Kepykla nr. 5

kitaip nei įpratusi, ant vokų tvarkingai užrašau atgalinį adresą. naktimis nemiegu. naktimis rašau laiškus, laiškus pasiunčiu į keturias pasaulio puses, laukiu sugrįžtančių paukščiais.
pas mus jau šalnos ateina, šiandieną teko timptelėti atraitotas rankoves ir apsimuturiuoti skara ligi ausų galiukų, ir temsta anksti – aštuntą valandą prieblandos zona, grįžti namo verčiau nebe per parką, o gatve, nors palei gatvę nėra žibintų, palei gatvę kelias kiek ilgesnis ir ten nekvepia šviežiai prikritusiais lapais.
šiandieną regėjau moteriškę, prie MifoMedžio prisirinkusią maišelį vaisių ir juos godžiai valgančią, ak, galvojau, gal pasiprašyti kokio, ir grįždama namo mačiau, kaip jau tamsėja figos.
dokumentinis studentų filmas apie nantą rodė jo turgų žiemą, kone kalvarijos, ‘ponia, čia tikras krištolas, pigiau negausit, parduotuvėje už tokią penkioliką eurų paklotumėte, o čia gi tik sentimai, penki eurai, ponia’, bet išgąsdino mane tie žieminiai paltai ir vilnonės pirštinės, mane, atsivežusią tik tris poras sportukų, baskečių, ta prasme, dar gąsdina lietus, pirmadieniui antradieniui žadamas, ir dar tikimybių kontrolinis – visi pasaulio liūdesiukai.
juk žinome: rudeniop aš darausi be galo melancholiška, rudeniop ir dar praėjus pusantro mėnesio nuo paskutinių tikrų Kalbėjimų, ir dar ta vidurio amžiaus krizė, dievaži. ir tik nantas, nantas, nantas toks nuostabus miestas, galvoju kas vakarą grįždama namo, mama, help me to live.

dvigubai brokoliška kynva
3 st išvirtos kynvos
5 st smulkiais žiedynėliais pjaustytų brokolių

3 skiltelės česnako
2/3 st smulkintų kepintų migdolų
1/3 st tarkuoto Parmigiano-Reggiano (arba, lietuviškai, “džiugo”)
2 geri žiupsniai druskos
2 v.š. citrinos sulčių
1/4 st alyvuogių aliejaus
1/4 st grietinėlės

priedų: šviežio baziliko arba pjaustyto avokado arba ožkos sūrio arba fetos

į verdantį [puode] vandenį suberiame brokolius ir apverdame kokią minutę – jie neturi išvirti! nukošiame, perplauname šaltu vandeniu (juk žinome, jog jie net ne vandenyje būdami vis dar verda!).
pagaminame brokolių pesto: smulkintuvu sutrinam 2 st apvirtų brokolių, česnaką, 1/2 st migdolų, sūrį, druską, citrinos sultis. įvarviname alyvuogių aliejaus, grietinėlės ir maišome iki vientisos masės. aš gi padariau štai taip: į pusę masės supyliau alyvuogių aliejų ir grietinėlę, o likusią pusę pasilikau tiesiog pakramsnojimui, ne salotoms: nagi nerealiai skanu!, tikrai tikrai, po pirmo šaukštelio teliko taip numatytai užsimerkti, atsilošti ir viską užmiršti.
prieš pat patiekiant sumaišome kynvą, likusius brokolius ir pusę pesto. pagal skonį pridedame ŠioBeiTo: druskos, citrinos sulčių, pesto. ant viršaus užbarstome likusius migdolus ir – jei norisi – kitų priedų.

pagal 101 cookbooks.

savaitė praėjo ramiai, labai greitai ir labai ramiai.
tos kalbos vis dar bijau. per paskaitas sykiais imu ir atsijungiu, ir tik klausau klausau, kaip jie greitai ir gražiai [dažniausiai] kalba-kalba-kalba, pačios kalbos klausau, kalbėjimo. ir man net ausys linksta: kaip jie lengvai vartoją subjonctif’ą, ir kaip tarsi balto pieno puta nuo liežuvių nusiridena pRakeiktoji R; arba kaip jie juokiasi ir erzina ir kalba it nužengę iš devynioliktojo amžiaus – neišnarpliojamomis gramatinėmis formomis, literatūriniais posakiais – ir prie gėrimų automato per pertrauką aš pavirstu aleks mak, pavirstančia balute.

