Kepykla nr. 5

mano draugai gyvena filmuose.
mano širdelė maitinasi laiškais.

vakarai tokie kaip visada, galvojant apie rudenis (net nuobodu!) – iš vidurio gaudydama godard’o le mépris kvapą, imu ašaroti nuo pirmo prancūziško žodžio, bet kaip mat praeina.
‘tikriausiai tai tik gripas,’- atsidūstu.
‘je t’aime plus,’- atitaria brigitte bardot.
drauge palinguojame galva. ‘šviesus liūdesys,’- žodžiai iš vidurinės mokyklos.

naktimis sapnuoju lord henry gyvenimą. ‘henry ['henri:],- sakė mano anglų k. dėstytojas,- henry ['henri:] potter.’ – ‘harry.. [ar'i:]‘- pataisė maxim.

—

bendrabutis absoliučiai ištuštėjęs. jau nuo penktadienio buvo matyti apsčiai žmonių su milžiniškais lagaminais. tim iš bristolio išsikraustė savaitei į viešbutį miesto centre, nes šeima atvažiavo. marcheU mačiau toby su dviem vidutinio amžiaus britais. pas lindą savaitei atvyko anne, ir juodvi važiuos pasitraukiniauti/pasicovoiturage’auti po bretanę. celine irgi kažką kambarin priėmė, todėl vokiečių čiauškėjimas už sienos dar džiaugsmingesnis.

regisi, šiame aukšte nebėra vietos senukams, tad pasiliksime tik aš ir pjeras iš anžero; jis klausosi calvin harris, vaikšto taip, it po kiekviena pažastimi turėtų po arbūzą (bet čia turbūt dėl to, kad jis yra mec le plus cool de l’étage), bet gamina daug gardžiai kvepiančio maisto.

dar labai labai noriu kepti ir klausau lietuviškos muzikos.

crème à la dubarry
1/4 galvos smulkinto žiedinio kopūsto
1 didelio smulkinto svogūno
1/2 didelio smulkinto poro (baltos dalies)
poros gerų šaukštų sviesto
potos šaukštų miltų

1 1/2 stiklinės sultinio
pieno (iki norimo tirštumo)

druskos, pipirų

žaliosios poro dalies sriubai pabarstyti

puode išlydome sviestą. sumetame svogūną ir porą, užberiame druskos, kepiname 10 minučių – kol suminkštėja ir patampa skaidresni/šiek tiek auksiniai. sumetame žiedinį kopūstą, pamakaluojame, suberiame miltus, pamakaluojame dar keletą minučių. pamalame pipirų. supilame sultinį ir verdame, kol kopūstas suminkštėja – sakykime, kokių 10-20 minučių.
išvirtą sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), supilame pieną ir dar pakaitiname – aš mėgstu pakaitinti, kol atrodo kaip plikytas kremas, gamintas ‘elguvoj’ – kol pasidaro tiršta, o paviršius pradeda sproginėti. tada įsivaizduoju, kad pienas jau užviręs, ir – nežinau – nesidaugins bakterijos ar dar kas. ask alton.
valgome su traškiausia skaniausia duona ir gausiai užbarstome svogūnų arba česnakų laiškais ar tiesiog porais.!

pagal manovirtuve.com

prancūzai – žmonės labai teisingi: sekmadienio priešpietę gatvės vis dar tuščios, tik į la petite boulangerie prasibrauti neįmanoma; ir, žinoma, neįmanoma rasti vietos dviračiui priparkuoti.

prancūzai – žmonės labai teisingi: trumpomis sportinėmis timpėmis, marškinėliais be rankovių (aš jau išsitraukiau pirštines!), plaukus surišę į arklio uodegas, įraudusiais žandais bėgioja gatvėmis.
baigę rytinius sportus, pakeliui užlekia pasistumdyti į tą pačią boulangerie (kuri iš tiesų yra ir pâtisserie, tik pavadinimas toks – nuo senų laikų užsilikęs).

