Kepykla nr. 5 » bandelės

now this blood and glitter, it tastes so bitter. there’s no retreat for I surrender

matijas — Mon, 23 Jan 2012 11:47:45 +0000

Pradedam nuo pradžių,

Dabar, kai mane supažindina su naujais žmonėmis arba aš esu vakarėlyje ir manęs klausia, ką aš veikiu Edinburge (po to, kai nesulaukia atsakymo į ‘Ką tu studijuoji?’), aš atsakau, kad vadovauju virtuvei arba – kartais – kad esu Head Chef. Tada bandau nutylėti, kad ta įstaiga, kurios virtuvėje aš ant visų stengiuosi nešaukti, yra keksiukų kepyklėlė, bet dažniausiai tuo metu iš kito kambario grįžta Severija, ir įsiterpia į pokalbį: ‘It’s a cupcake shop!’.

Ar aš didžiuojuosi Jule, kad ji rašinėja į mūsų sąsiuvinį, kol aš sau tinginiauju? Taip. Kartais aš sužinau, kad Julė dirba dar sunkiau už mane, bet kai grįžta namo, ji vis tiek kepa ir gamina, fotkina ir post’ina. Aš kai grįžtu namo, žiūriu filmus ir geriu bealkoholį alų (nes būna dažniausiai 1 valanda dienos), ir tik tada, kai man pasidaro labai labai gaila savęs, susikaupia kritinė masė pykčio ant savo tingumo, o koks nors įvykis kaip žiežirba sukelia sprogimą, tada aš pradedu skaityti ir rašyti kaip tas zuikis iš vaikystės knygų.

Šįkart tai įvyko darbe. Mes su tokiu nauju vaikinu iš darbo, kuris, beje, mokėsi labai brangioje New Town Cookery School Edinburge, nusprendėme iškepti brioche bandelių. Tam, kas buvo Prancūzijoje ar kitu būdu ragavo šviežių minkštučių brioche, turbūt nereikia pasakoti, koks idealus mums atrodė planas patiekti jas šeštadieniais per brunch (vėlyvi pusryčiai) valandas kavinėje su sviestu ir džemu arba virtuvėje gamintu apelsinų marmeladu. Mes iškepėme kelias pabandymui ir nunešėm savo kavinės savininkams. Nereikia čia aprašinėti mūsų ginčo, nes aš bandau ne apkalbėti žmones, o išspręsti savo problemas, bet mano viršininkas pasakė, kad tose bandelėse yra per mažai cukraus. Taip pat pridūrė, kad aš gyvenu ne Londone, kur galima bandyti kažkokias naujas sroves (kaip tikras prancūziškas bandeles – nors man čia nieko labai inovatyvaus nesimato!), o Edinburge, kur reikia tiekti prekes pagal pirkėjų skonį, o ne pagal savo. Jei šitą įrašą skaito mano būsimas darbdavys, iškart pridursiu, kad aš jam pasakiau, kad padidinsiu cukraus kiekį bandelėse ir mes pardavinėsime jas tokias, kokių nori verslo savininkas, o ne kepėjas: aš niekad nesiginčiju su paskutiniu boso žodžiu ir niekad sąmoningai nebandau sabotuoti jo sprendimo. Aš tikiu, kad Head Chefas ar virtuvės vadybininkas yra tam, kad užtikrintų, jog viskas vyktų pagal savininko verslo planą, o ne pagal kažkokią susuktą alternatyvą šefų galvose. Jei šitą įrašą skaito draugelis šefas, tai skubu pridurti, kad taip, aš nemanau, kad reikia visada tenkinti pirkėjo skonį, reikia jį (pirkėją), mokyti naujų dalykų, bet vietoj sabotažo aš visada renkuosi mąstymus apie kitą darbą arba asmeninį tobulėjimą. Apie restoraną ar kepyklą, kur aš dirbčiau su vienminčiais, arba dieną, kai aš galėsiu tokius ginčus laimėti pavyzdžiais, apie sėkmingus verslus, kurie pasiūlė kažką naujo. Eidama namo aš galvojau, kad jei ir reikia pripažinti vieną tiesą, tai kad aš tikrai gyvenu kaime. Mūsų mieste klesti parduotuvės, pardavinėjančios nevalgomai saldžius pyragėlius arba restoranai, kuriuose Maximoj keptą višta įdeda į lėkštę su skrudintom bulvytėm ir vadina tai patiekalu. Restoranai, kuriuos turi rimti šefai, jau gavę po Michelin žvaigždutę, dažniausiai būna užsidarę pirmadieniais, atradieniais ir sekmadieniais, nes jiems neapsimoka atsidaryti tomis dienomis, nes jie nesulauktų jokių klientų.

