Kepykla nr. 5

perspėjimas: daug žodžių. ir daug nuotraukų.
brrrr.

pav. 1

‘francija, aš tavęs pasiilgau’, sakau.

visos nuotraukos peržiūrėtos (perrodytos?) jau šimtus sykių. visos pasakos išpasakotos lygiai tiek pat. tada, vadinasi, ateina metas parašyti štai čia, kur ir kaip ir kodėl pusantram mėnesiui buvau prapuolusi. uždedame ant ripyto so weit, visai kaip senais gerais laikais, kai pirmąsyk numirė hardas ir tai buvo visą, ką turėjau kompiutery (šįkart pasisekė labiau – turėjau reivo šalį).

pav. 2

— 1 dalis —

pav. 3

veiksmas vyko antibuose, t.y., tarp nicos ir kanų. alpes-maritimes, sako, – vadinasi, pro kalėjimo tvoras matai kalnus, besileidžiančius į jūrą (pav. 1). dar vadinasi, kad ten karšta. na, vidutiniškai kokie 35oC. o jei pasiseka, ir 40oC sumuša (ypač tada, kai susirengi į penkiolikos kilometrų žygį be pavėsio).

pav. 4

ir jūra sūrut sūrutėlė ir mėlyna ligi išprotėjimo. tiek, kad sykiais pagauni save nebesuprantančią – dangus čionais ar žemė. [tam tam tam, tarp žemės ir dangaus, pam pam pam] ir jos – mėlynės – tiek neaprėpiamai daug, visur. (pav. 2, pav. 3)

pav. 5

ir viskas – taip gyva. pirmąsias dienas stipriai užsimerkdavau, susikišdavau ausysna pirščiukus ir kartodavau – ‘aš fjordų mergaitė, aš fjordų mergaitė, aš fjordų mergaitė’, kol galiausiai pa(si)kuždėjau – žiū, čia juk fjordai, tik žaliuoją. (pav. 4) ir išties – pssst, čia maža paslaptis – nėra ten tų auksinio smėlio paplūdimių (pav. 5) – kas pavasaris čia žmonės mašinėlėmis suveža begales smėlio, o kas žiema jūra jį pasiglemžia.

pav. 6

bet išskyrus tai visa, ką įsivaizdavau mačiusi atvirukuose, taip ir buvo – gatvelės kuo gilyn, tuo siauryn, tuo tamsyn (ne pati sugalvojau – perskaičiau kambario draugės islandės kelionių vadovėly po rivjerą; ir pasakyta tai buvo apie nicą, ne antibus – bet žiūū, čia irgi tinka. (pav. 6)). ir tai žavu — mat kada savaitgaliais apypietę šmirinėji aplinkui, gali spėlioti: kas gi pietums. nes langai atidaryti, ir tirštas kvapas tvenkiasi siauruos praėjimuos, leidžias žemyn, sakytum, spaudžia link žemės, ir niekur nuo jo nepabėgsi, ir dėkuidie.

pav. 7

čia apypietėm. o rytai, žinoma, nuspalvinti turgumi, kuris vasarą dirba kasdien, ir kur begalė prieskonių ir meduolių ir muilų iš marselio (agn., jei skaitysi, – ne, čia nėra kažkokia groteskiška fight club ir top chef maišalynė, ačiū už klausimą), ir sūrių sūrių sūrių ir dešrų su pelėsiu. ir, žinoma, socca. kaipgi be socca. (pav. 7) nusiperkame karštutėlę – paprašome pirma, kad gausiai pribarstytų pipirais – ir veikiai skubame ieškoti kur prisėsti. kur ramiau, bet vis dėlto arti. (pav. 8)

pav. 8

ir dar viena paslaptis – ten reikia keliauti nepavieniui. kadangi ten, ten, ooOOO, MaistoMeilė, kur kasryt iš boulangerie glėbiais namo nešamos bagetės, o darbo dienomis prie kepyklėlių nusitiesia tokios eilės, kad tenka lūkuriuoti lauke. ir, žinoma, antrą valandą popiet gauti quiche lorraine nebeįmanoma – ką čia quiche lorraine, daugumos pyragėlių nė su žiburiu nerasi. tik kruasanų – visada. o kam kuždėt ausin tokius dalykus – nėra. todėl mitriai griebiame visas tas trumpiausias akimirkas, kurias dar galime užšaldyti (pun intended) – naktys kanuose, kada Visi Grupiškai norime ledųųųų, ir kada Visi Grupiškai juos šveičiame ir ragaujame aplink (pomidorų-baziliko šerbeto niekas tačiau nemėgino, deja).

pav. 9

gražus ten mums – iš išorės – gyvenimas atrodo. norom nenorom. iš vidaus pasiekia vien tas gaminamų pietų kvapas ir džiugios šypsenos, ketvirtąsyk sutikus tą patį autobuso vairuotoją. ir atrodo, jog visos pasakos, kurias girdi per televizorių, čia paprasčiausiai liaujasi egzistavusios. tik jūra, medžiai, ir dangus virš antibų.(pav. 9, pav. 10)

pav. 10

— 1 dalies pabaiga —

čia absoliučiai ilgiausias mano įrašas – tikriausiai absoliučiai ilgiausias mano žodžių rinkinys apskritai, išskyrus nebent 927 (?) ž. ilgumo samprotaujamojo pobūdžio rašinį ‘kodėl jaunimas dažnai tampa maištininkais?’. laukime tęsinio!

