The city is my church

Sausis 23rd, 2012 Posted in nesaldumynai | 20 Comments »

Limono vis dar nelaimėjau.
Liūdnukas.

Tiek, kad išlanksčiau vienaragį – čia tau ne laivelis (laineris), ir net ne gervė! Kita vertus, laiveliai bent jau plaukia (dauguma), gervės laimę ar kažką ten neša. O vienaragiai šiaip sau. Blizga.

Laikykitės, savaitgalis jau greitai; o tarp savaitgalių pietus nešamės į darbą. Va tokius va, nusikopijuotus iš vegetariškų valgymo įstaigų, žiauriai kvepiančius ir vienus mano mėgstamiausių. Tai tiek!.

Bengaliskas sabdzis

Bengališkas sabdžis
250 g kalafioro
200 g morkų
500 g bulvių
1 cukinija
250 g saldaus pieno sūrio (panyro)

200 ml riebios grietinėlėz
300 ml pieno
100 g grietinės
1-2 a.š. druskos
1/2 a.š. malto kumino
žiupsnis asafetidos
2-3 a.š. kario
1/2 a.š. ciberžolės
1/2 v.š. rudojo cukraus

Kalafiorus išskirstome žiedynais, morkas – monetėlėmis; apverdame.
Bulves ir cukinijas gerai nuplauname ir supjaustome kubeliais. Atskirai aliejuje apskrudiname bulves, paskiau – cukinijas. Išėmę daržoves, aliejuje apkepiname kubeliais supjaustytą saldaus pieno sūrį.
Prikaistuvyje užverdame pieną ir grietinėlę. Suberiame prieskonius, pamakaluojame ir nuolat maišydami supilame grietinę.
Puode sumaišome virtas ir keptas daržoves, sūrį, užpilame padažu, leidžiame pastovėti kokį dešimtį minučių.
Valgome su lavašu, tortilijomis ar čapačiais.

New York I love you but you’re bringing me down

Rugsėjis 12th, 2011 Posted in nesaldumynai | 4 Comments »

Aš nežinau, kodėl anas medis, ranka pasiekiamas iš balkono, man jau mosuoja geltonomis kortelėmis – regis, niekam prabėgdama padnoškės nestačiau.
Ir nežinau, kaip čia išeina, bet minti kinan vakar dar buvo labai šilta; ir šiandien su A. bėgant pietauti į išsiilgtąjį VPU, ir dar ledųųų paskiau, irgi šilta buvo, tokie paskutiniai spinduliai, ir A. sakė, kad čia dar ne bobų vasara, ir paskiau mama tą patį sakė, tad turbūt čia tikrai dar ne bobų vasara, ir vis dar bus šilta, bus pasivaikščiojimai, pasiriedėjimai, trumpos rankovės ir iškylos.

Kalbant apie iškylas — šitas va pyragas joms labai tiktų. Tikrai. Nesvarbu, ar piknikas yra toks labai labai tikras (savaitgalinis, Belmonte, su pledukais, krepšiais ir stikliniais sulčių buteliais), ar toks labiau įsivaizduojamas (tik pro ketvirto aukšto langą žiūrint į žalumas ir upes, nes, po velnių, lyja). Dar laiko yra, dar spėsim.

Zucchini-ricotta galette
Cukinijų ir rikotos pyragas
Tešlai
1 1/4 st. miltų
1/4 a.š. druskos
113 g šalto sviesto
1/4 st. grietinės
2 a.š. citrinos sulčių
1/4 st. šalto vandens

Įdarui
1 didelė arba 2 mažos cukinijos
1 v.š. alyvuogių aliejaus
1 a.š. džiovintų bazilikų
1/2 st. rikotos
30 g parmezano
30 g mocarelos
1 v.š. smulkiai pjaustytų bazilikų

Pyragui aptepti
1 trynys
1 v.š. vandens

Tešlai sumaišome miltus su druska. Suberiame gabalėliais pjaustytą sviestą ir triname pirštais, kol masė taps panaši į rupias kruopas. Didžiausi sviesto gabalėliai turėtų būti ne didesni už mažą žirnį.
Atskirai sumaišome grietinę, citrinos sultis ir vandenį. Supilame į miltų mišinį. Maišome, kol susiformuoja didoki sulipę tešlos gabalai, suspaudžiame juos į rutulį, tačiau neminkome. Suplojame į blyną ir valandai kišame į šaldytuvą (ar, jei skubame, paliekam šaldiklyje penkiolikai minučių).

