Kepykla nr. 5

ketvirtadienį bendrakursis manęs klausinėjo įvairių dalykų:
- ar aš žaidžiu krepšinį, nes lietuva – šalis, kur daugiausia jaunuolių tuo užsiima
- kodėl pas mus tiek savižudybių
- koks mūsų bvp, palyginus su rumunijos

todėl tokiom dienom kaip ši julė prisimena, jog vu jai žada statistikos diplomą ir dalinasi *įdomiais* faktais.
apie tėvynę visada geriausia sužinoti iš vikipedijos – čia kaip gūglinti savo vardą!

* lietuvoje dvigubai daugiau žmonių su aukštuoju išsilavinimu nei ES-15 vidurkis
* palei interneto upload greitį lietuva – sparčiausia šalis pasaulyje. pagal download – ketvirta eilėje.
* lietuvos regionai – aukštaitija (“highlands”), žemaitija (“lowlands”), …
* < ..> baltic tiger. anatolian tigers. carpat tiger. celtic tiger. nordic tiger. gulf tiger. tatra tiger. man regisi, mano bendras išsilavinimas apie didelius kačiukus negali to paaiškint.
* matyt, neteisingai mus matematiškai moko: “.. šiemet beveik nesiplėtėme – atidarėme 1 < ..>, o uždarėme 2. ” . mano nuomone, ‘beveik nesiplėtėme’ != -1.

ir dar vartant visokius skaičiukus smarkiai prisimenasi praėjusių metų makroekonomiką. makroekonomikos paskaitų tai pasiilgau. to sunkaus egzamino ir blanchard’o per savaitgalį gal ne (vis viena nepamenu visų tų užprieš fiksuoto kurso ir ko ten dar per paskutinį vakarą galvon prikišau), bet paskaitos dupliusgeros. kai vartai praėjusių metų skaičiukus, nuoširdžiai linksminiesi su beveik dviženkliu augimu ir mažėjančiais mokesčiais.
šįmet ekonomika irgi visai nieko. kartais darydavome penkių minučių pertraukas tik tam, kad visi galėtų išsijuokti ligi galo. ir, kaip kadaise minėjau, jaučiausi it po nešvarius skalbinius knisdamasi – fra skola tokia štai tokia, ir su ja mes elgiamės šitaip šitaip va ir va kaip.

dar šiandien išmokau, kad verčiau visada sakyti, kad turi sužadėtinį lietuvoj. dėl ramesnės širdies ir ramesnio vakaro.

šilkinė rausvųjų lęšių ir moliūgų sriuba
200 g rausvųjų lęšių
300 g nulupto, išsėklinto ir kubeliais supjaustyto oranžinio moliūgo*
1 1/2 l vandens
gabaliuko nulupto ir smulkia tarka sutarkuoto imbiero
1 laurų lapo
1/2 a.š. ciberžolės
2 v.š. sviesto
1 a.š. druskos
aštriosios paprikos pastos (pagal skonį – aš dėjau gal net pusę šaukščioko. žiema!)
pusės citrinos sulčių
1 a.š. garstyčių sėklų
1 a.š. kmyninio kumino
1/4 a.š. maltos ožragės
1/4 a.š. asafetidos
1/2 v.š. rudojo cukraus
šluotelės smulkiai sukapotos petražolės

* kitąsyk pakeisčiau lęšių ir moliūgų santykį pastarojo naudai – man trūko to moliūgiškumo

lęšius perplauname. sudedame į puodą, užpilame vandeniu, užkaičiame. sumetame lauro lapus, imbierą, aštriąją papriką, ciberžolę, vieną šaukštą sviesto. verdame 25 min. sudedame smulkintą moliūgą, verdame uždengę dar 10 min. išimame lauro lapą, sutriname trintuve.
supilame citrinos sultis, pasūdome.
kitame inde ištirpiname likusį sviestą, suberiame garstyčias. atsargiai – ims šokinėti. kai liausis, suberiame likusius prieskonius, truputėlį pakepiname ir supilame į sriubą. gerai išmaišom. suberiame cukrų, dar pamaišome. suberiame kapotus žalumynus, leidžiame sriubai *šiek tiek* pastovėti ir valgome dar karštą.