prancūzai – žmonės labai teisingi: man keturias bagetes, avec ceci?, dar tartą su kriaušėmis ir šokoladu, ir dar porą eklerų ir karamelių, fait maison. jie į boulangerie siunčia vaikus, nesiekiančius man nė iki juosmens, ir tada gatvėje jaustumeis it iš willy ronis nuotraukos, tik kad ką tik baigėsi pamaldos ir bažnyčios kiemas – kiemas, kurį ji dalijasi su la petite boulangerie – pilnutėlis prigužėjęs žmonių, jie išsičiustę, vaikai krakmolytomis apykaklėmis ir gėlėtais marškinaičiais, jie šypsosi, tauškia, la france est une république indivisible, laïque, démocratique et sociale.

prancūzijoje ir ruduo teisingas, žvelk, jau novembre ant nosies, o pievos parkai dar žaliuoja, ir medžiai medžiai iš paveikslų auksiniais rėmais nužengę, saulė, nėr balų, nors ketvirtadienį dviratininkų kuopelėje man sakė, kad ‘paprastai tokiu metu tai labai jau lyja, ir, žinok, žiemą labai lis, bet aš čia negąsdinu’.

ir jei tartume, jog aš kartkartėmis gebu tiesti emocinius tiltus, jei padarytume tokią prielaidą (prielaidos gelbėja: mano prielaida, kad egzistuoja work exchange program francijoje; matanalizės dėstytojo prielaida, jog galime apibrėžti tokią sąlygą, kad tolydžių funkcijų sekos riba būtų tolydi funkcija) – sakyčiau, kad nantas ima mane saistyti savo rudeniniais vortinklių šilkais. kada tupi mediatekoje (ten girdėjau net kažką knarkiant!), saujomis kabini dūmus (ūkininkai pyksta, kad negauna paramos), paprastais pieštukais (hb; kitaip nei konspektams – h) braižai GG (gražaus gyvenimo) vizijas.

pertrinta žiedinių kopūstų sriuba
morka
pora bulvių
pusė galvos žiedinio kopūsto
svogūnas
pieno (iki norimo sriubos tirštumo)
2 a.š. mėgstamo sultinio (žinoma, namuose virtas sultinys – puikiau, bet..)
druskos (jei sultinys be druskos), pipirų (pagal skonį)
aštriosios paprikos miltelių arba pastos (pagal skonį; aš dėjau apie pusę arbatinio šaukštelio pastos)
aliejaus

įkaitiname aliejų, apkepiname aitriąją papriką, suberiame pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir užberiame gerą žiupsnį druskos. pakepiname, kol suminkštėja. suberiame smulkiai pjaustytą morką ir bulves, pakepiname penketą minučių. galiausiai suberiame žiedynėliais pjaustytus žiedinius kopūstus (kotelius supjaustome smulkiau, mat jie verda lėčiau nei žiedynai). užberiame sultinio miltelių, gerai išmaišome, pabardiname pipirais. užpilame stiklinę dvi vandens – kad ne ligi galo semtų daržoves – užverdame ir verdame ant silpnos ugnies, kol daržovės visiškai suminkštėja. sutriname trintuve (blenderiu), praskiedžiame pienu ligi norimo tirštumo (beje, vėsdama sriuba labai tirštėja!), dar truputėlį pašildome, jei pienas buvęs iš šaldytuvo, ir tiekiame su petražolėmis bei šviežiausia duona.

recepto idėja – jolitos.

kiekviena anglų paskaita man suteikia vis daugiau džiaugsmo. rašome štai, pavyzdžiui, oficialų laišką – atsakymą į skundą, ir klausia dėstytojas – “vaikai vaikai, tai ką pirmiausia laiške reikia parašyti?” – “hello”.
ir kiekvieną sykį stuburu vis dar bėgioja šiurpuliukai, kai išgirstu [evy] (heavy) – tarsi savo drabužių spintoje turėčiau pasislėpusį eric ripert.
dėstytojas sako, “too bad so sad yo’ dad”, taip pat “goody goody” ir dar mums pasakoja, kaip windows nebuvo pirmoji operacinė sistema – tiesą, priešingą daugelio bendrakursių įsitikinimams: sako jie, kad kompiuteriai prasidėjo nuo windows 95, o prieš tai vyravo pirmykštis chaosas; dėstytojo paraginti mintyti, atkapsto, kad prieš windows buvo windows 3.1.
jis žiūri į mane ir klausia, “julie, o tu ar žiūri į monitorių, kai taipini tekstą?”-”nebežiūrėdavau,-sakau,-bet tada atvažiavau į prancūziją ir pradėjau painioti M ir kablelius, a ir q.”. jis užjaučiančiai palinguoja galva.

