Kepykla nr. 5

nesvarbu, ar mamos diena, ar penktadienis, ar kas nors gimė, ar kad išsiskyrei, ar tiesiog jei tu jau mėnesį žadi iškepti mildai ‘nu tuos šokoladinius, kur pas tave žvėryne valgiau’, – bet kokia proga yra tinkama šiam sviesto ir šokolado tirpsmui burnoje. jų rasi kiekvienoj kavinėj uk, bet niekur jie nebus tokie skanūs, kaip kepti namuose.

šokolado ir vyšnių pyragas
(gerai, aš tai tikrai nesiruošiu žožio ‘brownies’ versti rudžiais, kaip padarė kofiynas. bet čia ir ne tortas. ir ne pyragėliai. manau, iš sudėties visi mato, ką čia kepam. kalorijų bombą, turiu omeny,)

300 g nesūdyto sviesto, kambario temperatūros
300 g tamsaus šokolado
5 dideli kiaušiniai, kamabrio temperatūros
350 g cukraus
1 arb. š. vanilės ekstrakto
200 g miltų
1 arb. š. druskos
250 g džiovintų vyšnių, kurių galima ir nedėti arba kurias galima pakeisti riešutais ar bet kuo, kas jums patinka

1. įkaitinti orkaitę iki 180 C. labai svarbu turėti 34 cm X 25 cm skardą, bent 6 cm gylio. skardą iškloti kepimo popieriumi.
2. kuo smulkiau kapotą šokoladą ir kuo smulkiau supjaustytą sviestą kartu ištirpinti stikliniame dubenyje, pastatytame virš beveik verdančio vandens. visuomet maišykite masę, neperkaitinkite.
3. plakite kiaušinius. kai jie suputos, po truputį pradėkite pilti cukrų. įpilkite vanilės ekstraktą. viską suplakite iki tirštos masės, panašios į ištirpinto šokolado ir sviesto mišinį. jei į kiaušinių masę įkišus šaukštą ji lieka ant šaukšto, o ne švariai nuvarva, tai reiškia, kad masė jau paruošta.
4. šokolado mišinį įplakite į kiaušinių masę. persijokite į ją miltus ir druską ir vėl suplakite. tik tada įmaišykite džiovintas vyšnias ar kitus priedus.
5. supilkite viską į skardą, tolygiai paskirstykite tešlą ir pašaukite į orkaitę 25 minutėms arba kol ant pyrago viršaus susiformuoja šviesesnė sutrūkinėjusi plutėlė. pastebėsite, kad pyragas vis dar drėgnas viduje (todėl negalima šitam pyragui naudoti dantų krapštuko metodo), bet taip ir turi būti. palikite skardoje atvėsti bent 20 min. tada pjaukite dideliais gabalais ir valgykite.

jis toks skanus!

receptas iš green and black’s chocolate recipes.

po nuotraukomis pasirašo aistė stancikaitė – lietuvių mergaitė.

taip. nemeluokime sau. mėgstu pirkti daiktus ebay’juje.

mėgstų shiny objects.

bet labiausiai mėgstu  IŠBANDYTI. net jei tai kainuoja 20 svarų, o atrodo kaip sumuštinių kepyklė. kai gytis ją pamatė, labai juokėsi, jog jos firma dažniausiai gamina rūbus. o aš jam pasakiau, kad čia nėra nieko juokingo ir kad aš sugalvosiu ką nors įdomaus, ką galima iškepti joje.

