1. Prancūziškoji Galette des roix, kuri vaidenosi man nuo to laiko, kai prieš kokius aštuonerius metus pamačiau per “Labą rytą”.
2. Grikinė boba.
3. Napoleonas, kurio šeima nemėgsta, ir aš, gėda pasakyti, turbūt gyvenime nesu jo ragavusi!
4. Šimtalapis, dėl kurio ant dugnelio susikaupusios karamelės atiduočiau ir ranką nukirsti. Na, ne visai, bet nedaug tetrūksta.
5. Katarzynkos, duokdie, bent trečdaliu tiek gražios kiek pas Gintę.
6. Churro.
7. Džiūvėseliai – ne biscotti, o tokie tikriniai.
8. After eight, ypač baltojo šokolado, kurių teragavau vieną vienintelį sykį, per Kalėdas prieš kokių… Ak, dešimtį metų :)
9. Croquembouche. I’m crazy like that.
10. Baklava, nuo kurios pirmiausia atbaidydavo filo tešlos stygius, vėliau finansiniai reikalavimai, dar paskiau – kiekis. Bet viskas, abejoti neb’valia!
11. Šokoladinis musas pagal Hervé This.
12. Kalėdinis džiovintų vaisių pyragas, kurį mėginu išsikepti jau gerą penkmetį.

Įkvėpiu, iškvėpiu, viskas bus gerai jau nuo sausio. Kol kas valgome kit[oki]us desertus, visokius imbierinius keksiukus, persimonų sausainius ir elementarius kremus.

Crème caramel
Karamelei
1/3 st. cukraus
3 v.š. vandens
truputis citrinos sulčių

Kremui
1 1/2 st. riebios grietinėlės
1 1/4 st. pieno
3 dideli kiaušiniai
2 dideli tryniai
1/2 st. cukraus
1 v.š. vanilės ekstrakto

Orkaitę įkaitiname iki 180oC. Užverdame virdulį vandens. Pasiruošiame didelę kepimo formą, kuri bus tarsi vandens vonelė (panašiai kaip gaminant sūrio pyragą ar crème brulèe).
Gaminti patį crème caramel galime arba 20 cm skersmens pyrago formoje (atsidaranti netinka, mat pernelyg nesandari!), arba 7 suflė indeliuose. Toliau recepte aiškumo dėlei instrukcijos esti didžiajai formai, o laužtiniuose skliaustuose – suflė indeliams.
Jei naudojame didžiąją formą, ją pašauname orkaitėn, kad įkaistų. [Mažųjų indelių įkaitinti nereikia.]

Karamelei sumaišome cukrų, vandenį ir citrinos sultis nedideliame prikaistuvyje. Kaitiname jį ant vidutinės ugnies, kol cukrus taps gintaro spalvos – kokias 5 minutes. Jei cukraus sirupas *netyčiaŪ pradėtų rūkti, kaipmat traukiam nuo ugnies :)

Atsargiai iš orkaitės išimame kepimo formą [arba pasiimame suflė indelius]. Supilame karamelę į kepimo indą [-us] ir greitai pasukiojame į visas puses, kad ji tolygiai pasiskirstytų po visą dugną.

Kremui užverdame grietinėlę ir pieną. Tuo metu kitame inde sumaišome trynius, cukrų ir kiaušinius iki vientisos balsvos masės. Įmaišome vanilę, o tada pamažu, nuolatos maišydami supilame grietinėlės-pieno mišinį. Jei maišėme labai intensyviai, paviršiuje galėjo susidaryti burbuliukų – juos reikėtų nugrėbti.

Kepimo indą[-us] dedame į didžiąją kepimo formą (=”vandens vonelę”). Supilame į jį[-uos] kremą. Visą šitą statinį kišame orkaitėn. Į didžiąją kepimo formą pilame verdantį vandenį (atsimenate, užsikaitėme jo pačioje pradžioje? Jei atvėso, pašildome.) tiek, kad indą[-us] apsemtų iki vidurio. Kremą kepame/verdame maždaug 35 [15-20] minutes. Ar iškepę, patikriname taip: viršus turi būti kiek pasipūtęs, vietomis auksinis, o vidurį įsmeigtas peilis turėtų išlįsti švarus.

Labai atsargiai išimame didžiąją formą iš orkaitės. Palei formos kraštą iš vidinės pusės perbraukiame peiliu, kad kremas vėsdamas nepriliptų ir nesuskeldėtų. Leidžiame atvėsti kambario temperatūroje, tada uždengiame ir paliekame šaltai bent 4h.

Prieš patiekdami vėl perbraukiam kraštu palei kremo kraštą; išverčiame ant lėkštės nelyg smėlio bandutes.

Receptas iš Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

Summary of findings:
Gerulis kremas – tiesa, man pernelyg kiaušininis, bet konsistencija puiki. Įsivaizduoju, kad šauniai pasiduotų visokioms stipresnio skonio variacijoms-pakreizėjimams kaip kavos ar kakavos kremas; su kokiomis levandomis/čiobreliais/.. tačiau jau sudėtingiau – bijau, kad arba kiaušiniai permuštų visus skoninius niuansus, arba turėtume levandų pagalvėlę kandims atbaidyti.