sunkiausia tačiau yra universitete: taip taip taip rinkti tekstą klak klak klak klak ir įgusti, per peniolika minučių pirštai persiorientuoja ir link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta, tik su riestiniais skliaustais tenka truputį daugiau pavargti; o pargrįžus chez soi naujos bėdos, nes pirštai link a tiesiasi kiek aukščiau nei įprasta.

- – - penktadienio anime peržiūroje bandžiau įsivaizduoti šalia sėdinčiius du su ausytėm. – -

egliškos salotos
- nes jos man žiauriai priminė Eglę, ir tada atsiminiau – senų senovėje, kai rokforo ir kriaušių derinys dar galėjo pasirodyti mažumėlę keistas, jį atradau Žaidimų Aikštelėj.
salotų lapų
kriaušės
gabalioko stipresnio skonio balto (t.y., ne parmezano kokio – anas irgi puikiai tiktų, bet kita koncepcija) sūrio: išbandžiau ir su rokforu, ir su šviežiu avies sūriu su žalumynais
graikinių riešutų
aliejaus
citrinų sulčių
rudojo cukraus
žiupsnio druskos

kriaušę išdorojame: supjaustome skiltelėmis ir išimame sėklalizdžius. nepridegančioje (pavyzdžiui, teflonu dengtoje) keptuvėje apkepiname kriaušes iš abiejų pusių, kol truputį paskrunda (karamelizuojasi?), bet neištęžta – todėl geriausia tai daryti nustačius pačią kaitriausią ugnį.
padažui sumaišome aliejų, citrinos sultis (puikiai tiktų balzaminis actas, kaip kad naudoja Eglė, bet maniškis pasiliko namuose), rudąjį cukrų, druską. sumaišome plėšytus salotų lapus, kriaušes, graikinius riešutus ir sūrį – po truputėlį visko paliekame viršui apdėlioti.
valgome su traškia šviežia duonele (arba “duonele” – bagete, pavyzdžiui .)).

kitaip nei įpratusi, ant vokų tvarkingai užrašau atgalinį adresą. naktimis nemiegu. naktimis rašau laiškus, laiškus pasiunčiu į keturias pasaulio puses, laukiu sugrįžtančių paukščiais.
pas mus jau šalnos ateina, šiandieną teko timptelėti atraitotas rankoves ir apsimuturiuoti skara ligi ausų galiukų, ir temsta anksti – aštuntą valandą prieblandos zona, grįžti namo verčiau nebe per parką, o gatve, nors palei gatvę nėra žibintų, palei gatvę kelias kiek ilgesnis ir ten nekvepia šviežiai prikritusiais lapais.
šiandieną regėjau moteriškę, prie MifoMedžio prisirinkusią maišelį vaisių ir juos godžiai valgančią, ak, galvojau, gal pasiprašyti kokio, ir grįždama namo mačiau, kaip jau tamsėja figos.
dokumentinis studentų filmas apie nantą rodė jo turgų žiemą, kone kalvarijos, ‘ponia, čia tikras krištolas, pigiau negausit, parduotuvėje už tokią penkioliką eurų paklotumėte, o čia gi tik sentimai, penki eurai, ponia’, bet išgąsdino mane tie žieminiai paltai ir vilnonės pirštinės, mane, atsivežusią tik tris poras sportukų, baskečių, ta prasme, dar gąsdina lietus, pirmadieniui antradieniui žadamas, ir dar tikimybių kontrolinis – visi pasaulio liūdesiukai.
juk žinome: rudeniop aš darausi be galo melancholiška, rudeniop ir dar praėjus pusantro mėnesio nuo paskutinių tikrų Kalbėjimų, ir dar ta vidurio amžiaus krizė, dievaži. ir tik nantas, nantas, nantas toks nuostabus miestas, galvoju kas vakarą grįždama namo, mama, help me to live.

