Ir žiauriai smagu, kai pus-devynių jau pra-švi-tę. Ryto, ta’sme. Eikit sau, dienos jau taip konkrečiai ilgyn — nepraeis nė pusė metų, ir iš darbo grįšime su šviesa. Fontastika, atsakau, fontastika.

Ir dar šiandieną klausiau šitos dainos, nepavyksta neniūniuot ir neprisiminti V. šalčio nuotykių Frankrikėje ir šiaip, žinote, all I want for Christmas is you cost-effective heating. Taip ir rašysiu kitąmet Seniui Šalčiui.

Keksiukai su kriaušėmis ir imbieru
280 g miltų
2 a.š. kepimo miltelių
1/2 a.š. sodos
1 1/2 a.š. malto imbiero
2 a.š. malto cinamono
1/4 a.š. malto muskato
85 g cukraus
1 kiaušinis
180 ml pieno
170 g kriaušės
3 v.š. miadaus
90 g bekvapio aliejaus
60 g kapotų kepintų graikinių riešutų

Keksiukų kepimo formą išklojame popierėliais . Orkaitę įkaitiname iki 180oC.
Dideliame inde išsijojame miltus, kepimo miltelius, sodą, druską, maltus prieskonius ir cukrų. Kitame inde išmaišome kiaušinį, pieną, smulkokai kapotą kriaušę, medų ir aliejų.
Skysčius supilame į miltų mišinį. Maišome, kol vos-vos teišsimaišo – sausų miltų neturėtų būti regėti, bet arti to.
Į keksiukų formeles supilstome tešlą. Kepame apie 20 minučių, arba kol į vudų įsmeigtas dantų krapštukas išlįs sausas.
Jei norisi, viršų apmarmaliuojame pienišku šokoladu.

Mocha keksiukai

100 g nesūdyto sviesto, kambario temperatūros, labai minkšto
150 g šviesaus rudo muscovado cukraus
2 kiaušiniai
200 g mažai glitimo turinčių miltų
2 1/2 arbatinių šaukštelių kepimo miltelių
1 1/2 arbatinio šaukštelio espreso miltelių arba tirpios kavos
30 g kakavos
150 g pasukų
1 arbatinis šaukštelis balto vyno acto

1. Įkaitinti orkaitę iki 180 º C. Mano orkaitė konvekcinė, tai aš tekaitinu iki 170 º C, kepimo pabaigoje kartais net sumažinu iki 160 º C. Pasukas sumaišyti su actu ir atidėti į šalį. Dubenėlyje sumaišyti miltus su kakava ir kepimo bei espreso milteliais, įdėti žiupsnelį druskos. Kiaušinius sumušti į indą su snapeliu ir paplakti šakute.

2. Mikseriu ar mediniu šaukštu išsukti sviestą iki purumo, kol tampa baltas, suberti cukrų ir toliau plakti, kol masė taps vientisa, puri ir bata. Mikseriui toliau plakant, įpilti maždaug ketvirtadalį kiaušinių ir palaukti, kol kiuašiniai susijungs su sviestu. Taip po truputį supilti visus kiaušinius.

3. Į mikserį persijoti miltus ir sumaišyti mažu mikserio režimu. Po truputį pilti pasukas, maišyti, kol susijungs į vientisą, kiek skystoką tešlą. Formeles pildyti dosniai: jei kepdami vanilinius keskiukus, pripildote pusę formelės ar panašiai, tai šitos tešlos reikės daugiau, nes keksiukai, nors ir pakyla kepimo metu, yra sunkūs ir drėgni, todėl trigubai tikrai nepadidės. Kepti apie 25 min. Galite patikrinti keksiukus įkišdami į juos dantų krapštuką/ medinį pagaliuką ir jei jis išlenda neapkibęs šlapia, dar neiškepusia tešla – keksiukams metas iš orkaitės pereiti ant grotelių, ant kurių jie atauš.