Ir vėl, kaip sakė viena mergaitė, buvau lost in translation, bet šįsyk netgi pažodžiui – kai suprantamiausia kalba prekių etiketėse – slovakų. O rasti lenkiškai, heck, išvis šventė. Igen, igen, kokia kalba.
Pirmąjį vakarą per langus girdėjau dub fx, nors mano rajonas visai kažkokie Baltupiai ar Naujininkai, su visa pagarba aniems. Kažin kaip plačios gatvės ir eiktusau kokių gražių balkonų mačiau – žalių! -, nors imk ir kišk kišenėn ir parsivežk į Vilnių.
Visai neblogą balkoną turėjau ir pati, jame galima net kėdę išsinuomot, tik septintą ryto ten per žvarbu kavai-ir-pyragėliams (kas visai įmanoma: bandelinė ant kampo, ir tikrą tiesą I. sakė, tortai ohoho kokie, atplėšt akių (ir dantų) negali!). O savaitei baigiantis dar paskelbė kažkokių baisių naujienų apie ant miesto nusileidusį smogą, ir tikrai, aukštėliau palypėjus nematyti nė greta stovinčio kaimyno su turistų vadovu ir muilinuku.
Dar turėjau dvi lovas, didelę spintą, sofkę su teliku ir netgi virtuvę. Toks padidintas dvylikos kvadratų bendrabutis, kokius du kartus padidintas, ir dar apgyvendintas indų plovimo fėjos. Ir gartraukio. Gartraukis man patinka, jame galima ir švieselę įjungti — virtuvinė svajonė, n-tąjį sykį vos pirštų nenusipjovus.

Ir dar – apie panna cottą.
Kai aš pirmą kartą pamačiau tave (ir ausyse skamba Mačernis, vienuolikta; Mačernio sonetų nemėgau, interpretacijų mūšyje Mačernis vs. Škėma, o gal tai buvo Mačernis vs. Radauskas, nebepamenu, laimėjo tas, kuris ne iš M.), žodžiu, kai pirmą kartą paragavau jos Vienoj Tokioj Itališkoj Valgykloj, šypt, atrodė, kad žemė (pufikas) slysta iš po kojų (sėdynės). Tikrai. Toks švelnumas, toks lengvas slydimas gomuriu, toks apvalus ir išbaigtas skonis, ir kvapas, ir konsistencija, ir tos vanilės kruopelės, pasiliekančios ant dugno. Ak ak, galvojau sau, matyt, labai jau sunku tokį gerumėlį namuose pas’gaminti.

Melas, šlykštus melas (ir net ne statistika!).

Tada prisirinkau šūsnelę šio deserto receptų, ir beveik burtų keliu išsirinkau — šį.
Sakysite, kas čia per išmislas – kukurūzų dribsnių skonio prigėręs pienas. Ogi toks — labai subtilus, vos jaučiamo gilių kavos ir sviesto kvapo. Jergutėliau, jei panna cotta būtų vienas žodis, tai būtų švelnu (o ne pannacotta, kaip galima pamanyti).

Ir dar šiek tiek prisipažinimų iš širdelės, susijusių su gaminimo eiga, su maisto nešvaistymu ir kitais skaniais dalykais:
Iš tiesų vaikystėje labai labai nemėgdavau sudribusių dribsnių, man patikdavę tik traškūs, todėl pieną ant jų pildavau paskutinę minutę, o tada greitai greitai darbuodavausi šaukštu, kol dubenėlis likdavo tuščias, tik pieno brūkšniais išterliotas.
Tai štai — kai nusunksite dribsnius, jų nenurašykite ir nemeskite lauk. Aš dar galvojau iš jų ką pagaminti, bet, et, ką čia slėpti, prigėrę pieno ir grietinėlės jie tokie gardūs, kad buvo sučiaumoti pakeliui, panna cottą begaminant. Tai štai.

Pieniška kukurūzų dribsnių panna cotta su karamelizuotais kukurūzų dribsniais
Panna cottai
6 st. nesaldžių kukurūzų dribsnių
3 st. riebaus pieno
2 st. grietinėlės (36%)
1/2 a.š. rupios druskos
1/4 st. rudojo cukraus
1 v.š. smulkios želatinos

Karamelizuotiems dribsniams
3/4 st. nesaldžių kukurūzų dribsnių
3 v.š. pieno miltelių
1 v.š. cukraus
1/2 a.š. druskos
3 1/2 v.š. sviesto