dvigubai brokoliška kynva
3 st išvirtos kynvos
5 st smulkiais žiedynėliais pjaustytų brokolių

3 skiltelės česnako
2/3 st smulkintų kepintų migdolų
1/3 st tarkuoto Parmigiano-Reggiano (arba, lietuviškai, “džiugo”)
2 geri žiupsniai druskos
2 v.š. citrinos sulčių
1/4 st alyvuogių aliejaus
1/4 st grietinėlės

priedų: šviežio baziliko arba pjaustyto avokado arba ožkos sūrio arba fetos

į verdantį [puode] vandenį suberiame brokolius ir apverdame kokią minutę – jie neturi išvirti! nukošiame, perplauname šaltu vandeniu (juk žinome, jog jie net ne vandenyje būdami vis dar verda!).
pagaminame brokolių pesto: smulkintuvu sutrinam 2 st apvirtų brokolių, česnaką, 1/2 st migdolų, sūrį, druską, citrinos sultis. įvarviname alyvuogių aliejaus, grietinėlės ir maišome iki vientisos masės. aš gi padariau štai taip: į pusę masės supyliau alyvuogių aliejų ir grietinėlę, o likusią pusę pasilikau tiesiog pakramsnojimui, ne salotoms: nagi nerealiai skanu!, tikrai tikrai, po pirmo šaukštelio teliko taip numatytai užsimerkti, atsilošti ir viską užmiršti.
prieš pat patiekiant sumaišome kynvą, likusius brokolius ir pusę pesto. pagal skonį pridedame ŠioBeiTo: druskos, citrinos sulčių, pesto. ant viršaus užbarstome likusius migdolus ir – jei norisi – kitų priedų.

pagal 101 cookbooks.

savaitė praėjo ramiai, labai greitai ir labai ramiai.
tos kalbos vis dar bijau. per paskaitas sykiais imu ir atsijungiu, ir tik klausau klausau, kaip jie greitai ir gražiai [dažniausiai] kalba-kalba-kalba, pačios kalbos klausau, kalbėjimo. ir man net ausys linksta: kaip jie lengvai vartoją subjonctif’ą, ir kaip tarsi balto pieno puta nuo liežuvių nusiridena pRakeiktoji R; arba kaip jie juokiasi ir erzina ir kalba it nužengę iš devynioliktojo amžiaus – neišnarpliojamomis gramatinėmis formomis, literatūriniais posakiais – ir prie gėrimų automato per pertrauką aš pavirstu aleks mak, pavirstančia balute.

per paskaitą bendrakursis sušnabžda į pašonę: ‘čia buvo žodžių žaismas’.
kartais per paskaitas miegu. labai nuoširdžiai, bet rūpestingai – kaip senais laikais licėjuje, kai per istorinius filmus (arba dailės istoriją) užmigdavai, bet beveik neišsiduodavai, išskyrus tuos sykius, kai galva neatsiklaususi krisdavo atbulom.
camille miega užsikniaubęs ant sulenktų rankų, pirmame suole.
kas dar. dar šią savaitę got some bicycle love, kai pirmadienį ištraukusi dviratį iš garažo radau pradurtą padangą (vėliau paaiškėjo — stiklas. huh???), užtat dabar jau moku susiklijuoti kamerą – o tėtis sakė, kad darbas nemergiotiškas. ir tada labai smarkiai savimi didžiavausi ir net martynui pasigyriau, ir tėčiui pasigyriau, ir mamai,- visam pasauliui.

kaipgi galima nemylėti krašto, kur rudenys Tokie – tikri. iš filmų. švelnūs, ilgi, po truputį. prie fakulteto auga figos medis, po paskaitų slapčia jų prisirinkau ir grįždama namo gliaudžiau po vieną.
kaipgi galima nemylėti krašto, kur – sako david lebovitz – nuostabi sveikatos apsaugos sistema, valstybinis draudimas ir kitką. ir dar – jogurtų eilės, prilygstančios kinų sienai (taip taip, čia tik jogurtai. dar turime tokio paties ilgio-pločio lentyną pieniškiems desertams; ir pienui tokią pačią. ir iš anksto pakuotiems sūriams.).