Tokiomis dienomis grįžusi namo iškart pasiimu pieštuką ir sėdu skaityti ‘The Fat Duck Cookbook’, kurią man padovanojo draugė per gimtadienį. Tada žiūriu paskaitas iš Harvardo ir mąstau, kad nereikėjo palikti niekada chemiko vaikino, nes labai sunku dabar suprasti sferifikaciją. Tada daug ieškau internete, rašau odontologams draugamas apie alginatą. Ir kai einu miegoti žinau, kad rytoj ryte prisiminsiu tik pusę šitų dalykų, kuriuos perskaičiau, bet tai bent jau užims vietos galvoje, kur paprastai švilpauja vėjai ir miltai.

Šiandien mano laisvadienis (vienas per savaitę nuo tada, kai tapau Head Chef), tai palepinsiu jus brioche receptų, jei jums kada nors irgi bus laisvadienis!

Brioche

Ši duonelė/ bandelės, gali būti kepama kokiose norite formose, bet populiariausia versija turbūt yra individualios bandelės Brioche Parisienne, kurias galite atpažinti iš tešlos rutuliuko, užtupdyto ant bandelės viršaus. Aš naudoju individualias brioche formeles, kurių forma padeda kilančiai tešlai ‘lipti’ formelės kraštais į viršų. Mano formelės 4 cm diametro dugną ir 9 cm diametro viršų (plačiausios vietos).

2,5 arbatinio šaukštelio (tai yra tas 7 g pakelis iš parduotuvės) sausų mielių, alternatyviai – 20 g šviežių mielių
2 valgomieji šaukštai vandens
375 g kvietinių miltų, turinčių daug glitimo
2 valgomieji šaukštai smulkaus balto cukraus
1,5 arbatinio šaukštelio druskos
5 kiaušiniai, lengvai paplakti šakute
15 g nesūdyto sviesto, ištirpinto
175 g nesūdyto sviesto, minkšto, kambario temperatūros, bet ne ištirpusio
šiek tiek papildomo minkšto, bet ne išlydyto, sviesto patepti brioche formeles
mišinys patepti brioche bandelėms: 1 kaušinis paplaktas su 1 valgomuoju šaukštu vandens

1. Į dubenėlį supilkite vandenį, ant jo pabarstykite mieles ir palikite 5 min. Dideliame dubenyje sumaišykite miltus, cukrų ir ir druską. Kiaušinius sumuškite į puodelį ir paplakite šakute.
2. Padarykite ‘šulinėlį’, įdubimą miltų viduryje ir į jį supilkite vandenį su mielėm ir kiaušinius. Pamaišykite tešlą, kad visi produktai susijungtų į minkštą gumuliuką. Jį išverskite ant šiek tiek pamiltuoto paviršiaus ir minkykite apie 10 min.
3. Didelį dubenį ištepkite ištirpintu sviestu. Įdėkite išminkytą tešlos rutulį ir pavoliokite aplink dubenį, kad jis pasidengtų sviestu. Uždenkite virutviniu rankšluosčiu ir palikite pakilti apie 1 – 1,5 valandos, kol padvigubėja. Kumštuku paspauskite tešlą, ji išleis orą, ir leiskite pailsėti 10 minučių.
4. Supjaustykite savo minkštą sviestą kubeliais, suverskite ant pailsėjusios tešlos ir ranka įspauskite sviestą į tešlą: delnu ir pirštais spaudžiokite tešlą su sviestu lyg bandytumėte išgręžti labai didelę kempine,) Šiuo metu jūs arba suprasite, kad turite mikserį su tešlos kabliu spintelėje, arba jus užplūs smagūs vaikystės smėlio bandelių kepimo prisiminimai, nes šitas darbas – tikra terlionė.
5. Kai sviestas yra pasiskirtęs po tešlą, išverskite ją ant miltuoto paviršiaus ir dar paminkykite 5 minutes. Palikite pailsėti 5 minutes ir per tą laiką patepkite savo formeles tuo papildomu minkštu sviestu.
6. Padalinkite tešlą į 10 lygių gabaliukų. Nužnybkite maždaug 4dalį tešlos nuo kiekvieno gabaliuko. Lengvai spausdami didesnį tešlos gabaliuką prie stalo, delnu, kuris išgaubtas kaip puodelis, suformuokite rutuliukus. Tą patį padarykite su 10 mažų gabaliukų. Kiekvieną rutuliuką įdėkite į paruoštas brioche formeles. Smiliumi įspauskite po duobutę kiekvieno didelio rutuliuko centre ir uždėkite ant viršaus mažesnį rutuliuką.
7. Uždenkite visas formeles virtuviniu rankšluosčiu ir leiskite pakilti apie 30 minučių.
8. Kildimo pabaigoje, įkaitinkite savo orkaitę iki 220 ºC, nors mano orkaitė yra su vėjeliu, todėl aš kepsiu 200 ºC. Patepkite savo pakilusias bandeles kiaušinio plakiniu ir pašaukite į krosnį 15 – 20 minučių. Kepkite, kol paviršius pasidengs karamelės spalvos žvilgančia plutele. Išimkite iš orkaitės ir išverskite bandeles ant kokių grotelių, kad atvėstų.