palei jogos mitybą.

prancūzmų popierizmai.
julė pameta studento pažymėjimą – tikriausiai jį palieka kopijavimo aparate.
julė nori eiti į studentų skyrių, tačiau jis dirba tik ligi pietų.
julė nueina kitą dieną ir užpildo prašymą – kada pametė, pametė ar leido pažymėjimui būti pavogtam ir kitokios menkos detalės.
o tai jūs užsienietė, klausia teta. taip, sako julė. o tai jūs gal norit, kad aš dabar padaryčiau pažymėjimą. būtų miela, sako julė. nes šiaip, sako teta, tai reikia jo mėnesį laukti.
spust. imprimer. spust.
julė turi naują pažymėjimą, nušluosčiusi nosį būriui išsiblaškiusių prancūzų studentų, mėnesio atstumu.

polentos paplotėliai

1 st. kukurūzų kruopų
1 a.š. daržovių sultinio
2-3 v.š. džiovintų daržovių

užverdame 3 ½ puodelio vandens, suberiame prieskonius, kukurūzų kruopas, sumažiname ugnį ir nuolat maišydami verdame apie 8-10 min. kukurūzų košę išpilame į kepimo formą, mentele išlyginame poros centimetrų sluoksnį ir paliekame kelioms valandoms, kad visiškai atvėstų. supjaustome norimo dydžio gabaliukais ir pakepiname aliejuje, kol gražiai paskrunda.
valgome su visokiomis salotomis arba padažais.

pagal gyvūnųteisininkus.

su kiekvienu streiku man darosi vis juokingiau ir juokingiau.
šiandieną, pavyzdžiui, jie blokavo tramvajus ar-ne-trijose-vietose, net nesupratau, kas ir kaip, tik kad rytą minios žmonių traukė jo bėgiais, MINIOS.
antradienį, pavyzdžiui, streikavo mokyklų darbuotojai. tai universiteto valgykla irgi prisisolidarizavo su jais bei nedirbo. tai pokštininkai!
girdėjau, kad ir 14 procentų paštininkų nedirbo. bet prie bendrabučio mačiau jų mikriuką, tai viskas gerai – bile tik maniškiai dirba.

kai aplinkui visi taip klaikiai jaudinasi dėl la grippe, ir pirmasis žodis, kurį viena ausimi nugirsti prie kongresų rūmų perekūrinimosi, – les vaccinations, o paskiau tave uždaro į didelę salę, kur klausai stalų muzikos – kai tada užgęstant šviesoms girdi iš visų pakampių kosint, nesąmoningai užsitempi skarą virš nosies.

//čia filmukas, kaip pas mumis lyja

–

vakarnakt pas vygantą aptikau smalsią ir man klaikiai pritinkančią iniciatyvą – kas gi mūsų šaldytuvuose?
maniškis biednesnis nei kad namie – studentavimas ir krizė ir aš-čia-tik-laikinai mėto į mane akmenis ir sako, nepirk to, nepirk ano.
bet vis dėlto turime:
viršutinė lentyna yra liekanėlės ir redi meid, tik kad namų gamybos. t.y., kokletukų masė, brokolių sriubos puslitriukas, gabaliokas sėlenų paplotėlių tešlos, dėželė išvirtos kynvos pusryčiams.
pieno produktų lentynoj penketas natūralių jogurtų (jų čia tiesiog ne-ap-si-mo-ka gaminti, mat skonis puikus, o tekstūra net nuostabesnė už naminio), sūriai – rocamadour ir bleu de causses. dar čia pat pusplytė sviesto – paties paprasčiausio, nesūdyto. dar bliūdukėlis greitai išsivirtos obuolienės ir pradėtas kriaušių tyrės (šita tai pirktinė) indukas. ir ma honte, ma très grande honte – speculoos užtepas. trans-riebalai ir kitokie nedžiaugsmai, bet oh-so-good.

