Kepykla nr. 5

Aš susigalvojau, kad esu žiauriai kieta, ir vieno iššūkio man negana. (Tiesa, kompjūteryje tupi dar ir trečias – filmai, kurių Niekaip Neprisiruošiu Pažiūrėti, bet jo čia ne… ne.)
Asta sumąstė tokį štai iššūkį, kirbėjusį ir mano galvoje — 12 desertų per 12 mėnesių. Aš kažin kaip įtariu, kad manieji bus labai netolygiai pasiskirstę per metus, šypt, o kai kurie būtinai atsiras vieną konkretų mėnesį, ir ne kitaip (nes apie Vasarinių Kūčiukų Prakeiksmą jau rašiau!). Bet štai – mano saldžiųjų receptų 12-12-12 – ne super duper originalūs ar kažką, bet žiauriai ilgai spaudžiantys pečius:

1. Prancūziškoji Galette des roix, kuri vaidenosi man nuo to laiko, kai prieš kokius aštuonerius metus pamačiau per “Labą rytą”.
2. Grikinė boba.
3. Napoleonas, kurio šeima nemėgsta, ir aš, gėda pasakyti, turbūt gyvenime nesu jo ragavusi!
4. Šimtalapis, dėl kurio ant dugnelio susikaupusios karamelės atiduočiau ir ranką nukirsti. Na, ne visai, bet nedaug tetrūksta.
5. Katarzynkos, duokdie, bent trečdaliu tiek gražios kiek pas Gintę.
6. Churro.
7. Džiūvėseliai – ne biscotti, o tokie tikriniai.
8. After eight, ypač baltojo šokolado, kurių teragavau vieną vienintelį sykį, per Kalėdas prieš kokių… Ak, dešimtį metų :)
9. Croquembouche. I’m crazy like that.
10. Baklava, nuo kurios pirmiausia atbaidydavo filo tešlos stygius, vėliau finansiniai reikalavimai, dar paskiau – kiekis. Bet viskas, abejoti neb’valia!
11. Šokoladinis musas pagal Hervé This.
12. Kalėdinis džiovintų vaisių pyragas, kurį mėginu išsikepti jau gerą penkmetį.

Įkvėpiu, iškvėpiu, viskas bus gerai jau nuo sausio. Kol kas valgome kit[oki]us desertus, visokius imbierinius keksiukus, persimonų sausainius ir elementarius kremus.

Crème caramel
Karamelei
1/3 st. cukraus
3 v.š. vandens
truputis citrinos sulčių

Kremui
1 1/2 st. riebios grietinėlės
1 1/4 st. pieno
3 dideli kiaušiniai
2 dideli tryniai
1/2 st. cukraus
1 v.š. vanilės ekstrakto

Orkaitę įkaitiname iki 180oC. Užverdame virdulį vandens. Pasiruošiame didelę kepimo formą, kuri bus tarsi vandens vonelė (panašiai kaip gaminant sūrio pyragą ar crème brulèe).
Gaminti patį crème caramel galime arba 20 cm skersmens pyrago formoje (atsidaranti netinka, mat pernelyg nesandari!), arba 7 suflė indeliuose. Toliau recepte aiškumo dėlei instrukcijos esti didžiajai formai, o laužtiniuose skliaustuose – suflė indeliams.
Jei naudojame didžiąją formą, ją pašauname orkaitėn, kad įkaistų. [Mažųjų indelių įkaitinti nereikia.]

Karamelei sumaišome cukrų, vandenį ir citrinos sultis nedideliame prikaistuvyje. Kaitiname jį ant vidutinės ugnies, kol cukrus taps gintaro spalvos – kokias 5 minutes. Jei cukraus sirupas *netyčiaŪ pradėtų rūkti, kaipmat traukiam nuo ugnies :)

Atsargiai iš orkaitės išimame kepimo formą [arba pasiimame suflė indelius]. Supilame karamelę į kepimo indą [-us] ir greitai pasukiojame į visas puses, kad ji tolygiai pasiskirstytų po visą dugną.

