Kepykla nr. 5

pre scriptum. būtina paklausyti. ačiū, mart.

visi metai – vienas didelis riebus palindromas. koridoriumi tuktuk-tuktuk-tuktuk lagaminų ratukai ima bildėti neįprasčiausiomis dienomis, o rudenį vienas po kito apgyvendinti kambariai tuštėja atbuline tvarka (pradedant nuo nykštukų). nelyg koks vilis vonka apsisuku ant kulno, šoktelėjusi į orą tris kartus sukaukšiu iš burtininkės gingemos panosės nukniauktom kurpaitėm, ant sienos palieku kyboti tik vieną kalendorių — gegužės. iš jo išbraukiu économie monétaire (uff!), paraštėje žymiuosi parsivežtinukus.
entre le vingt-cinq et le vingt-sept, sakau tetai pirmame aukšte.

viskas tvarkoj.

—

kai buvau dar truputį maža (tikriau, labiau maža nei dabar), virtuvėje sugadinau tūkstančių tūkstančius skanumynų. na, gal ne visai tiek, tačiau kepiau ledinius takelius, kuriuos po antro bandymo pati viena ir turėjau sutriaukšti; tris valandas (vietoje kempenkių minučių) džiovinau varškės pyragą; prigaminau morkų pyragų (kuriuos tėtis mandagiai pasiūlė naudoti namams statyti), šaukštu kabinamo paukščių pieno bei sviestu kvepiančių plytų à la brioche.

o štai per Atostogas prikepusi tortų ir pyragų ir žiedų ir plikytų sausainių ir kitokio bieso, vieną džiaugsmąją dieną, įnirtingai besiknisdama tarp aibės receptų (aš pažadu, Asta, tikrai pagaminsiu tą programą, kuri visas šitas bėdas išspręs), išgirdau tylų balselį iš dešinio kambario kampo — o gal.. obuolių pyrago?

palindromas: mano pirmasai gyvenime obuolių pyragas, keptas prieš, nežinau, bent šešetą metų, kai dar laidiniu telefonu skambindavau į darbą mą ir klausdavau, o kaip reikia ištrinti sviestą?. nuostabiai kvepiančios sviestu, tirpstančios ant liežuvio galiuko ir neįmanomai šlykščiai kočiojamos tešlos. nes rudenį manęs nebuvo, bet rudenį nebuvo ir obuolių (ne tie metai), taigi viskas tvarkoj. į dvi savaites sukondensavome visas metų šventes.

obuolių pyragas, pas kurį sugrįžtama
tešlai:
100 g sviesto
100 g cukraus
1 kiaušinio
180 g miltų
2 a.š. kepimo miltelių
1 a.š. vanilinio cukraus
geros saujos graikinių riešutų (nebūtinai)
įdarui:
prieskonių (cinamono, gvazdikėlių – na juk patys suprantate; obuoliai!)
2-3 didesnių obuolių

tešlai ištriname sviestą su cukrumi. įmaišome kiaušinį, galiausiai suberiame su kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi sumaišytus miltus ir viską sumakaluojame į ypačiai lipnią ir minkštą tešlą. paliekame pašalti bent pusvalandžiui.
tuo tarpu obuolius nulupame, pašaliname sėklalizdžius ir smulkiai supjaustome. suberiame prieskonius.
įkaitiname orkaitę iki 175 oC.
tešla pastingo ir atrodo tinkamesnė darbui? optinė apgaulė ,). 3/4 jos rankomis išspaudžiame į formą – aš naudoju universalią keptuvę be rankenos, kokių 20 cm skersmens. uždengiame folija ar kepimo popieriumi, priberiame pupelių ir kepame “aklai” 10-15 minučių, nuimame svorelius (atsargiai; gali būti, kad per tiek laiko tešla dar bus žalut žalutėlė – čia, regisi, nuo mėnulio fazės priklauso. tad jei po kepimo popieriumi pagrindas dar – matyti – žalias, paliekame tuos svorius ir leidžiame pakepti dar penketą minučių) ir pakepame 5 minutes. suberiame obuolius, o iš likusios tešlos…
a) iškočiojame juosteles ir iš jų suformuojame “tinklelį” – geriausia kočioti ant kokio nelipnaus paviršiaus, pvz., silikoninio kilimėlio; arba
b) pridėję pasmulkintų graikinių riešutų, prigaminame rutuliukų trupinukų ir juos atsitiktinai sumėtome ant obuolių.
kepame, kol.. iškepa, kokių 10 minučių.
valgome šiltą. arba ne. skanus visaip.

