1. Prancūziškoji Galette des roix, kuri vaidenosi man nuo to laiko, kai prieš kokius aštuonerius metus pamačiau per “Labą rytą”.
2. Grikinė boba.
3. Napoleonas, kurio šeima nemėgsta, ir aš, gėda pasakyti, turbūt gyvenime nesu jo ragavusi!
4. Šimtalapis, dėl kurio ant dugnelio susikaupusios karamelės atiduočiau ir ranką nukirsti. Na, ne visai, bet nedaug tetrūksta.
5. Katarzynkos, duokdie, bent trečdaliu tiek gražios kiek pas Gintę.
6. Churro.
7. Džiūvėseliai – ne biscotti, o tokie tikriniai.
8. After eight, ypač baltojo šokolado, kurių teragavau vieną vienintelį sykį, per Kalėdas prieš kokių… Ak, dešimtį metų :)
9. Croquembouche. I’m crazy like that.
10. Baklava, nuo kurios pirmiausia atbaidydavo filo tešlos stygius, vėliau finansiniai reikalavimai, dar paskiau – kiekis. Bet viskas, abejoti neb’valia!
11. Šokoladinis musas pagal Hervé This.
12. Kalėdinis džiovintų vaisių pyragas, kurį mėginu išsikepti jau gerą penkmetį.

Įkvėpiu, iškvėpiu, viskas bus gerai jau nuo sausio. Kol kas valgome kit[oki]us desertus, visokius imbierinius keksiukus, persimonų sausainius ir elementarius kremus.

Crème caramel
Karamelei
1/3 st. cukraus
3 v.š. vandens
truputis citrinos sulčių

Kremui
1 1/2 st. riebios grietinėlės
1 1/4 st. pieno
3 dideli kiaušiniai
2 dideli tryniai
1/2 st. cukraus
1 v.š. vanilės ekstrakto

Orkaitę įkaitiname iki 180oC. Užverdame virdulį vandens. Pasiruošiame didelę kepimo formą, kuri bus tarsi vandens vonelė (panašiai kaip gaminant sūrio pyragą ar crème brulèe).
Gaminti patį crème caramel galime arba 20 cm skersmens pyrago formoje (atsidaranti netinka, mat pernelyg nesandari!), arba 7 suflė indeliuose. Toliau recepte aiškumo dėlei instrukcijos esti didžiajai formai, o laužtiniuose skliaustuose – suflė indeliams.
Jei naudojame didžiąją formą, ją pašauname orkaitėn, kad įkaistų. [Mažųjų indelių įkaitinti nereikia.]

Karamelei sumaišome cukrų, vandenį ir citrinos sultis nedideliame prikaistuvyje. Kaitiname jį ant vidutinės ugnies, kol cukrus taps gintaro spalvos – kokias 5 minutes. Jei cukraus sirupas *netyčiaŪ pradėtų rūkti, kaipmat traukiam nuo ugnies :)

Atsargiai iš orkaitės išimame kepimo formą [arba pasiimame suflė indelius]. Supilame karamelę į kepimo indą [-us] ir greitai pasukiojame į visas puses, kad ji tolygiai pasiskirstytų po visą dugną.

Kremui užverdame grietinėlę ir pieną. Tuo metu kitame inde sumaišome trynius, cukrų ir kiaušinius iki vientisos balsvos masės. Įmaišome vanilę, o tada pamažu, nuolatos maišydami supilame grietinėlės-pieno mišinį. Jei maišėme labai intensyviai, paviršiuje galėjo susidaryti burbuliukų – juos reikėtų nugrėbti.

Kepimo indą[-us] dedame į didžiąją kepimo formą (=”vandens vonelę”). Supilame į jį[-uos] kremą. Visą šitą statinį kišame orkaitėn. Į didžiąją kepimo formą pilame verdantį vandenį (atsimenate, užsikaitėme jo pačioje pradžioje? Jei atvėso, pašildome.) tiek, kad indą[-us] apsemtų iki vidurio. Kremą kepame/verdame maždaug 35 [15-20] minutes. Ar iškepę, patikriname taip: viršus turi būti kiek pasipūtęs, vietomis auksinis, o vidurį įsmeigtas peilis turėtų išlįsti švarus.

Labai atsargiai išimame didžiąją formą iš orkaitės. Palei formos kraštą iš vidinės pusės perbraukiame peiliu, kad kremas vėsdamas nepriliptų ir nesuskeldėtų. Leidžiame atvėsti kambario temperatūroje, tada uždengiame ir paliekame šaltai bent 4h.