Panna cottai orkaitę įkaitiname iki 150oC. Ant kepimo skardos suberiame dribsnius ir kartkarčiais pamaišydami kepiname, kol jie vos paruduos ir ims gardžiai kvepėti – apie 12 minučių. Dar šiltus dribsnius supilame į didesnį dubenį ir užpilame pienu bei grietinėle. Išmaišome ir paliekame pastovėti 45 minutes (ne ilgiau – tada desertas taps pernelyg krakmolingas).
Perkošiame skystį į puodą ir gerai gerai išspaudžiame tai, kas liko, – būtent dribsniuose ir lieka labiausiai skonio įsigėręs pienas. Likusius dribsnius išmetame (NEEEEE!!!!) arba po truputėlį sužiaumojame. Arbe ne po truputėlį. 1/4 st. skysčio perpilame į mažesnį dubenėlį ir jame išbrinkiname želatiną. Į likusį mišinį suberiame druską ir rudąjį cukrų. Pakaitiname, kol cukrus ištirpsta. Pakaitiname mažąjį dubenėlį mikrobangėje arba garų vonelėje, kol želatina ištirpsta, ir supilame į kiek pravėsusį pieną. Jei skystis bus per karštas, želatina praras visas savo gerąsias savybes, ir teturėsime pusiauskystį kremą!
Išpilstome masę į indelius ar formeles. Atvėsiname, o tada šaldome bent dvi valandas.
Karamelizuotiems dribsniams orkaitę įkaitiname iki 135oC. Supilame dribsnius į didoką dubenį ir lengvai patraiškome rankomis. Kitame indelyje sumaišome cukrų, pieno miltelius ir druską. Suberiame į dribsnius, supilame tirpintą sviestą ir gerai gerai išmaišome. Suberiame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepame kokių 10-15 minučių, kol dribsniai taps aukso spalvos. Atvėsiname.
Patiekiame panna cottą, pabarstę karamelizuotais dribsniais.

Receptą aptikau NYTimes, originaliai iš Momofuku.

O kioskuose dar būdavo tokios smagios kramtukės, kurios popierėlius norėjęsi rinkti. Vadinosi ana love is…, sakydavom, duokit dešimt lavizų, ir, na, turbūt daugiau apie ją nė žodžio nereikia, ir taip viskas aišku.

Bet iš tiesų love is nemiegoti naktimis ir kepti Monikai Kijevo tortą, bent jau aš taip manau.

Dar tikriausiai love is vežti Kiąstui alų šeštadieniais. Mat taip super šauniai nutiko, kad Kalnapilis mane pasigavo, ir sako, nori alaus, o aš sakau, noriu. Ir vieną žavų praėjusį penktadienį darban atvežė po porą butelaičių savo naujienos. Kas mane pažįstate, žinote, koks didis iš manęs alaus žinovas (Agnyt, atsimeni – dvokia kaip metus neplautos ** kojinės!), tad išsyk supratau, jog gudriau būtų pasidalinti su Išmanančiais. Tad truputį bijodama užsitraukti alkogoliko nešlovę, prigriebiau porą skimbčiojančių nol-trys-trys Monikos gimtadieniui. Mat žinojau – ten būsiąs Kiąstas, kuris mano akyse yra tikrų tikriausias alaus someljė.

Ką manome? Žiauriai gražūs butelaičiai (ir ypač – kamšteliai, omgz), aprašymai, veikiau primenantys prabangius Prancūzijos vynus nei karšto-vasaros-vakaro-ir-šašlykų gėrimą. Man – jaukiai lengvi (nulis-trys-trys ir keturi-kablelis-penki). K. ir aš balsuojame už oranžinį, švelniai pipiriškai kandantį liežuvį, Daiva – už mėlyną, ir visi sutariam, kad tikrai visai nieko. Turiu omeny, kmon, net man patiko! Must be something.

Ieškokite parduotuvėse. Vakar mačiau — Žirmūnų/Šnipiškių jaunimas jau randa.

Kijevo tortas

Lakštams
4 baltymai
3/4 st. cukraus
1 st. kepintų lazdyno riešutų
2 v.š. krakmolo

Kremui
3 tryniai
2/3 st. cukraus
1 st. pieno
300 g sviesto
2 v.š. geros kokybės kakavos

Riešutus stambiai sukapojame – nereikia labai labai smulkinti ligi miltų, pakaks.. Sukapoti :)
Visus lakštams skirtus produktus padalijame į tris dalis – kepsime tris atskirus lakštelius. Visko susimaišyti iš anksto negalime: baltymai subliukš, ir tiek to džiaugsmo.. Taigi, susidedame ant stalo pirmos normos produktus ir pradedame:
Baltymus išplakame iki standžių putų, pamažu berdami cukrų – įberiame kokį šaukštą, tada plakame, kol jis ištirpsta (patikriname taip: šiek tiek masės patriname tarp pirštų, neturi jaustis cukraus granulių), tada beriame dar šiek tiek.. Ir dar..). Per sietelį įsijojame krakmolą; suberiame kapotus riešutus; atsargiai išmaišome.
Masę dedame į 18 cm torto formą, išklotą kepimo popieriumi, ir išlyginame paviršių. Kišame į 170 oC orkaitę. Po 15 minučių kaitrą sumažiname iki 150 oC ir kepame dar kokią valandą. Jei viršus pradėtų ruduoti – uždengiame folija. Gali būti, kad reikės kepti ilgiau – aš paprastai išimu lakštelį, jį nuimu nuo formos ir nulupu popierių. Jei matau, jog dugnas dar žalokas – tokį apverstą kišu orkaitėn kokiom 10-15 minučių, kol išdžiūna galutinai.
Kai pirmojo lakšto kepimo laikas eina į pabaigą, išplakame antrą lakštą.. Ir kartojame tą patį. Taip pat ir su trečiuoju.
Lakštus visiškai atvėsiname.

