Kepykla nr. 5

Taip taip taip – šiąnakt nebūsiu jokia baisiai originali, ir pasidžiaugsiu pirmuoju rimtu sniegu. Taip taip. Mat šiandien tik pirma diena, kai jis iškrito-ir-neištirpo, pirma diena, kai dviratuką tik pabučiavau į kaktą išlėkdama iš namų (bet čia dar ne sezono pabaiga!). Žiemiškų dainų, kurias dar aštuntoj klasėj įrašė buvęs bendraklasis Povilas, klausytis pradėjau prieš pat Kokono mugę – žinote, nuotaikai sukurti. Artimiausiomis naktimis ją reikėtų įsimesti ir į grotuvėlį – žinote, nuotaikai sukurti. Nes kai siužetas silpnas, sako, jį maskuoja muzika.

Kažin kur skaičiau, kad su amžiumi burbėjimą dėl prekybcentrių šventinės psichozės (beveik žodžių junginys iš Alias, ar ne?) pakeičia Liudo Vasario rezignacija ir net menkas džiugesys. Nežinau, kaip likusi liaudis, bet aš visai šypteliu į ūsą, vartydama jų lankstinukus ir žiūrėdama į bumbulus eglutei puošti. Nu gražu, nu, ir man itin patinka šviečiančios lempelės.

Dar man patinka Kūčių laisvadieniai (nors ei, juk jos šįmet šeštadienį išpuola) – per metus spėjau pasiilgti rieškučiomis žarstomų kūčiukų ir pagaliau pamėgto aguonpienio. Sykį turėjau tokią šventvagišką mintį kepti kūčiukus vidurvasaryje ir pavadinti, na, mini mieliniais aguoniniais trapučiais – juk parduotuvinių tešla tokia pati kaip senų gerų barankų. Bet tada supratau, jog po tokio žingsnio žemė prasivertų, aš krisčiau giliai ir ilgai ir galų gale turėčiau visokiais šokiais, dainomis ir žongliravimu linksminti kokį raguotą dėdę su uodega viename iš devynių ratų — tad ne, nusprendžiau, vasara bus šviežių uogų metas.

Beje, šįmet vėl neišsikepiau džiovintų vaisių pyrago Kalėdoms. Praeitametis jų nesulaukė (liūdna istorija su pūkuota pabaiga), o šįmet – pamiršau. Vadinasi, keliaus į 12-12-12 iššūkį. Čia toks simbolinis – 12 knygų, 12 filmų (lengva? Šitas tai tikrai lengvas, sakė A., bet čia bus nuoširdžiai neprisiruošiami pažiūrėti filmai. T.y., ne Friends with benefits), 12 receptų; arba 12 dalykų-12 mėnesių-’12 metais. Tokią puikią idėją pametėjo Asta – nors, kai pagalvoji, įrašyti super džiovintų vaisių pyragą į Astos sugalvotą sąrašą turėtų būti mažų mažiausiai tokia pati nuodėmė kaip ir vidurvasario kūčiukai.

Bet kad jau pradėjome eiti šitokiu keliu, …

Moliūginis meduolis

2 st. įvairių džiovintų vaisių (spanguolių, slyvų, obuolių, abrikosų,…)
2 st. stiprios pravėsusios arbatos
2 v.š. krakmolo
2 st. miltų
3 a.š. kepimo miltelių
3 a.š. malto cinamono
1 a.š. maltų gvazdikėlių
1 1/2 a.š. malto imbiero
¼ a.š. druskos
~400 g moliūgo
¼ st. aliejaus (geriausiai tinka nerafinuotas saulėgrąžų aliejus)
4 vidutiniai obuoliai
2/3 st. cukraus
2 a.š. vanilės ekstrakto
2/3 st. graikinių riešutų