Prieš patiekdami vėl perbraukiam kraštu palei kremo kraštą; išverčiame ant lėkštės nelyg smėlio bandutes.

Receptas iš Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

Summary of findings:
Gerulis kremas – tiesa, man pernelyg kiaušininis, bet konsistencija puiki. Įsivaizduoju, kad šauniai pasiduotų visokioms stipresnio skonio variacijoms-pakreizėjimams kaip kavos ar kakavos kremas; su kokiomis levandomis/čiobreliais/.. tačiau jau sudėtingiau – bijau, kad arba kiaušiniai permuštų visus skoninius niuansus, arba turėtume levandų pagalvėlę kandims atbaidyti.

Nuolat galvoju, kaip Noriu Noriu Noriu perskaityti šį-tą-ar-aną, ir tie užrašai kaupiasi galvoje/mobiliojo telefono užrašinėj/gmail juodraščiuose/lipniuose lapeliuose. Paskiau jie magiškai pasimeta, telefonas persiinstaliuoja, o smegenyse Naujos išstumia Senesnes. Todėl iš lentynos išsitraukiau visų užrašų sąsiuvinį, ir jame aptikau dar mokykloje gamintą must read sąrašą – mat kitoje pusėje visokios Vaičiūnaitės ir Radauskai; matyt, dvylikta klasė. Peržiūrėjau šūsnį A4 lapų, kurių vienoje pusėje – diflygtys, kitoje – makaronų klasifikacija, o pakampėse – atsitiktiniai verta pasidomėti daugiau, tarp jų ir knygos.

Dėliojau dėliojau ir pridėliojau; pirmiausia atrodė, kad dvylikos tai jau nesurinksiu, bet jau po dešimties minučių buvo akivaizdu, kad ir dvidešimtį lengvai išsirinkčiau – na nieko, tai, kas už borto, liks kitiems metams.

Sąrašas. Wish me luck, t’sakant.
1. N. Klein – No Logo. Prieš kelerius metus pradėta pdf’e, bet taip žiauriai nepatogu, kad mesta. Pasiimta prancūziškoj bibliotekoj, bet pirmenybė buvo kitom. Galiausiai Edyje aptikau viename kuistuke, ir nebeturiu preteksto neskaityti
2. J. Joyce – A portrait of the artist as a young man. Aptikau Fra skaitytų knygų knygyne ir net truputuką pradėjau (!), bet.. Grįžau namo ir palikau neskaitytą.
3. T. Wolfe – The Electric Kool-Aid Acid Test. Įsirašiau perskaičiusi Skrydį virš gegutės lizdo, įtariu, buvo paminėta Apie autorių ir knygą.
4. A. Munthe – Knyga apie San Mikelę.
5. W. Faulkner – Triukšmas ir įniršis. Devintoj klasėj nepatempiau, pažiūrėsim, ar jau pribrendau :)
6. G. Flaubert – Madam Bovari. Kad galėčiau žodį bovarizmas vartoti pagrįstai.
7. S. Beckett – Molojus. Godo neateis, judam prie kitų kūrinių.
8. G. G. Marquez – Šimtas metų vienatvės. Devintoj klasėj nekabino, pažiūrėsim, ar jau pribrendau :)
9. P. Suskind – Kvepalai.
10. D. Adams – The hitchhiker’s guide to the galaxy. 42.
11. F. Nietzsche – Štai taip Zaratustra kalbėjo.
12. S. Lem – Solaris.

Ant atsarginių suolelio:
J. M. Coetzee – Waiting for the barbarians – kadaise perskaičiau abi lietuviškai išleistas knygas ir pasipiktinau, kad jų nėr daugiau. Dabar norisi skaityti Vėl, ir, be to, Kavafio eilius mokykloj patiko.
N. Sarraute – Aukso vaisiai.

Ar pavešim?

Viskas paprasta, zuikeliai, šie metai tiesiog kažkaip kitaip. Kitokiomis nuotaikomis linksniuojami Aukštojo Mokslo koridoriai, ramesniais žvilgsniais pasitinkamos nežinomybės, atokvėpio minutės-valandos-ir-dienos. (Ne)šventinės nuolaidos sau, kai praleistų paskaitų skaitiklis persisuka per viršutinę atžymą, nes “šalta ir šlapia”. Gilesnis kvėpavimas ir pamažėle garuojantis perfekcionizmas.