per paskaitą bendrakursis sušnabžda į pašonę: ‘čia buvo žodžių žaismas’.
kartais per paskaitas miegu. labai nuoširdžiai, bet rūpestingai – kaip senais laikais licėjuje, kai per istorinius filmus (arba dailės istoriją) užmigdavai, bet beveik neišsiduodavai, išskyrus tuos sykius, kai galva neatsiklaususi krisdavo atbulom.
camille miega užsikniaubęs ant sulenktų rankų, pirmame suole.
kas dar. dar šią savaitę got some bicycle love, kai pirmadienį ištraukusi dviratį iš garažo radau pradurtą padangą (vėliau paaiškėjo — stiklas. huh???), užtat dabar jau moku susiklijuoti kamerą – o tėtis sakė, kad darbas nemergiotiškas. ir tada labai smarkiai savimi didžiavausi ir net martynui pasigyriau, ir tėčiui pasigyriau, ir mamai,- visam pasauliui.

kaipgi galima nemylėti krašto, kur rudenys Tokie – tikri. iš filmų. švelnūs, ilgi, po truputį. prie fakulteto auga figos medis, po paskaitų slapčia jų prisirinkau ir grįždama namo gliaudžiau po vieną.
kaipgi galima nemylėti krašto, kur – sako david lebovitz – nuostabi sveikatos apsaugos sistema, valstybinis draudimas ir kitką. ir dar – jogurtų eilės, prilygstančios kinų sienai (taip taip, čia tik jogurtai. dar turime tokio paties ilgio-pločio lentyną pieniškiems desertams; ir pienui tokią pačią. ir iš anksto pakuotiems sūriams.).

be to, mūsų aukšte vyko lietinių vakarėlis. atėjusi pamačiau penkialitrį dubenį blendinio. ‘kas kepa?’-naiviai paklausiau. ‘tu,’-choru atsakė mergaitės vokietaitės. trimis keptuvėmis vienu metu. dusyk sulaukusi blendinio papildymo.
o pierre burbėjo, kad ‘čia niekas maisto negamina. kada tik ateinu į virtuvę, ji vis tuščia ir tuščia’.

brokolių tra(o)škutis
(4 porcijos, sako. nealkanos, sakau.)
4-5 st. brokolio žiedynų

1 smulkiai sukapotos česnako skiltelės
1/2 a.š. druskos
1/4 st. migdolų (arba ž. riešutų – mano atvejis) sviesto
3 v.š. šviežių citrinos sulčių
1 a.š. medaus
2 v.š. alyvuogių aliejaus
2 v.š. karšto vandens

2 traškių obuolių (juos supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais)

1/2 mažo svogūnėlio (plonai supjaustome)
1/2 st. kepintų migdolų (arba daugiau, aha .))
1/3 st. aliejuje keptų (sakyčiau, karamelizuotų, bet… [žvaigždutė])

dideliame puode užverdame padruskintą vandenį. apverdame brokolius (pasak recepto, pakanka kokių 15 sekundžių, kad būtų tik tik tik nežali (t.y., žalios spalvos, bet neišvirę). man patinka minkštesni, todėl paviriau ketvertą penketą minučių. keletą kartų perpilame šaltu vandeniu, kad sustabdytume virimą, gerai nupurtome vandens perteklių.

padažui česnaką sutriname su druska iki košelės. ją sumaišome su kitais ingriedientais, išskyrus vandenį, o galiausiai įmaišome ir jį.

sumaišome brokolius, obuolius, didžiąją dalį skrudintų svogūnų ir kapotų migdolų su padažu. lėkštėje apibarstome likusiais svogūnais bei riešutais.