Kremui trynius ištriname su cukrumi. Pieną užverdame ir po truuuuuputį pilame į trynius, nuolat maišydami, kad šie nesuvirtų. Masę supilame atgal į prikaistuvį ir kaitiname, kol sutirštės. Kadang kažin kur skaičiau (citation needed), jog kakava savo aromatą bei skonį geriausiai atskleidžia karštame skystyje, tai tuos porą šaukštų kakavos užpilu dalimi dar ne visai sutirštėjusio kremo, ištrinu, kad neliktų gumulėlių, ir supilu atgal į prikaistuvį. Na, panašiai kaip kad Agnė mane mokė virti kakavą.
Taigi, kai kremas sutirštėja, nukeliame jį nuo ugnies ir visiškai atvėsiname – pavyzdžiui, iki kambario temperatūros.
Sviestą gi iki kambario temperatūros pašildome. Jį išplakame iki purumo. Tada po šaukštą (LABAI SVARBU!!!) į jį pilame kiaušinių kremą ir plakame, kol kremas vėl tampa vientisas. Taip po truputį po truputį supilame visą kiaušinių masę.

Lakštus pertepame kremu, paliekame kiek pastovėti. Puošiame, valgome. Iškepame dar vieną tortą ir atiduodame jį Monikai.

Receptą radau SuperMamose. Gausiai patariu perskaityti tą įrašą – melejonas naudingų patarimų. Tiesa, mano keptas tortas buvo kiek kitoks – vos vos sumažinau cukraus, plonesni lakšteliai, be to, ir kremą kitaip ruošiau, bet esmė — būtent iš ten.

pasakos.

morengai su cinamonu ir lazdyno riešutais

200 g kiaušinių baltymų (~6)
260 g baltojo cukraus
140 g tamsaus muscovado cukraus
1 a.š. malto cinamono
30 g stambiai kapotų lazdyno riešutų

orkaitę įkaitiname iki 110oC
vandens vonelėje virš vos vos virduliuojančio vandens pašildome baltymus ir cukrų (ir baltąjį, ir rudąjį!!), kol pasieks 40oC temperatūrą, o cukrus bus bene ištirpęs. aš šildau tiesiai maišytuvo dubenyje – anas metalinis, puikiai perima šilumą, o paskiau ir perpilti nereik.
plakame plakame plakame plakikliu (šiuo momentu dar sykį prisipažįstu meilėje savajam KA) kokias 8 minutes, kol masė visiškai atvėsta. morengas turėtų būti tvirtas, blizgantis ir laikyti formą.
įsijojame cinamoną ir atsargiai įmaišome.
kepimo skardą išklojame popieriumi; patogiausia jį prilipdyti prie skardos keletu šaukštelių morengo masės – tada popierius nejudės!
dviem dideliais valgomisiai šaukštais formuojame spygliuotus morengus, pasak knygos – obuolio dydžio (nenurodo – auksio ar jonagold). tarp jų reikėtų palikti šiokį tokį tarpą – kepdami dar pūūūsis!
viršų pabarstome lazdyno riešutais ir šauname orkaitėn… ilgam. sako, 1H15 – 2H. geriausia tiesiog patikrinti – šiek tiek pradurti dugnelį ir žvilgterėti vidun. pyragėlio dugnas turėtų būti sausas, o centras – dar kiek drėgnokas ir lipnus.
išimame morengus iš orkaitės ir leidžiame atvėsti. pyragėlius sausoje patalpoje galima laikyti porą dienų!

pagal y. ottolenghi, s. tamimi – ottolenghi:the cookbook.

p.s. per atostogas aplankėme berniukus radijoje (taip, aparate). pyragėlį dedikuoju tomiui. PAPILDYTA: mantui irgi.
p.p.s. fotografavo tai tėtis.

fraîcheur chocolat
agenda:
dieną (d-1) paruošiame biskvitą
biskvitui vėstant, paruošiame kremą
dieną (d) keleta vlandų prieš tiekiant glazūruojame pyragą

brownie biskvitui
115 g sviesto
70 g juodojo šokolado (bent 70% kakavos)
2 kiaušiniai
100 g cukraus
60 g miltų
100 g karijų riešutų (naudojau graikinius)

riešutus pasmulkiname. vandens vonelėje ištirpiname šokoladą, o kitame dubenėlyje – sviestą. kiaušinius gerai išmaišome su cukrumi, įmaišome šokoladą, paskiau – sviestą. galiausiai suberiame miltus ir riešutus, viską gerai išmaišome ir supilame į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą (naudojau 24 cm, nors recepte siūlo naudoti 20 cm; ir, manau, puikiai padariau, bo plonesni sluoksneliai, nors jų čia ir nesimato, man dailiau žiūrisi). kepame 180oC kokių 10 ar daugiau minučių – patikriname dantų krapštuku, kuris turėtų būti neapsivėlęs tešla. atvėsiname.