Valgykite su aviečių uogiene ar kitais džemais ar tiesiog su kavos puodeliu ir atsakykite man: ar joms tikrai reikia daugiau cukraus ir mažiau druskos, ar jos tiesiog TOBULOS?

Įdėsiu nuotraukas, kai iškepsiu vat va tuoj! Gal jūs iškepsite pirmieji?,)

i took the beatles and the wu tang clan and all that put together and i just made it one thing, man

matijas — Thu, 28 Apr 2011 21:08:53 +0000

šitas receptas yra dar iš tų laikų, kai prieš kelis mėnesius buvau londone. vieną dieną man nusibodo leisti pinigus sostinėje ir aš nuvažiavau pas jurgį į kaimą, ty į warwick’ą, norėjau pasakyti. ten irgi buvo gana nuobodu, nes studentų miestelis labai mažas ir turi tik du barus, o gal ir tris, jei pakelės knaipę galima taip pat pridėti. todėl tame kaime reikia prisigalvoti visokių pramogų pačiam. tarkim, aš labai mėgstu dėvėti jurgio megztinius, nors jis po to ir skundžiasi, kad jie smirda mano kveplais. jurgis labai mėgsta valgyti mano darytą maistą – čia kaip ir hobis jo. kadangi ten buvau nusivežusi duonos knygą, iš jos puslapių kepiau bandeles, kurias, kaip sakė gabija, anksčiau kepdavo jos močiutė. man tuomet pasirodė, kad ji turėjo labai gražią vaikystę.

šios bandelės yra labai tinkamos pusryčiams, pjautos pusiau ir užteptos džemu.

buchty

450 g kvietinių miltų, turinčių daug glitimo
1 arb. š. druskos
50 g cukraus
90 g sviesto
120 g pieno
20 g gyvų mielių
3 kiaušiniai, paplakti šakute
cukraus pudros, jei norite

išeina 16 bandelių

1. labai svarbu turėti kvadratinę formą, kurios kraštinė yra 20 cm, jei neturite, galite naudoti panašaus tūrio apvalią formą, bet nenaudokite didesnės, galvodami, kad viskas bus gerai,) patepkite sviestu savo skardą.
2. ištirpinkite 50 g sviesto mažame puodelyje, nuimkite pudelį nuo ugnies ir įmaišykite pašildytą pieną. jei įmaišysite šaltą pieną, sviestas susitrauks į gabaliukus. palikite mišinį atvėsti, tik tada įdėkite mielių. nepamirškite, kad mielės mėgsta maždaug 37 C temperatūrą.
3. į didelį dubenį susijokite miltus ir druską. viduryje padarykite duobutę. į ją supilkite mielių ir pieno mišinį, iš išorės įmaišykite šiek tiek miltų, kol susiformuos tiršta tešla. apibarstykite tešlos paviršių miltais ir palikite 30 minučių. tai kaip supratote, aplink jūsų suformuotą tešlą vis dar bus sausų miltų. viskas gerai,)
4. po truputį įmaišykite kiaušinių plakinį ir likusius aplink miltus, susiformuos minkšta tešla. uždenkite virtuvine plėvele ar plastikiniu maišeliu ir palikite pakilti šiltoj vietoje maždaug 1 1/2 val arba kol tešla padvigubės.
5. išverkskite tešlą ant šiek tiek pamiltuoto paviršiaus ir paminkykite truputį. padalinkite ją į 16 dalių ir iš jų suformuokite rutuliukus. ištirpinkite likusius 40 g sviesto ir tada kiekvieną savo suformuotą rutuliuką apvoliokite tame svieste. taip! bandelės su sviesto apvalkalu,D tada sudėkite visas badeles į formą šalia viena kitos, palikdami mažyčius tarpelius. kildamos bandelės sulips, bet taip ir turi būti. vėl uždenkite plastikine plėvele ir leiskite pakilti apie 1 val arba kol jos padvigubės. vieną kartą aš šitas bandeles padariau naktį ir palikau kilti šaldytuve per naktį, kad ryte liktų jas tik iškepti. man pasirodė, kad tai yra labai geras planas.
6. orkaitę įkaitinkite iki 190 C laipsnių. jei liko kiek nors lydyto sviesto, užpilkite jį ant bandelių. žinau – dar daigiau sviesto! tuomet pašaukite bandeles į krosnį ir kepkite 25 min arba kol jos bus auksinės,) kai jos iškeps, išverskite ant grotelių atvėsti.

skanaus!

happiness is what we all want

matijas — Mon, 08 Feb 2010 16:42:42 +0000

nusprendžiau, kad mano emigracinės duonos metas paragauti ir blogo lankytojams. literally. todėl pradėjau mintyse naują temą ‘ką valgo škotuos’?’. galbūt visi ir žino, kad škotai vaikšto su kiltais (tikra tiesa;ypač penktadienio/šeštadienio vakarais centre galima matyti sijonuotus škotus, einančius su gražiom damom į kokį iškilmingą priėmimą), po kuriais nedėvi apatinių (nežinau, ar tiesa – kažkaip nepatogu tikrinti), tačiau ar kuris žemaitis pasakys, kad pačių skaniausių kraujinių vėdarų galima gauti ne tik kretingoj, bet ir BET KURIAM škotų supermarkete (ir taip, jie tokie pat skanūs, kaip mūsiškiai – patikrinau). tiesa, gal aš kiaulių neskersiu ir žarnų nekimšiu, bet nors truputį jums parodysiu, kas man dar pasirodė skanu ir gardu čia, ediburgyje.edinburge,ty.