Įdarui cukiniją supjaustome maždaug 1/2 cm storio apskritimais. Išdėliojame ant popierinio rankšluosčio, apibarstome 1/2 a.š. druskos ir leidžiame nusivarvėti apie pusvalandį. Nusausiname.
Aliejų sumaišome su bazilikais. Kitame inde sutarkuojame parmezaną bei mocarelą, įmaišome rikotą ir 1 v.š. pasiruošto prieskoninio aliejaus. Įmaišome druskos bei pipirų.

Orkaitę įkaitiname iki 200oC. Tešlą ant silikoninio kilimėlio ar gerai miltuoto paviršiaus iškočiojame į 30 cm skersmens apskritimą ir perkeliame į kepimo popieriumi išklotą skardą. Tolygiai aptepame rikota, palikdami maždaug 5 cm kraštelį. Pradėdami nuo išorės, koncentriniais apskritimais išdėliojame cukinijos riekeles ir jas apšlakstome likusiu aliejumi. Užlankstome kraštus taip, kad pyrago centras liktų atviras. Aptepame pakraščius tryniu, sumaišytu su vandeniu.

Kepame pyragą, kol sūris pasipučia, cukinija apkepa, o tešla dailiai paruduoja – apie 30-40 minučių. Išimame iš orkaitės, apiberiame šviežiais bazilikais ir leidžiame 5 minutes pravėsti. Valgome su pomidorais su grietine – niam!

Pagal smitten kitchen.

Dusk mechanics

Liepa 12th, 2011 Posted in nesaldumynai, tartai | 13 Comments »

Anksčiau labai stebėdavausi, kaip žmonės galėdavę peršlti vasarą. Užstrigę šaldytuve? Šlapia galva bei vandens pilnomis ausimis lakstydami motociklu, kol lauke dar ne plius trisdešimt penki? Valgydami keturias porcijas ledų išsyk? Kaip, po šimts velnių, kaip?

Kol galų gale ir aš vieną naktį atsikėliau nuo plėšomos galvos, beveik pamestos nosies, laužomų kaulų ir griaužiančios gerklės. Ačiū tau, stiprusis imunitete; dėkui jums, puikieji kondicionieriai — eilinįsyk kartojasi tas žmogiškas nepasitenkinimas, kai “šalta – blogai, karšta – blogai; nėr laiko – blogai, nėr ką veikt – irgi”.

Nors mano fono paveikslėlis dar chirpia birželį, sode jau išsipūtė (tik dar neparaudo) pomidorai ir nuskintos tikriausiai visos avietės, o tai reiškia – metas morališkai (ir idėjiškai) ruoštis cukinijų antplūdžiui. Na gi žinote, apie ką aš – užusieniuose, girdėjau, tokiu metu pasitaiko net taip, kad kaimynas kaimynui iškrečia pokštą ir, pastarajam nežinant, prikemša jo automobilį pilnut pilnutėlį cukinijų – va taip va nėr kur jų dėt.

Tomato-zucchini tart in oatmeal crust

Cukinijų ir pomidorų tartas su parmezanu ir žalumynais

Pagrindui
1/2 st. avižų dribsnių
3 v.š. sezamo sėklų
1 st. rupių kvietinių miltų
1 a.š. druskos
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 st. alyvuogių aliejaus
1/3 st. vandens

Įdarui
4 st. plonomis riekutėmis pjaustytų cukinijų
1 st. gabalėliais pjaustytų pomidorų

1/2 st. tarkuoto Parmezano (arba “Džiugo”)
2 v.š. šviežio kapoto čiobrelio
1 v.š. šviežio kapoto rozmarino
1 skiltelė kapoto česnako