Glaistui: Turėjau likusio nesūdyto sviesto likusio (apie 80 g), jį išplakiau iki purumo, kol tapo baltas. Tada įsijojau cukraus pudros, dar paplakiau, dar įsijojau cukraus pudros su keliais šaukštais kakavos ir apglaisčiau keksiukus.

Tikiuosi, jums patiks. Nuotraukos nelabai geros, nes neturiu dabar fotografės maisto. Gal kas nors gyvena Edinburghe ir turi fotiką?,)

]]> http://kepyklapenki.lt/2011/11/30/precious-you-know-i-can%e2%80%99t-stay/feed/ 1 http://kepyklapenki.lt/2011/11/07/its-the-sparkle-you-become-when-you-conquer-anxiety/ http://kepyklapenki.lt/2011/11/07/its-the-sparkle-you-become-when-you-conquer-anxiety/#comments Mon, 07 Nov 2011 00:01:54 +0000 rusvaplaukė http://kepyklapenki.lt/?p=2693 Man regisi, dabar jau suprantu, kodėl Vygantas sakė ginkdie nedirbti darbo, kurį dirbu. Tas suvokimas ateina tada, kai naujame Justice albume vietoj civilization girdisi zillmerisation, o vietoj newlands – units.

Juokauju, aišku, viskas gerai su tuo darbu. Ne, rimtai, viskas tvarkoj — man tik patinka primėtyti daug daug daug atsitiktinių nuorodų viename įraše, ir tiek. O tos dainos – juokas juokais, bet tokius savo išsigalvotus žodžius, mindama gatvėmis, ir niūniuoju po nosimi (ar ne visai niūniuoju).

Keksiukus, beje, irgi darban nešiausi, A. sakė, skanūs. Man irgi patiko, o dabar dar pirmoji mano gyvenimo A. papasakojo, kaip iš tiesų reikia gaminti cream cheese frosting, ir kitą kartą jis man nebebus tokis nepatvarus kaip šįsyk! Todėl jei netyčiom pasiryšite šiuos keksiukus išbandyti — o verta, mat jie išeina gausiai drėgni, gardūs ir šokoladiniai, be to, ir mėtos puikiai tinka — , turėkite omenyje – kremas pagal apačioj esantį receptą išeina skystokokas (ne skystas, ne ne, bet tikrai ne toks, kurio susukti bokšteliai stovėtų. Pizos bokštas, geriausiu atveju.), bet gardus — ir gerklės neužklijuoja, mat cukraus ne puskilis. Tad siūlytau du variantus – arba gaminti pagal jūsų patį pačiausią geriausią grietinėlės sūrio glaisto receptą, arba iš anksto nusiteikti, kad, deja, kringeliuotų papuošimų nebus, ir nerašyti piktų komentarų, kad kremas nevykęs. Gi neteisingai nusistatyti lūkesčiai – tiesus kelias į nusivylimą.

Šokoladiniai keksiukai su mėtiniu grietinėlės sūrio glaistu
Keksiukams
2 kiaušiniai
115 ml netiršto jogurto
80 ml bekvapio aliejaus
20 ml (dirbtinio) medaus
20 g tirpinto sviesto
30 g cukraus
30 g šviesiai rudo cukraus
120 g miltų
35 g kakavos
1 a.š. kepimo miltelių
1/2 a.š. sodos
1/4 a.š. druskos
40 g maltų migdolų
200 g smulkiai kapoto šokolado

Glaistui
120 g grietinėlės sūrio
4 v.š. sviesto
1 st. cukraus
1/2 st. mėtų ekstrakto