Kremui užverdame grietinėlę ir pieną. Tuo metu kitame inde sumaišome trynius, cukrų ir kiaušinius iki vientisos balsvos masės. Įmaišome vanilę, o tada pamažu, nuolatos maišydami supilame grietinėlės-pieno mišinį. Jei maišėme labai intensyviai, paviršiuje galėjo susidaryti burbuliukų – juos reikėtų nugrėbti.

Kepimo indą[-us] dedame į didžiąją kepimo formą (=”vandens vonelę”). Supilame į jį[-uos] kremą. Visą šitą statinį kišame orkaitėn. Į didžiąją kepimo formą pilame verdantį vandenį (atsimenate, užsikaitėme jo pačioje pradžioje? Jei atvėso, pašildome.) tiek, kad indą[-us] apsemtų iki vidurio. Kremą kepame/verdame maždaug 35 [15-20] minutes. Ar iškepę, patikriname taip: viršus turi būti kiek pasipūtęs, vietomis auksinis, o vidurį įsmeigtas peilis turėtų išlįsti švarus.

Labai atsargiai išimame didžiąją formą iš orkaitės. Palei formos kraštą iš vidinės pusės perbraukiame peiliu, kad kremas vėsdamas nepriliptų ir nesuskeldėtų. Leidžiame atvėsti kambario temperatūroje, tada uždengiame ir paliekame šaltai bent 4h.

Prieš patiekdami vėl perbraukiam kraštu palei kremo kraštą; išverčiame ant lėkštės nelyg smėlio bandutes.

Receptas iš Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

Summary of findings:
Gerulis kremas – tiesa, man pernelyg kiaušininis, bet konsistencija puiki. Įsivaizduoju, kad šauniai pasiduotų visokioms stipresnio skonio variacijoms-pakreizėjimams kaip kavos ar kakavos kremas; su kokiomis levandomis/čiobreliais/.. tačiau jau sudėtingiau – bijau, kad arba kiaušiniai permuštų visus skoninius niuansus, arba turėtume levandų pagalvėlę kandims atbaidyti.

Atsimenu, kaip su R. vasaromis knygas ryte rydavome – jos tėtis nespėdavo knygynan bėgioti vis naujų ir naujų. Vieną po kitos, vieną po kitos – mokyklos laikais ir šešiolika knygų per vasarą atrodydavo needs improvement. Išvažiuodamos savaitei prie ežero/į Alytų pasiimdavom jų bent trejetą, ir kuo storesnių, ir tada paplūdimyje skaitydavau Meistrą ir Margaritą (o R., man regisi, Baltąjį Oleandrą, per porą dienų). Tad dvylika per dvylika mėnesių? Turėtų būti vienas juokas!

Nuolat galvoju, kaip Noriu Noriu Noriu perskaityti šį-tą-ar-aną, ir tie užrašai kaupiasi galvoje/mobiliojo telefono užrašinėj/gmail juodraščiuose/lipniuose lapeliuose. Paskiau jie magiškai pasimeta, telefonas persiinstaliuoja, o smegenyse Naujos išstumia Senesnes. Todėl iš lentynos išsitraukiau visų užrašų sąsiuvinį, ir jame aptikau dar mokykloje gamintą must read sąrašą – mat kitoje pusėje visokios Vaičiūnaitės ir Radauskai; matyt, dvylikta klasė. Peržiūrėjau šūsnį A4 lapų, kurių vienoje pusėje – diflygtys, kitoje – makaronų klasifikacija, o pakampėse – atsitiktiniai verta pasidomėti daugiau, tarp jų ir knygos.

Dėliojau dėliojau ir pridėliojau; pirmiausia atrodė, kad dvylikos tai jau nesurinksiu, bet jau po dešimties minučių buvo akivaizdu, kad ir dvidešimtį lengvai išsirinkčiau – na nieko, tai, kas už borto, liks kitiems metams.