Beje, apie tuos perfekcionizmus galime leistis ilgosna kalbosna, bet žinote.. Praėjusį penktadienį (pšššššš, rašau tai paskutiniąnakt prieš egzaminą – seni įpročiai lengvai nemiršta, sako; ir tikiuosi, kad ant dienų spustelsiu “skelbti”) su Egle, Jurga bei Laura su Alvydu dalyvavome tokiam wow reikale – t&v Creep mums (pa)pasakojo apie maisto fotografijos džiaugsmus. Savo, taip sakant (Vika, mosuoju tau!!), konspektus, pastabas bei įžvalgas rišliai išdėstė Jurga bei Eglė, o aš tik palinksėsiu į taktą ir pasakysiu – buvo žiauriai įdomu, klapsėjau ausimis ir akimis, ir dar nosimi šiek tiek, kai visa studija pakvipo Lauros keksiukų kokosu. Klapsėjau, nes, pripažinsiu, man fotografija esti gūdžiausias miškas, šimtamylė giria, kupina visokio plauko grybų. Kur labai labai labai norisi užsukti, bet kartu ir baugu. Tiesą sakant, net neaišku, kur įėjimas į tą mišką. Aplinkui gėrybių medžiotojai (kiba nuo Dzūkijos?), regisi, pasišvilpiniuodami krauna baravykus ir raudonviršius į pintines, o aš stoviu šalikelėj, vis pasižadėdama sau nors samanas paspardyti (biologijos mokytoja turbūt galvą už tokius pažadus nurautų?), bet atidedu. Geresniems laikams ar ką, šypt.

O kuo čia dėtas perfekcionizmas? Nagi jis reiškiasi melejonais būdų, tačiau pasakysiu taip – savų maisto nuotraukų kritika galvoje dar niekada nebuvo tokia arši.

Bendruoju atveju tai reikštų, kad iš mano pusės penktoj kepykloj dar metų metus – na, žinote, kol nebūsiu tobula ,} – tvyrotų tyla bei voratinkliai. O Agnė jau visai nešvelniai galėtų kumštelti man į sėdimąją. Tačiau, dėkuidie, mano padėtis kiek džiugesnė – vis dar atiminėju nuotraukas iš tėčio, kurio akis bei technika geresnė.

Taigi taigi, po ilgų įžangų ir dar ilgesnių tylų –

Obuolių pyragas su migdolais

4-5 dideli obuoliai
60 g sviesto
160 g miltų
125 g cukraus
3 kiaušiniai
50 g migdolų plokštelių
geras žiupsnis malto cinamono
90 g grietinės

Obuolius nulupame, išimame sėklikes, supjaustome kubeliais. Suverčiame į didelę keptuvę, nepagailim cinamono ir pakepinam kokias 3 minutes – atsargiai, obuoliai turi likti kiek kietoki, mat dar suminkštės orkaitėje! (Originaliam recepte siūloma obuolius kepinti ant 100 g sviesto, tačiau man taip buvo perrrr riebu, tad kitąsyk darydama jį tiesiog praleidau, ir viskas liko puiiiikuuuu. Tiesa, jei obuoliai rūgštūs, galima įberti kokį šaukštą-du cukraus.)

20 cm skersmens kepimo formą patepame sviestu. Suberiame pusę migdolų, jais padengiam formos dugną ir kraštus – nors sunkiai, bet prie sviesto prilimpa. Tada suberiame obuolius.

Sviestą ištirpiname, kiaušinius išplakame su cukrumi iki baltos, purios, tirštos masės – atsimenu, kai Agnė pirmąsyk pasakojo apie biskvito gaminimą, plakant kiaušinius su baltymais drauge, ir kad juos įmanoma išplakti ligi TOKIO standumo (ne, ne tokio, o dar didesnio), man atvipo žandikaulis. Tai va, žinokite, ne tiesiog ištriname kiaušinius su cukrumi, o nuo širdies išplakam. Plakdami supilame tirpdytą sviestą (gerai būtų kiek pravėsintą) bei grietinę. Įsijojame miltus ir išmaišome iki vientisos masės.

Tešlą supilam ant obuolių ir kepame 180oC apie 25-30 minučių. Patikriname pagaliuku. Iškepusį pyragą išverčiam į dailią lėkštę.