receptas seniai seniai rastas dansukker.com, bet dabar iš ten išnykęs; na, tik aš dar tų riešutukų primėčiau. kažkas panašaus į šitą, bet ne ligi galo.

kadangi aš tariau sau, jog esu Pakankamai Suaugusi, prie pyrago prigaminau ir ledų. menka čia paslaptis apie obuolių pyrago ir ledų santykius, šypt šypt.
o šiti – nuostabūs. visai tokie, kokie patinka mą – neriebūs ir pieniški – ne grietininiai. be to, be kiaušinių! paprasčiau ir būti negali. (gerai, gali.)

fleur de lait, arba tiesiog pieniški (pieniniai?) ledai
2 st. riebaus pieno
1/2 st. cukraus
žiupsnis druskos
3 v.š. krakmolo
1 st. riebios grietinėlės

cukrų ir pieną kaitiname ant vidutinės ugnies. grietinėlę maišome su krakmolu ligi vientisos masės. supilame į pieno-cukraus tirpalą ir maišome maišome maišome, kol užvirs. nukeliame nuo ugnies, maišome dar keletą minučių; masė turėtų pastebimai sutirštėti (jei ne – pakaitiname dar, nuolat maišydami). perpilame į kitą indą (geriausia – per sietelį), leidžiame atvėsti ir pašaldome šaldytuve. šaldome ledų mašinėlėje.

receptas iš david lebovitz the perfect scoop, tik šiek tiek sumažinau cukraus.

norisi ledų be aparato?

patirtis parodė –
prieš išvykstant dviems savaitėms, būtina susitvarkyti visą buitį (būtis, palikta sau, susitvarko pati): išnešti šiukšles (ypač mėlynąjį maišą) ir susikloti lovą; plačiai atverti langą ir likusią morką (bei bulbes) atiduoti kaimynams. įkrauti mobilųjį telefoną. graužtuką paslėpti po lova.

grįžus po dviejų savaičių, iš naujo apkabinti nantą, pakasyti jam paausį, sakyti mur. giliai plaučiuosna traukti per akmenų sienas svyrančių alyvų kvapą; šypsotis, kai ta saulė saulė saulė verčia prisimerkti, o vėjas vėjas vėjas nesugrubusiais pirštais kedena plaukus; žieminius batukus nugrūsti į tolimiausią spintos kampą. nežadėti, kad niekada tavęs nepaliksiu, bet įsiteigti kokį nors didelį jausmą.

minant namo, balsu deklamuoti maironį.

trapūs žiedai
5 pyragaičiai po 80 gr

192,5 g miltų
15,5 g miltų pabarstymui
77 g cukraus
115,5 g sviesto
27 g kiaušinių
žiupsnis druskos
1/4 a.š. kepimo miltelių
šiek tiek vanilės ekstrakto ar esencijos
kiaušinio žiedams aptepti
40 g kapotų žemės riešutų

tešlą paruošiame tradiciškai ir iškočiojame 6-7 mm storiu. formelėmis* spaudžiame aštuonių centimetrų skersmens žiedus. aptepame kiaušiniu ir pabarstome smulkintais riešutais, kepame 220oC. papasakot apie formeles – aštuonių cm skersmens. tepti kiaušu, barstyt riešutais. dutram dukem laipsnių.

* ašai tokių formikių neturėjau, tad pasidariau iš kartono trafaretus, o paskiau juos peiliuku iš tešlos išpjausčiau.

receptas iš I. Čereškienės Miltiniai konditerijos gaminiai

pre-scriptum. per langus šeštadienį smarkiai sklido dūdmaišių garsai, iškišusi galvą pamačiau štai ką.

su kiekvienu rytu ir kiekvienu vakaru Grįžimai vis artimesni, ir prasideda prieškelioniniai nerimai, prieškelioninės nemigos, prieškelioniniai.. rūpesčiai, va. ką parvežti, ką parsivežti, ką palikti, ko nepamiršti, kur nueiti, ką padaryti, ką paragauti, su kuo sus’matyti, šimtas dūzgiančių bičių! — vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas; vienų galvose tylu ramu, o kitų ne, ir viskas.