//šitoj nuotraukoj matome tikrą načnyką – tik pažiūrėkite į darbo valandas ‘nuo šešių iki dviejų’

daržovių lentynoj-ir-kitoj-lentynoj-ir-stalčiuky turim veik visą porą, pusę moliūgo, pusę raudonos saldžiosios paprikos, dvi puseles obuolių – reinette d’armorique ir belchard chantecler; puslitrioką brokolio žiedynų, pavargusį saliero stiebą, ketvirtį kopūsto, imbiero šaknį, local mandarinų (ha ha, tiek ir local – iš korsikos; bet vis dėlto šalis tai ta pati!), keletą citrinų, morkų, pomidorų, petražolių šluotukę, porą cikorijų ir vieną navet jaune (huh??? čia kažkokia it ropė it griežtis).
lentynėlėse 10 kiaušinių, pusė skarbukės konservuotų kukurūzų, pusė – pomidorų pastos, česnako galva, pusė svogūno, pusė citrinos, aitriųjų paprikų tyrė, maišiokas sandariai uždarytos kavos, maišiokas kynvos. tetrapakas pieno ir plakamosios grietinėlės ir, taip taip, baltas ir raudonas stalo vynai – vika protino, kad vyno nelaikome šaldytuve, betgi jis juk užsilikęs nuo gimtadieninio tiramisu (baltas) ir kažin kokių padažų (raudonas), o be to, rašalas čia, ne vynas.

- o pas jumis kas?-kišu nosį.

kreminė brokolių sriuba
nuplautų brokolio žiedynų ir smulkiai pjaustyto stiebo (iš viso apie 250 g)
3-4 a.š. miltų
500 ml pieno
2 v.š. sviesto
500 ml daržovių sultinio
1/4 a.š. asafetidos
druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

į užvirusį daržovių sultinį sudedam brokolius, pasūdome (jei sultinys be druskos) ir verdame, kol suminkštėja bei tampa skaisčiai žali. atidedame kelis žiedynus papuošimui. kol verda brokoliai, keptuvėj išlydom sviestą, suberiame asafetidą, vėliau miltus ir nuolat maišydami kepinam, kol šie paskleidžia riešutų kvapą – saugome, kad nesudegtų! lėtai nuolat maišydami supilam pieną – pilame po truputį, kad nesusimestų į gumuliukus. pieną užverdame, padruskiname ir papipiriname. aš dar truputėlį paviriau, kol sutirštėjo. supilame brokolius su sultiniu ir sutriname iki vientisos masės. puošiame smulkintais brokolių žiedynais ir valgome su duona ar duoniukais.

sėlenų paplotėliai
200 g rupaus malimo miltų
100 g pirmos rūšies miltų
1 v.š. kmynų
geros saujos kviečių sėlenėlių
žiupsnio rupios druskos
2 v.š. tirpinto sviesto
175 ml šalto vandens
aliejaus arba lydyto sviesto paplotėlių gruzdinimui

sumaišome miltus, druską, sėlenas ir kmynus. supilame sviestą ir triname tarp pirštų, kol tolygiai padengiam visą mišinį. įmaišome vandenį ir suminkome standžią tamprią tešlą (jei masė per skysta, įberiam miltų, jei per kieta – paminkome drėgnom rankom). minkome penketą minučių, kol tešla tampa elastinga. paliekame pusvalandžiui pailsėti (geriausia polietieniniame maišiukyje).
tešlą iškočiojame maždaug pusės centimetro sluoksniu ir taure išspaudžiame paplotėlius. kočioti patariama be miltų – kad kepant jie nedegtų.
pasak JogosMitybos, paplotėlius reikėtų gruzdinti. kadangi aš neturėjau Tiek Tiek aliejaus – o, be to, paskiau neturėčiau ką su juo veikti (namuose tai bent spurgų galima išsivirt!), tiesiog kepiau papločiukus ant sviestuko, išlydžiusi jo porą trejetą šaukštų, kad meiliai padengtų puodo dugną. skaniausi karšti, bet atšalę irgi labai smagiai kramtosi.

abu labu receptai iš jogos mitybos.

sapnavau,
kad nante buvo sniego, ir kad aš basa bei su pižama mindžiodama jį grįžinėjau iš kažkurrrrr, kur mano fakultetas dabar stovi. buvo šilta, tik tas sniegas, ir tada sutikau du policininkus, beieškančius aklos mergaitės automašinėlių ir traktorių stovėjimo aikštelėje. ‘o tai nėra jokios sienos tarp jų kiemo ir gatvės?’ – gatvė ta labai intensyvi, beje, ten važiuoja net tramvajus nr. 2, beveik kaip kokios kalvarijos. – ‘ne..’.
užlipau vienam jų ant pečių ir mačiau menkutį sujudimą aikštelėj.

iš tiesų sniegas būna tik lietuvoj, šitą jau supratau.
el-ie bus lie, tė-u bus tu, vė-a bus va. kartokite. kartokit ir klausykit.