šokoladiniam kremui
125 g juodojo šokolado (regisi, naudojau 52%)
160 g pieno
160 g riebios grietinėlės
2 kiaušinio tryniai
50 g cukraus
2 g želatinos (nevegetariška!!) arba agaro

naudojantiems želatiną: ją užpilame vandeniu (kad apsemtų ir dar šiek tiek) ir paliekame išbrinkti. naudojantiems agarą: suberiame į pieną.
toliau gaminame kartu: šokoladą ištirpiname vandens vonelėje. dubenyje išplakame trynius su cukrumi, kol šiek tiek pabąla. pieną ir grietinėlę drauge kaitiname iki lengvo virimo ir po truputį nuolatos maišydami supilame į trynių masę. viską supilame atgal į kaitinimo dubenį ( ,) ) ir nepaliaudami maišyti kaitiname ant silpnos ugnies, kol kremas sutirštėja tiek, kad, perbraukus pirštu per šaukšto nugarėlę, takelis nebesubėga (tarsi verdant crème anglaise). supilame masę į šokoladą ir gerai išmaišome. naudojantiems želatiną: ją išleidžiame vandens vonelėje arba mikrobangėje ir supilame į šiek tiek pravėsusį kremą.
pasiruošiame formą: nuo biskvito nulupame popierių ir įtupdome jį į tą pačią pyrago formą – tiap elgiamės tik jei forma nuimamais kraštais. teoriškai jos kraščiukus būtų galima iškloti acetato plėvele arba silikoniniu popieriumi, bet aš nepabūgau rizikos ir neklojau niekuo ,). paruoštą šokoladinę masę supilame ant pado ir paliekame šaltai pernakt.

glazūrai (pierre pateikia dvigubai didesnius kiekius, bet aš gaminau iš toliau nurodytųjų)
115 g juodojo šokolado (62-70%)
45 g cukraus
125 ml vandens
60 ml grietinės
40 ml riebios grietinėlės
10 g sviesto

65 g šokolado ištirpiname kartu su vandeniu, grietine ir cukrumi. lengvai užverdame ir maišome, kol masė taps vientisa. užverdame grietinėlę ir į ją sumetame likusį šokoladą; nukeliame nuo ugnies. pamažu išmaišome. leidžiame pravėsti ir sudedame gabaliukais pjaustytą sviestą bei šokolado-vandens-grietinės-cukraus mišinį.
ideali glazūros temperatūra – 35-45oC.
iš šaldytuvo (ar šaldiklio) išimame pyragą, statome ant grotelių, nuimame kraščiukus. padengiame glazūra, išlyginame.

valgome gerai atšalusį (būtinai!), o beprotiškai fantastiškai skanu – su kardamoniniu crème anglaise(būtinai!). prideda dar keletą matavimų.

receptas iš pierre hermé – plaisirs sucrés

kardamoninis crème anglaise
1/2 st. riebaus pieno
1/2 st. plakamosios grietinėlės
3 dideli tryniai
1/3 st. cukraus
kelios kardamono ankštys

pieną ir grietinėlę užverdame prikaistuvėlyje, į jį sumetame sutraiškytas kardamono ankštis. uždengiame ir paliekame, kad pritrauktų bent pusvalandžiui.
nukošiame; vėl pakaitiname iki tik-tik virimo.
dubenėlyje ištriname cukrų su tryniais. pamažu, nuolat maišydami, supilame pieną-grietinėlę. perpilame atgal į prikaistuvėlį ir nepaliaudami maišyti kaitiname ant silpnos ugnies, kol masė sutirštėja (kartojuosi: tiek, kad, perbraukus pirštu per šaukšto nugarėlę, takelis nebesubėga).
atvėsiname ir tiekiame šaltą (geriausia palikti šaldytuve per naktį, bet, na, mums pakako ir trejeto valandų)

Palei Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

saulė jau ne tik šviečia, bet ir šildo nelyg netaupi elektros lempelė. ir dar — minant norisi nusispirti pirštines, įgrūsti jas giliausiuosna kišenių kampuosna (tik atsargiai – nepameskim). užsimerkti (juk taip plieskia į akis!), šypsotis vėjui.
šypsenos užkuria Pozityvumo varikliuką, o tada mašinėlė rieda iš inercijos. vakarais jos mechanizmą-organizmą stipriname bananiniu karštu šokoladu. įsivaizduojame, kad mylime visa aplinkui.

iš neįsivaizduojamų tolybių skrynios (du tūkstančiai septintieji!) traukiame lauk pyragėlius.
mama, pasiilgau virtuvės.

p.s. sapnavau lebovitz’o book-signing‘ą kažin kokioj kaimo turizmo stovykloj. deivis buvo labai malonus.

citrininės tartletės su morengu
pagrindui
200 g sausainių (selga, pėvėzė)
70 g tirpdyto sviesto
2 v.š. vandens

aguonų sluoksniui
1/2 st. aguonų (maltų)
1/4 st. cukraus
1 v.š. sviesto

citrininiam sluoksniui
3/4 st. cukraus
3 tryniai
1 kiaušinis
2 citrinų žievelės
3/4 st. citrinų suličių (iš maždaug 2-3 didelių citrinų)
3 v.š. sviesto