Likusius migdolus pakepiname sausoje keptuvėje bei suberiame ant pyrago. Valgome šiltą arbą šaltą, su ledais ar be jų, užsimerkę ar susinervinę.

Receptas Sonatinos, tik trupinėlį pakeistas.

o visos dienos buvo tokios paprastos — rytais anksti risdavausi iš lovos, pusdienį leisdavau Ant Kalniuko (oh the irony), dusyk savaitėj imitavau paukštišką čiauškėjimą, det här är Sara, min flickvän, hon talar lite grekiska, vad har du för yrke, nemėgau kaupiamojo draudimo, kai išmoka išmokama mirties metų gale,- na, žodžiu, dar vieni tradiciniai įsisukę metai.

o praėjusio antradienio rytą pašto dėžutėj radau Laišką, nuo kurio balsas ėmė drebėti, nei rankyčių, nei kojyčių. Eglė sako, DOMM atnaujino savo meniu ir – ir tai, matyt, svarbiausia – koncepciją, ir ei (gerai, iš tiesų TAI svarbiausia), tinklaraštininkus kviečia apsiuostinėti, pakramsnoti, gal paskiau ir mintimis pasidalinti. valio, dar viena tinklaraštininkų privilegija!

ak, tariau sau, juk tiek laiko TEN norėta! bet žinote, tie norai — pasvajoji, pasvajoji, ir toliau šakute badai varškės apkepą mif’o valgykloje (sezono naujiena: su razinomis!).

po truputėlio streso (dviejų tipų: gi mėsos nevalgau ir neturiu ką apsirengti), pasidaviau ir parašiau: taip taip taip, NORIU LABAI.

ir po poros dienų (t.y., ketvirtadienio vakarą) nemoliūgine karieta atriedėjau į Vilniaus Rotušę – didelei, ilgai, gražiai ir baisiai intriguojančiai vakarienei.

pirmiausia šeimininkas Artūras Oželis papasakojo, kas pasikeitę ir koks nuo šiol būsiąs DOMM. ir drobėse atrodė viskas taip gražu:
naujoji koncepcija “arčiau žmogaus” (šuolis nuo, A. Oželio žodžiais tariant, žmonių išsigalvotos molekulinės virtuvės);
sezoninis meniu (didelis pliusas!);
vakarinis-savaitgalinis restorano virsmas į socialinę erdvę, kur tuos šventus pasisėdėjimus skirtumėm ne vien tik keturių valandų vakarienei, bet šįsyk – jau ir bendravimui (žr. žodį lounge restorano pavadinime).

puiku, suplojome delniukais. ir mūsų likęs vakaras it tyčia ir atspindėjo tą naująją laisvesnę koncepciją. viena po kitos – nelyg pasakoje – ant stalų keitėsi lėkštės, ir pusantros valandos gaubėmės malonios įtampos debesėliu – o kas dabar? tarp pastebėjimų ir diskusijų, tarp vertinimų ir lyginimų nuo dūšios pleptelėjome – idėjos daliai bendravimas rašome riebų pliusą!

antras didelis ir ryškus pliusiukas bus už rūpestį; prieš vakarienę (ir ne aš viena) krimtausi – ar neteks dviejų trečdalių lėkščių grąžinti, kaltai nusišypsojus – atsiprašau, tačiau mėsos ir žuvies nevalgau. bet ne — irmai ir man priminus, jog tikrai tikrai nevalgome jūros gėrybių anei mėsos, gavome vegetariškų skanėstų. valio!

o kaipgi, na, maistas, paklaustute. kartotis nebesinori – visą meniu (ir vegetarišką taip pat!) atidžiai išnagrinėjo gerb. kolegos (žr. nuorodos apačioje), o jį po kaulelį narstyti ir vertinti – dar ne mano nosiai. tad aš tik žemai nukelsiu skrybėlę chef de cuisine Javier Lopez. ir trumpai tarstelsiu, jog risotto buvo kažkas fontastiško – neatskirti, kur tekstūra, o kur skonis, kur vaizdas, kvapas, kur įspūdžiai. visa yra vienis, t’sakant.

taigi, mielieji, tokie tad mano, būro, nuotykiai Restorane. norisi daugiau? (man – taip! pakartotinų vakarienių.)
Eglės
Indrės
Rokiškio
Giedrės
Edgaro
Irmos
Lauros
Beatos

kai aplinkui visi taip klaikiai jaudinasi dėl la grippe, ir pirmasis žodis, kurį viena ausimi nugirsti prie kongresų rūmų perekūrinimosi, – les vaccinations, o paskiau tave uždaro į didelę salę, kur klausai stalų muzikos – kai tada užgęstant šviesoms girdi iš visų pakampių kosint, nesąmoningai užsitempi skarą virš nosies.

