu už blogą orą (žinau, kad nebūna blogo oro, būna tik netinkama apranga, bet šlapdribalietis Velykų popietę tikrai <> džiaugsmas) ir už tai, kad reikia anksti keltis darbo dienomis ir neišeina keltis vėlai savaitgaliais. Pykstu už pamestus čekiukus ir iššvaistytas dienas. Pykstu už pervirtą custard ledams (šššššššš, paslaptis, bet jie tokio gudraus skonio. Bent jau aš taip manau.), už kauliukus šaldytose vyšniose ir aplinkui pribarstytus prieskonius, kai dalinu – tam davė, tam davė, o ant spintelės liko dar du maišeliai kmynų.

Kitąsyk užsisakyčiau vėjo plaukuose ir kabrioletą (nes dažniausiai nebepainioju pikapų ir kabrioletų, kaip kad dažniausiai nebepainioju kairės ir dešinės. Tiesa, tik tada, kai pagalvoju, kuria ranka rašau.), ir roudtripinčiau į Edimbrę per Roterdamą. Nes kai kaimynai klauso Lietuvos Balso finalo, aš manausi irgi turinti teisę apsibliaut. Bet klipas iš dvidešimties metų perspektyvos labai juokingas (kaip kad ir mokyklos nuotraukos iš penkiolikos metų perspektyvos), o Frusciante labai gražus, todėl bliaut nebūtina.

Grikių lietiniai iš Bretanės – galettes
1 kiaušinis
60 ml grikių miltų
90 ml kvietinių miltų
1 st. pieno
žiupsnis druskos
1 a.š. cukraus
15 g sviesto
vandens

Miltus sumaišome su druska ir cukrumi. Įkuliame kiaušinį ir šliūkštelime šiek tiek pieno. Išmaišome iki vientisos masės. Po truputį pilame pieną ir maišome, kad nesusidarytų gumulėlių. Galiausiai įmaišome ištirpintą sviestą ir paliekame porai valandų pastovėti, kad miltai išbrinktų ir surištų blendinį.

Jei masė pernelyg sutirštėjo, įpilame šiek tiek vandens – blendinys turėtų būti tokio tirštumo kaip ir paprastiems lietiniams. Kepame įkaitintoje keptuvėje iš abiejų pusių, jei valgysime su kokiom uogienėm ar bananais. Jei norime pusrytiško galette complete, apkepame lietinį iš vienos pusės, įmušame ant jo kiaušinį, pabarstome druska ir pipirais, užtarkuojame sūrio. Užlankstome lietinio kraštus, uždengiame keptuvę dangčiu ir kepame tol, kol trynys sutirštėja tiek, kiek patinka.

Valgome su žaliom salotom. O jei norisi saldžiai – su sūdyta karamele. Arba uogiene (vyyyyšniųųųųų) ir varške. Ar tradiciškai – su sviestu ir ruduoju cukrumi. Arba dar belenkokiu kitu variantu.

Šitą ruošėme su Viktorija pavasariniam oC numeriui. Nuotraukos irgi jos!

“Regisi,”-pagalvoju, prie parduotuvės kasos gėdingai imdama rausvą loterijos bilietą (I., čia jau kitą, ne tą iš penktadienio), “regisi, prasti įpročiai labai greitai susiformuoja.”

Juk tikrai, kokiom tik nesąmonėm nepradėjau užsiiminėti, ėmusi dirbti. Kasrytiniai horoskopai, kurių vis viena nepaisau (LRytas ir Respublika, Stilius antradieniais, Laisvalaikis ketvirtadieniais; taip pat retrospektyvi įvertinių peržvalga); keturi-kavos-per-dieną, ir čia ne riba; loterijos bilietai (???); kmon, net sušius pradėjau valgyti.

Dar prisnigo, o aš kaip niekad džiaugiuosi dviratukiškėmis.