keista dabar gi manoji būklė; viena koja jau mindant lietuvišką žemę ir širdukėje šokčiojant džiaugsmams, ima kilti visokiausi keisti jausmai, sakytai, ilgesiai tai kitai žemei – dar nepažintai, neatrastai, nepamatytai. ilgesiai dar nepaliktai žemei, išsiduodantys per vasaras be sūrių, per vaikštynes be Kalbos (juk jos klausant, vis dar užpuola atradimo džiaugsmas), per bibliotekas be anime peržiūrų.

ir tik kai paliudiji sau — aš čia sugrįšiu — tik tada nebereik lėkti skubėti mėginti aprėpti visa: praeitį, dabartį, ateitį; sūrius, meduolius, makaronus; neperskaitytas knygas, neatlankytus renginius, neišmoktus taisyti dviračius.
išsidrėbti ant sopkelės su savo egzistenciniu nuovargiu; skaityti joyce’ą.

beveik falafeliai
vieną dieną lietuvoje juos pagaminsiu kaip reikiant ir įmesiu padorią nuotrauką, tikrai – šitą metu tik pasiteirauta apie tahini gamybą

250 g avinžirnių, užmerktų nakčiai
riekelė baltos duonos – pamerkti
1 vidutinis svogūnas
pora skiltelių česnako
aitriosios paprikos gabalėlis
ryšelis petražolių
žiupsnis maltos kalendros
žiupsnis džiovinto baziliko
1 a.š. druskos
žiupsnis pipirų
šaukštelis kepimo miltelių
aliejus kepimui

avinžirnius, svogūną, česnaką, nuspaustą duoną, aitriąją papriką, žalumynus sumalame mėsmale arba virtuviniu kombainėliu (pastaruoju atveju, nesumalkime avinžirnių iki piltų – turi likti gabalėlių!). suberiame kepimo miltelius, druską, pipirus; išmaišome. formuoti nedidelius apvalius kotletukus (o geriausia – apvalius rutuliukus), kepam aliejuje (būtinai! jokios orkaitės ar tefoninės keptuvės neišgauna to paties skonio; geriausia kepti skrudintuvėje, mmm, fritiūrinėje).
iškeptus nusausiname popierine servetėle, jei netyč’ prisigėrė daugokai aliejaus.
skaniausia – patiekti pita duonoje su kalnu daržovių ir padažų.

receptas Elžbietos, aptiktas senų seniausiai supermamose.

trys padažai prie falafelių

tahini
sezamo sėklų
aliejaus (geriausia – sezamų, tačiau aš naudojau kepintų graikinių riešutų)

sezamų sėklas švelniai pakepiname sausoje keptuvėje arba orkaitėje – jos neturi parusti! sumalame virtuviniu kombainėliu, kol pavirsta į miltus. pilame aliejų (stiklinei sėklų – 1/8-1/4 st., priklauso nuo konsistencijos), kol gauname vienalytę tirštą (tačiau takią) masę.

hummus
1 st. virtų avinžirnių
pora šaukštų tahini
1 v.š. alyvuogių aliejaus
šlakelis citrinos sulčių
žiupsnis druskos
priedų – palei pageidavimą; aš įbėriau šiek tiek kumino

avinžirnius, tahini, aliejų sumalame virtuviniame kombainėlyje (trintuvėje) iki vientisos masės; jei ji per tiršta ar net sausoka – įpilame šiek tiek skysčio, kuriame virė avinžirniai, ar.. vandens. galiausiai šliūkštelime citrinos sulčių (atsargiai – labai lengva jų padauginti) bei įberiame druskos pagal skonį.
čia – visiškai basic receptas. jį galime gardinti česnakais, aitriaisiais pipirais, alyvuogėmis ar actu; o mano mėgstamiausias – su špinatais ir saulėje džiovintas aliejuje mirkytais pomidorais.