* * *

kai visą save išdalinu Asmeniniams laiškams, visokio pobūdžio, viešiesiems žodžių nebelieka. mat atrodo, kad viskas jau taip šimtus kartų išsakyta – apie Vienas kalėdas, tuščius bendrabučius, rudenį-plius-šešiolika ir pilnas fizinio sales surenkančius simfoninio orkestro koncertus.
apie tai, kaip man vėl patinka programuoti ir nepatinka anksti keltis ir neišeina anksti gultis. apie tai, kaip klaikiai pasiilgau anime. ir tai, kokias knygas kokius filmus kokias muzikas kokius BD parsitempiu iš kurios mediatekos.
ką mačiau turguje, ką užuodžiau penktą ryto riedėdama bd admiral courbet,
kokią duoną pirkau la petite boulangerie, ką pasakė L, iš ko pasijuokė M.

apie tai, ką ir kodėl ir kuria linkme mąstome. ką ir kodėl ir kuria linkme svajojame.

indiškas kopūstų ir bulvių troškinys bandhakopi
750 g kopūsto (pusė vidutinio dydžio kopūsto galvos)
2-3 didelių bulvių, sukapotų 1,5 cm dydžio kubeliais
4 šaukštų sviesto
1 1/2 a.š. druskos
1 1/2 a.š. rudojo cukraus
2 didokų pomidorų (nulupta odele nuplikius verdančiu vandeniu), sukapotų smulkiais kubeliais
šaukšto pomidorų pastos (mat pomidorai pasirodė vaškinoki)
1 1/2 a.š. kario miltelių
1/2 a.š. ciberžolės
1/2 a.š. aitriųjų paprikų pastos
1/4 a.š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
1 a.š. kmyninio kumino
1 1/2 a.š. maltos kalendros
1 a.š. sutarkuoto šviežio imbiero
šluotelės smulkiai sukapotų žalumynų: kalendros, petražolių, salierų lapų.

kopūstą stambiai supjaustome. puode storu dugnu išlydome ir gerai įkaitiname sviestą. sudedame bulves, pasūdome puse šaukštelio druskos ir kepame vartydami, kol gražiai apskrunda ir suminkštėja. apskrudusias bulves išgriebiame iš sviesto ir suberiame ant lėkštės, išklotos popieriniu rankšluosčiu, kad susigertų riebalų perteklius. į likusius karštus riebalus sudedame imbierą, suberiam maltus prieskonius. skrudinam prieskonius kelias sekundes ir sudedam pomidorus, jų pastą bei cukrų. kepkite pomidorus maišydami, kol išsileidžia. sudedam stambiai pjaustytą kopūstą, pasūdome likusia druska, išmaišome ir troškiname 15-20 minučių, uždengę dangčiu. jei reikia, įpilame šiek tiek vandens, kad daržovės kepdamos nepridegtų. retkarčiais pamaišom. kai kopūstai visiškai suminkštėja, sudedam bulves bei žalumynus, permaišome ir troškiname viską kartu dar kelias minutes. valgome su ryžiais ir šviežia indiška duonele.

su mažais pakeitimais — iš jogos mitybos.