iš 101 cookbooks

[žvaigždutė] man atrodo, kad ten maillard’o reakcija. primenu, chemiją mečiau 10 klasėje – kai tik pradėjome organiką – tad galiu klysti, o ir on food and cooking atidėjau iki ilgų žiemos vakarų. be to, sunkiai įsivaizduoju, kaip toks žodžių junginys skambėtų sakinyje: ‘sudedame svogūnus po maillard’o reakcijos’, ne ne.
žo, o kaip juos paruošti? keptuvėje sumaišome porą šaukštų sviesto, pusmėnuliais pjaustytus svogūnus, nešykštų žiupsnį druskos. ant lėtos-vidutinės ugnies kaitiname, kol įgyja gražų tamsiai rudą atspalvį, kokių 15 minučių. kartkarčiais pamaišome. išverčiame ant popierinio rankšluosčio, leidžiame pravėsti ir patapti traškesniems. patarimas: darome daug daug daug, nes nenusakomai skanūs .)

mikrobangėje kepti obuoliai
obuolių (geriau tinka tokie, kurie kepami neištyžta)
avižų dribsnių
cinamono, imbiero, gvazdikėlių ar kitų mėgstamų prieskonių
rudojo cukraus arba medaus
kepintų riešutų
razinų ar džiovintų abrikosų ar spanguolių ar… (jei vaisiai saldūs it kokios datulės – verčiau nedėkime cukraus ar jo dėkime mažiau)
gabalioko sviesto/margarino

obuolį truputį pabadome šakute, iškabiname sėklalizdžius. atsargiai, neprakiurdiname dugno! įdarui sumaišome dribsnius su prieskoniais, cukrumi, džiovintais vaisiais ir riešutais. sugrūūūdame į obuolį, užmetame šaukščioką sviesto ir kišame į mikrobangę. kaip visada su tuo Nesuprantamu Objektu, laikas priklausys nuo nustatymų – aš mikrobanginau 2 minutes 80% galingumu, o tada tikrinau, ar jau pakankamai minkštas ir pridėdinėjau po kokią minutę.
šalia skanu prisidėti kokių ledųųų ar grietinėlės.

tik iš minkštos auksinės valandos šviesos gali spėti, kad
rudenėja.

dabar papasakosiu apie keistus prancūzų maitinimosi įpročius.
jei išrikiuotume visas šalis durnių laiptais pagal tai, kiek McDo jose gauna pelno, prancūzija būtu antra.
kai tai paminiu, manimi netiki.

teisybės dėlei tarsiu, jog čia tiesiog aklai žinomas faktas. taip sakant, su žvake prie lovos nestovėjau – o gal tik dar viena sąmokslo teorija?

nors savaitgaliais, kai vagiu mcdo internetą savo skaipiniams pokalbiams (man patinka prancūziškas žodis, kurį vartoju šiam savo veiksmui nusakyti: le samedi, je viendrai chez mcdo pour profiter d’internet, profiter, pasipelnyti), matau daug laimingų šeimų it iš lankstinukų: jų penketas, jie džiaugiasi, krykštauja ir vartoja mėsainius su bulvytėmis, visi visi, neišskiriant nė kokių metukų amžiaus dukters. tiesa – suaugusieji geria evian, ne kolą – nesveika! ką jau ką, o sveiką maistą prancūzai mėgsta – artimiausia biocoop yra didesnė už dviejų iksų bičiulę m.

bet ne šitokį triušį traukiu lauk iš magiško cilindro. dienomis, kol šviečia(-tė) saulė, visos luaros krantinės sėste nusėstos prancūzų, studentų prancūzų, vidutinio amžiaus prancūzų, prancūzų su kostiumėliais, prancūzų, šalia numetusių dviračius, prancūzų ant suolelių, prancūzų po vieną, du ir tris – prancūzų su les sandwichs. le sandwich čia tarsi koks kultūrinis fenomenas. palei brasserie, boulangerie ir patisserie standartus turime ir sandwicherie. ir jie vartojami net riedant gatve.