Keksiukams įkaitiname orkaitę iki 170oC. Keksiukų formą išklojame popierėliais.
Sumaišome kiaušinius, jogurtą, aliejų, medų, sviestą ir abiejų rūšių cukrų. Kitame dubenyje išsijojame miltus, kepimo miltelius, sodą ir kakavą, suberiame maltus migdolus. Įmaišome šį mišinį į skystąją masę ir palengva išmaišome – tik nereikia permaišyti, dar gali matytis miltų brūkšnelių. Suberiame šokolado gabalėlius ir dar keletą sykių pamaišome.
Tešlą padaliname tarp formelių – pripildome jas ligi viršaus. Kepame 20-25 minutes; ar keksiukai gatavi, patikriname mediniu pagaliuku. Iškepusius keksiukus išimame iš formos ir paliekame vėsti ant grotelių.
Glaistui sviestą išplakame iki purumo (be to, jis dar turėtų ir pabalti). Sudedame grietinėlės sūrį ir mėtų ekstraktą, ir plakame iki vientisos masės. Pamažu beriame cukrų — jei viską darytume teisingai, tai masė turėtų būti tokia tiršta, kad nebekristų nuo peilio… Na, jei kada pirkote žavioj keksiukinėj pyragėlį, žinote, ką turiu omeny.
Papuošiam (ar apsimetam, kad puošiam) ir skanaujam.

Keksiukų receptas – iš Ottolenghi: The Cookbook. O glaistą šiaip kažkur užmačiau ir… Va.

Cukinijų keksas su rozmarinu ir citrina

1 1/2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. sodos
1 v.š. smulkiai kapoto šviežio rozmarino
1 kiaušinis
90 ml aliejaus
1/4 a.š. druskos
1/2 st. cukraus
1/4 citrinos sulčių
1 citrinos žievelė
1 1/2 st. cukinijos

Cukiniją sutarkuojame ir paliekame nusivarvėti, kol sumaišysime visus kitus produktus. Aš savosios nelupau, mat skūrelė dar nebuvo kieta – todėl kekse buvo matyti dailūs žalumos blyksniai.
Sumaišome miltus, kepimo miltelius, sodą, rozmariną ir druską. Kitame dubenyje plakame kiaušinį, kol suputoja. Tada suberiame cukrų ir išplakame; supilame aliejų, ir išplakame vėl.
Įmaišome citrinos sultis ir žievelę, galiausiai įmaišome cukiniją. Dalimis įmaišome miltus, tik nepermaišome – čia juk ta paprastoji keksiukų tešla, kuriai vienas kitas neišmaišytų miltų lopinėlis netrukdo, o permaišius tešlą, anie gali neiškilti.
Sudedame paruoštą tešlą į sviestų pateptą ar kepimo popieriumi išklotą kekso formą – manoji 10 x 25 cm – ir šauname į 180 laipsnių orkaitę. Kepame apie 30-45 min., kol į pyragą įkištas ir ištrauktas medinis pagaliukas lieka daugmaž sausas – nepamirškime, čia juk cukinijos, tad natūralu, kad anas bus kiek drėgnesnis nei eilinis keksas. .

Receptu pasidalino Rūta, o aš susiradau originalą, abu receptus sujungiau, pamakalavau proporcijas pagal save, ir… Išėjo puikuoliškas. Ne per saldus – puikiai tiktų pusryčiams – toks kažkoks įdomesnis, žinote, rozmarinas ir kiti džiaugsmai. Gausiai drėgnas ir gardus ne tik tą pačią dieną – mat kepiniai su aliejumi (o ne sviestu) ilgiau išlieka švieži, o kur dar cukinijos. Žo, visom penkiom rekomenduoju. Ne veltui per tinklaraštininkų iškylą Kaune šitas pats keksas buvo išrinktas geriausiu!

o aš kepiau keksiukus savo naujoj mini cupcake baker (durniausias pirkinys, bet apie jį vėliau) ir jie išėjo nuostabiai skanūs (dėl tešlos, ne dėl kepyklės). siūlau nepatingėti užsimaišyti to levandų pieno. jei neturite levandų, bet gyvenate uk, jų parduoda NAPIERS arba waitrose parduoda levandų cukrų,) jei gyvenate lietuvoje, man jūsų gaila. juokauju! halės turguje turėtų būti levandų žiedų.