Tuo pačiu dėkoju Pasauliui už aipodus, GPS’ą ir nestiliovas šviečiančias liemenes; Pitchforkui – už laikiną atgaivą ausims; o Teisingų Mergiočių Sąjungos įkūrėjai – už risotto ir tūkstančius kitų dalykų. Kažkur tarp tų padrikų nieko nepadarysi ir rekoncilijacė atrodo, kad viskas eina į gera – tiek atrodo, kad net V. rašau įsimylėjimo kupinas žinutes.

Gerai jau gerai. Viskas. Metas grįžti prie darbo – kepti kotletų, t.y., ne tai kad ką nors kito galima pagalvoti, fun fun fun pusę septyyyynių.

Arba miegot.

Ir dar. Kai jau galvoju nebeišeiti iš namų be miegmaišio, visokiems užkandėliams sveika (sveikiau nei VPU bandutės) būtų pasigaminti žvirblių maisto ar avižinių batonėlių. Na, granolos k5 kol kas neaprašiau (nors šiandieną, errrrm, vakar jos visą sloiką prisikepinau), bet štai dar vieni batonėliai. Šitie gerokai mažiau saldūs (visgi be cukraus anei medaus), tad, jei norisi saldžiau, galima kokį šaukštą kitą rudojo cukraus įmesti. Ir dar – čia vieni iš tų minkštųjų. Norisi traški dribsnių batonėlių? Žr. čia.

Pusryčių batonėliai

½ st. greitai paruošiamų avižų dribsnių
1 st. stambių avižų dribsnių
1 st. mėgstamų džiovintų vaisių (spanguolių, razinų, kriaušių, slyvų)
1 ½ arb. š. cinamono
½ arb. š. druskos
1 ¼ st. pieno
1 arb. š. vanilės

Orkaitę įkaitiname iki 180 oC. Didesnius džiovintus vaisius susmulkiname. Sumaišome visus sausus ingriedientus ir juos užpilame pieno ir vanilės ekstrakto mišiniu. Paliekame pabrinkti 10-15 minučių. Supilame į kepimo popieriumi išklotą 20×20 cm dydžio kepimo formą ir kepame uždengę folija 20 minučių. Tada foliją nuimame ir dar kepame 15-20 minučių, kol gražiai paruduoja. Supjaustome dar šiltus – vėliau bus sunku! – ir paliekame atvėsti.

Receptas spausdintas antrajame oC numeryje.

Ir saulė, ir vėjas, ir palapinių tvankuma, ir svylantys pečiai, ir jacuzzi (kaip kad jį įsivaizduoju) šiltumo ežeras ankstyvais rytais, ir basos pėdos, ir klimpstą dviračiai, ir elektr(on)iniai beprotiškų žaibavimų dangūs, ir taip seniai matyti šypsenai, ir seniai begirdėti balsai, ir viskas – į puikius savaitgalius.

Tokia ir turi būti vasara, o rudenėjant virtuvėn veržiasi comfort food iš praeities.

Kukurūzų košė su ruduoju cukrumi
1 st. kukurūzų kruopų (polenta)
3 st. šalto vandens
2 st. riebaus pieno
3/4 a.š. druskos
1/3 st. rudojo cukraus
1 a.š. vanilės ekstrakto
žiupsnis cinamono

Mažame dubenėlyje sumaišome kukurūzų kruopas su 1 stikline šalto vandens, atidedame, kad pabrinktų. Prikaistuvyje užverdame likusį vandenį bei pieną. Įberiame druskos ir pamažu, nuolat maišydami supilame kukurūzų kruopas.
Sumažiname ugnį ir verdame, kol košė sutirštėja. Vis pamaišome, pamaišome. Jei kruopos nestambios, pakaks 5-10 minučių, su ilgesnėmis gali tekti pavargti ir pusvalandį ar ilgiau. Kai košė sutirštėja, supilame cukrų, cinamoną bei vanilės ekstraktą.
Košę išdalijame į jaukiausius turimus dubenėlius. Įpilame pieno. Apibarstome ruduoju cukrumi ir galbūt cinamonu. Mmm.