šitą receptą gavau bežiūrėdama alton’ą browną – man labai nepatinka jo būdas, bet jis visuomet kalba tiesą apie maistą.

scones arba pusryčių bandelės

su džemu ar sviestu ar abiem

Žinot tas dovanas, kurias vaikinai perka ‘merginom’, bet iš tikrųjų nusiperka sau. Gyčiui net nereikėjo apsimetinėti. Jis atsistojo prie indų ir įrankių lentynos parduotuvėje ir zyzė, kol jam leidau nusipirkti matavimo puodelius ir šaukštelius. Tiesa, aš niekad nesuprasiu ir nepritarsiu tam amerikietiškam būdui viską matuoti cups ir spoons, nes man tai atrodo labai netikslu. Bet kadangi jau turėjau visus įrankius, pasinaudojau jais ir iškepiau scones tiksliai pagal šitą receptą. Pažadu tačiau, kad kurį rytą juos kepsiu vėl ir pamatuosiu viską gramais.

10 oz (dauguma svarstyklių rodo ir gramus ir uncijas) (283 g) miltų (nu paprasčiausių – svarbu, ne duonai kepti;galima tokius,kur pyragams,biskvitams,bandelėms kepti)

4 šaukšteliai (16 g) kepimo miltelių

¼ šaukštelio (2 g) sodos

1 šaukštelis (6 g) druskos

2 valgomieji šaukštai cukraus

¾ puodelio (150g) grietinėlės

3 oz ir 2 valgomieji šaukštai sviesto (bandžiau ir su margarinu, nes pats receptas sako,kad reikia dėti 2oz margarino ir tada likusią dalį sviesto, kad jis suteiktų sviesto skonį. taip ir buvo: išėjo tokie patys skanūs, tik ne tokie riebūs. gramais paskaičiavau taip: 45 g sviesto ir 57 g margarino).

1 kiaušinis

taip pat galima įdėti džiovintų razinų ar spanguolių.dar kartais jie prieš kepdami ant viršaus užtarkuoja sūrio – tada būna cheese scones,)

Dubenyje sumaišome miltus (galima persijoti, bet aš taip nedariau), kepimo miltelius, sodą, cukrų ir druską.
Į miltus sumesti papjaustytą šaltą sviestą, pirštais jį sutrinti su miltais, kol tampa kaip kukurūzų kruopos (net nežinau,kaip apibūdinti). Gali matytis mažų sviesto gumuliukų – nieko tokio.
Kiaušinį sumaišyti su grietinėle ir supilti į miltus su sviestu. Maišyti ŠAUKŠTU KUO TRUMPIAU, tik kol nebesimato sausų miltų ir tešla yra daugmaž vienam gabale.
Išversti tešlą ant miltuoto paviršiaus ir RANKOMIS, ne kokiu kočėlu paspaudžioti ją, kol ji suplonės iki kokių 2 cm. Tada paimti apvalią formelę ir išpjauti apskritimus, bet pjaunant negalima sukti formelės, nes tada kraštai kepinio bus sulipę ir nepakils. Ją reikia spausti iki galo,) Tešlos likutį suminkyti atgal, bet taip pat stengiantis kuo mažiau minkyti tešlą, ir pakartoti pjaustymą. Tiesą sakant, tai kitą kartą aš planuoju tiesiog padalinti tešlą kvadratėliais, nes taip mažiau atliekų būna. Šį kartą norėjau labai tradicinių, ty apvalių scones,)
Dėti ant pariebaluotos ar nelimpančios skardos ar kepimo popieriaus, vieną šalia kito, nepaliekant tarpo, nes tai jiems padės kilti ne į plotį, o į aukštį.
Kepti 200 C temperatūroje, kol taps auksiniai. Priklausomai nuo orkaitės. Jurgos orkaitėje – gal 10 min tai truko,)
Leisti scones šiek tiek atvėsti, pjauti juos išilgai per pusiaują ir tempti sviestu ar džemu. Taip pat jie mėgsta tepti savo scones tokiu clotted cream: kaip paaiškino vienas škotas, tai yra nuo grietinėlės nugriebta grietinėlė. Dar pasiskaitysiu, ar taip iš tikrųjų yra, bet skamba labai įtikinamai, nes tai tikrai yra gal 40g pakutis su tokiu gelsvu, labai riebiu, bet tirpstančiu burnoj užtepu. Taip pat jie tiesiog suplaka grietinėlę ir, aptepę scone pjūvį džemu, tepa grietinėle.mmmm…labai skanūs pusryčiai tokie,)