morengui
3 baltymų
1/2 st. cukraus
1/2 v.š. аguonų

pagrindui sumalame sausainius ligi miltų, įmaišome tirpintą sviestą. po truputėlį maišome vandenį. padaliname tarp tartlečių formelių ir gerai suspaudžiame.
aguonų sluoksniui puode sumaišome aguonas, cukrų ir 1/4 st. vandens. užverdame ir leidžiame pavirti 1-2 minutes, kol masė ims blizgėti. nukelti nuo ugnies, įmaišyti sviestą. aguoninį sluoksnį išdalinti tarp pyragėlių.
įkaitiname orkaitę iki 190oC. kepame tartletes 10 minučių.
tuo metu pasiruošiame citrininį įdarą: išplakame trynius, kiaušinį, cukrų ir nutarkuotą citrinos žievelę. įmaišome citrinos sultis. supilame į puodą ir kaitiname ant vidutinės ugnies, nuolat maišydami, kol kremas sutirštėja – pirštu perbraukus per mentele, ‘takelis’ turi nebesubėgti. ypač atidžiai maišome pakraščiuose! atvėsiname kremą penketą minučių. plakdami elektriniu maišytuvu, sudedame sviestą. paruoštą kremą išpilstome ant pravėsusių tartlečių ir pastatome šaldytuvan, kad apstingtų.
įkaitiname orkaitės grilį.
morengui baltymus išplakame iki minkštų ragelių. tuo metu verdame cukraus sirupą: cukrų sumaišome su 1/4 st. vandens ir kaitiname, kol pasieks 113oC temperatūrą, maždaug 5-6 minutes. nuolat plakdami supilame sirupą į baltymus – pilti reikėtų tarp šluotelių ir dubens krašto. baigiame plakti baltymus, kol jie atvėsta. atsargiai įmaišome aguonas. išdaliname morenginį viršų tarp tartlečių ir pakišame keletui sekundžių (ar, jei orkaitė nepaklusni kaip mūsiškė, kiek ilgiau), kol viršus paskrunda.
skanaujame atvėsusias.

receptas buvęs iš šito tinklaraščio, tik.. jo nebegalima pasiekti.

r. l. sakė, jog užsienine kalba galime efektyviai perteikti – ar priimti – tik šešiasdešimtį procentų žinių. kada trečią kartą aiškinant, kodėl, padidėjus palūkanų normai, gali sumažėti taupymas, julei vis dar nedašyla, ima juo tikėti. — vis dėlto kontrolinis poryt, egzaminas po-savaitės-ir-poryt,

ir turint omeny, kad konspektų, vadovėlių ir vikipedijos straipsnių kalnai vis auga ir auga,

metas peržiūrėti senas seniausias nuotraukas ir rudeniškai paliūdėti. nesakiau? pas mum’ dar ruduo, pro langą regisi, kad, vėlių vėliausiai, spalis – pats tas metas melankolijoms, termosams kakavos ir ilgesingiems sriūbčiojimams ausyse (šitoj vietoj ir sumelavau — dabar gi klausausi vietinės radijo stoties laidos apie dubstep’ą. nelabai įsipaišo į virkavimus, ar ne?).

tada suprantu, kad taip ir nepriklijavau čia jokių nupyškinimų iš lyono. o juk lyonas,
lyonas miestas gražus, lyonas kaip paryžius, tik mažesnis, truputį kaip nantas, tik didesnis. lyone labai daug laiptų ir kalnų. ir spalvotų namų, ir pačių siauriausių koridorių.
lyone yra bernachon, kuriam giesmes giedojo Mano Potencialus Sutuoktinis. su, aišku, kalouga – kalouga yra skanu (ieva, kiek vienetų tempsiesi lietuvon?), bet neapleidžia mintis, kad ir aš taip galiu, pfff.
aišku, ne dabar man savo spintoje pasigaminti šokolado nuo kakavos pupelių iki plytelės, bet tokią karamelę — pfffffff. užtat jau kurpiu planus, ką Iš Ten parsivežti kitąsyk. kaskart, kai prieš naktį skaitinėju jų lankstinukus.

dar lyone yra dvi upės. ir st marcellin*, kuris per mano šokčiojimus trypčiojimus (nuo hôtel de ville iki part dieu su kuprine ir miegmaišiu yra _daugiau_ nei trisdešimt minučių kelio lėtu pasivaikščiojimo žingsniu, užtat pasibėgiojau taip smagiai, kad dar kitądien kojas jaučiau) rankinėje susimalė ir aplinkiniams traukinio keleiviams skleidė malonų sūrinį aromatą.
dabar dar kartą pavėluotai padėkosiu ievai, kad mane tenais priėmė – slapčiomis! – ir apvedžiojo ir maitino ir viską. ir davė pakepti, ir dar filmų rodė.

kalbant apie, šį savaitgalį šelmiškai susimirkčiojome su kaimyne linda, dar pasigriebėm už parankės uli ir kepėme sausaines – pasirodo, kažin koks vaikinas iš mūsų bendrabučio turi orkaitę, kuri švyst ir atsirado penkiolikos metrų atstumu nuo manęs. tad taip ir buvo: toks visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, kada šiaurės rytuose – imbieriniai, šiaurės vakaruose – avižiniai, vakaruose ir rytuose mergaitės, centre chai termosas, o prieš akis – mirgantis ekranas, žiūrėjom ensemble, c’est tout.

visiškai mergaitiškas pasisėdėjimas, tada julės mintys susijaukia, galvoje dar didesnis bordel, ir kaip išsigelbėjimas boluoja atostogos-po-dviejų-savaičių, gerai-po-pusantros.

* – jei nesilaikyčiau griežtų pavadinimo reglamentų, šis juodraštis vadintųsi “kiek nuorodų į deivio tinklaraštį galima sutalpinti viename įraše”. gal taip ir pavadinsiu.