Receptas – iš Joy the Baker.

P.S. Šį šeštadienį aš norėtau vykti į blusų festivalį. O jūs kaip :}?

Net nepastebėjau, kaip egzaminai – po vieną, po vieną – iškrito tarsi musės, ir ketvirti metai burtų ir kerėjimų mokykloje mif’e persivertė į savo, klišai tariant, finišo tiesiąją. Todėl atbulai skaičiuoju dienas, kai kasdienes (ar, būkim nuoširdūs, kiek retesnės) keliones AntKalniuko išmainysiu į pėškojimą darban; juk darbas žmogų puošia, ir aš būsiu gražiausia mergaitė kvartale, va! (Tol, kol Monika neatsikraustys į kaimynystę)

Ir kai suvoki, kad sensti, nes laikas taip greit bėga, nes tikrai, tas paskutinis semestras – tik pora klik ir ūūūūūū, nepastebėtai, o dabar dar pora klik klik, pykšt pokšt, praktika, bakalaurinis, puf puf puf, pamaišiui su gražiu laiku, tekšt tekšt, graži suknelė, išleistuvės, šauk(š)tukas.

O kelionėn į naują didelę neodinę rankinę įsimesime dribsniukų batonėlių.
Beje, jie su džiovintas vaisiais, bet tokie skanūs, kad net Monika valgė. Ir man patys skaniausi iš visų tų n^k mėgintų – traput traputėliai, traškut traškutėliai, ir truputį karamelės skonio pasigavę.

Granola batonėliai

45 g karijų riešutų (galima keisti graikiniais)
45 g stambiai kapotų džiovintų abrikosų
45 g džiovintų spanguolių
45 g lukštentų moliūgų sėklų
30 g sezamo sėklų
30 g maltų migdolų
190 g stambių avižų dribsnių
2 a.š. malto cinamono
95 g sviesto
80 g rudojo cukraus
1 a.š. dirbtinio medaus

Riešutus pakepiname sausoje keptuvėje. Atsargiai – gali greitai sudegti, todėl verčiau kepinti ilgai ilgai (kokį pusvalandį) vos karštoje keptuvėje (1-2 padala). Arba galima juos iš anksto pakepinti orkaitėje, kol ims fantastiškai beprotiškai kvepėti. Knygoje patariama kepinti 140oC 8 minutes.

Orkaitę įkaitiname iki 160oC. 20 cm kvadratinę formą išklojame kepimo popieriumi – pasirinkime tokį, kuris, žinome, neprilimpa prie kepinių, mat kitaip teks su visu pergamentu ir valgyti.

Abrikosus ir spanguoles užpilame verdančiu vandeniu ir paliekame kokioms 10 minučių. Nusunkiame.

Dideliame dubenyje sumaišome visus produktus, išskyrus cukrų, dirbtinį medų ir sviestą. Šiuos tris kaitiname mažame prikaistuvyje nuolat maišydami, kol ims lengvai virduliuoti. Verdame, kol skystis tampa šviesiai rudos spalvos – nevalia leisti jam išsipilti per viršų (ooo, siaube, kai norėsime atkrapštyti nuo kaitlentės!!!11!) ar pernelyg nutamsėti. Išvirusią karamelę (tiesa, ji gali atsiskirti į cukrų ir sviestą – neišsigąskime, toliau maišykime, o iš bėdos supilkime tai, ką turėsime – ką jau čia…) supilame į didįjį dubenį ir viską gerai išmakaluojame. Suverčiame į kepimo formą ir paspaudžiame.

Kepame maždaug 22 minutes, kol viršus kiek paruduos. Tik ką išėmus iš orkaitės, batonėliai bus minkštučiai, bet vėsdami kietės. Atvėsusius išverčiame iš formos ir supjaustome į 8 batonėlius. Valgome išsyk, arba (jei liks…) laikome sandariame inde. Mmmmm.

Adaptuota iš Y. Ottolenghi, S. Tamimi – Ottolenghi: The Cookbook