lachha paratha
300 g pirmos rūšies miltų
3 šaukštų tirpinto sviesto ir dar šiek tiek – tešlos lankstymui ir kočiojimui
175 ml šalto vandens
žiupsnio druskos

dubeny sumaišom miltus, druską. įtriname tirpintą sviestą. supilam vandenį ir išminkykome minkštą vienalytę tešlą, minkykom 5-7 minutes. suspaudžiame tešlą į rutulį ir paliekame brinkti bent valandai, uždengtą drėgna pašluoste. po valandos tešlą vėl gerai išminkome ir padaliname į 8 vienodo dydžio gumulėlius. iškočiojame vieną gumulėlį labai plonu tešlos lakštu – it štrudeliui. paviršių aptepame išlydytu sviestu, šiek tiek pabarstome miltais.
suvyniojame tešlą į standų vyniotinį. truputį pakočiojame, kad pasidarytų panašus į virvę. vieną virvės galą prispaudžiame prie stalo, o virvę apvyniojame aplink spirale. duonutes atidedam 15 minučių, kad sustingtų sviestas. tada dar kartą iškočiojame į plonus apskritus tešlos papločius. kepame sausoj įkaitintoj keptuvėj nepridegančiu dugnu vieną pusę 1 minutę. paplotį apverčiame ir apkepusią pusę apšlakstome šiltu lydytu sviestu. pakartojame tą patį kitai papločio pusei. kuomet paplotis iš abiejų pusių pasidengia rusvomis dėmėmis, duona iškepta. valgome kuo karštesnę.

pagal jogos mitybą.

mano draugai gyvena filmuose.
mano širdelė maitinasi laiškais.

vakarai tokie kaip visada, galvojant apie rudenis (net nuobodu!) – iš vidurio gaudydama godard’o le mépris kvapą, imu ašaroti nuo pirmo prancūziško žodžio, bet kaip mat praeina.
‘tikriausiai tai tik gripas,’- atsidūstu.
‘je t’aime plus,’- atitaria brigitte bardot.
drauge palinguojame galva. ‘šviesus liūdesys,’- žodžiai iš vidurinės mokyklos.

naktimis sapnuoju lord henry gyvenimą. ‘henry ['henri:],- sakė mano anglų k. dėstytojas,- henry ['henri:] potter.’ – ‘harry.. [ar'i:]‘- pataisė maxim.

—

bendrabutis absoliučiai ištuštėjęs. jau nuo penktadienio buvo matyti apsčiai žmonių su milžiniškais lagaminais. tim iš bristolio išsikraustė savaitei į viešbutį miesto centre, nes šeima atvažiavo. marcheU mačiau toby su dviem vidutinio amžiaus britais. pas lindą savaitei atvyko anne, ir juodvi važiuos pasitraukiniauti/pasicovoiturage’auti po bretanę. celine irgi kažką kambarin priėmė, todėl vokiečių čiauškėjimas už sienos dar džiaugsmingesnis.

regisi, šiame aukšte nebėra vietos senukams, tad pasiliksime tik aš ir pjeras iš anžero; jis klausosi calvin harris, vaikšto taip, it po kiekviena pažastimi turėtų po arbūzą (bet čia turbūt dėl to, kad jis yra mec le plus cool de l’étage), bet gamina daug gardžiai kvepiančio maisto.

dar labai labai noriu kepti ir klausau lietuviškos muzikos.

crème à la dubarry
1/4 galvos smulkinto žiedinio kopūsto
1 didelio smulkinto svogūno
1/2 didelio smulkinto poro (baltos dalies)
poros gerų šaukštų sviesto
potos šaukštų miltų

1 1/2 stiklinės sultinio
pieno (iki norimo tirštumo)

druskos, pipirų

žaliosios poro dalies sriubai pabarstyti

puode išlydome sviestą. sumetame svogūną ir porą, užberiame druskos, kepiname 10 minučių – kol suminkštėja ir patampa skaidresni/šiek tiek auksiniai. sumetame žiedinį kopūstą, pamakaluojame, suberiame miltus, pamakaluojame dar keletą minučių. pamalame pipirų. supilame sultinį ir verdame, kol kopūstas suminkštėja – sakykime, kokių 10-20 minučių.
išvirtą sriubą pertriname trintuvu (blenderiu), supilame pieną ir dar pakaitiname – aš mėgstu pakaitinti, kol atrodo kaip plikytas kremas, gamintas ‘elguvoj’ – kol pasidaro tiršta, o paviršius pradeda sproginėti. tada įsivaizduoju, kad pienas jau užviręs, ir – nežinau – nesidaugins bakterijos ar dar kas. ask alton.
valgome su traškiausia skaniausia duona ir gausiai užbarstome svogūnų arba česnakų laiškais ar tiesiog porais.!

pagal manovirtuve.com