crème fraîche ledai
250 ml riebaus pieno
150 g cukraus
didelis žiupsnis druskos
5 dideli kiaušinių tryniai
480 g crème fraîche*

kaitiname pieną, cukrų ir druską. kitame dubenyje paplakame trynius – tik tiek, kad taptų vienalyte mase, nenorime, kad pabaltų ar ką. lėtai supilame karštą pieną ir visąlaik maišome, kad nesutrauktų. kiaušinių-pieno masę supilame atgal į prikaistuvį.
nuolat maišydami (ypač atidžiai ties dugnu ir pakraštėliais), kaitiname ant vidutinės ugnies, kol masė sutirštės (tikriname taip: pamakaluojame šaukštą prikaistuvyje; masė turi padengti šaukšto nugarėlę. per ją (nugarėlę) perbraukus pirštu, griovelis neturi iškart subėgti. sako, čia maždaug 77-79oC, tačiau aš niekad netikrinu termometru. o jei norime su juo pažaisti – SVARBU neperkaitinti labiau nei iki 85oC, mat tada turėtume saldžią kiaušinienę.
perpilame į kitą indą (galima netgi per sietelį – dėl viso pikto, jei netyčiom atsirado gumulėlių). gerai atvėsiname šaldytuve.
įmaišome grietinę/crème fraîche. šaldome mašinėlėje.

* labai panašu į riebią riebią grietinę. sako, galima pasigaminti ir namie: sumaišome 500 ml riebios grietinėlės su 60 ml pasukų, leidžiame pastovėti kambario temperatūroje 24h, kol sutirštėja. o man nutiko kitaip – tiesiog šaldytuve užmiršau puslitrį grietinėlės, ir ji, na, pavirto į grietinę .) tad, nenorėdama išmesti, sunaudojau ledams. labai gerai.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?

išvažiuoju (ne)pelnytų atostogų. t’sakant, krizės proga — mėnesiui į prancūzijos rivjerą.

raktus palieku a. mieloji, šįkart laistyk bazilikus ant palangės, kad nenudžiūtų*.

kondensuoto pieno ledai
skardinės kondensuoto pieno
2 st. riebaus pieno (dalį pieno galima pakeisti grietinėle – ledai bus kremiškesni
žiupsnio druskos

čia gi paprasčiausias ledas, kokį tik galima pasigaminti namie – išskyrus tuos kartus, kai vaikystėj tiesiog į ledukų formeles pripildavau sulčių ir tikėjausi KažkoKažko.
sumaišome kondenspienį ir pieną. pavėsiname šaldytuve. šaldome ledų mašinėlėje.
skonis – elementaru, vatsonai! – kondensuoto pieno. kondensuotą pieną mes mėgstame, mums patinka ir ledas.

norisi ledų be aparato?

o jausmas toks, it viso gyvenimo meilę iš manęs begėdiškai atimtų. ir iš naujo, ir iš naujo. kaip tos merginos – atsimeni, a., pasakojai – tos, kurioms berniūkščio nereik tol, kol jo draugė neįsižiūri. vajei, kokios peripetijos!

in other news, matanalizės nebebus, ne ne ne, niekada nebebus. nuteikia pozityviai. todėl kiauras dienas žiūrime filmus ir skaitome knygas (tas kiauras dienas, kurias nesėdime poliklinikoje), o rytais basom braidžiojame po rasą (kol kas po menamą, bet poryt, oo, jau poryt!). mieste sutinkame e., ir iš tiesų tai aš jos pasiilgau, ir ji labai graži. tokios tokelės.

vietnamietiškos kavos ledai

400 g kondensuoto pieno
1 1/2 st. vandens
1/2 st. maltos kavos
1/3 st. riebaus pieno

užplikome labai labai LABAI stiprios kavos. sumaišome kavą (labai smagu, jei košiant ją lieka šiek tiek tirščių, jie dailiai atrodo ir šiaip — gardūs), kondenspienį ir pieną. atšaldome šaldytuve, o tada šaldome ledų aparate.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

fafliai ledams
3 kiaušiniai
3/4 st. cukraus (visai pakaktų ir 1/2 st.)
1/2 st. tirpinto sviesto
1 a.š. migdolų ekstrakto
1 1/2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
2 a.š. tirpios kavos

kiaušinius plakame pamažu pildami cukrų, kol visa gerai išsimaišo; supilame sviestą ir ekstraktą. atskirai sumaišome miltus, kepimo miltelius bei tirpią kavą. įmaišome į kiaušinių masę. maišome, kol masė pasidaro nuostabiai vientisa.
kepame vaflinėje ir dar karštus susukame į kūgio ar kokią kitokią formą.

