Kepykla nr. 5 » antresoliai

sometimes i feel like i don’t have a partner

matijas — Mon, 11 Apr 2011 23:36:06 +0000

ajajaj.

gavau tokį, apytiksliai, laišką iš savo šefo tame hotelyje prie londono, kur po bandymų dienų mane neva priėme: agne, tu labai faina, bet mes negalime pasirašyti su tavim kontrakto iki spalio mėnesio. bet siūlome tau trainee(mokinio) poziciją, už kurią gausi trigubai mažiau pinigų, bet galbūt sutiksi, nes mes ieškom pigios darbo jėgos. AIŠKU, aš sutikau. AIŠKU, jie dabar neatsiunčia man jokių tolimesnių detalių, nors jau kaip ir tarėmės, kad gegužės mėnesį galėsiu pradėti dirbti kaip trainee. AIŠKU, kaip jau daugelis žmonių suprato, aš tiesiog aptingau tą pačia sekundę, kai man dar vasarį pasakė, kad gavau darbą. ir man labai pasisekė, kad pas mus namuose šįryt pusryčiavę mūsų draugai atsitiktinai atsivedė šefą, lankantį savo draugę edinburghe. jis man įspyrė į šikną ir privertė pagalvoti, kad vertingas darbuotojas turi būti gerbiamas ir globojamas, o ne mėtomas ir vėtomas. taip pat jis pasistengė, kad prisiminčiau, jog viskas, ko gali pasiekti virtuvėje, gali atsitikti tik per tavo pastangas ir darbą. o ne per kažkokią magiją, kaip kartais galima pagalvoti žiūrint į richard’o skystą azotą,)

ir jis man prirašė knygutę visokių patarimų ir laidų, kurias reikia žiūrėti. ir restoranų, kuriuose reikia dirbti.

ir grįžusi namo aš sau pažadėjau nebetingėti, o sugalvoti:

ar tikrai nuo rugsėjo noriu mokytis koledže londone/ o gal užteks to, kad kvalifikacijos egzaminus galima išsilaikyti darbo vietoje/ o gal man reikia mažiau diplomų ir daugiau juodo darbo

ar, norint įsisukti į kulinarijos pasaulį, būtina kraustytis į londoną/ o gal likti edinburghe ir eiti nemokamai dirbti pas garsius šio miesto šefus?

o gal parduoti butą vilniuje ir leisti sau pasimėgauti cordon bleu mokslais/ kas iš tikrųjų reiškia metus nieko neveikimo, tik vaikšiojimą į prabangias (BRANGIAS) kulinarijos pamokas

ar aš galiu kiekvieną dieną išbandyti po naują receptą ir aprašyti jį bloge/ ar aš galiu kurti pažadus, kurių netęsėsiu

ar aš esu aš ir, be abejo,

IŠ KUR AŠ ATSIRADAU.

stay tuned to find out more on how to become a chef, even though you are out of your mind!

labai svarbu yra nepritrūkti drąsos

what a difference a day make

matijas — Wed, 16 Mar 2011 23:48:56 +0000

mano šviesus berniukas gerdavo baltą mcdonaldo kavą su trim cukraus ir rūkydavo mėnesienoje. kai sutikau tall dark stranger, jis gėrė tik juodą kavą iš moca pot arba turko ir rūkydavo dar daugiau. aš maniau, kad jis taip išmoko iš rusvaplaukio vaikino, kuris iš viso yra amžinas variklis, deginantis tą juodą srėbalą non stop. vieną dieną aš galvojau, kad jarmuschas ir jo kava su cigaretėmis yra nesąmonė, bet kitą rytą supratau, kad tai yra labai geras filmas apie paviršutiniškai gilų narkomanų pasaulį.

o per visą tą laiką aš draugavau su jule ir iš jos išmokau sukurti šituos sausainėlius, kuriuos visi vaikinai valgydavo iš mano rankų lyg vienaragiai ir trumpam atiduodavo man savo širdis.