1 v.š. alyvuogių aliejaus
1 kiaušinis
2 v.š. pieno
druskos ir pipirų

Orkaitę įkaitiname iki 180oC.
Pagrindui orkaitėje pakepiname avižas ir sezamą 5-8 minutes – atsargiai, saugokime, kad nesudegtų, sezamui daug nereik! Supilame į trintuvo (blenderio) indą, suberiame miltus, kepimo miltelius, druską bei pipirus ir pamalame, kol avižos susimala.
Kitame dubenyje sumaišome vandenį ir aliejų – aišku, jie taip iš lempos emulsija nevirs, tad persistengti neverta. Įmaišome sausus produktu ir suminkome tešlą.
Tešlos rutulį nestorai iškočiojame ant vos vos miltuoto paviršiaus. Įspaudžiame į tarto formą (ar, mano atveju, mažesnę keptuvę – kokių 20 cm skersmens*), uždengiame folija, pripilame pupelių ir apkepame orkaitėje kokių 10 minučių. Tada išimame foliją ir pupeles ir leidžiame dar vos vos pakepti, porą minučių.
Įdarui pomidorus sumaišome su alyvuogių aliejumi. Atskirai sumakaluojame tarkuotą sūrį, česnakus ir žalumynus.
Ant apkepto tarto pado suberiame trečdalį sūrio mišinio. Ant viršaus vienu sluoksniu dailiai išdėliojame cukinijos gabalėlius, pabarstome druska bei pipirais. Užberiame pusę likusio sūrio, sudėliojame dar vieną sluoksnį cukinijos. Sudedame pomidorus.
Kiaušinius sumaišome su pienu ir daugmaž tolygiai supilame ant daržovių. Galiausiai apibarstome likusiu sūriu.
Kepame apie pusvalandį, leidžiame pravėsti apie 10 minučių ir valgome su krūūūūūva žalių salotų.

Tomato-zucchini tart in oatmeal crust

Įkvėpimas – Anja’s Food 4 Thought.

Komentarai:
* Man tešlos pasirodė daugokai, o įdaro – mažokai, todėl kitąsykį gaminčiau tokiomis proporcijomis: pusė normos tešlos, pusė normos cukinijų, visa norma pomidorų, visa norma likusio įdaro. Ir būtina dėti stipraus skonio sūrio, mat kitaip jis tiesiog išgaruoja.

Iš tiesų man daug labiau patinka tradicinis tarto pagrindas. Arba toks vienas dar trapesnis, dar geresnis, dar gardesnis, kuriuo kol kas nespėjau pasidalinti. Šitas – gal užtat, kad jo daug daug daug ir storoko – man pasirodė kiek sausokas ir toli gražu ne toks trapus kaip kad esu pratusi bei mėgstu.
Tačiau iš šio recepto – esu tikra – išeitų puikūs duoniukai, ypač pribėrus dar daugiau sėklų.

It’s not enough to sit down and wait for a phone to ring

Birželis 11th, 2011 Posted in duona ir duoniukai, nesaldumynai | 4 Comments »

Mano bendradarbė M. gamina fontastiškai gražias salotas, kurias pirmąsyk pamačiusi, maniau, išvirsiu iš klumpių. Anos atrodė tokios žavios, tokios daugiasluoksnės, kad net aš, panelė salotos-nėra-pagrindinis-patiekalas, ėmiau regzti minčių kamuoliuką, kaip čia ką nors tokio lengvo, gaivaus, vėsaus irgi kvapnaus atsinešus pietums.

Bėda tik ta, kad prie tokių įsivaizduojama Italija kvepiančių salotų man niekaip-o-niekaip netinka ta duona, kurią nuolat kepame namuose – sunki, saldžiarūgštė, drėgna, grūdėta. Prie morkyčių-saulėgrąžų-razinų, užtepta storu sviesto sluoksniu – puikiai; prie kopūstienės ar barščių – lygiai taip pat. Bet jeigu galvoje mezgasi varškės sūris, špinatai, saulėj džiovinti pomidorai ir aliejaus-citrinų užpilas kaip visada — metas šviesesnėms duonoms. Darsyk kartoti Ciabatta‘os kol kas nesiryžau, be to, ją verčiau pasilikti savaitgaliui. O štai focaccia – gėda, bet dar nėsyk neišmėginta penktoj kepykloj.

(Tiesa, M. papasakotą kaip atidžiai užsirašiau galvoje, ir planuoju žalumynų fiestą šįvak’. Valio!)