tzatziki
340 g (sojos) jogurto
160 g smulkiai kapoto agurko
1 v.š. šviežių krapų
1 v.š. smulkinto česnako
1 v.š. citrinos sulčių
1 v.š. alyvuogių aliejaus
druskos ir pipirų pagal skonį

nuvarviname jogurtą: aš jį supyliau į kelis sluoksnius marlės ir pakabinau nusivarvėti virš dubens porai valandų. sutirštėjusį jogurtą (kitas variantas: vartojame taip vadinamą graikišką jogurtą) sumaišome su kitais produktais, laikome šaldytuve iki patiekimo.
iš 500 vegan recipes

net nepastebėjau, kaip atėjo pavasaris – didelis, žalias, šelmiškai šnibždantis mesti striukutes į orą, bėgti, verstis kūlio nuo kalnų, nelyg daglui spoldingui ieškoti naujų sportinių batelių (juk tie, iš pernai metų, nebegyvi!),
išsiveržti iš savęs iš popierių iš kuprinių
dviejų antklodžių ir elektrinio radiatoriaus vergijos

susiradus aukščiausią apylinkių kalvą, virvute apsirišti krūtinę, prie kito galo pritvirtinti aitvarą, atsispirti, pašokti, šypsotis, atsukus veidą vėjui,
kad pro vieną ausį įeitų, pro kitą išpūstų visa, kas užsistovėję,

sugaudyti tą naują lėkimo pažadą į stiklainėlius, apsukti stora drobe, užtvirtinti gumelėmis.

skaityti binkio eilėraščius.

šaltibarščiai, pritaikyti prancūziškiems produktams
skiriama Jurgitai, Rūtai L. ir kitiems šaltibarščių nemylėtojams

1 virtas burokėlis
1-2 st. rūgpienio, pasukų ar jogurto (aš naudoju lait ribot – tradicinį bretonišką pieno produktą; pagal gaminimo būdą – pasukos; pagal skonį – kefyras)
šliūksnio pieno
ketvirtis labai ilgo agurko
2 virti kiaušiniai
puokštelė šviežių krapų
svogūnų laiškų arba, iš bėdos, baltosios poro dalies
žiupsnis druskos

bulvių

.) taigi taigi taigi.
kietai išverdame kiaušinį (galbūt reikėtų iškepti įrašą apie mano olternatyvius gamybos būdus? – bulves mikrobangėje, visada pavykstantį kiaušinį neverdančiame vandenyje..), supjaustome gabalėliais. panašiais gabalėliais susmulkiname agurką. susmulkiname krapus. burokėlius supjaustome kaip įmanoma plonesniais šiaudeliais. viską sumaišome, užpilame kefyru/pasukomis/jogurtu, įberiame druskos. pamakaluojame, praskiedžiame pienu, ragaujame. jei per tiršta – įpilame dar pieno; jei per tiršta ir per švelnu – kefyro; ir panašiai: nedidelis čia mokslas! prieš patiekdami apibarstome smulkintais svogūnų laiškais ar porais.*

bulves verdu mikrobangėje; galiausiai kad būtų gardžiau, apkepu keptuvėje.

* jei valgysime ne iš karto, kiaušinius ir agurkus supjaustome ir paliekame atskiruose indeliuose; į sriubą įmaišome tik prieš pat valgydami.

aš norėčiau būti pradinėje mokykloje ir mylėti gražiausią klasės berniuką. jis sėdėtų pirmam suole.

ir turėtų liemenę.

o liemenėje kišenę.

o toj kišenėj,kas?

homemade marshmallows

čia nėra visai škotų maistas, bet jį čia visi valgo ir plukdo juos karštam šokolade, o ab mane vėl pamokė, kaip juos padaryti namuose. jie išeina tokie minkštučiai ir skanūs, kaip triušeliai ar kažkas panašaus. ir aš neturėjau jokio saldainių termometro ir nenumiriau nuo to. be to, jie taip greitai ir lengvai pasigamina, kad nereikia net galvoti apie tokį termometrą.
(vėl pamiršau paskaičiuoti viską gramais. labai atsiprašau!nors šiaip kas kiekvienos elektroninės svarstyklės turi turėti uncijų režimą)

3/4 uncijos želatinos

1/2 puodelio (taip taip, to angliškojo/amerikietiško) šalto vandens (želatinai)

1/2 puodelio šalto vandens (sirupui)

1 1/2 puodelio cukraus

1 puodelis šviesaus kukurūzų sirupo (na štai. aš net neįsivaizduoju, kur anglijoje ar lietuvoje rasti kukurūzų sirupo, bet aš jį radau škotijoj valvona and crola food halle, prie amerikietiškų produktų lentynos. kitaip tariant, čia labai labai vakarietiškas (daug į vakarus, reiškia) produktas, tai ieškokite specialios parduotuvės. ką gali žinoti – gal ir vilniuje basanavičiaus gatvėj yra.)