julės šokoladiniai akmenėliai

200 g šokolado
90 g nesūdyto sviesto
110 g cukraus
žiupsnelis druskos
3 kiaušiniai
1 vanilės ankštis ar 1 arb. šaukštelis vanilės esencijos
200 g smulkių, mažą glitimo kiekį turinčių miltų
25 g kakavos
3 g kepimo miltelių
maždaug 60 g cukraus pudros

1. smulkiai sukapoti šokoladą ir sudėti į stiklinį dubenį, pastatytą virš puodo su vandeniu, kuris turi būti šiltas, bet niekad neturi užvirti. aš palaukiu, kol šokoladas pradeda tirpti, ir tada nukeliu dubenį nuo šilto vandens puodo, maišau. jei reikia, trumpam pastatau dubenį atgal į šilumą. šokoladui bebaigiant tirpti, dalimis sumesti sviestą ir jį ištirpdyti.
2. nukėlus nuo ugnies, į šokoladą įberti cukrų ir druską ir maišyti, kol jis ištirps. aš dariau tai šaukštu. valio.
3. po vieną įdėti ir išmaišyti kiaušinius, įdėti vanilę.
4.sumaišyti kakavą su miltais ir kepimo milteliais, persijoti tai į dubenį su šokolado mase. atsargiai ‘įkapoti’ miltus į šokoladą. visą dubenį pastatyti į šaldiklį pusvalandžiui.
5. išėmus iš šaldiklio, iš masės delnais formuoti mažus rutuliukus (aš darau po 14 g), apvolioti juos cukraus pudroje ir dėti ant kepimo popieriaus. palikite gerokus tarpus tarp rutuliukų, nes jie kepami išsiplės.
6. kepti 160 C temperatūroje 10 – 15 min. rutuliukų dugnas pasidarys plokčias, o viršus sutrūkinės, pro cukraus pudrą matysis juoda saldi lava. labai svarbu nenueiti pasivaikščioti nuo orkaitės kur nors toli, nes šie sausainėliai labai greitai iškepa: kadangi mūsų orkaitė dynstryte kepa tik su vėjeliu (haha, i know,), aš sumažinau temperatūrą iki 150 C laipsnių ir kepiau tik 10 min. kai perpjoviau tokį sausainį, jo tolygi spalva nusakė, kad jis yra iškepęs iki pat centro, o kai jo kandau, jis vis dar buvo drėgnas. toks ir turi būti – jei palaikysite ilgiau, jie išsausės.

they say i’m mental but i’m just confused

matijas — Sun, 13 Mar 2011 13:51:27 +0000

labai svarbu paminėti, kad visą mėnesį, kol nerašiau šio dienoraščio, aš iš tikrųjų truputį kepiau ir keliavau šiek tiek.

viskas prasidėjo tą dieną, kai man paskambino mano agentas ir pasakė, kad vasario pradžioje man reikės atvažiuoti į interviu dėl commis pastry chef darbo hotelyje, esančiame netoli londono. tais laikais aš dar galvojau, kad visi hoteliai yra novoteliai su mažom prišnerkštom virtuvėlėm, šaldytom bandelėm, kurias ‘šviežiai’ iškepa iš ryto virėjai, ir darbuotojų išnaudojimu. bet kai nuvažiavau į tą dvarą, kuriame man vyko interviu ir trial, supratau, kad aš dar labai daug nesu mačiusi. kai mane taxi vežė pro hotelio parko vartus, vairuotojas turėjo sustabdyti mašiną, nes per kelią bėgo, AIŠKU, pūstauodegė voverytė. ir jei tai manęs neįtikino, kad aš noriu dirbti toje vietoje, tikrai įtikino jų virtuvė su atskiru stikliniu narveliu pastry šefams, tikra kepykla rūsyje (kur jie iš tikrųjų kiekvieną rytą kepa šviežius croissants) ir tolimas skimbčiojančių puodų garsas iš michelin virtuvės, esančios šalimais. vau.