//čia filmukas, kaip pas mumis lyja

–

vakarnakt pas vygantą aptikau smalsią ir man klaikiai pritinkančią iniciatyvą – kas gi mūsų šaldytuvuose?
maniškis biednesnis nei kad namie – studentavimas ir krizė ir aš-čia-tik-laikinai mėto į mane akmenis ir sako, nepirk to, nepirk ano.
bet vis dėlto turime:
viršutinė lentyna yra liekanėlės ir redi meid, tik kad namų gamybos. t.y., kokletukų masė, brokolių sriubos puslitriukas, gabaliokas sėlenų paplotėlių tešlos, dėželė išvirtos kynvos pusryčiams.
pieno produktų lentynoj penketas natūralių jogurtų (jų čia tiesiog ne-ap-si-mo-ka gaminti, mat skonis puikus, o tekstūra net nuostabesnė už naminio), sūriai – rocamadour ir bleu de causses. dar čia pat pusplytė sviesto – paties paprasčiausio, nesūdyto. dar bliūdukėlis greitai išsivirtos obuolienės ir pradėtas kriaušių tyrės (šita tai pirktinė) indukas. ir ma honte, ma très grande honte – speculoos užtepas. trans-riebalai ir kitokie nedžiaugsmai, bet oh-so-good.

//šitoj nuotraukoj matome tikrą načnyką – tik pažiūrėkite į darbo valandas ‘nuo šešių iki dviejų’

daržovių lentynoj-ir-kitoj-lentynoj-ir-stalčiuky turim veik visą porą, pusę moliūgo, pusę raudonos saldžiosios paprikos, dvi puseles obuolių – reinette d’armorique ir belchard chantecler; puslitrioką brokolio žiedynų, pavargusį saliero stiebą, ketvirtį kopūsto, imbiero šaknį, local mandarinų (ha ha, tiek ir local – iš korsikos; bet vis dėlto šalis tai ta pati!), keletą citrinų, morkų, pomidorų, petražolių šluotukę, porą cikorijų ir vieną navet jaune (huh??? čia kažkokia it ropė it griežtis).
lentynėlėse 10 kiaušinių, pusė skarbukės konservuotų kukurūzų, pusė – pomidorų pastos, česnako galva, pusė svogūno, pusė citrinos, aitriųjų paprikų tyrė, maišiokas sandariai uždarytos kavos, maišiokas kynvos. tetrapakas pieno ir plakamosios grietinėlės ir, taip taip, baltas ir raudonas stalo vynai – vika protino, kad vyno nelaikome šaldytuve, betgi jis juk užsilikęs nuo gimtadieninio tiramisu (baltas) ir kažin kokių padažų (raudonas), o be to, rašalas čia, ne vynas.

- o pas jumis kas?-kišu nosį.

kreminė brokolių sriuba
nuplautų brokolio žiedynų ir smulkiai pjaustyto stiebo (iš viso apie 250 g)
3-4 a.š. miltų
500 ml pieno
2 v.š. sviesto
500 ml daržovių sultinio
1/4 a.š. asafetidos
druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

į užvirusį daržovių sultinį sudedam brokolius, pasūdome (jei sultinys be druskos) ir verdame, kol suminkštėja bei tampa skaisčiai žali. atidedame kelis žiedynus papuošimui. kol verda brokoliai, keptuvėj išlydom sviestą, suberiame asafetidą, vėliau miltus ir nuolat maišydami kepinam, kol šie paskleidžia riešutų kvapą – saugome, kad nesudegtų! lėtai nuolat maišydami supilam pieną – pilame po truputį, kad nesusimestų į gumuliukus. pieną užverdame, padruskiname ir papipiriname. aš dar truputėlį paviriau, kol sutirštėjo. supilame brokolius su sultiniu ir sutriname iki vientisos masės. puošiame smulkintais brokolių žiedynais ir valgome su duona ar duoniukais.