pagal BakingAtMidnight

norisi ledų be aparato?

jei gerai atsimenu iš vaikystės, likusi viena namuose džordana butkutė tūsinasi ir išgeria visą tekilą iš baro, o macaulay culkin’as eilinį kartą prisišaukia nelaimių bei plėšikų. mano šeštadieniai – taip, tie patys, kurie per kraują ir ašaras turėtų būti aukojami matematinei analizei ir kitiems siaubams – truputį kitokie. gal dėl to, kad, jei būčiau funkcija, būčiau sinusas (taip sakė veidaknygė, o ji esti neabejojamas autoritetas) – gal dėl to aš tiesiog sukinėjuosi nuo minus vieneto iki vieneto bei it puiki žmona tvarkau kambarius, laistau gėles ir kartais šoku šokčioju, kai TeisingaMuzika groja.

dar gaminuosi sumuštinius, kurie sunkiai valgomi, mat byra per šalis, užtat yra tokie beprotiškai fantastiški, kad patyliukais atrodo, jog tik jais ir misčiau ateinančiom savaitėm ar visus pirmus mėnesius francijoj.

galiausiai iš šaldiklio nuvogiu paskutinę braškinio šerbeto dėželę. groja noah’s ark.

sumuštiniui naudojau viską, ko radau šaldytuve ar duoninėj:
2 riekės truputį paskrudintos duonelės (naudojau vakar keptą namuose)
džiovintų pomidorų užtepo*
šaukštelio garstyčių
didelio didelio salotos lapo
poros riekelių kopūsto (va taip va – nuo kopūsto šono šmakšt ir nupjauti)
pomidoro
agurko
saldžiojo pipiro
riekelės-dviejų jalapeno pipiro
petražolių

*džiovintų pomidorų užtepui(pakanka vienai riekelei aptepti)
2 džiovintų pomidorų aliejuje
sauja skrudintų kedro arba anakardžio riešutų

pomidorų užtepui virtuviniame kombainėlyje sumalame riešutus su pomidorais; jei nenori maltis, galima įpilti šiek tiek aliejaus iš stiklainėlio.

kopūstą truputį pasmulkiname, padruskiname ir gerai gerai paglamžome, kad suminkštėtų. pastaba monikai: va taip vat reikėtų daryti tas salotas iš iki, kurias mudvi pernai šveisdavome per pertraukas: tiesiog labai svarbu kopūstus tiek sumaigyti, kad jie nebebūtų kieti.

vieną riekelę skrudintos duonos aptepame džiovintų pomidorų užtepu, kitą – garstyčiomis. apačioje dedame garstytintą riekę ir lipdome sumuštinį; aš dėjau taip: salota-pomidoras-saldusis pipiras-kopūstas-agurkas-jalapeno pipiras-petražolės. uždengiame pomidorų užtepu gardinta riekele. paspaudžiame. pjaustome, jei norisi. kremtame su milžiniška lėkšte salotų ir galvojame, kokia greita, skani ir vasariška pavakarienė. laukiame deserto.

visiškai braškinis šerbetas
450 g braškių
100 g cukraus (kitąsyk dėčiau mažiau)
šliūksnis degtinės ar tikro – naminio – vanilės ekstrakto
1 a.š. šviežių citrinos sulčių
žiupsnis druskos

braškes nuplauname, nulupame kotelius, supjaustome gbalėliais. užberiame cukrų, pilame degtinės. viską pamakaluojame, kol cukrus ims tirpti. paliekame porai valandų pastovėti.
braškes sutriname trintuvu su citrinos sultimis bei druska. jei norisi, galima perkošti – aš to, kaip ir praėjusį sykį, nedariau. atvėsiname. šaldome aparačiuke.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop.

norisi ledų be aparato?

eime ieškoti vasaros, a?

jogurtiniai braškių ledai
450 g braškių
130 g (2/3 st.) cukraus
šliūksnis degtinės, kirsch ar šiaip kokio alkoholio (pyliau kažkokio bare rasto likerio – raudonas, maniau, tiks) (nebūtinai)
240 g (1 st.) jogurto be priedų (kuo riebesnis, tuo geriau)
1 a.š. šviežių citrinos sulčių

braškes nuplauname, nuskabome kotelius ir supjaustome gabalėliais. apiberiame cukrume, užpilame alkoholio ir pamakaluojame, kol cukrus ims tirpti. uždengiame ir paliekame kambario temperatūroje porai valandų.
braškes su sultimis sutriname (blenderiu arba virtuviniu kombainėliu), tada supilame jogurtą ir citrinų sultis. gerai gerai išmaišome. jei norisi, galima perkošti per sietelį – tačiau aš to nedariau; juk smagu, kai pilni tarpdančiai lieka sėklyčių!
atvėsiname kokią valandą, o tada šaldome ledų aparate.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop; šitą receptą nugvelbiau tiesiai iš jo puslapio.

P.S. o nuotraukos specialiai taip, ant konspektų — įrodymai, kad tikrai tikrai ruošiausi egzaminui, nors rezultatai to gal ir nerodys ,)

norisi ledų be aparato?