jei aš su ugne labai nesusipyksiu ir ji suplonės, čia kada nors bus mūsų parduotuvės notting hille

trial day, kurios buvo net visos dvi, atskirtos viena prabangia naktimi viešbučio kambary, kurį man davė, nes trūko darbuotojų kambariukų, buvo pilnos laimės. ir nelaimių. kad ir kaip man patiko suktis virtuvėje ir šypsotis savo jaunam mokytojui, kokias 3 valandas pirmosios dienos pabaigoje teko praleisti lauke, nes šalia esančioje virtuvėje kilo gaisras. tikras gaisras su tikrom trim gaisrinėm – mes jas skaičiavome rūkydami lauke. visi šefai rūko. kodėl taip yra, aš nežinau, bet įtariu, jog tai labai susiję su tuo, kaip seksualiai atrodo bourdain, per kiekvieną no reservations seriją surūkantis bent po pakelį cigarečių,) per tą gaisrą iš rūbinės dingo mano batai ir dar visokių juokingų dalykų nutiko, kuriuos aš pamiršau miegodama karališkoje lovoje. kitą rytą aš dar šiek tiek pasivoliojau virtuvėje, iškepiau madeleines ir pakalbėjau su head pastry chef, kuris vietoj mano laukto ilgo interviu tepasakė, kad aš jam labai patinku ir išsiuntė atgal į londoną, kur aš apsistojau pas draugę ir kantriai laukiau daugiau žinių apie savo ateitį.

'to a tea' arba simos arbatinėje, kurioje daro tikrai skanią arbatą

po viso tokio laukimo savaitgalio, man paskambino agentas ir pasakė, kad aš gavau darbą, ir aš šokinėjau pati kaip voverytė žaliam kensington parke, labai džiaugiausi ir planavau savo šviesų gyvenimą. tuomet buvo pasakyta man, kad atvykti atgal į hotelį aš turėsiu vasario vidury. ir aš turėjau dar savaitę gyventi londone, susitikti su draugėmis, pirkti gėles su laima ir vaikščioti į ambasados priėmimus su ugne. labai gražus gyvenimas yra londone. labai brangus taip pat. gal dėl to taip ir supykau, kai head pastry chef iš hotelio pasakė, kad general manageris neleidžia pasirašyti kontrakto su manimi, nes (galbūt dėl gaisro) hotelyje labai nukrito užsakymų skaičius. baisiausia yra tai, kad jie man pasakė, jog aš tikrai turiu tą darbą, nes esu tokia FAAIna, bet kad jis prasidės vėliau, kovo pradžioje. ir aišku, kovo pradžioje aš jau sėdėjau traukinyje į glasgow, nes mano darbo pradžią perkėlė į balandį. kartais nežinau, ar verkti, ar džiaugtis, kad mečiau universitetą ir pasirinkau bastūnės gyvenimą, bet tikrai žinau, kad toks gvyenimas yra labai įdomus.

džiaugsmo tema iš devintosios simfonijos finalo

rusvaplaukė — Mon, 03 May 2010 14:23:05 +0000

naktimis sapnuojame paryžiaus sodus stogus parkus dangų

p.s. per atostogas aplankėme berniukus radijoje (taip, aparate). pyragėlį dedikuoju tomiui. PAPILDYTA: mantui irgi.
p.p.s. fotografavo tai tėtis.

fraîcheur chocolat
agenda:
dieną (d-1) paruošiame biskvitą
biskvitui vėstant, paruošiame kremą
dieną (d) keleta vlandų prieš tiekiant glazūruojame pyragą

brownie biskvitui
115 g sviesto
70 g juodojo šokolado (bent 70% kakavos)
2 kiaušiniai
100 g cukraus
60 g miltų
100 g karijų riešutų (naudojau graikinius)

riešutus pasmulkiname. vandens vonelėje ištirpiname šokoladą, o kitame dubenėlyje – sviestą. kiaušinius gerai išmaišome su cukrumi, įmaišome šokoladą, paskiau – sviestą. galiausiai suberiame miltus ir riešutus, viską gerai išmaišome ir supilame į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą (naudojau 24 cm, nors recepte siūlo naudoti 20 cm; ir, manau, puikiai padariau, bo plonesni sluoksneliai, nors jų čia ir nesimato, man dailiau žiūrisi). kepame 180oC kokių 10 ar daugiau minučių – patikriname dantų krapštuku, kuris turėtų būti neapsivėlęs tešla. atvėsiname.