žvilgantys imbieriniai sausainiai
4 šaukštų stambaus rudojo cukraus sausainiams apvolioti
2 st. miltų
1 a.š. kepimo miltelių
1/4 a.š. druskos
3 a.š. malto imbiero
2 a.š. malto cinamono
1/2 – 1 a.š. quatre épices
1/2 st. neutralaus aliejaus
1/4 st. melasos ar dirbtinio medaus
1/4 st. sojos pieno
1/2 st. cukraus (gal šiek tiek daugiau – originaliame recepte siūlo naudoti stiklinę, bet oi oi NE)
1 a.š. vanilinio cukraus

įkaitiname orkaitę iki 180oC, kepimo skardelę išklojame sviestiniu popieriumi, o rudąjį cukrų suberiame į lėkštę.
dideliame subenyje sumaišome miltus, kepimo miltelius, druską ir prieskonius. kitame dubenėlyje gerai išmaišome aliejų, sojos pieną, melasą, cukrų bei vanilinį cukrų. gerai išmaišome miltų mišinį su skysčiais, išminkome. formuojame sausainius, juos apvoliojame cukruje ir paplokštiname, dedame ant skardelės didokais atstumais (šitie sausainiai mėgsta plėėėėstis!) ir kepame kokias dešimtį minučių – tiesa, viskas priklauso nuo sausainių dydžio. išimti reikėtų tada, kai sausainiai jau bus pasiformavę, viršus gal šiek tiek suskilinėjęs, tačiau paliesti bus vis dar minkštučiai, mat išėmus iš orkaitės, sausainiai nepaliauja kepę dėl karščio, sklindančio nuo skardelės.
nuo popieriaus nuimame visai ataušusius. teoriškai. praktiškai tai ne ,)

adaptuota iš vegan with a vengeance.

sveikuoliški avižiniai sausainiai
250 g avižinių dribsnių
125 g rupių miltų
150 g cukraus
50 g razinų
50 g džiovintų slyvų
50 g džiovintų kokoso drožlių
50 g kepintų žemės riešutų
žiupsnio druskos
1 1/2 a.š. cinamono
1 1/2 šaukštelio malto imbiero
1/2 a.š. kepimo milltelių;
200 ml aliejaus (geriausia – kokio nerafinuoto saulėgrąžų, bet mes naudojome rapsų)
150 ml vandens

orkaitę įkaitiname iki 190oC, išklojame skardeles kepimo popieriumi.
sumaišome visus ingriedientus, išskyrus aliejų ir vandenį. supilame aliejų ir gerai išmaišome. po truputį pilame vandenį, kol gauname tirštą, standžią tešlą – mums prireikė truputį daugiau nei tiek, kiek parašyta recepte. paliekame pastovėti 10-15 minučių (tada ištirpsta cukrus, druska ir išbrinksta miltai). išmaišome, formuojame norimo dydžio sausainėlius, dėliojame skardose ir kepame.. priklausomai nuo sausainių dydžio – jei didesni, prireiks ir 20 minučių, bet mūsiškiai buvo gatavi jau po 10.
geriausia išiminėti ataušusius – šilti labai birūs. tačiau.. taip.

pagal jogos mitybą.

manų kruopų chalva
6-8 porcijos

650 ml vandens
250 g manų kruopų
250 g rudojo cukraus
140 g sviesto
75 g graikinių riešutų (pasmulkinti)
75 g razinų
1,5 šaukštelio malto kardamono (naudojau cinamoną)

į puodą supilam vandenį, cukrų, suberiam razinas ir užverdame. išmaišom, uždengiam sunkiu-sandariu dangčiu, sumažinam ugnį ir palikam virti. man to vandens labai jau daug nuvirė, tai paskiau jo kiek pridėjau. sirupui verdant, keptuvėje ant labai mažos ugnies išlydom sviestą, į jį suberiam manų kruopas. išmaišykite, kad sviestas susigertų. manų kruopas kepiname ant mažos ugnies, kol jos paruduoja ir ima kvepėti – man tai užėmė apie 30-40 minučių (taip taip!). nepamirštame nuolat maišyti! kai paskrudiname dešimtį minučių, suberiame graikinius riešutus. baigdami skrudinti, suberiame kardamoną. patikriname, ar kruopos tikrai kvepia – niekur čia nepaskubėsi. jei taip, keptuvę nukaičiam ir lėtai maišydami supilame sirupą. dar paverdame ant lėčiausios ugnies 5 minutes – kruopos sugers skystį. išjungiame ugnį, chalvą paliekame brinkti uždengtą 5 minutes. patiekiame šiltą (arba pašildytą – išeina juk jos daug.)

viską dariau tiksliai pagal Jogos Mitybos receptą.

—> —> —>

čia ne visai tradicinis receptas – tradiciškai reikėtų dėti kiaušinių baltymus, tačiau patikimam tinklarašty perskaičiau tokį variantą, ir pabandžiau. be to, kai daroma su baltymais, kadangi jie neapdorojami termiškai, truputį baisu laikyti kambario temp. ilgesnį laiką.