juos mes ir valgėme vieną sekmadienį nuostabiam jurgos bute edinburgo centre. taip pat kirtome kiaušinienę su pievagrybiais, kurią aš beveik sudeginau ir bacon rolls su pašildytom pupelėm – irgi škotų/anglų sugalvota. pakeptą bekoną, kiši į badelę su sviestu ir užsidedi pupelių pomidorų padaže. gal naujokaitis ir juokėsi iš tokio maisto, bet man jie labai patinka…mmmm.

fotografas ir stilistas mindaugas.

nemoku parasyti žodziu šitos dainos

matijas — Mon, 01 Jun 2009 13:16:02 +0000

2oo7 o5 18

aš nesijaučiu apgailėtina.
kai vis lūkuriuoju namuos ir bandau sumąstyti pretekstą aplankyti tave ar kaip nors pro šalį važiuojant užsukti ir tuomet švelniai priglusti ir paklausti mielas mielas kaip laikaisi mielas ar pasiilgai manęs aš tavęs ne,- šelmiškai nusišypsoti,- nors tu žinai tiesą ji pernelyg akivaizdi nors aš žinau tiesą mes abu vis tiek vaidinam tolimus atskirtus tarp mūsų būriai trečiokų būriai antrokų ir pirmokai būrai ir mes kartais priešingai mes vaidinam artimus nors tarp mūsų ištisa praraja skirtingo požiūrio skirtingos muzikos tu su savo nuodėmėm ir aš su savo prasižengimais tu su savo papeikimais ir nesąmonėm į kurias aš žiūriu atlaidžiai.
aš visai nesijaučiu silpna.
kai tave susitinku ir pasijuntu maža visame kame tavyje paskendusi ir nuo viso pasaulio paslėpta ir tokia saugi kad ojoj kas norit pabandykit mane nuskriausti gi ne ne jie net nebandys nes tu nuo viso ko mane apsaugosi ir dar po vieną akį jiems išdursi ir dėlto aš vis grįžtu kaip kokia kiaunė ar kitas švelniakailis gyvūnėlis pas tave kur visai negalioja iškrypusio pasaulio kreivos taisyklės kur gali pasijusti besėdįs ir geriantis arbatą ir vėlgi – globojamas apglėbtas.
aš neaukštinu mūsų meilės.
nerėkiu kad ji virš visko ir metafizinė nešūkalioju laukuose kad dėl tavęs nors iki žvėryno galo nueičiau ir kitaip nebandau įrodyti kad tarp mūs kažkas švento gi abu gerai žinom kad meilė tokia buitinio lygio kad nėra čia ko slėpti kad aš su tavim dėl vienų priežasčių o tu su manimi dėl to kad parneščiau dešros iš parduotuvės ir palikčiau šaldytuve ar kad padaryčiau arbatos ir palikčiau puodelį ant palangės neva nerūpestingai bet iš tikrųjų iš visų jėgų bandydama priminti apie savo egzistavimą.
aš neslepiu kad tave sapnuoju.
dienom naktim prabundu kur savo lovoj ar eidama per perėją ar troleibuse pro purviną langą žvelgdama ar važiuodama su tėčiu į parduotuvę ir vis kaži kokie prisiminimai išnyra iš bendro bendriausio mūsų gyvenimo išties ar galima dalykus tiek dalykų pamiršti net jei dažnai atrodo kad prisapnavai jų dieną naktį ar nėra neįmanoma pamiršti kiek man tu davęs kiek aš tau davusi net jei tas mano davimas tik nuolatinis pietų gaminimas ir stalo dengimas aš jau bijausi prisipažinti bet regis kad vis dažniau aš prabundu ir vis rečiau sapnuoju ir jau tik gyvenu prisiminimu viso to ką sapnavau ir ėj ėj ar nebus vieną rytą tokio prabudimo kai vargiai tavo veidą prisiminsiu.

VAkaR ar užvaKar

žiūrėjau į gabrielių per visus international pusryčius ir galvojau, ar jis bent mato išdavikiškame mano žvilgsnyje, kad jį pasikviečiau pusryčiauti vien tam, kad galėčiau dabar nužvelgti, ištirt,i išnarplioti veide ir rankų mostuose, kaip atrodo išeinantis licėistas (o gal feliksas man sakė, kad reikia jau sakyti licėjininkas,ką?), bet visas dar tikras ir gyvas priminimas apie tą vaiduoklišką pastatą kitapus zymenso. sekundėmis atrodo, visam tūkstanty žodžių kartais netelpa, kas yra licėjus. buvo. bus.

bandelės su cinamonu

o,285 kg miltų

o.o42 kg cukraus

o,o5o kg margarino

o,145 kg pienO

o,o15kg mielių

o,oo1 kg druskos

dar margarino kokių 30 g patepimui ir cinamono bei cukraus pabarstymui

1. mielinė tešla: mieles užpilame trupučiu pieno, ištirpiname. likusį pieną pilame į cukrų su druska.

margariną ištirpiname

į miltus pilame mieles, margariną, cukrų, likusį pieną, užmaišome tešlą; paliekame kambaryje 20 min.