levandų keksiukai

- – - – levandų pienui – - – -
100 g šilto pieno
1 valg. š. levandų žiedų

- – - – keksiukams – - – -
170 g nesūdyto sviesto
170 g cukraus
3 kiaušiniai, šakute pamaišyti
170 g miltų
1 1/2 arb. š. kepimo miltelių
4 valg. š. levandų pieno

- – - – glaistui – - – -
125 g nesūdyto sviesto
250 g cukraus pudros
2 valg. š. levandų pieno

1. į šiltą pieną suberkite levandas ir palaikykite pusvalandį. tuomet nukoškite ir štai – turite levandų pieno.
2. mikseriu ar mediniu šaukštu išplakite minkštą sviestą iki purumo, suberkite cukrų (per kelis kartus) ir plakite, kol masė taps puri ir balta. per kelis kartus supilkite kiaušinius, po kiekvieno suplakdami masę iki vientisumo.
3. sumaišykite miltus su kepimo milteliais. persijokite pusę miltų ir kep. miltelių mišinio į dubenį su sviesto mase ir ‘įkapokite’. įpilkite 2 valg. šaukštus levandų pieno ir vėl įkapokite. pakrtokite su likusiais miltais ir dar 2 šaukštais levandų pieno.
4. kepkite 180 C temperatūroje 15 – 18 minučių arba kol įkištas ir ištrauktas į keksiuką pagaliukas /dantų krapštukas lieka sausas. atvėsinkite.
5. glaistui vėl išplakite sviestą iki purumo, sudėkite cukraus pudrą. įplakite 2 šaukštus levandų pieno ir maistinių dažų.

buvo gražus kadras, bet katino galva užstojo objektyvą!

recepą radau žurnale foodies, o jame parašyta, kad čia kepyklos cuckoo’s receptas.

bet dabar pas mus gražu. kartais užsinori spragt (if you’re happy and you know it snap your fingers) ir atsidurti paryžiuje su šezlongais praeiviams stebėti ir partout veikiančiais fontanais — kartais. dar ne vėlu, šypteliu į ūsą. bet, nepaisant to, skųstis nevalia. šitą ankstyvą rudenį ketinau suvynioti popieriun, kad neišsibarstytų, ir įmesti kelionėn per vandenis ir kelius, kelionėn į croissant‘ų ir tūkstančio sūrių kraštą. bet ką čia slėpti – su tais minkštais kassyk ankstyvėjančiais vakarinės saulės spinduliais ir Katedroj sėdinčiu išsirengusiu jaunimu jis toks iki skausmo francūziškas, kad ar beverta eksportuoti?

o, kalbant buitiškiau, vasara iš mano namų išriedėjo drauge su orkaite. ne ne, jokie plėšikai nepasikėsino į mano Brangųjį Turtą. tiesiog, kaip taikliai išsireiškė Jurga, pasinaudojau tarnybine tinklaraščio bendrasavininkės padėtimi ir porai savaičių gavau naujos technikos. tik, kadangi man Visada Visko Reikia, namuose jau gyveno duonkepė (kaip supratau – tinklaraštininkų-norimas-išbandyti-objektas-numeris-vienas), todėl užsiprašiau.. ta-dam, garinės Electrolux’o orkaitės. tokios va. įmontavome ją po stalu.

baisiai apmaudu, obettačiau man prapuolęs belenkoks ūpas cackintis su maistu daugiau nei būtina. kitais žodžiais tariant – noras spragsėti fotoaparatu aplink sausainėlius, pyragėlius, torčiukus ar, neduok-fotografavimo-Die, lazaniją. retsykiais (retsykiais???) šiam darbui įkinkome tėtį, sykiais ne.