240 g migdolų nuluptomis odelėmis (migdolus užpilame verdančiu vandeniu, uždengiame, paliekame porai minučių, tada po vieną du traukiame iš vandens ir paprastai nulupame)

1 3/4 st. cukraus pudros

1 v.š. migdolų ekstrakto (naudojau tą cheminį dr. oetker, tai lašinau pamažu, nes jo skonis šleikščiai stiprus; bet jis duoda kažko tokio labai gero skonio tam marcipanui

4 v.š. kukurūzų sirupo (galima pakeisti dirbtiniu medumi, tik tada truputį atsiras spalvos; arba galima namuose išsivirti cukraus sirupą iki minkšto kamuoliuko stadijos, bet patogiau naudoti dirbtinį medų ,)) (man reikėjo truputį daugiau, pyliau iš akies, kol geriau klijavosi – dar gal kokių pora šaukštų šitokiam kiekiui migdolų)

migdolus sumalame smulkintuve/kombainėlyje (arba kavamalėje, bet nežinau, kaip ten su skysčiais..). pirmiausia migdolai pavirs į migdolų miltus; paskiau ims “sukritinėti” į tokius kaip ir gumuliukus – tada reikia nustoti malti. (mūsų kombainėlis prastai su tokiais dalykais tvarkosi, todėl iki miltų sumaliau kavamalėje, o tik tada perdėjau į kombainėlį, kad primalčiau ligi tų gumulėlių).

sudedame cukraus pudrą, migdolų ekstraktą, galiausiai – kukurūzų sirupą/ medų; maišome, kol gerai išsimaišo.

išverčiame į didesnį dubenį arba ant stalo, minkome, kol pasidaro vientisa tešla; jei ji atrodo per lipni, galima įminkyti dar šiek tiek cukraus pudros; jei per sausa – medaus/kukurūzų sirupo.

formuojame saldaines; galima įvynioti į plėvelę arba foliją ir laikyti šaldytuve, kol prireiks. vėlgi, kadangi čia nėra baltymų, tai kurį laiką gali pastovėti. tiesa (čia jau mano nuomonė), kadangi riešutuose gana daug riebalų, jie gali sugesti, todėl per amžius amžinuosius verčiau nelaikyti arba tokiu atveju kišti šaldiklin.

beje, gardu marcipanus apvolioti tirpintame šokolade (šokoladą ištirpinti su truputėliu sviesto; dar geriau būtų temperuoti), bet mūsiškiai tokios stadijos nebesulaukė.

šaltinis.

keletas kitokių paruošimo metodų: pirmas. (labai panašus, irgi be baltymų; pirmiausia pasiruošiama migdolų masė, paskiau pridedama daugiau cukraus; galima panašiu būdu daryt ir manąją versiją, nes taip galima truputį pasireguliuoti saldumo lygį (man mūsiškis marcipanas buvo truuuuuputėlį per saldus))

antras. (su baltymais, tačiau migdolų skonis, manau, silpnesnis – nėra jų ekstrakto)

trečias. (analogiškas; tik čia cukraus kiekis truputį mažesnis; čia labiau idėja, ką dar galima pasidaryti iš marcipano)

<— <— <—

dvidešimt minučių pirmyn. įsijungia gaisro signalizacija. jaunimas, išmokytas teisingų pasakų apie ‘vilkas vilkas’, išlenda iš kambarių, paburba ‘kas čia per nesąmonė, jau trečiąkart šiandien’, nusispjauna (perkeltine prasme: už spjaudymą didelės baudos) ir sako (čia aš taip), ‘man vienodai, je reste chez moi’.

kaukiant gaisro signalizacijai, virtuvėje vaikinas mikrobangino maistą. mano kaimynas (pjeras iš anžero) visu garsu klauso calvin harris. ramus ketvirtadienio vakaras.

obuolių traškutis
įdarui
2 obuoliai
šaukštelis cinamono
žiupsnis prieskonių mišinio meduoliams (aš čionais tik atvažiavusi nusipirkau quatre-épices: imbieras+cinamonas+gvazdikėliai+muskatas)
šaukštelis-du cukraus, jei obuoliai rūgštūs (antaniniai ar pan.)
šliūksnis romo (nebūtinai, bet kad jau užsiliko po tiramisu.. .))

traškiai plutelei
2 v.š. sviesto/veg. margarino (ei ei, tada turėsime veganišką traškutį!)
1-2 v.š. cukraus (naudoju rudąjį)
3 v.š. avižų dribsnių
2 v.š. miltų
saujos smulkintų migdolų
žiupsnis cinamono

traškiai plutelei keptuvėje išlydome sviestą, pakepiname cukrų, avižas, miltus, riešutus ir cinamoną kol patampa auksinės spalvos.
tuo metu obuolius nulupame ir supjaustome skiltelėmis, sumaišome su cukrumi, prieskoniais ir, jei naudojame, romu. uždengiame maistine plėvele (arba celofaniniu maišeliu) ir pašauname į mikrobangę 3-4 minutėms maksimaliu galingumu. atsargiai išimame iš mikrobangės, suberiame ant obuolių kepintas avižas, šiek tiek spustelime šaukštu ir pašauname į mikrobangę dar mažiau-nei-minutei. leidžiame šiek tiek pravėsti.
jeigu turime kamerą arba randame ledų nedidelėmis porcijomis (*kost kost*), valgome su jais. nerealiai skanu.

it iš orkaitės.

idėja iš savorysweetlife.