2. bandelės: iškočiojame iš tešlos maždaug 5 mm storio stačiakampį lankštą, jį patepame margarinu ir pabarstome cukrumi ir cinamonu. suvyniojame į ritinį ir darkart patepame margarinu ir apibarstome cukrumi ir cinamonu.pjaustom norimo dydžio bandelėmis, dedame ant skardos ir įspaudžiame nykčiu statmenai bandelės ilgiui ruoželius – tada jos geriau pakyla. kildinam gal 20 min kur nors šiltai, apdengę sufrėkintu rankšluosčiu, tada kepam

200 – 22o C temperatūroje apie 15 – 20 min.

i tried the light therapy from a xerox-machine

rusvaplaukė — Sat, 09 May 2009 14:47:37 +0000

tu kaip ledai karštą vasaros dieną, iš tiesų.

kruasanų gamyba vyksta lygiai taip kaip aš ją įsivaizdavau: kočioji, lauki, kočioji, lauki, kočioji, galvoji, kad jau nebeišeis, lauki, kočioji, įkiši šaldytuvan ir ten pamiršti, kitąryt randi trigubai išsipūtusią tešlą – tokią kaip pagalvė! – ir kočiojant ji leidžia visokiausius garsus net.

tada kaitini orkaitę taip ilgai it kaitintum duonai (nes žinia – jei per anksti orkaitėn įkiši, sviestas tik tirrrrrrrpt ir ištirps, ir bus tau po kruasanų), ir šauni raguolius orkaitėn. prisigalvoji visokių baisių dalykų – kad jie neiškils ar kad subliūkš ar kad apskrus, tačiau žali liks.

ištrauki iš orkaitės. pasukioji galvą. valgai karštus kruasanus. ‘nevalgyk karštų, skrandį skaudės,’- sako ma.

visi valgome šviežučius raguolius; keletą jų pasislepiu spintelėje.

iš likučių privynioju bandelių su šokoladu. kepėjų be stabdžių balandžio iššūkis (išsišūkimas?) – checked.

kruasanai
mielinei tešlai (détrempe)
1000g miltų
80g kambario temperatūros sviesto
2 v.š. sauso pieno *
150g cukraus
1 v.š. jūros druskos (paprastos druskos dėti mažiau)
450g vandens
25g šviežių mielių (naudojau pakutį sausų)

* jei neturime sauso, dalį vandens galima pakeisti pienu.

sviestas sluoksniavimui (beurre de tourrage )
180g kambario temperatūros sviesto.

raguoliams aptepti
1 išplakto kiaušinio

pirmiausia pasigaminame mielinę tešlą. sumaišome miltus, cukrų, druską, sviestą, mieles bei vandenį (arba pieną). suminkome minkštutį švelnų kamuoliuką ir leidžiame tešlai pailsėti – pakilti, kol padvigubės (kokias 2 valandas).
iškumščiuojame orą, iškočiojame tešlą į 60 x 20 centimetrų stačiakampį ir užtepame sviestą (beurre de tourrage, sako prancūzai) ant dviejų kairiųjų trečdalių tešlos.
dešinįjį trečdalį – tą, kuris neapteptas sviestu, užlenkiame ant vidurinė dalies. tada kairįjį kraštą užlenkiame ant viršaus: išeina tarsi “knyga” su “nugarėle” kairėje.
įvyniojame į plėvelę, šaldome valandą.
tada vėl iškočiojame į 60 x 20 cm stačiakampį (“nugarėlė” lieka kairėje). padarome dvigubą lenkimą, šaldome.
vėl padarome dvigubą lenkimą, šaldome.
padarome viengubą lenkimą. galiausiai tešlą iškočiojame maždaug 0,5 cm storio stačiakampin.

supjaustome tešlą trikampiais (pagrindo ilgis – 15 cm), kiekvienas trikampis turėtų sverti kokių 90 g (iš vienos porcijos, sako, išeina iki 20 raguolių). suformuojame kruasanus, išdėliojame ant kepimo skardos ir leidžiame pakilti apie valandą (vėlgi turėtų padvigubėti).
prieš kepdami aptepame kiaušiniu.
kepame 180 laipsnių temperatūroje apie 30 minučių (kepiau 195oC orkaitėje kokių 15-20 min; kadangi per daug rudavo, uždengiau folija) arba kol tampa gražios aukso spalvos.

pasakojimas apie paprastą sluoksniuotą tešlą ir, svarbiausia, kaip ką lankstyti: čia.