todėl maniškis trumpas atsiliepimas apie orkaitę ir bus toks – negausiai iliustruotas. bet kepėm joje daug daug, visko.
kepėm keksiukus;
virėm bananinius keksiukus garuose;
skrudinom granolą;
dusyk džiovinome morengus!;
varvinome seilę, stebėdami, kaip orkaitėj kunkuliuoja išsilydęs sūris ant lazanijos;
virėme garuose varškės apkepą;
skrudinome šafraninę vištieną su medumi ir lazdyno riešutais;
kepėme super skanų obuolių pyragą;
netgi įsigudrinome jon pašauti tikrų tikriausias baguettes;
ir dar – prašėme orkaitės, kad pati išsiplautų. ką ji ir padarė.

todėl ją išriedančią (gerai jau gerai – ištempiamą; aš griuvau kryžium, nenorėjau išleisti, kabinausi į skvernus ir visaip kaip protestavau (bent jau mintyse)) graudžiai apverkėme, tačiau susitarimas yra susitarimas. o gaila, mat visai prisirišome prie jos. vardo, tiesa, nedavėme, bet glostėme ir kalbėjome jai ausin meilius žodžius.

man orkaitė ypačiai patiko tuo, jog baisiai norėjau garų puodo. o jinai, jei teisingai mygtukus suspaudysim, gali apsimesti ir juo – žr. virtas garuose varškės apkepas ar bananiniai keksiukai.
pirmąsyk drįsau lazanijon dėti neapvirtus lakštus – ir ką, viskas normalei! tiesa, liaudis sako, kad ir paprastai juos taip galima dėti, nereikia nė jokių garų, bet man kažin kaip baisoka – o kas, jei teks čiaumoti neatkandamai kietą makaroną?
o višta, tvirtino šeimyna, gardžiausia kokią tik tekę gyvenime ragauti. man telieka tikėti jų žodžiais ir pasakyti bent tiek, kad padažas, katrą ruošiau, – tikrai gausiai skanus (yotam ottolenghi, keliu skrybėlę). mano kuklia nuomone, vištai padėjo tai, kad orkaitėj esti toks termometrėlis – kyšteli mėsytėn, ir pasako, aha, temperatūra tokia-štai-ir-tokia; todėl nebereikia spėlioti, ar jau jau, ar dar biškutį. kulšelės liko drėgnos (gal garai padėjo? -> kepimas karštuose garuose) ir.. na, nieko daugiau nepripasakosiu ryšium su savo nemėsiavalgumu.
man asmeniškai smalsiausia buvo duona. taip taip. kadaise kepiau ciabatta, ir ji man išėjo tik visai nieko (ak tas perfekcionizmas!). tąsyk žaidžiau pilstydama verdantį vandenį – garai kepimo pradžioje padeda duonai geriau iškilti (kadangi ne taip greitai susiformuoja plutelė), o ir paviršius, sako, išeina traškutėlis. šįsyk tiek vargti nereikėjo ir, pasirodo, tikra teisybė – pirmąsias dešimtį minučių leidus orkaitei ne tik kepti, bet ir garuoti, baguette plutelė labai teisingai traškėjo. ir, kaip ir pridera, duonutės išliko šviežios tik pusdienį.

žo, orkaite likome gausiai patenkinti. okai, okai, kalbu tik už save (nelemta didybės manija), bet prie gero greitai priprantama; prie pastovios (ir aiškios) temperatūros orkaitėje; prie greito greito įkaitimo; prie melejono programų; prie saviplovos; prie pypsėjimo, laikui praėjus; prie langelio, kuris, palyginus su mūsų senąja, panašus į dešiniojo neries kranto stiklainį, palyginus su trisės būdelės širduke.

orkaite, sugrįžk, ką?