be to, mūsų aukšte vyko lietinių vakarėlis. atėjusi pamačiau penkialitrį dubenį blendinio. ‘kas kepa?’-naiviai paklausiau. ‘tu,’-choru atsakė mergaitės vokietaitės. trimis keptuvėmis vienu metu. dusyk sulaukusi blendinio papildymo.
o pierre burbėjo, kad ‘čia niekas maisto negamina. kada tik ateinu į virtuvę, ji vis tuščia ir tuščia’.

brokolių tra(o)škutis
(4 porcijos, sako. nealkanos, sakau.)
4-5 st. brokolio žiedynų

1 smulkiai sukapotos česnako skiltelės
1/2 a.š. druskos
1/4 st. migdolų (arba ž. riešutų – mano atvejis) sviesto
3 v.š. šviežių citrinos sulčių
1 a.š. medaus
2 v.š. alyvuogių aliejaus
2 v.š. karšto vandens

2 traškių obuolių (juos supjaustome kąsnio dydžio gabalėliais)

1/2 mažo svogūnėlio (plonai supjaustome)
1/2 st. kepintų migdolų (arba daugiau, aha .))
1/3 st. aliejuje keptų (sakyčiau, karamelizuotų, bet… [žvaigždutė])

dideliame puode užverdame padruskintą vandenį. apverdame brokolius (pasak recepto, pakanka kokių 15 sekundžių, kad būtų tik tik tik nežali (t.y., žalios spalvos, bet neišvirę). man patinka minkštesni, todėl paviriau ketvertą penketą minučių. keletą kartų perpilame šaltu vandeniu, kad sustabdytume virimą, gerai nupurtome vandens perteklių.

padažui česnaką sutriname su druska iki košelės. ją sumaišome su kitais ingriedientais, išskyrus vandenį, o galiausiai įmaišome ir jį.

sumaišome brokolius, obuolius, didžiąją dalį skrudintų svogūnų ir kapotų migdolų su padažu. lėkštėje apibarstome likusiais svogūnais bei riešutais.

iš 101 cookbooks

[žvaigždutė] man atrodo, kad ten maillard’o reakcija. primenu, chemiją mečiau 10 klasėje – kai tik pradėjome organiką – tad galiu klysti, o ir on food and cooking atidėjau iki ilgų žiemos vakarų. be to, sunkiai įsivaizduoju, kaip toks žodžių junginys skambėtų sakinyje: ’sudedame svogūnus po maillard’o reakcijos’, ne ne.
žo, o kaip juos paruošti? keptuvėje sumaišome porą šaukštų sviesto, pusmėnuliais pjaustytus svogūnus, nešykštų žiupsnį druskos. ant lėtos-vidutinės ugnies kaitiname, kol įgyja gražų tamsiai rudą atspalvį, kokių 15 minučių. kartkarčiais pamaišome. išverčiame ant popierinio rankšluosčio, leidžiame pravėsti ir patapti traškesniems. patarimas: darome daug daug daug, nes nenusakomai skanūs .)

mikrobangėje kepti obuoliai
obuolių (geriau tinka tokie, kurie kepami neištyžta)
avižų dribsnių
cinamono, imbiero, gvazdikėlių ar kitų mėgstamų prieskonių
rudojo cukraus arba medaus
kepintų riešutų
razinų ar džiovintų abrikosų ar spanguolių ar… (jei vaisiai saldūs it kokios datulės – verčiau nedėkime cukraus ar jo dėkime mažiau)
gabalioko sviesto/margarino

obuolį truputį pabadome šakute, iškabiname sėklalizdžius. atsargiai, neprakiurdiname dugno! įdarui sumaišome dribsnius su prieskoniais, cukrumi, džiovintais vaisiais ir riešutais. sugrūūūdame į obuolį, užmetame šaukščioką sviesto ir kišame į mikrobangę. kaip visada su tuo Nesuprantamu Objektu, laikas priklausys nuo nustatymų – aš mikrobanginau 2 minutes 80% galingumu, o tada tikrinau, ar jau pakankamai minkštas ir pridėdinėjau po kokią minutę.
šalia skanu prisidėti kokių ledųųų ar grietinėlės.