čia greitas maistas populiarus.
nors prekybcentrių lentynose nerasi padorių avižinių dribsnių, maisto, paruošiamo per trejetą minučių, – nors vežimu vežk. tradicinio. meksikietiško. košer. francūziško. vegetariško. sveiko. skardinėse, stiklainiuose, popieriuje, plastike.
jo lentynas tikriausiai pralenkia tik jogurtų skyrius, taip taip. ir dar sūrių, sūrių. (beje, pirmąsyk pavyko nusipirkti neskanų sūrį, oh my!)

toks pasirinkimas! todėl -
mačiau studentų, kepančių prekybcentryje formuotus maltinukus.
mačiau studentų, mikrobangėje šildančių plastikinius indelius “praplėšk-dangtelį-pašildyk-penkias-minutes-ir-šiltas-maistas-ant-stalo”.
mačiau studentų, beriančių makaronus į kokių šešiasdešimties laipsnių vandenį. (jis studijuoja maisto technologijas)

norėjau nusikirpti kasas ir tapti žana d’ark, su peiliu ir žiupsniu druskos gelbėjančia studentus nuo tamsiųjų jėgų.
tada mane užbūrė julian mcmahon, ir mano naktinėjimai pasidarė ilgesni nei priderėtų mergaitei, penktą ryto kepančiai kalnus blynų.

kepintos-troškintos daržovės
daržovių (man patinka cukinijos arba morkytės taip ruoštos, dar bulvytės būtų labai gerai ar kokie žirneliai pamaišiui su morkytėm)
svogūnų
druskos
pipirų
aliejaus
grietinėlės
prieskonių (prie morkyčių mėgstu kalendrą ir kmynus, prie cukinijų – cinamoną ir ožragę)

daržoves supjaustome nestorais skridinėliais (cukinijų gabalėliai gali būti ir storesni, jos greitai kepa, o morkytes reikėtų pjaustyti kuo plonesnėmis monetėlėmis). įkaitiname aliejų, suberiame pjaustytus svogūnus (kaip patinka – pusmėnuliais arba kubeliais), žiupsnelį druskos. kepiname, kol sminkštėja, ir suberiame kitas daržoves. paprieskoniname.
kepiname (sykiais pamaišydami, kad iš visų pusių apkeptų), kol daržovės pasidaro norimo iškeptumo – man patinka minkštos minkštos, veikiau pervirusios nei al dente. šliūkštelime grietinėlės, dar truputėlį patroškiname.
džiaugiamės šiltu garnyru (morkytes dar mėgstu pagardinti šviežiom petražolėm ir išspausti šlakelį citrinos sulčių). arba valgome su ryžiais, kynva ar kuskusu – lengvai greitai vakarienei.

kvaili sekmadieniai. patys kvailiausi – sekmadienių vakarai!
sekmadienio dienas galima aprašyti, nes jomis skanaujame franciją, trupinėlis po trupinio.

esmė tokia: čia.parduotuvės.nedirba.sekmadieniais.
maksimos tauta, kreipiuosi į tave: čia parduotuvės nedirba sekmadieniais, ir tikriausiai – neduok dieve, šitokia gėda! – švenčių dienomis.
išskyrus nebent ūsuotų arabų išlaikomas mažutes épicerie, n’est-ce pas?

tačiau prancūzai neliūdi, tikrai, ir ko čia liūdėti.
praėjusį savaitgalį tariau, jog sekmadieniais čia visa išmiršta, tik parkų keliukais vis prabėga uolūs sportininkai ar šeimynos trupina gulbėms.. baguettes, žinoma. tiesa paprastesnė: sekmadieniais gyvenimas vyksta turguje. taip taip, turguje sunku praeiti, nes žmonės su pintinėmis ir krūvomis maišų; ir turguje (žavus netikėtumas!) tenka palaukti, mat pirkėjai (žavus netikėtumas!) pirmiau pasidalina su prekiautojais atostogų įspūdžiais ir tik tada taria – man vieną batavia, ryšulėlį morkų, taip, nupjaukite lapus, ir melioną, taip, melioną savaitės gale valgysime, ai, duokit du, vieną šiandienai, vieną savaitės pabaigai. (va va, ir tada nereikia berniukams iš kavos tirščių spėti, kuris gi arbūzas bus raudonesnis) paviljone perkame naminį šviežią sviestą ir jogurtą. pavydžiai nužiūrime sūrių šaldytuvus (nes žinome, jog roquefort‘o gabalėlio, to iš vakar, tik vienam sykiui ir tepakako).