garuose virti bananiniai keksiukai
150 g miltų
1/4 a.š. kepimo miltelių
1/8 a.š. sodos
2 kiaušiniai
80 g cukraus
200 g bananų (~3 maži)
75g aliejaus

persijojame miltus, kepimo miltelius ir sodą į dubenį.
kiaušinius plakame su cukrumi, kol pasieks kaspino būseną, t.y., masė bus balkšva, tiršta ir lipni, o pakėlus šluotelę ir ja nupaišis aštuonetą, anas turėtų išlikti paviršiuje apie 30 sekundžių.
atsargiai įmaišome sutrintus bananus, tada beriame miltus ir pilame aliejų – pakaitom, lengvai maišydami. atsargiai – negalima išmušti viso oro!
masę supilame į paruoštas formeles ir verdame garuose 15 minučių – ar keksiukai iškepę, patikriname mediniu pagaliuku. aš nustačiau “virimą garuose”, įjungiau laikmatį penkiolikai minučių ir palikau. kadangi išlindusius iš orkaitės keksiukus šeimyna pasitiko su ironiška šypsena ir krizenimu – vis dėl to jų balkšvai-žalsvai-gelsvumo – įjungiau mažojo grilio funkciją ir palikau pyragėlius orkaitėje dar penketui minučių.
tiekiame šiltus arba kambario temperatūros.
keksiukai išėjo kiek lipnoki – visai maloniai klijavosi prie gomurio – ir gausiai drėgni, visai kitokie nei, na, tradiciniai. man patiko patiko.

skolinausi iš čia.

keksiukams gaminti egzistuoja keletas būdų:
pirmas būdas. vienaragį pašeriame mėlynėmis; arba citrinomis bei aguonomis; arba kumpeliu; arba šokolado gabalėliais bei avietėmis. po vienaragio uodegėle pastatome kibirioką. laukiame.
antras būdas. žr. žemiau.

keksiukai su avietėmis ir šokolado gabalėliais
kokie 8 keksiukai
125 g miltų
3/4 a.š. kepimo miltelių
75 g cukraus
90 g sviesto
beveik 1/2 st. natūralaus jogurto
1/4 st. vandens
1 kiaušinis
50 g pieniško šokolado
75 g aviečių (šviežių arba šaldytų, bet atšildytų)
stambaus rudojo cukraus (pvz., demerara)

orkaitę įkaitiname ligi 190oC. pasiruošiame keksiukų formeles.
sumaišome miltus, kepimo miltelius ir cukrų; viduryje padarome šulinėlį.
ištirpiname sviestą. nukėlę nuo karščio, supilame jogurtą ir vandenį, galiausiai – kiaušinius ir gerai gerai išmaišome.
supilame skystąją masę į šulinėlį ir maišome. svarbu nepermaišyti — gali likti ir miltų gumulėlių, tešla neturi būti vientisa nelyg kokiam biskvitui! galiausiai atsargiai įmaišome kapotą šokoladą ir avietes. išdalijame tešlą į keksiukų formeles (tam davė, tam davė, o tam ir neliko..), apibarstome ruduoju cukrumi.
kepame kokių 18-22 minučių – tol, kol viršus taps švelniai auksinis, o spustelėtas regėsis tvirtas ir atšoks. galime tikrinti ir pagaliuku, bet turint omeny, kad esti nemenka tikimybė užtaikyti ant šokolado gabalėlio ar avietės – galime susiklaidinti!
leidžiame pravėsti skardoje. gardžiausi – dar šilti, kol šokoladas minkštutėlis ir dar ištirpęs; bet atvėsę irgi visai nieko.

adaptuota iš TheStoneSoup.