iš tikrųjų yorkshire puddings yra dažniausiai patiekiami su kepsniais ir skirti išdažyti mėsos padažą lėkšteje. jie yra kepami labai kaitrioje orkaitėje, prieš tai įkaitinus kepimo formą. į formą įpilama aliejaus arba skarda yra padedama po kepama mėsa, kad privarvėtų riebalų. aš kažkada nugirdau kalbant, kad labai skanu yra išsikepti jų ir valgyti su klevų sulos sirupu kaip blynus, ir visuomet norėjau tai išbandyti. ir dabar, kai gavau keksiukų kepyklėlę, pamaniau, kad čia ir bus toji proga. pliusas tokio kepimo buvo tas, kad viskas vyksta labai švariai: tiesiog įjungi kepyklėlę, ji įkaista, pripili aliejaus, įpili tešlos ir užvoži dangtį. pyragai greitai iškepa, o po kepimo viskas lengvai išsivalo popieriniu rankšluosčiu. tačiau visgi manau, kad orkaitėje jie dar labiau pakiltų, jei jiems netrukdytų tas dangtis.

jorkšyro pudingai

140 g miltų
4 kiaušiniai
200 g pieno

1. pirmiausiai suberiame miltus į dubenį ir įmušame visus kiaušinius. gerai išmaišome šią tirštą masę, tik tada pradedame skiesti pienu: tokiu būdu tešloje neturėtų atsirasti miltų gumuliukų. aš viską dariau kokteilių mikseryje su peiliuku, tik įdėjau kiaušinius prieš dedama miltus, kad mitai neblokuotų geležtės. daugelis receptų rašo, jog tešlai reikia pastovėti, todėl aš nusprendžiau nepraleisti šito žingsnio ir palikau ją 6 valandom šaldytuve, kol buvau darbe.
2. jei kepate orkaitėje, įkaitinkite ją iki 200 – 230 C laipsnių kartu su skarda, kurioje kepsite. galite naudoti formą, kurioje kepate keksiukus, nes tuomet kiekvienas pudingas turės savo duobutę. taip pat galima kepti didelėje skardoje, tiesiog išeis vientisas pyragas.
3. atsargiai ištraukite įkaitusią skardą ir į kiekvieną duobutę įpilkite po gerą šaukštą aliejaus. įdėkite skardą atgal į orkaitę.
4. po kokių 5 minučių, kai aliejus įkaista, ATSARGIAI ištraukite skardą ir pastatykite ant viryklės. galite netgi uždegti viryklę, nes labai svarbu, kad aliejus neprarastų savo kaitrumo. įpilkite tešlos į kiekvieną duobutę, pripildydami ją iki pusės. tikrai nedaugiau, nes pudingai labai iškils kepdami. pašaukite į orkaitę ir kepkite kokias 20 – 30 min. šioje keksiukų kepykloje jie iškepė per 15 minučių, todėl, jog buvo labai maži.
5. kai pudingai iškils ir parus, galite juos traukti iš orkaitės ir iškart išimti iš skardos, kad jie vėdami nepersigertų aliejumi, kuriame kepėte.

pabadykite kada nors, kai kepsite mėsą, manau, kad patiks. vis tiek lietuviai dažnai padažus laižo duonos rieke ar bulvėmis užsikąsti mėgsta,) bus kitaip, bet bus tikrai gardu!

ps. labai gerai, kad man viską nufotkino aistė – mano LIETUVĖ draugė. man tereikėjo sėdėti ir kepti!

kai aš keliavau po londoną, ten sutikau dvi meno istorikes. tai buvo ugnė ir jia – dvi labai nemalonios ponios. jos gyvena marylebone rajone, kuriame yra pagarsėjos kaip senmergės, vakarais kankinančios šviesiaplaukes skandinaves bei kitus žmones, kurie gyvena su jomis. taip pat jos nemėgsta bendrauti ir labai šiurkščiai elgiasi, jei tu joms nepatinki, bei niekada nepasiūlo svečiams arbatos. kad tos mergaitės suminkštėtų, aš iškepiau joms šokoladininį burokėlių pyragą. tačiau tas butas buvo užkerėtas piktais burtais ir pyragas sudegė. aš labai liūdėjau, bet grįžusi į edinburgą pabandžiau vėl jį iškepti ir man pavyko beveik stebuklingai! ir čia viskas yra tiesa, išskyrus priešpaskutinį sakinį.