sėlenų paplotėliai
200 g rupaus malimo miltų
100 g pirmos rūšies miltų
1 v.š. kmynų
geros saujos kviečių sėlenėlių
žiupsnio rupios druskos
2 v.š. tirpinto sviesto
175 ml šalto vandens
aliejaus arba lydyto sviesto paplotėlių gruzdinimui

sumaišome miltus, druską, sėlenas ir kmynus. supilame sviestą ir triname tarp pirštų, kol tolygiai padengiam visą mišinį. įmaišome vandenį ir suminkome standžią tamprią tešlą (jei masė per skysta, įberiam miltų, jei per kieta – paminkome drėgnom rankom). minkome penketą minučių, kol tešla tampa elastinga. paliekame pusvalandžiui pailsėti (geriausia polietieniniame maišiukyje).
tešlą iškočiojame maždaug pusės centimetro sluoksniu ir taure išspaudžiame paplotėlius. kočioti patariama be miltų – kad kepant jie nedegtų.
pasak JogosMitybos, paplotėlius reikėtų gruzdinti. kadangi aš neturėjau Tiek Tiek aliejaus – o, be to, paskiau neturėčiau ką su juo veikti (namuose tai bent spurgų galima išsivirt!), tiesiog kepiau papločiukus ant sviestuko, išlydžiusi jo porą trejetą šaukštų, kad meiliai padengtų puodo dugną. skaniausi karšti, bet atšalę irgi labai smagiai kramtosi.

abu labu receptai iš jogos mitybos.

pastel tres leches
pagrindui
7 kiaušinių
113 g minkšto sviesto
3/4 st. cukraus
2 1/2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1/2 a.š. druskos
1 st. pieno
1 a.š. vanilės ekstrakto

pieno masei
1 skardinė sutirštinto pieno (be cukraus)
1 skardinė kondensuoto pieno su cukrum
1/2 st. grietinėlės

glaistui
2/3 st. riebios grietinėlės
335 – 340 g smulkiai sukapoto baltojo šokolado
žiupsnelio druskos
2 v.š. šviežiai spaustų citrinų sulčių
uogų papuošimui

orkaitę įkaitiname iki 180oC. didelę kepimo skardą (kepiau iš pusės porcijos ir naudojau 20x20cm formą) ištepame sviestu ir pabarstome miltais.
atskiriame trynius nuo baltymų. gerai išplakame sviestą su cukrumi iki purios baltos masės, po vieną sudedame trynius; po kiekvieno trynio gerai gerai paplakame kokią pusę minutės. supilame vanilės ekstraktą.
kitame dubenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius ir druską. šį mišinį pakaitomis su pienu (per 3-4 kartus) įmaišome į sviesto-trynių masę.
baltymus išplakame ligi standžių putų – tai labai svarbu, nes tik dėl jų atsiranda pūslelių, kuriosna paskiau gali susigerti pienas. atsargiai įmaišome juos į tešlą (pirmiausia įmaišome 1/3 baltymų, o paskiau, kadangi masė jau bus skystesnė ir lengviau pasiduos atsargiam maišymui – ir likusius). tešlą supilame į paruoštą formą ir kepame 25-30 min (nors ir dariau iš mažesnio kiekio, man kepė maždaug tiek, na, gal truputį ilgiau — kaip visada su mano orkaite). ataušiname formoje.
suplakame sutirštintą pieną, kondensofkę ir grietinėlę; aš dar įmaišiau gerą žiupsnį maltos vanilės, mat tešlon įpilti ekstrakto pamiršau. šakute subadome visą pyragą – ne šiaip pabadom paviršių, o susmaigstome kiaurai. užpilame pieno masę, uždengiame maistine plėvele ir paliekame nakčiai šaldytuve.
glaistui susmulkiname baltą šokoladą. užviriname grietinėlę ir supilame ją ant šokolado. paliekame keletui minučių, gerai išmaišome – kol nebeliks šokolado gabalėlių. įberiame žiupsnį druskos, supilame citrinos sultis.
aptepame pyragą glajumi ir puošiame uogom. juk braškės — nesidžiaugti jomis nevalia.

receptas štai čia.