Focaccia

Focaccia

500 g pirmos rūšies miltų
5 g sausų mielių
10 g smulkios druskos
325 ml šilto vandens
apie 1 v.š. aliejaus – naudojau iš džiovintų pomidorų sloikučio – ir dar šiek tiek skardai

Paviršiui:
aliejaus (vėlgi, naudojau likusį nuo džiovintų pomidorų) duonai pašlakstyti
rupios jūros druskos, puikiai tinka fleur de sel
alyvuogių

Jei minkome rankomis: sumaišome miltus, mieles, druską ir vandenį dubenyje, kol mišinys virsta lipnia tešla. Įmaišome aliejų, tada iškrečiame tešlą ant švaraus paviršiaus. Minkome, kol masė bus vienalytė ir glotni, – kokias 10 minučių.
Jeigu naudojame plakiklį (ačiū, KA, aš vis dar tave myliu): uždedame duonos minkymo antgalį ir į indą suberiame miltus, mieles, druską, supilame vandenį. Lėtai plakame, kad visi produktai pasiskirstytų tolygiai, tada supilame aliejų ir dar leidžiame aparatui minkyti maždaug 10 minučių, kol tešla bus vienalytė ir glotni.
Sukočiojame tešlos rutulį ir šiek tiek aptepame aliejumi. Paliekame iškilti švariame dubenyje, uždengę plastikiniu maišeliu. Kai masė padvigubėja, perdedame į aliejumi gauuuuusiai išteptą kepimo formą – prisiskaičiusi gudrių straipsnių, nusprendžiau focaccia kepti apvalioje formoje, kurią prieš tai dosniai pripyliau aliejaus. Susmaigstome pjaustytas alyvuoges. Paspaudome tešlą pirštais iki pat kraštų. Uždengiame ir paliekame iškilti maždaug pusvalandžiui.
Įkaitiname orkaitę iki 250 °C. Kai duona atrodo išsipūtusi ir korėta, pirštų galiukais per visą paviršių įspaudžiame gilias skylutes – beveik iki dugno. Aptepame duoną aliejumi (man patogiausia naudoti teptuką) ir apiberiame rupia jūros druska.
Kepame maždaug 10 minučių, tada sumažiname karštį iki 200 oC ir kepame dar 10 minučių.
Duona gardžiausia, kol šilta: prieš tiekdami paliekame ataušti ant grotelių maždaug 10 minučių. Gardutėlė ir visiškai atvėsusi.

Receptas – iš D. Stevens “Naminė duona”.

Diskleimeris: Alma Litteros apžavėta (pačia geriausia šio žodžio prasme), pasišoviau išbandyti keletą receptų bei papasakoti apie jų (ne)sėkmę (tikėkimės, sėkmę ,)) bei šitą knygą. Kol kas išmėginome iš jos du receptus (vienas – nors ne visaaaai duoninis – laukia ant šaldytuvo beigi šaldiklyje :)), varvinome akis į nuotraukas ir laužėme galvą “kaip tiek teorijos Perskaityti, Suvokti, Išmokti ir Įsiminti”. Irgi norite? Prašau – spust! spust! ant nuotraukikės, ir turėtute patekti (jei baltas triušis nenuvilios kokiais kitais koridoriais) į puikų pdf pavyzduką su šitu ir dar keletu receptų visame gražume.

we cut the legs off of our pants threw our shoes into the ocean

Kovas 24th, 2010 Posted in emigrantų užrašai, ir bendrabutyje galima gaminti, nesaldumynai | 18 Comments »

pre-scriptum. per langus šeštadienį smarkiai sklido dūdmaišių garsai, iškišusi galvą pamačiau štai ką.

škotai - vyrai su sijonais ir dūdmaišiais

su kiekvienu rytu ir kiekvienu vakaru Grįžimai vis artimesni, ir prasideda prieškelioniniai nerimai, prieškelioninės nemigos, prieškelioniniai.. rūpesčiai, va. ką parvežti, ką parsivežti, ką palikti, ko nepamiršti, kur nueiti, ką padaryti, ką paragauti, su kuo sus’matyti, šimtas dūzgiančių bičių! — vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas; vienų galvose tylu ramu, o kitų ne, ir viskas.