menkos paslaptys: čionais vieni gardžiausių keksiukų, kuriuos galima aplipdyti – nedėti jokios gi garšvos (kad ir kaip puikiai konceptualu tai būtų — garšvos keksiukai, garšvos! ką gali žinoti, gal prieš porą metų jie būtų kilstelėję mano lietuvių k. pažymius, žinote.), o primesti šokolado gabalėlių ar spanguolių ir pistacijų, ar šiaip džiovintų vaisių, o gal kokios nutellos gyslą įmaišyti ar uogienės šaukščioką. o gal užterlioti kokio glajaus (frosting‘o, taip) ar plaktos grietinėlės ar suverti keksiukus ant ilgo ilgo siūlo ir apsimesti, jog tai baronkos, žemuogės arba muilo gabalėliai tate modern’e; arba sulipdyti iš jų kopėčias ligi mėnulio, ar įdėti mylimajai į darbą, ar išdžiovinti ir palesinti balandžius.
tokie multitaskeriai, galvoju sau tyliai ir laikau po stalu sukryžiavusi pirštus (kojų ir rankų, žinoma), kad altonas brownas nugirstų ir nakčia it princas po balkonu dainuotų serenadą, užsikabarotų rapunzelės kasomis ir pagrobtų mane į vilio vonkos fabriką, o taip.

garšvos keksiukai
45 g garšvos (apie stiklinę, šiek tiek paspaudus)
3 dideli kiaušiniai
150 ml cukraus
150 g tirpyto sviesto
300 ml miltų
1 1/2 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. vanilės ekstrakto
1/2 a.š. druskos

nuplikome garšvą ir leidžiame jai porą minučių pastovėti; gerai nuspaudžiame ir smulkiai sukapojame.
kiaušinius maišome su cukrumi, kol truputį pabąla ir papursta (pasitikrinau LKŽ – žodis taisyklingas). supilame praaušintą tirpytą sviestą bei vanilės ekstraktą. galiausiai sudedame atskirai sumaišytus su kepimo milteliais ir druska miltus. dabar jau maišome atsargiau, geriausia – mentele.
įmaišome garšvą.
tešlą sudedame į keksiukų formeles ir kepame 220oC 12-15min (patikriname pagaliuku).

receptas iš nami-nami – tiksliau, pernai ten buvusios recepto versijos, kuri, savo ruožtu, paimta iš kažin kokio vietinio (estiško?) maisto žurnalo, oh.

viskas taip paprasta: kiekvieną pavasarį kažką išsigalvoju; tada taip smagu būna, kad nors kvatokis, už pilvo susiėmęs, ir neleisk nurimti aplinkiniams iš ausų išlekiančiomis bitelėmis (ak kaip jos dūzgia ak kaip jos dūzgia ramybės neduoda). labai paprasta: pavasariais atrodo, kad nebereik griaudentis ir Laukti, nes va, va, ties pirštų galais jau. – kaupiasi.
išsigalvoti žmones, arba išsigalvoti miestus, kuriuos galima įsimylėti. nes miestai prie vandenynų, miestai tarp upių, miestai, kur nebūna šalta ir šiaip, žinote — išankstinis pozityvus nusistatymas dar niekam nepakenkė. o žmonės? žmonės šiaip.

citrinų – aguonų keksiukai
1 st paprastų miltų
3/4 st rupių kvietinių miltų
1/4 – 1/3 st cukraus
2 a.š. kepimo miltelių
geras žiupsnis druskos
1/3 st aliejaus (ne alyvuogių; kokio nors švelnaus skonio)
3/4 st sojos pieno
180 g sojos jogurto (įpyliau tiesiog daugiau s. pieno ir šliūkštelėjau obuolių acto; tačiau regėjau, kad parduotuvėse esama ir paprasto (t.y., ne braškinio ar šaltalankinio) s. jogurto)
1 a.š. vanilės ekstrakto
2 citrinų smulkiai tarkuotos žievelės
1-2 v.š. aguonų

orkaitę įkaitiname iki 200oC. keksiukų formą išklojame popierėliais arba patepame aliejumi.
sumaišome miltus, kepimo miltelius, cukrų, druską. kitame inde sumaišome aliejų, pieną, jogurtą (arba pieną bei actą) ir vanilę; suberiame citrinos žievelę, aguonas. sumaišome sausus bei drėgnus ingriedientus.