šokoladiniam kremui
125 g juodojo šokolado (regisi, naudojau 52%)
160 g pieno
160 g riebios grietinėlės
2 kiaušinio tryniai
50 g cukraus
2 g želatinos (nevegetariška!!) arba agaro

naudojantiems želatiną: ją užpilame vandeniu (kad apsemtų ir dar šiek tiek) ir paliekame išbrinkti. naudojantiems agarą: suberiame į pieną.
toliau gaminame kartu: šokoladą ištirpiname vandens vonelėje. dubenyje išplakame trynius su cukrumi, kol šiek tiek pabąla. pieną ir grietinėlę drauge kaitiname iki lengvo virimo ir po truputį nuolatos maišydami supilame į trynių masę. viską supilame atgal į kaitinimo dubenį ( ,) ) ir nepaliaudami maišyti kaitiname ant silpnos ugnies, kol kremas sutirštėja tiek, kad, perbraukus pirštu per šaukšto nugarėlę, takelis nebesubėga (tarsi verdant crème anglaise). supilame masę į šokoladą ir gerai išmaišome. naudojantiems želatiną: ją išleidžiame vandens vonelėje arba mikrobangėje ir supilame į šiek tiek pravėsusį kremą.
pasiruošiame formą: nuo biskvito nulupame popierių ir įtupdome jį į tą pačią pyrago formą – tiap elgiamės tik jei forma nuimamais kraštais. teoriškai jos kraščiukus būtų galima iškloti acetato plėvele arba silikoniniu popieriumi, bet aš nepabūgau rizikos ir neklojau niekuo ,). paruoštą šokoladinę masę supilame ant pado ir paliekame šaltai pernakt.

glazūrai (pierre pateikia dvigubai didesnius kiekius, bet aš gaminau iš toliau nurodytųjų)
115 g juodojo šokolado (62-70%)
45 g cukraus
125 ml vandens
60 ml grietinės
40 ml riebios grietinėlės
10 g sviesto

65 g šokolado ištirpiname kartu su vandeniu, grietine ir cukrumi. lengvai užverdame ir maišome, kol masė taps vientisa. užverdame grietinėlę ir į ją sumetame likusį šokoladą; nukeliame nuo ugnies. pamažu išmaišome. leidžiame pravėsti ir sudedame gabaliukais pjaustytą sviestą bei šokolado-vandens-grietinės-cukraus mišinį.
ideali glazūros temperatūra – 35-45oC.
iš šaldytuvo (ar šaldiklio) išimame pyragą, statome ant grotelių, nuimame kraščiukus. padengiame glazūra, išlyginame.

valgome gerai atšalusį (būtinai!), o beprotiškai fantastiškai skanu – su kardamoniniu crème anglaise(būtinai!). prideda dar keletą matavimų.

receptas iš pierre hermé – plaisirs sucrés

kardamoninis crème anglaise
1/2 st. riebaus pieno
1/2 st. plakamosios grietinėlės
3 dideli tryniai
1/3 st. cukraus
kelios kardamono ankštys

pieną ir grietinėlę užverdame prikaistuvėlyje, į jį sumetame sutraiškytas kardamono ankštis. uždengiame ir paliekame, kad pritrauktų bent pusvalandžiui.
nukošiame; vėl pakaitiname iki tik-tik virimo.
dubenėlyje ištriname cukrų su tryniais. pamažu, nuolat maišydami, supilame pieną-grietinėlę. perpilame atgal į prikaistuvėlį ir nepaliaudami maišyti kaitiname ant silpnos ugnies, kol masė sutirštėja (kartojuosi: tiek, kad, perbraukus pirštu per šaukšto nugarėlę, takelis nebesubėga).
atvėsiname ir tiekiame šaltą (geriausia palikti šaldytuve per naktį, bet, na, mums pakako ir trejeto valandų)