ir lietinių pardavėjus.

ir kokie tie žmonės gražūs, visi be išimties. kaltai besišypsantys septyniolikmečiai, nelygiai pjaustantys salierų galvas (šalyje, nukirsdinusioje karalių, tai neatleistina) ir japoniškame sode (žiū, turim laisvą pusantro hektaro salą vidury miesto, tai davaj padarom japonišką sodą, ir bambukų dar prisodinam) priešpiečiaujančios šeimos. prancūzija, prancūzija, ak, kaip noriu pamerkti tavin pavargusias pėdas!

šitą vakarą galvosiu apie saulę virš eifelio bokšto.
tada mažiau bijosiu rytojaus.

šparaginių pupelių salotos
pora didelių saujų šparaginių pupelių
keletas pomidorų
diiiidelė sauja skrudintų lazdyno riešutų
jei norisi – kokių salotų, pavyzdžiui, frisée ar rucola

1 v.š. riebios grietinėlės
2 v.š. alyvuogių aliejaus
žiupsnis druskos
šviežiai maltų pipirų
1 v.š. citrinos sulčių
šaukštelis medaus
0.5 a.š. prieskoninių augalų mišinio
žiupsnis baziliko

užpilui viską sumaišome .)
pupeles blanširuojame – užverdame didelį puodą vandens, tada į jį sumetame pupeles (prieš tai nukarpome galiukus!), verdame kokias 3-4 minutes, jei norime traškių. man patinka labai labai išvirusios, minkštos, tai paverdu ilgiau – žo, ap/iš-verdame taip, kaip mėgstame. atvėsiname šaltame vandenyje ir nusausiname.
pomidorus supjaustome gabalėliais (arba tiesiog naudojame vyšninius pomidoriukus ir apsimetame besą paryžiečiai). sumaišome pomidorus, pupeles ir stambiai kapotus riešutus. užpilame padažu ir greitai greitai patiekiame.

idėja labai labai adaptuota iš 101cookbooks.

prancūzai tikrai keisti.

bobų vasara čia – 30oC — per visą šalį (nuo lille iki antibes – neįtikėtina!).
kas tris metrus stato po žiedą. nekratyk galvos kaip vieversėlis, kirskite žiedą, antras išvažiavimas iš žiedo.
biurokra-eilėse stovi valandų valandas. nemeluoju: norinčiųjų įsirašyti į kalbų fakultetą eilė nutįsta per du aukštus (tas pats ir prie bendrabučio. ir.. prie tramvajaus bilietų). laukti teks bent keturias valandas. bet jie ramūs, jie nesijaudina, jie šypsosi, kartais pavargę prisėda.
tris eilutes duomenų į kompiuterį suvedinėja 40 minučių. tik todėl, kad vis užeina koks kabineto kaimynas pasiteirauti, ar ça va. jie neskuba. jie šypsosi. eilės tįsta. sako, ‘praėjusį ketvirtadienį dirbau iki septynių’ (ant durų rašo – iki 16H30).
pervažiuoti paryžių – ‘aplinkkeliu’ – trunka tris valandas. jie užlindinėja prieš nosį, jei palieki nors sprindžio tarpelį – les soixante-quinzes. jie kuria kamščius. jie neskuba. kasdien pirmyn-atgal po porą valandų. kas čia tokio. [ilgiausias pasaulyje kamštis. lyon->paris. 1980ieji. 176 km.]
t-markete pardavėjas neskuba. palaukia, kol ramiai susidedi viską į krepšiuką. kol tikrai tikrai TIKRAI susidedi viską į krepšiuką (reklaminę skrajutę – taip pat [virdulys - tik 8 eurai]) ir atplėši naująjį turtą nuo prekystalio. tada au revoir. atsisuka į kitą klientą. pasilabina. ima skanuoti prekes.
neskuba.
jie tikriausiai pripratę. neskubėti.