paskirstome tešlą tarp formelių (man išėjo 11 keksiukų) ir kepame 20-25 minutes (patikriname mediniu pagaliuku).
skaniausia šilti; keksiukai vos vos saldūs (jei dedame 1/4 st cukraus), todėl galima juos papuošti paprastu glajumi (cukraus pudra + citrinos sultys) ar tiesiog apibarstyti cukraus pudra.

recepto idėja iš vegan with a vengeance, o aš jį kiek perstačiau.

dar vidutiniškai ironiška yra nuo žaliojo iki mifo vykti su jaunuoliu m.

maišyti tipografiją, kaligrafiją ir topografiją irgi gana ironiška, juolab prisimenant šaradas su garnizono pradmeniu placentoje.

mažasis filosofijos įskaitinis darbas taip pat buvo vidutiniškai ironiškas, ir todėl aš miegu ramiau. platonas, pasivertęs mano tėvu, nebebaugina.

vidutiniškai ironiška, kad visus metus galvojusi, kaip Va Jau Tuoj, kai ruduo ateis, kepsiu Viską Viską, Visą Pasaulį iš moliūgų, po kol kas iš orkaitės traukiau tik šių sviestinių bandelių, keksiukų, muffinų*. švelniai saldžių ir dar švelniau oranžinių.

Moliūginiai muffinai

2 stiklinės miltų
2 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. druskos
1 a.š. cinamono
1/2 a.š. malto imbiero
1/4 a.š. malto muskato riešuto
žiupsnis kvapiųjų pipirų
125 g kambario temperatūros sviesto
1/2 – 3/4 st. cukraus (aš dėjau pusę stiklinės; dalį jo gardu pakeisti ruduoju)
2 dideli kiaušiniai
1/2 a.š. vanilės ekstrakto
3/4 st. moliūgų piurė
1/4 st. pasukų ar kiek mažiau grietinės, skiestos vandeniu
1/2 st. razinų ar džiovintų spanguolių – pirma pamirkyti karštame vandenyje
1/2 st. kapotų graikinių riešutų
saulėgrąžų dugnams bei viršui pabarstyti

orkaitę įkaitiname iki 200oC. pasiimame keksiukų skardą ir, jei reikia, ištepame sviestu ar įklojame keksiukų popierėlius. ant dugno paberiame saulėgrąžų sėklų.
sumaišome miltus, kepimo miltelius bei sodą, druską ir prieskonius.
sviestą plakame plaktuvu (^_^), kol suminkštėja, suberiame cukrų ir toliau plakame, kol masę pasidaro lengva ir vientisa. po vieną sumušame kiaušinius ir gerai išmaišome. įmaišome vanilę ir lopetėle iš maksimos už 28 centus įmaišome pasukas ir moliūgo tyrę.
įmaišome miltų mišinį – atsargiai, tereikia maišyti, kol tik tik nebesimato miltų. jei per daug džiaugsimės visu kuo ir maišysime it pašėlę, pyragėliai gali neiškilti ar būti kieti. galiausiai įmaišome riešutus. vieną pyragėlį dedame į skardą (bus lauktuvių monikai!), tada į likusią tešlą įmaišome razinas ir padalijame ją tarp likusių formelių. viršų pabarstome saulėgrąžomis ir šauname į orkaitę kokioms 25 minutėms – kol medinis pagaliukas, įkištas į bandutės vidurį, išlįs švarus.

Nusižiūrėta iš: Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

*manoma, kad žodis muffin kilo iš prancūzų kalbos žodžio moufflet (minkštas, kalbant apie duoną) arba pietų vokiečių žodžio moofin (maži pyragai).
koks gi būtų taiklesnis lietuviškas vertimas?
kaip gi pasakyti “tolydi funkcija” angliškai, rusiškai ir vokiškai?