Sąrašas. Wish me luck, t’sakant.
1. N. Klein – No Logo. Prieš kelerius metus pradėta pdf’e, bet taip žiauriai nepatogu, kad mesta. Pasiimta prancūziškoj bibliotekoj, bet pirmenybė buvo kitom. Galiausiai Edyje aptikau viename kuistuke, ir nebeturiu preteksto neskaityti
2. J. Joyce – A portrait of the artist as a young man. Aptikau Fra skaitytų knygų knygyne ir net truputuką pradėjau (!), bet.. Grįžau namo ir palikau neskaitytą.
3. T. Wolfe – The Electric Kool-Aid Acid Test. Įsirašiau perskaičiusi Skrydį virš gegutės lizdo, įtariu, buvo paminėta Apie autorių ir knygą.
4. A. Munthe – Knyga apie San Mikelę.
5. W. Faulkner – Triukšmas ir įniršis. Devintoj klasėj nepatempiau, pažiūrėsim, ar jau pribrendau :)
6. G. Flaubert – Madam Bovari. Kad galėčiau žodį bovarizmas vartoti pagrįstai.
7. S. Beckett – Molojus. Godo neateis, judam prie kitų kūrinių.
8. G. G. Marquez – Šimtas metų vienatvės. Devintoj klasėj nekabino, pažiūrėsim, ar jau pribrendau :)
9. P. Suskind – Kvepalai.
10. D. Adams – The hitchhiker’s guide to the galaxy. 42.
11. F. Nietzsche – Štai taip Zaratustra kalbėjo.
12. S. Lem – Solaris.

Ant atsarginių suolelio:
J. M. Coetzee – Waiting for the barbarians – kadaise perskaičiau abi lietuviškai išleistas knygas ir pasipiktinau, kad jų nėr daugiau. Dabar norisi skaityti Vėl, ir, be to, Kavafio eilius mokykloj patiko.
N. Sarraute – Aukso vaisiai.

Ar pavešim?

Rytoj! Šiandien!
Storas, spalvotas, šeštadienio žiemos Lietuvos Rytas oC!

Truputį pavėluotai, nes visas dūzgesys prasidėjo vakar, bet — pirmasis elektroninis lietuviškas (bet šefuotas iš Australijos :}) maisto tinklaraštininkų žurnalas. Gerbkite ir mylėkite.

Tikra tiesa – susitikusios su Agne, draugiškai apspardome viena kitai užpakalius už tylą tinklarašty. Jei neklystu – o Agnė neleis meluoti! – nė nežadame, kad “nuo šiol viskas bus kitaip, brangioji, aš pasitaisysiu, tai paskutinis kartas”. Tikriausiai tai reiškia viena – susigyvenimą ir nurimusius paaugliškus passive aggressive šabakštynus.

Viskas paprasta, zuikeliai, šie metai tiesiog kažkaip kitaip. Kitokiomis nuotaikomis linksniuojami Aukštojo Mokslo koridoriai, ramesniais žvilgsniais pasitinkamos nežinomybės, atokvėpio minutės-valandos-ir-dienos. (Ne)šventinės nuolaidos sau, kai praleistų paskaitų skaitiklis persisuka per viršutinę atžymą, nes “šalta ir šlapia”. Gilesnis kvėpavimas ir pamažėle garuojantis perfekcionizmas.