Moliūgą nulupame ir sutarkuojame smulkia burokine tarka. Džiovintus vaisius pamirkome arbatoje apie pusvalandį. Riešutus pakepiname sausoje keptuvėje, kol ima švelniai kvepėti.
Neluptus obuolius supjaustome gabalėliais ir sudedame į nedidelį prikaistuvį. Įpilame šiek tiek vandens ir troškiname, kol obuoliai pavirs į vientisą košę. Pamatuojame – pyragui reikėtų ½ st. trintų obuolių masės.
Sudedame ją į tarkuotus moliūgus, supilame aliejų bei vanilės ekstraktą, cukrų ir gerai išmaišome.
Kitame dubenyje sumaišome miltus, krakmolą, prieskonius, kepimo miltelius ir druską. Suberiame šį mišinį į moliūgų-obuolių masę ir maišome. Jei masė atrodo per tiršta, įpilame šiek tiek vandens, arbatos arba sulčių – turėtų išeiti kiek tirštesnė už grietinę tešla.
Galiausiai suberiame riešutus ir pasmulkintus džiovintus vaisius, išmaišome. Tešlą dedame į kepimo popieriumi išklotą 25 cm formą ir kepame 30 min 200 oC temperatūroje. Vėliau karštį sumažiname iki 180 oC ir kepame, kol į pyrago vidurį įsmeigtas pagaliukas išlįs švarus – 30 – 60 minučių.
Prieš patiekdami apibarstome cukraus pudra.

Skelbtas oC žiemos numeryje.

vaikystėje man patikdavo žiūrėti Tour de France ir galvoti, kaip smagu būtų

sėsti ir minti minti minti.

tiesa, tada dar nemokėjau važiuoti dviračiu – mat išmokau tik kokių dvylikos, o gal ir vėliau. tuo metu nebežiūrėjau eurosport’o.
dabar mano meilė dviračiams neatgimsta, kol šalta, o reikia vežiotis dvi dideles rankines, pilnas knygų ar, veikiau, konspektų. nes šį semestrą pasižadėjau vaikščioti į visas paskaitas ar bent daugiau nei tą keturiasdešimtį praėjusio semestro procentų, kol kas, ačiū, laikausi beveik puikiai. after all, mes turime maldeikienę ir bloznelį ir pipinytę ir visokio kitokio gėrio. todėl rytais pro troleibusų langus tik [mintimis] mosuoju žmonėms su žibintais prie vairo.

kitos naujienos universitete: kiekvieną antradienį ir kas antrą trečiadienį vis giliau suprantame, kokia įdomi šalis yra lietuva. mokomės dar dviejų programavimo kalbų. su monika valgykloje praleidžiame statistiškai reikšmingai daugiau laiko nei auditorijose, kadangi mifas be maisto – kaip konclageris be.. kaip konclageris. tikimybių dėstytojas pasakoja pokštus apie vyrus, kurie klauso moterų. tada merginos kvatoja, vaikinai ne. žavimės antrąja grupe, nes jie nė neapsidairę neria į džiungles bei atveria pandoros skrynias, kai netaisyklingai deda lygybės ženklus ar rašo dvigubą-vė. dar jie įgyvendina socializmą ir turi žmonių, norinčių pakeisti pasaulį ir dar – kad niekas nebalsuotų už populistus.

svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose,- sakė dėdė džeromas. [prasukdavau tą juostelės vietą, kur pasakodavo apie burtininkę gingemą ir aguonų laukus]

morkų plokštainis
600 g morkų
300 g cukraus (beje, pakaktų ir dar mažiau)
3 kiaušiniai
200 g sviesto arba aliejaus
2 a.š. kepimo miltelių
1 1/2 a. š. cinamono ir šiaip visokių meduolinių prieskonių:}
miltų, kad tešla būtų tokio tirštumo kaip bulviniams blynams

morkas sutarkuojame ir suberiame pusę cukraus, palaukiame, pamaišome, kol jis ištirps. supilame ištirpintą sveistą arba aliejų, prieskonius, miltus, kepimo miltelius ir su likusiu cukrumi iki baltumo išplaktus kiaušinius. gerai gerai išmaišome ir kepame 40 min. kokių 180 laipsnių orkaitėje. tikriname, ar iškepė, mediniu pagaliuku. tiesa, pyragas ir atšalęs būna labai labai LABAI drėgnas – man tai begal’ patinka – tad gali dar šiek tiek atrodyti, jog jis žalokas – tačiau lai neapgauna mūsų tokie melai (taip liudija mano liūdna patirtis, kai pirmąjį varškės pyragą kepiau *kost* ketvertą valandų, mat prie dugno jis vis atrodė drėgnas)!
atšalęs pyragas dar gardesnis. o būna jis toks šlapias šlapias, prieskoningas, kvepiantis ir saldus it meduolis. be to, su daržovėmis.
mums patinka daržovės.

receptu gražiai paprašyta pasidalino Nolita iš foodday.