<This is a translation for you, Jia, so you wouldn’t get lost in google translation which is frequently quite inaccurate. >

While I was visiting London, I was lucky enough to be invited to Ugne and Jia’s home. They live in Marylebone which is a lovely area with little vintage shops and, of course,  Le Cordon Bleu in the middle of it. Jia made us stir fry noodles (well, acctually it was spaghetti,D) with ham, trimed beans and snap peas. Then we tried baking a chocolate beetroot cake which  was something I always wanted to try because it is so popular here in the UK. In Lithuania we are only using beetroot in savoury dishes like our famous cold beetroot soup. I have also come across a beetroot dish when I was dinning with my mother in a raw food restaurant in Vilnius; we ordered beetroot ravioli filled with cashew pâté and turned out to be amazing. However, I would never have thought of mixing beetroot and chocolate. But then again, neither did the rest of the world before Heston paired white chocolate with caviar,) So we gave it a try and, even though the top of the cake burnt a little, the rest of it was quite nice.

šokoladinis burokėlių pyragas su ricotta ir ganache glaistu

- – - – pyragui – - – -
75 g kakavos
180 g miltų, turinčių mažai glitimo
7 g kepimo miltelių
1 arb.š. meduolinių prieskonių
200 g cukraus
250 g virtų burokėlių
3 kiaušiniai
200 ml aliejaus arba margarino
- – - – ricotos sluoksniui – - – -
100 g ricotos
30 g cukraus
- – - – ganache glaistui – - – -
100 g juodo šokolado
70 g grietinėlės

! jei nusipirkote žalių burokėlių, prieš tai juos reikia išvirti.
1. į dubenėlius atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų. kepimo formą išklokite kepimo popieriumi. aš naudojau klasikinę 25 cm skermens apvalią torto formą.
2. sutarkuokite burokėlius arba per burokinę (jau seniai mąstau, kaip šitas terminas atsirado, – o gal tik mūsų šeimoje sako ‘burokinė tarka’?), arba per smulkesnę tarką. supilkite kiaušinių trynius ir cukrų, gerai pamaišykite, kol cukrus aptirps. supilkite aliejų.
3. kitame dubenyje sumaišykite miltus, kakavą ir kepimo miltelius. įdėkite kokių nors prieskonių, pavyzdžiui, cinamono. aš pribėriau prieskonių meduoliams. jei norite, galite naudoti tiesiog vanilę.
4. tik dabar išplakite baltymus iki purumo.
5. supilkite burokėlių masę į sausų ingridientų dubenį ir viską sumaišykite. tuomet įdėkite trečdalį išplaktų baltymų ir juos ‘įkapokite’. tuomet įdėkite dar trečdalį, vėl ‘įkapokite’. lygiai taip pat įmaišykite paskutinį trečdalį.
6. supilkite tešlą į formą ir pašaukite į 180 C temperatūros orkaitę. kepkite pyragą 30 minučių, tada sumažinkite temperatūrą iki 150 C ir kepkite dar 15 min. bent jau aš taip dariau savo orkaitėje, nes iš pradžių norėjau, kad visa ta masė su burokėliais gerai įkaistų ir apkeptų, bet po to sumažinau temperatūrą, kad nesudegtų viršus. patikrinkite mediniu pagaliuku, ar tortas iškepęs. tuomet išimkite jį ir palikite gerai valndai kambaryje, kad atauštų.
7. kai bus laikas dėti glaistą, sumaišykite ricottą su cukrumi ir užtepkite ant pyrago viršaus. tuomet išlydykite šokoladą: labai smulkiai sukapokite jį ir sudėkite į dubenį, tuomet supilkite pasišildytą (apie 70 C, aš jos neužverdu) grietinėlę ir maišykite. mano šokolado masė pradėjo trauktis ir aš išsigandau, kad grietinėlė buvo per karšta. tačiau patikrinau, kad ganache temperatūra tikrai nėra aukšta, todėl pagalvojau, kad tiesiog atsiskirinėja riebalai, ir tiesiog pastačiau dubenį virš puodo su karštu vandeniu ir permaišiau. šokoladas tiesiog susijungė į vientisą masę. kai kurios knygos tokiu atveju siūlo suversti tą šokoladinę masę į virtuvinį kombainą ir pasukti, kol grietinėlė ir tie riebalai susijungs į emulsiją. o gal jums ir taip viskas pavyks,) ganache tepti ant pyrago viršaus.