keista dabar gi manoji būklė; viena koja jau mindant lietuvišką žemę ir širdukėje šokčiojant džiaugsmams, ima kilti visokiausi keisti jausmai, sakytai, ilgesiai tai kitai žemei – dar nepažintai, neatrastai, nepamatytai. ilgesiai dar nepaliktai žemei, išsiduodantys per vasaras be sūrių, per vaikštynes be Kalbos (juk jos klausant, vis dar užpuola atradimo džiaugsmas), per bibliotekas be anime peržiūrų.

ir tik kai paliudiji sau — aš čia sugrįšiu — tik tada nebereik lėkti skubėti mėginti aprėpti visa: praeitį, dabartį, ateitį; sūrius, meduolius, makaronus; neperskaitytas knygas, neatlankytus renginius, neišmoktus taisyti dviračius.
išsidrėbti ant sopkelės su savo egzistenciniu nuovargiu; skaityti joyce’ą.

falafeliai

beveik falafeliai
vieną dieną lietuvoje juos pagaminsiu kaip reikiant ir įmesiu padorią nuotrauką, tikrai – šitą metu tik pasiteirauta apie tahini gamybą

250 g avinžirnių, užmerktų nakčiai
riekelė baltos duonos – pamerkti
1 vidutinis svogūnas
pora skiltelių česnako
aitriosios paprikos gabalėlis
ryšelis petražolių
žiupsnis maltos kalendros
žiupsnis džiovinto baziliko
1 a.š. druskos
žiupsnis pipirų
šaukštelis kepimo miltelių
aliejus kepimui

avinžirnius, svogūną, česnaką, nuspaustą duoną, aitriąją papriką, žalumynus sumalame mėsmale arba virtuviniu kombainėliu (pastaruoju atveju, nesumalkime avinžirnių iki piltų – turi likti gabalėlių!). suberiame kepimo miltelius, druską, pipirus; išmaišome. formuoti nedidelius apvalius kotletukus (o geriausia – apvalius rutuliukus), kepam aliejuje (būtinai! jokios orkaitės ar tefoninės keptuvės neišgauna to paties skonio; geriausia kepti skrudintuvėje, mmm, fritiūrinėje).
iškeptus nusausiname popierine servetėle, jei netyč’ prisigėrė daugokai aliejaus.
skaniausia – patiekti pita duonoje su kalnu daržovių ir padažų.

receptas Elžbietos, aptiktas senų seniausiai supermamose.

tzatziki, hummus, tahini

trys padažai prie falafelių

tahini
sezamo sėklų
aliejaus (geriausia – sezamų, tačiau aš naudojau kepintų graikinių riešutų)

sezamų sėklas švelniai pakepiname sausoje keptuvėje arba orkaitėje – jos neturi parusti! sumalame virtuviniu kombainėliu, kol pavirsta į miltus. pilame aliejų (stiklinei sėklų – 1/8-1/4 st., priklauso nuo konsistencijos), kol gauname vienalytę tirštą (tačiau takią) masę.

hummus
1 st. virtų avinžirnių
pora šaukštų tahini
1 v.š. alyvuogių aliejaus
šlakelis citrinos sulčių
žiupsnis druskos
priedų – palei pageidavimą; aš įbėriau šiek tiek kumino

avinžirnius, tahini, aliejų sumalame virtuviniame kombainėlyje (trintuvėje) iki vientisos masės; jei ji per tiršta ar net sausoka – įpilame šiek tiek skysčio, kuriame virė avinžirniai, ar.. vandens. galiausiai šliūkštelime citrinos sulčių (atsargiai – labai lengva jų padauginti) bei įberiame druskos pagal skonį.
čia – visiškai basic receptas. jį galime gardinti česnakais, aitriaisiais pipirais, alyvuogėmis ar actu; o mano mėgstamiausias – su špinatais ir saulėje džiovintas aliejuje mirkytais pomidorais.

tzatziki
340 g (sojos) jogurto
160 g smulkiai kapoto agurko
1 v.š. šviežių krapų
1 v.š. smulkinto česnako
1 v.š. citrinos sulčių
1 v.š. alyvuogių aliejaus
druskos ir pipirų pagal skonį

nuvarviname jogurtą: aš jį supyliau į kelis sluoksnius marlės ir pakabinau nusivarvėti virš dubens porai valandų. sutirštėjusį jogurtą (kitas variantas: vartojame taip vadinamą graikišką jogurtą) sumaišome su kitais produktais, laikome šaldytuve iki patiekimo.
500 vegan recipes