šaltinis: foodbeam.

i must apologise and that’s ok if you apologise

rusvaplaukė — Sun, 19 Apr 2009 19:42:17 +0000

prisiraišiojau prie keisčiausių dalykų. to, kaip padma it sulėtintoj juostoj taria ‘helllllooooo, chefs’ ir net kaip tas naujas bičas visus suvarto (esu tikra: naktimis po pagalve jis laiko moleskine, kad susapnavęs kokį košmarišką palyginimą – šitas alus skonio kaip šulskaus kojinės – jį sparčiai pasižymėtų ir galėtų kitoje laidoje vat taip vat tėkštelti kokiai mergiotei iš teksaso provincijos veidan. ji sakytų, ‘bet aš dar neparodžiau visko, ką sugebu’. na, mieloji, jei tavęs prašo amuse bouche, nenešk ant stalo įdaryto arbūzo. [ilgainiui net mudvi pasidarome negailestingos, ar ne, a.?]).

ir viskas, kas lieka – tai tik stebėti, kaip ted allen šokčioja it koks vilis vonka. ir jo akiniai teisingi. kalbant apie akinius, šiandieną sodo reikmenų parduotuvėje (pirkome tiek sėklų, kad pakaktų cielam sodui, nors senelis pažadėjo išskirti tik vieną lysvę) už manęs stovėjo woody allen (ak tie allenai, ar ne.) su kažkokia moterimi ir pasakojo mums apie durpinius puodelius ir kaip jie tinka prieskoniams, bet pomidorams – nelabai.

aš prisišaukiu literatūrinių personažų: meni, monika, pasakojau, kad eurovaistinėje pirkau vitamino c (o gal valerijono?) iš tikro vaistininko. to, iš mononoke. vieną dieną tau jį parodysiu.

–

trumpai apie receptą. 52 savaitės tarė, metas valytis. liekanėlės mūsų šaldytuve — varškė nuo pusrytinio sūrelio gamybos, ir užsistovėjusi grietinėlė, per trejetą dienų patapusi nuostabia grietine.

grietiniečiai
tešlai
400 g miltų
100 g cukraus
100 g sviesto
1 didelis kiaušinis
75 g grietinės
žiupsnelis druskos
šaukštelis kepimo miltelių

įdarui
250 g varškės
2 šaukštai cukraus
1 kiaušinis
1 šaukštas miltų
vanilinio cukraus

sviestą išsukam su cukrumi. kiaušinį sumaišome su grietine ir druska. suplakame sviestą su kiaušinio-grietinės mase. atsargiai (geriausia – mentele) sumaišome su miltais bei kepimo milteliais. tešlą iškočiojame (0,5 cm) ir spaudžiame kokių 10 cm skersmens blynučius. arčiau vieno krašto dedame šaukštelį įdaro ir užklojame – gauname kone čeburėką. užspaudžiame kraščiukus, aptepame kiaušinio plakiniu ir pašauname 200oC krosnin kokioms 20 minučių.

receptas Elžbietos, užtikau jį dar supermamose.

you put on quite a show

matijas — Wed, 29 Oct 2008 18:56:57 +0000

Šiandien buvo viena pamoka – tikyba. Tikyba mums veda vienas iš juanitų vienuolių (jų vienuolynas yra antakalny už antakalnio vid nugaros) – brolis Thomas. Kai jis ateina į klasę, visos mergaitės daro mirkt mirkt ir joms tįsta seilės iš burnos, kai jis kalba prancūziškai apie tikrą meilę; o aš žiūriu iš šono iš šypsau. Po to prisišypsojau iki to, kad pradėjau jo klausyti ir prisiklausiau visokių įdomių dalykų, dar man į galvą nešovusių. Brolis Thomas yra šiek tiek kaip jankauskas: jis kalba labai įtaigiai, tik jam neriekia spjaudytis ir gestikuliuot tavo dėmesiui palaikyti ,} Aš jau seniai įtariau, kad tikri vienuoliai ir tikri kunigai, kurie yra gerai paruošti, gali tave įtikinti bet kuo. Man niekad nepatiko sekmadienės mišios žvėryno bažnyčioje, į kurias tempdavo močiutė,- labai negražūs buvo pamokslai ir nuobodūs too. Tikras vargas, bet reikėdavo kęsti iki pabaigos, nes po to galėdau eiti pirkti angliarūgštės saldainių iš cukraus, kuriuos pardavinėjo vietinės bobutės. Kas ant tokių saldainių neužaugo ,)

Beje, buvo verta laukti iš šios pamokos pabaigos, nes po jos mes visi konditeriai susėdome į autobusiuką ir išvažiavome į eskursiją,weee ,) Buvo visai kaip iš amrikietiškų filmų – kai visa klasė (tai čia 7 žmonės) važiuoja ir dainuoja kelio dainą. Tik kelio dainą buvo rihanna ‘take a bow’ iš kažkurios merginų telefono. Kai muziką leidžia iš telefono, man po kelių minučių pradeda skaudėti kaktą ties nosimi. Labai. Mes taip važinėjom nuo 11 iki 16. How ’bout a round of applause?