Beje, apie tuos perfekcionizmus galime leistis ilgosna kalbosna, bet žinote.. Praėjusį penktadienį (pšššššš, rašau tai paskutiniąnakt prieš egzaminą – seni įpročiai lengvai nemiršta, sako; ir tikiuosi, kad ant dienų spustelsiu “skelbti”) su Egle, Jurga bei Laura su Alvydu dalyvavome tokiam wow reikale – t&v Creep mums (pa)pasakojo apie maisto fotografijos džiaugsmus. Savo, taip sakant (Vika, mosuoju tau!!), konspektus, pastabas bei įžvalgas rišliai išdėstė Jurga bei Eglė, o aš tik palinksėsiu į taktą ir pasakysiu – buvo žiauriai įdomu, klapsėjau ausimis ir akimis, ir dar nosimi šiek tiek, kai visa studija pakvipo Lauros keksiukų kokosu. Klapsėjau, nes, pripažinsiu, man fotografija esti gūdžiausias miškas, šimtamylė giria, kupina visokio plauko grybų. Kur labai labai labai norisi užsukti, bet kartu ir baugu. Tiesą sakant, net neaišku, kur įėjimas į tą mišką. Aplinkui gėrybių medžiotojai (kiba nuo Dzūkijos?), regisi, pasišvilpiniuodami krauna baravykus ir raudonviršius į pintines, o aš stoviu šalikelėj, vis pasižadėdama sau nors samanas paspardyti (biologijos mokytoja turbūt galvą už tokius pažadus nurautų?), bet atidedu. Geresniems laikams ar ką, šypt.

O kuo čia dėtas perfekcionizmas? Nagi jis reiškiasi melejonais būdų, tačiau pasakysiu taip – savų maisto nuotraukų kritika galvoje dar niekada nebuvo tokia arši.

Bendruoju atveju tai reikštų, kad iš mano pusės penktoj kepykloj dar metų metus – na, žinote, kol nebūsiu tobula ,} – tvyrotų tyla bei voratinkliai. O Agnė jau visai nešvelniai galėtų kumštelti man į sėdimąją. Tačiau, dėkuidie, mano padėtis kiek džiugesnė – vis dar atiminėju nuotraukas iš tėčio, kurio akis bei technika geresnė.

Taigi taigi, po ilgų įžangų ir dar ilgesnių tylų –

Obuolių pyragas su migdolais

4-5 dideli obuoliai
60 g sviesto
160 g miltų
125 g cukraus
3 kiaušiniai
50 g migdolų plokštelių
geras žiupsnis malto cinamono
90 g grietinės

Obuolius nulupame, išimame sėklikes, supjaustome kubeliais. Suverčiame į didelę keptuvę, nepagailim cinamono ir pakepinam kokias 3 minutes – atsargiai, obuoliai turi likti kiek kietoki, mat dar suminkštės orkaitėje! (Originaliam recepte siūloma obuolius kepinti ant 100 g sviesto, tačiau man taip buvo perrrr riebu, tad kitąsyk darydama jį tiesiog praleidau, ir viskas liko puiiiikuuuu. Tiesa, jei obuoliai rūgštūs, galima įberti kokį šaukštą-du cukraus.)

20 cm skersmens kepimo formą patepame sviestu. Suberiame pusę migdolų, jais padengiam formos dugną ir kraštus – nors sunkiai, bet prie sviesto prilimpa. Tada suberiame obuolius.

Sviestą ištirpiname, kiaušinius išplakame su cukrumi iki baltos, purios, tirštos masės – atsimenu, kai Agnė pirmąsyk pasakojo apie biskvito gaminimą, plakant kiaušinius su baltymais drauge, ir kad juos įmanoma išplakti ligi TOKIO standumo (ne, ne tokio, o dar didesnio), man atvipo žandikaulis. Tai va, žinokite, ne tiesiog ištriname kiaušinius su cukrumi, o nuo širdies išplakam. Plakdami supilame tirpdytą sviestą (gerai būtų kiek pravėsintą) bei grietinę. Įsijojame miltus ir išmaišome iki vientisos masės.

Tešlą supilam ant obuolių ir kepame 180oC apie 25-30 minučių. Patikriname pagaliuku. Iškepusį pyragą išverčiam į dailią lėkštę.

Likusius migdolus pakepiname sausoje keptuvėje bei suberiame ant pyrago. Valgome šiltą arbą šaltą, su ledais ar be jų, užsimerkę ar susinervinę.

Receptas Sonatinos, tik trupinėlį pakeistas.