vakar nuostabioji rimvydo, severijos ir agnės komanda suskipino tiek maisto (atleiskite už neelegantišką nuotrauką, nes fotkinta naktį):

o šiandien aš visą rytą, kol savanoriavau foreste, galvojau, ką daryti su 2 kg grietinėlės, kuri yra mūsų šaldytuve. kažkaip pradėjau sukti mintis (o gal liežuvį) aplink ledus, o grįžusi namo dėka julės ir lebovitz sužinojau, kad lengva pagaminti ledus namuose, net neturint ledų aparato. pagal mūsų mylimą ab, leduose cukraus ir vandens santykis turi būti toks: 7 uncijoms cukraus tenka 16 uncijų skysčio ( abu sverti), tačiau aš kažkodėl nusprendžiau išbandyti tokį receptą:

grietinėlės ledai su levandomis ir graikiniais riešutais

150 g cukraus
150 g konservavimo cukraus (nes jo turėjom labai daug ir aš prisiminiau, kad ab sakė, jog pektinas ledams tikrai labai patinka!)
1430 g 19 % riebumo (pouring cream) grietinėlės
1/4 šaukštelio levandų žiedų (nors rimvydas sako, kad dabar nejaučia levandų, tai galite daugiau įdėti jų. bet reikia atsargiai jų berti, kad nepadarytumėte muilo iš ledų,)
graikinių reišutų sukapotų

1. viską, išskyrus riešutus, supilame, suberiame į vieną puodą, pamaišydami pašildome, kol cukrus ištirps, tačiau nepaliekame ilgam be priežiūros, kad grietinėlė neužvirtų. pastatome šį skystį šaltai, kad atšaltų, jo paviršių padengiame plastikine plėvele, kad nesusidarytų pieno ‘plutelė’, kurią mėgsta tik freak’ai,) sakoma, kad gerai palaikyti tokią masę šaldytuve per naktį, bet aš manau, kad tai taikoma ledų gaminimo mašinoms. o gal aš klystu..
2. atšalusią masę supilame į indą, kuris tilptų į jūsų šaldiklį. jei ledams permaišyti naudosite blenderį, pilkite skystį į aukštesnį indą, jei šaukštu ar šakute krapštysite skardą, supilkite tai į plokčią skardą.
3. įdėkite ledus į šaldymo kamerą ir permaišykite ar sumalkite kas pusvalandį, tada vėl atgal pastatykite.
4. kai ta masė jau bus panašesnė į ledus, įberkite kapotų graikinių riešutų ar šokolado ar ko norite.

man rodos, kad jie visai pavyko. kol kas visiems patiko, net milda sulaužė savo ‘diena be saldumynų’ pažadą.

vis dar ieškau darbo. dabar siuntinėju nedviprasmius pasiūlymus visiems restoranams, pub’ams, ar viešbučiams, kurie turi vieną AA, lietuviškai sakant, rozetę, Edinburge. žiūrėsim, ką jie atsakys į mano eiles. o kol kas užsirašiau savanoriauti į forestą: kavinę/ meno galeriją/ anarchistų/ aktyvistų/ -istų/ kairiųjų ir gražių šunų  susirinkimo vietą, kur man leidžia daryti valgyti ir kavą ir plauti indus labai įdomių žmonių apsuptyje, kurių pirmas klausimas būna ‘did you do drugs’, o tada jie pateikia išsamų kofeino ir speed’o palyginimą. tuomet už visą tavo trijų valandų darbą tau duoda pavalgyti maisto – nors ir veganiško, bet visai skanaus.

voila.