nantes miestas žavus. labai ekoeko. žaliasžalias. pasak lankstinukų, kad ir kur bebūtum, esi ne toliau nei 500m nuo ŽalioPloto.
ir ne tik tai. vienas pirmųjų dalykų, pasitinkančių bendrabuty – po tos trijų valandų eilės (mums dar pasisekė!), žinoma, – du ritiniai šiukšliamaišių: geltonas – perdirbamoms; mėlynas – kitoms atliekoms.
ir jie turi gudrių skatinamųjų planų. pavyzdžiui, palik-automašinėlę-miestkraščio-aikštelėj-nemokamai-ir-važiuok-į-centrą-tramvajumi. arba važiuok-viešuoju-transportu-ir-mokėk-mažiau-už-automašinėlės-draudimą.
bet mašinėlių vis viena daug, net atrodo, kad kamščiuose viskas skendi, išskyrus sekmadienius. duodu galvą nukirst – už tai, kad jie neskuba.

bendrabutis šaunus. deja, labiau lietuviškas nei ucl-britiškas. bet čia yra internetas ir durys – tiek mano kambario, tiek tualeto – akvamarininės, o koridoriaus sienos ryyškiai oranžinės. 9 kvadratai žmogui, 9 kvadratai, pasirodo, nėra daug visam gyvenimui susidėti – maždaug kaip lietuviškuose turbūt, gal trupinėliu daugiau – bet užtat čia esti normalios lentynos, kur galima susidėti obuolius, knygas ir puodus. ir dar – visi gyvena po vieną. vadinasi, niekas neburba pašonėj, kai 12 nakties klaksi klavišais. niekas nepabudina grįžęs iš sortie trečią ryto.
ir šaldytuvas – asmeninis.
speaking of, virtuvė(s) čia irgi skaudžiai skaudžiai lietuviškos. pirmą dieną supratau, ką rita sakė – nūū nesinori bendrabučio virtuvėj valandų valandas kuistis, nesinori. (3 kaitvietės. 1 mikrobangė. viskas.)
studentai valgo makaronus. mano kambarys prie pat virtuvės – nuostabu, kai tenka viską susinešti – tad sykiais atsklinda nuostabus kepinamų lašenūkų kvapas. mmm-mmmm. miam miam, kaip jie sako, trindami pilvelius.

kaip top chef’us pasiunčia į paplūdimį ir sako – dabar gaminsite prabangius pusryčius penkiem šimtam žmonių, naudodami tik įkaitusius akmenis ir smėlio kibirėlius, jie burba: aš nepratęs gaminti tokiom sąlygom, ir padaro čipsų-ir-snikerso-šedevrą.

maždaug taip įsivaizduoju save – tragiškos istorijos heroję, kone žaną d’ark.

pirmą vakarą įsivaizdavau, kad jau rudenėja. buvo panašu: naktys šaltos.
rudenimis reikia virti sriubas. reikia, ir taškas.

morkyčių sriubytė
1 svogūnas
3 vidutinės morkos
4 nedidukės bulvytės
pora šaukštų aliejaus
druska, pipirai
malta kalendra
malta ožragė
kitokiausi prieskoniai – galbūt karis? petražolės? ar aitrioji paprika? o gal.. dar kas?
grietinėlės, juo daugiau juo švelniau-skaniau
priedų: vienądien rinkausi raudonųjų paprikų dribsnius, kitą – ožkos pieno sūrį su žalumynais, ir šitai man labiau patiko

aliejuje apkepiname smulkiai pjaustytus svogūnus, užberiame druskos. kai jie suminkštėja, paprieskoniuojam, suberiam monetomis pjaustytas morkytes, pamaišom, apkepinam. galiausiai sumetam kubeliais pjaustytas bulves, pamakaluojam, pakepinam. įpilame šiek tiek vandens – nebūtina net, kad visas daržoves apsemtų. uždengiame ir verdame, kol tikrai labai suminkštėja. pertriname. paragaujame ir pridedame trūkstamų prieskonių. įpilame grietinėlės. paragaujame vėl, paprieskoniname – juk nuo grietinėlės taip sušvelnėja viskas!
valgome karštą karštą, ypač jei smarkiai lyja.