Palei Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

my promise is made but my heart is thine

matijas — Tue, 14 Apr 2009 06:15:06 +0000

mes mergaitės visada taip žaidžiame: susirenkam visos, pasirašom gausybę paktų, šnekam ir geriam arbatą, juodą su pienu, rūkom ir juokiames sugulusios lovoje, rašom ant rankų ir susiskirstom berniukus į globotinius: taip kažkada kam gavo prižiūrėti tomį,o mano globotinis

man siunčia gražiausius laiškus ir aš, pasigavusi tą jo it iš filmų manierą, imu žirkles vonioje ir nukerpu sau plaukus prieš veidrodį, išbėgu į miestą pačiais gražiausiais rūbais sutikti sky ir kitų, kas primena pavasarį,

sakau:

žinai,aplinkui visi įsimylėję.

kepykla nr.5

kai visa tai prasidėjo, mes su jule buvom dvyliktoj klasėj: tada daug mokydavomės, kartais kepdavom ir dažniausiai planuodavom, kaip kada nors turėsime savo kavinę. kadangi licėjuj buvom jau ketvirtokės, mylėdavom tik jaunesnius berniukus/mergaites, tiesa, ir šiek tiek martyną ,) julė mokydavosi prieš egzaminus, o aš važiuodavau pas julių į kaimą ieškoti lobių. gyvenimas buvo neapsakomai tikresnis back then.

turėdavom sąsiuvinį ir į jį rašydavom visokių istorijų, kurios vykdavo mūsų kavinėj, į kurią ,, [...] norint patekti: praveri vienas, laukujęs, ruda bronza nukaldintas, po to vert vert kitas, jau mėlynai iš abiejų pusių dažytas [duris]”. kažkodėl buvom numačiusios, kad visuomet prieš užsidarant eisim žadinti krisčio ir naujokaičio, kurie bus užmigę foteliuose, slėpsime žydus ir švęsim vonneguto dieną. net parašyta taip, kad žaisim alias, ,,nes severijai bus 18+ ir ji jau mokės daugel protingų žodžių.

Ū – KO – PIR – M – AS.”

kad turėsim regioninę telekomunikacijos sistemą skardinė-siūlas-skardinė ir kad slapta rengsim kavinėje filmų peržiūras.

tiesa, dar su jule turėjom du gerus draugus, kurie mums pasakojo, kaip parašyti verslo planą, o mes buvom tikros, kad 2am kurse pasiimsim akademines atostogas, bet prasidėjo aukštasis mokslas ir jau pirmą dieną unversitete mes supratom, kad čia taip nieko nebus ir kibom į naujus mokslus – labai jau tiksliuosius. vėliau aš mečiau fiziką, o julė man žadėjo, kad kartu studijuosim konditeriją. nežinau, ar ji pasakė man tai garsiai, ar aš tai įsivaizdavau, bet galop tai neįvyko ir aš viena išėjau kepti bandelių, o julė susirado naujų draugių, kas labai užgavo mano orumą, todėl naktimis jai rašydavau apie savo vaikinus. dienos bėgo, o mes tai pykdavomės, tai susitaikydavom, kartais aš būdavau tvirtai pasirengusi ją susigrąžinti, kartais ji grįždavo, bet ir vėl pasirodydavo, kad mes žiūrim į skirtingas puses. ir taip be galo be krašto ir tai vis dar tęsiasi, o kartais prašviesėjus dienai atsirada tokie blogai kaip šis. tikrai vieną dieną viskas nušvis ir mūsų kepykla rasis, bet iki tol dar visiems teks aplankyti prancūziją.

pasibaigė atostogos, man teks grįžti į darbą-praktiką, kur man nemoka nei cento už tai, kad esu graži ir žalių akių. jau beveik baigiau dažyti virtuvę ir dar tėvams kepiau štrudelį tokį, kokio receptą radau kažkada kepimo žurnale, kurį man dovanojo stiliaus pora per gimtadienį.

austriškas vyniotinis (ten, kur buvo rimvydas, ten, kur buvo haneke)

25o g miltų

druskos šiek tiek

150 g sviesto

1 kiaušinis

100 ml vandens

1kg saldžiarūgščių obuolių

1 citrinos sultys

100 g kapotų migdolų, pakepintų

200 g lazdyno + graikinių riešutų, geriausia sumaltų

100 g razinų

125 g cukraus

cinamono

imbiero

ekologiško vanilinio cukraus ,)

1. sviestą ištirpinti, o kol jis tirpsta dubeny sumaišyti miltus su druska; supilti ištirpusį sviestą, įmušti kiaušinį; pamaišyt, kol susijungs viskas ir tada supilti vandenį. tešlą atrodys gana skysta, bet po to glitimas išbrinks ir ji pasidarys kietesnė ir tampresnė, tikrai!taigi: tešlą uždegti maistine plėvele ir laikyti virtuvėj ant stalo apie valandą. nu gerai, paskutines 15 min aš laikiau ją šaldytuve, kad lengviau kočiotųsi.