Iš esmės mus nuvežė į keturias skirtingas vietas, kur dirba konditeriai. Gerai, pirma vieta buvo ne visai tai, nes išties mus išvežė į margarino fabriką. Kas buvo turiningiausia šios dienos išvyka, nes mums truly pasakojo ir rodė, kaip viskas gaminama bei davė ragauti sojų lecitino, kuris yra absoliučiai šlykštoko skonio. Maždaug tada ir susiginčijau su kęstu smsais apie tai, ar aliejuje yra baltymų ir ar sveika valgyti margariną. That was fun.

Po to važiavome į vieną įmonę, kuri turi mažą kavinukę, aišku išties gamina daug užsakomų tortų – maždaug tai didžioji dalis pelno. Visai jaukus ir mažas verslas, aišku pati kavinė nė trupučio nėra tiek graži kaip mano ir julės. Būsimoji ,)

Vėliau mus nutįso į Viloną – tiesa, jis dabar prabangiau vadinasi kažkaip, bet vidus nė kiek nepakitęs. Tas pastatas statytas maždaug 96 metais ir yra toks vou monumentalus, kaip pasakytų gerb.markeliūnas. Betonine – marmurine laiptine nusileidom į rūsį, kur yra kulinarų ir konditerių virtuvė. Ten darbo yra daug mažiau nei kokioj iki bandeles kepant ir daug malonesnio – ten gali lėtai dėlioti obuolius ant sluoksniutos tešlos ir apipilti karamele arba kepti gražiausius sausainukus. Ten daugiausia darbo rytais per pusryčius ir tuomet, kai reikia ruošti coffee breakus.

Labiausiai man patikusi vieta buvo žaliavų pardavimo įmonė, įsikūrusi vienam iš loftų gatvėje išvažiuojant link trakų. Tenai yra galybė visokių duonų ir tešlų mišinių milteliais, papuošimų pavyzdžių, šokolado tablečių ir geriausios kakavos, bet svarbiausia – toje erdvioje šviesioje patalpoje dirba technologai – žmonės, kurie kuria naujus receptus iš kokių nors neseniai atrastų ir importuotų produktų ir po to pristatinėja klientams. Tiesa, dabar jie ruošėsi būsimai BaltShop.BaltHotel.BaltGastro parodai, kurioje bus konditerių ir kulinarų konkursas.lookin forward.

Kai grįžau namo, kokius penkis kartus vos nesudeginau šitų bandelių:

500g miltų (stipraus glitumo – tai ne D, o geriau A B ar bent C;dar būna ant pačių miltų užrašyta ‘ė,blė,čia mieliniams gaminiams’ – tai šitie)

250g pieno

30g mielių

2 kiaušinių tryniai

120g riebalų (margarinas kepimui)

1.mielės + keli šaukštai cukraus + šiltas (tik nenužudykite mielių per šiltu pienu) pienas>> išsukti,palikti pastovėti šiltai.

2.ištirpinti sviestą, supilti trynius>>pamaišyt.

3.sviestas su tryniais į mieles su pienu >> pamaišom ir beriam į tai miltus.

4.susirandam didesnį dubenį, patepam aliejum ir įdedam tešlos gumulėlį ten bei pridengiam maistine plėvele>> kildinam šiltoj vietoj apie 1 – 2 val (na kol padidės maždaug dvigubai).

TOBULAS ĮDARAS:

¼ puodelio cukraus

¼ puodelio rudo cukraus

cinamono

¾ puodelio razinų, pakapotų

1 puodelis kapotų graikinių riešutų

½ puodelio abrikosų puselių, taip pat *chop chop chop*

aišku įdaras gali būti koks nori kitas;dabar dar kepa bandelės su obuoliais ir abrikosais,bet be riešutų.žodžiu,sugalvokit ką nors.

Galiausiai:

5.tešlą perpjauni pusiau (mano stalas mažas ,},iškočioji iki kokių 4mm storio, sudedi įdarą, susuki ir supjaustai žiedais kokio nori storio.

6.kildini bandeles nežinau nu gal kokias 20 – 30 min.patepi kiaušinio baltymas + keli šaukštai vandens plakiniu.

7.kepi maždaug 180 – 200 C temperatūroje.kai užauga,jos tampa rusvos.Valgai.

*band band*

Galų gale, tik po trijų dienų iš eilės, kai keliuosi 6tą ir einu miegoti apie 12, aš jaučiuosi labai pavargusi. Mano galva dūzgia, akys merkiasi prieš prancūzų kalbos konspektus, nes ryt atsiskaitymas, o dešinė ranka tvinksi, nes ką tik nuplikiau ja kakava.

je suis.