čia yra mūsų kaimynas - Glasgow, bet mes jį mėgstam vadinti KAUNUUUU.

nesuprantu, kur dingo julė, bet kai ji pas mane atvažiuos sausio pabaigoj, aš jos paklausiu, kodėl ji taip ilgai nerašo į blogą.
ji manęs paklaus to paties turbūt.
žmonės kartais labai supratingi vienas kito atžvilgiu, bet tai būna sutapimas dažniausiai.

aš pastaruoju metu šiek tiek keliavau. iš pradžiu mečiau darbą įkyrėjusioj pub’o virtuvėje, kur Head Chefas sako ‘It will be ok’, kai klausi jo, ar išmesti sugedusį humusą, o Sous Chefas vietoj to, kad pasimokytų gaminti maistą, kai nėra klientų, treniruojasi rankšluosčio kirčiu pramušti skylę metalinėje aliejaus bačkutėje. čia yra antras lygis iškart po kartoninių sulčių pakelių. pametusi šitą darbą, aš važiavau į lietuvą, kuri, kaip sakė mantautas, yra depresijos mokykla. labai gaila, kad negaliu išsiplėsti šia nepatriotine tema, thou. po lietuvos aš grįžau į edinburghą ir penkias dienas prieš kalėdas skaičiau knygas ir žiūrėjau jūtubės juostas apie tai, kaip iškepti fazanus, kurių buvau nusipirkusi šventėms. aš asmeniškai tikiu, kad jei žmogus turi galvą ant pečių ir yra bent truputį gaminęs maistą, po kelių valandų studijų galėtų pagaminti beveik bet ką. manau, severija, kuri kalėdų proga pradėjo valgyti mėsą, galėtų sutikti su šiuo teiginiu,)

po kalėdų aš norėjau dar toliau nustumti mąstymus apie darbo paieškas, todėl išvažiavau į londoną švęsti naujų metų. bet štai aš grįžau ir jau ketvirtą – o gal ir pamečiau skaičių net- dieną sėdžiu namie prie kompo ir siuntinėju savo cyviukus bei kartais pasivaikštau miestu su a4 lapais, kuriuose nėra mano lyties ar tautybės užrašytos. ir man labai nepatinka, kai pati pradžia ima ir nesiseka, ypač dabar, kai man reikia pradėti taupyti pinigus, nes aš noriu bent pradėti mokytis Le Cordon Bleu, ty turėti bent 5,555 svarus pirmam sertifikatui virtuvės. labai gražų skaičių sugalvojo londoniečiai šiam trijų mėnesių kursui, haha. taip pat bandau išsiaiškinti, ar galima gauti paskolą arba stipendiją šitiems mokslams, bet dažniausiai ją siūlo britanijos gyventojams, kas reiškia, jog reikia įrodymo, kad nuo 3 iki 5 metų gyvenai didžiojoj britanijoj, kas nėra byla, kaip pasakytų kęstas.

vieną iš tokių rytų prie kompiuterio ekrano, mano paieškos atvedė mane į šio vaikinuko blogą, kuriame jis aprašo savo studijas Tante Marie mokykloje, kuri yra arti Londono, taip pat suteikia Le Cordon Bleu diplomą ir jos benrasavininkas yra Gordon Ramsay. pervertus kelis puslapius jo pirmų savaičių studijų, aš pagalvojau, kad yra labai liūdna, jog man reikia mokėti pinigus už tai, ką jau moku daryti, vien dėl to, kad man reikia gero diplomo, kad galėčiau įsidarbinti padorioj virtuvėje, kurioje bent jau laikomasi higienos reikalavimų.

ar nereikia. nes man tai pradeda atrodyti, kad nereikia.

einu ieškoti labiau. daugiau. ilgiau. kol rasiu stipendiją.

laikai, kai aš buvau maža, neturėjau daug problemų ir turėjau daug saldainių. ir akinius.