šiaip aš vilnių ir myliu ir mylėsiu dar todėl, kad ten visuomet žinodavau, kur ko ieškoti, kur kokia parduotuvė pasislėpusi, kur nupirkti gražiausių rožių ievutei ar kur yra daug lino atraižų, kur rasti dviračius taisančius berniukus (fabijoniškės-pašilaičiai-baltupiai) ar kaip padovanoti krepšį šviežių morengų gražiausiai praėjusio rudens merginai.

1/4 šaukštelio druskos

1 šaukštelis vanilės ekstrakto

1/4 puodelio cukraus pudros

1/4 kukurūzų krakmolo/miltų (manau, čia tas pats, ne?)

tiesiog pasidarai sirupą ir supili ant plakamos želatinos ir plaki plaki plaki. aš turėjau rankinį mikserį ir manęs jis neapvylė, tiesiog reikėjo pakantrauti šiek tiek:
1.užpilti želatiną šaltu vandeniu dubenyje, kuriame plaksime, ir palikti, kol išbrinks, ty kol pasidarysime sirupą.

2. į puodą supilti vandenį, suberti cukrų, druską, supilti kukurūzų sirupą. uždengus pavirti ant vidutinės ugnies 3-4 min, kol cukrus ištirpsta, tada atidengus virti iki 235 – 240 F, o aš viriau, kol cukraus burbulai pradėjo lipti vienas ant kito, kokias 15 min. be abejo, yra tikrasis ir profesionalusis būdas tikrinti, kokio tirštumo yra sirupas, palašinus jo ant lėkštutės, prispaudus šaukšteliu ir keliant šaukštelį žiūrint, kokio storumo gija gaunasi. bet turiu įtarimą, kad dėl kukurūzų sirupo tas cukraus sirupas darosi labiau tąsus, nei lipnus, if that makes sense. todėl aš tiesiog palaukiau, kol sirupas atrodys sutirštėjęs. nes aš nesu profesionalė. aš tik konditerijos paribiais bastausi.

3. stačiakampę skardą (maždaug 23×33 cm) pariebaluoti šiek tiek, pabarstyti cukraus pudros ir krakmolo mišiniu (suprask, sumaišyti juos indelyje ir per sietelį pasijoti virš skardos,), uždengti folijos gabalu, užlekti palei skardos kraštus ir, apvertus skardą aukštyn kojom, pamakaloti ore, kad visas jos paviršius pasidegtų. tada skardą veidu žemyn dėti ant stalo, atlankstyti foliją ir, pakėlus skardą, džiaugtis pudros likučiais (jų dar reikės, kaip ir likusio pudros mišinio).

4. nukelti sirupą nuo ugnies. pradėti plakti želatiną ir pamažu, į dubens kraštą pilti sirupą, nuolat plakant (o taaaaaip..visi mes norim kitchen aid’o…). kai sirupas supiltas, įjugti greičiausią greitį ir stengtis ‘įpūsti’ kuo daugiau oro burbulų į nuooostabųjį sirupą. po kokių 13 minučių, tai jau atrodys kaip plakta lipni grietinėlė; metas supilti vanilės ekstraktą. plakti dar kelias minutes.

o tada greitai!

5. šitą lipnią masę versti į paruoštą formą ir bandyti silikonine mentele, o gal ir šaukštu, šiek tiek palyginti paviršių, bet daug laiko vargti jums neteks, nes greitai ta masė stingsta. pabarstyti paviršių ta pačia pudra  ir palikti, kol atauš iki  kambario temperatūros. uždegti jau naudota folija ir pašauti keturioms valandoms į šaldytuvą, o geriausia laikyti pernakt.

ryte pabarstome stalą pudra, išverčiame sustingusį zefyrą (nors nemanau, kad marshmallows yra tas pats, kas mūsų zefyrai), pjaustome kokiais norime gabaliukais ir tada likusia pudra pabarstome juos ir voliojame voliojame, kad ir jų lipnūs šonai taptų pudriais šonais.

viskas taip parasta, bet taip skanu. norėčiau, kad ir gyvenimas toks būtų.
žmonės sako, kad aš tinginė dėlto.

čia šitam kambary aš gyvensiu, kai grįšiu iš lietuvos į edinburgą; o zefyrų nuotraukos neturiu.