aš nesijaučiu apgailėtina.
kai vis lūkuriuoju namuos ir bandau sumąstyti pretekstą aplankyti tave ar kaip nors pro šalį važiuojant užsukti ir tuomet švelniai priglusti ir paklausti mielas mielas kaip laikaisi mielas ar pasiilgai manęs aš tavęs ne,- šelmiškai nusišypsoti,- nors tu žinai tiesą ji pernelyg akivaizdi nors aš žinau tiesą mes abu vis tiek vaidinam tolimus atskirtus tarp mūsų būriai trečiokų būriai antrokų ir pirmokai būrai ir mes kartais priešingai mes vaidinam artimus nors tarp mūsų ištisa praraja skirtingo požiūrio skirtingos muzikos tu su savo nuodėmėm ir aš su savo prasižengimais tu su savo papeikimais ir nesąmonėm į kurias aš žiūriu atlaidžiai.
aš visai nesijaučiu silpna.
kai tave susitinku ir pasijuntu maža visame kame tavyje paskendusi ir nuo viso pasaulio paslėpta ir tokia saugi kad ojoj kas norit pabandykit mane nuskriausti gi ne ne jie net nebandys nes tu nuo viso ko mane apsaugosi ir dar po vieną akį jiems išdursi ir dėlto aš vis grįžtu kaip kokia kiaunė ar kitas švelniakailis gyvūnėlis pas tave kur visai negalioja iškrypusio pasaulio kreivos taisyklės kur gali pasijusti besėdįs ir geriantis arbatą ir vėlgi – globojamas apglėbtas.
aš neaukštinu mūsų meilės.
nerėkiu kad ji virš visko ir metafizinė nešūkalioju laukuose kad dėl tavęs nors iki žvėryno galo nueičiau ir kitaip nebandau įrodyti kad tarp mūs kažkas švento gi abu gerai žinom kad meilė tokia buitinio lygio kad nėra čia ko slėpti kad aš su tavim dėl vienų priežasčių o tu su manimi dėl to kad parneščiau dešros iš parduotuvės ir palikčiau šaldytuve ar kad padaryčiau arbatos ir palikčiau puodelį ant palangės neva nerūpestingai bet iš tikrųjų iš visų jėgų bandydama priminti apie savo egzistavimą.
aš neslepiu kad tave sapnuoju.
dienom naktim prabundu kur savo lovoj ar eidama per perėją ar troleibuse pro purviną langą žvelgdama ar važiuodama su tėčiu į parduotuvę ir vis kaži kokie prisiminimai išnyra iš bendro bendriausio mūsų gyvenimo išties ar galima dalykus tiek dalykų pamiršti net jei dažnai atrodo kad prisapnavai jų dieną naktį ar nėra neįmanoma pamiršti kiek man tu davęs kiek aš tau davusi net jei tas mano davimas tik nuolatinis pietų gaminimas ir stalo dengimas aš jau bijausi prisipažinti bet regis kad vis dažniau aš prabundu ir vis rečiau sapnuoju ir jau tik gyvenu prisiminimu viso to ką sapnavau ir ėj ėj ar nebus vieną rytą tokio prabudimo kai vargiai tavo veidą prisiminsiu.

VAkaR ar užvaKar

žiūrėjau į gabrielių per visus international pusryčius ir galvojau, ar jis bent mato išdavikiškame mano žvilgsnyje, kad jį pasikviečiau pusryčiauti vien tam, kad galėčiau dabar nužvelgti, ištirt,i išnarplioti veide ir rankų mostuose, kaip atrodo išeinantis licėistas (o gal feliksas man sakė, kad reikia jau sakyti licėjininkas,ką?), bet visas dar tikras ir gyvas priminimas apie tą vaiduoklišką pastatą kitapus zymenso. sekundėmis atrodo, visam tūkstanty žodžių kartais netelpa, kas yra licėjus. buvo. bus.

bandelės su cinamonu

o,285 kg miltų

o.o42 kg cukraus

o,o5o kg margarino

o,145 kg pienO

o,o15kg mielių

o,oo1 kg druskos

dar margarino kokių 30 g patepimui ir cinamono bei cukraus pabarstymui

1. mielinė tešla: mieles užpilame trupučiu pieno, ištirpiname. likusį pieną pilame į cukrų su druska.

margariną ištirpiname

į miltus pilame mieles, margariną, cukrų, likusį pieną, užmaišome tešlą; paliekame kambaryje 20 min.

2. bandelės: iškočiojame iš tešlos maždaug 5 mm storio stačiakampį lankštą, jį patepame margarinu ir pabarstome cukrumi ir cinamonu. suvyniojame į ritinį ir darkart patepame margarinu ir apibarstome cukrumi ir cinamonu.pjaustom norimo dydžio bandelėmis, dedame ant skardos ir įspaudžiame nykčiu statmenai bandelės ilgiui ruoželius – tada jos geriau pakyla. kildinam gal 20 min kur nors šiltai, apdengę sufrėkintu rankšluosčiu, tada kepam

200 – 22o C temperatūroje apie 15 – 20 min.

]]> http://kepyklapenki.lt/2009/06/01/nemoku-parasyti-zodziu-sitos-dainos/feed/ 5 http://kepyklapenki.lt/2009/05/09/i-tried-the-light-therapy-from-a-xerox-machine/ http://kepyklapenki.lt/2009/05/09/i-tried-the-light-therapy-from-a-xerox-machine/#comments Sat, 09 May 2009 14:47:37 +0000 rusvaplaukė http://kepyklapenki.lt/?p=621 tu kaip ledai karštą vasaros dieną, iš tiesų.

kruasanų gamyba vyksta lygiai taip kaip aš ją įsivaizdavau: kočioji, lauki, kočioji, lauki, kočioji, galvoji, kad jau nebeišeis, lauki, kočioji, įkiši šaldytuvan ir ten pamiršti, kitąryt randi trigubai išsipūtusią tešlą – tokią kaip pagalvė! – ir kočiojant ji leidžia visokiausius garsus net.

tada kaitini orkaitę taip ilgai it kaitintum duonai (nes žinia – jei per anksti orkaitėn įkiši, sviestas tik tirrrrrrrpt ir ištirps, ir bus tau po kruasanų), ir šauni raguolius orkaitėn. prisigalvoji visokių baisių dalykų – kad jie neiškils ar kad subliūkš ar kad apskrus, tačiau žali liks.

ištrauki iš orkaitės. pasukioji galvą. valgai karštus kruasanus. ‘nevalgyk karštų, skrandį skaudės,’- sako ma.

visi valgome šviežučius raguolius; keletą jų pasislepiu spintelėje.

iš likučių privynioju bandelių su šokoladu. kepėjų be stabdžių balandžio iššūkis (išsišūkimas?) – checked.

kruasanai
mielinei tešlai (détrempe)
1000g miltų
80g kambario temperatūros sviesto
2 v.š. sauso pieno *
150g cukraus
1 v.š. jūros druskos (paprastos druskos dėti mažiau)
450g vandens
25g šviežių mielių (naudojau pakutį sausų)

* jei neturime sauso, dalį vandens galima pakeisti pienu.

sviestas sluoksniavimui (beurre de tourrage )
180g kambario temperatūros sviesto.

raguoliams aptepti
1 išplakto kiaušinio

pirmiausia pasigaminame mielinę tešlą. sumaišome miltus, cukrų, druską, sviestą, mieles bei vandenį (arba pieną). suminkome minkštutį švelnų kamuoliuką ir leidžiame tešlai pailsėti – pakilti, kol padvigubės (kokias 2 valandas).
iškumščiuojame orą, iškočiojame tešlą į 60 x 20 centimetrų stačiakampį ir užtepame sviestą (beurre de tourrage, sako prancūzai) ant dviejų kairiųjų trečdalių tešlos.
dešinįjį trečdalį – tą, kuris neapteptas sviestu, užlenkiame ant vidurinė dalies. tada kairįjį kraštą užlenkiame ant viršaus: išeina tarsi “knyga” su “nugarėle” kairėje.
įvyniojame į plėvelę, šaldome valandą.
tada vėl iškočiojame į 60 x 20 cm stačiakampį (“nugarėlė” lieka kairėje). padarome dvigubą lenkimą, šaldome.
vėl padarome dvigubą lenkimą, šaldome.
padarome viengubą lenkimą. galiausiai tešlą iškočiojame maždaug 0,5 cm storio stačiakampin.

supjaustome tešlą trikampiais (pagrindo ilgis – 15 cm), kiekvienas trikampis turėtų sverti kokių 90 g (iš vienos porcijos, sako, išeina iki 20 raguolių). suformuojame kruasanus, išdėliojame ant kepimo skardos ir leidžiame pakilti apie valandą (vėlgi turėtų padvigubėti).
prieš kepdami aptepame kiaušiniu.
kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 30 minučių (kepiau 195oC orkaitėje kokių 15-20 min; kadangi per daug rudavo, uždengiau folija) arba kol tampa gražios aukso spalvos.

pasakojimas apie paprastą sluoksniuotą tešlą ir, svarbiausia, kaip ką lankstyti: čia.

šaltinis: foodbeam.