2. kaip paruošti obuolius: ogi nulupti ir pjaustyti labai plonomis skiltelėmis, tada apipilti citrinos sultimis. nepamirškite razinų pamirkyti karštam vandeny ir gerai nuplauti.

3. tešlą iškočioti labai labai plonai, nepamiršti pabarstyti miltų po ja. išties tai tešla turi būti popieriaus plonumo ir dar pati kaip koks popierius stačiakampė ,)

4.dėmesio!reikės dar šiek tiek lydyto sviesto. patepti juo iškočiotą tešlą ir tik tada suberti tuos maltus riešutus, ant jų guldyti viena šalia kitos obuolių skilteles, pabarstyti prieskoniais, sudėti razinas, užberti viską cukrumi ir galop sudėti kapotus migdolus. aš viską dėjau taip, kad dar liktų nuo kraštų neužklotos tešlos kokie 4 cm. tada užlenkti tos tešlos šonus ir viršų į vidų ir nuo apačios pradedi vynioti, kol suvynioji šiokį tokį cilindrą ir tada jau mentelių pagalba perkeli ant kepimo popieriaus ir dar visą vyniotinį aptepi lydytu sviestu.

5.kepti karštai apie 40 min. na, aš tai kepiau 200 C kokias 10 min, tada sumažinau iki 180 C kokiom 15 min ir tada dar 10 min kepiau iš viso 160 C temperatūroje, nes viršus jau buvo gražiai apskrudęs, tik bijojau, kad vidus neiškepęs bus.

6.o kai iškeps, tai jau matysite, ar ir kitą kartą daugiau obuolių dėti ar mažiau ar nedėti razinų, ar riešutų sumažinti — kaip jums patinka ,)

šito štrudelio privalgius sapnuojasi labai geri sapnai.sunkūs, bet geri. kaip ‘La Pianiste’.

iki,a.

i’d do the same if we replayed the tape

matijas — Sun, 29 Mar 2009 01:15:33 +0000

1 s: Saulėtos dienos. Mano pirštai permirko šviesoj. aš sėdėjau mokyklos suole ir rašiau laišką tb; priėjęs brolis

2 s:

thomas pasilenkė:

- agne, yra dar vienas kelias link dievo, bet tu turėsi dabar nustoti rašyti ir pasiklausyt manęs. pasakė jis prancūziškai.

neįtikėtina. tikrai atėjau į etikos pamoką vien dėl to, kad man patinka, kai vienuoliai kalba apie dievą vaikams, kuriems nuoširdžiai yra tas pac. man patinka stebėti, kaip thomas niekad nesutrinka, net kai di užmiega ant suolo padėjusi galvą. šviesiaplaukė ji. tačiau labiausiai mėgstu išvengti kalbėjimo su juo, nes jis mane trikdo kartais, o labiausiai – jaukia mano galvoj mintis. man tik kai vaikas buvau patiktdavo kalbėti su kitais, o dabar man visai nesinori, kad kas prievartautų iš manęs nuomones. jau buvau jam viską pasakiusi tikrai. kad netikiu dievu, o tik atsitiktinumais, leidusiais atsirasti žmogui; o kartais man nuoširdžiai net nerūpi, iš kur mes atsiradom, o tik nuo to ataskaitos taško mąstau, kad ‘mes čia, o kas iš to?’ ir tada kodėl jis man dabar sako, kad padės man atrasti kelią pas dievą, jei aš juk net nenoriu pas jį į svečius. tikrai sakau nepiktai – jis tiesiog velniškai stengėsi mane įtikinti, kad dievo man reikia.

Aš tikrai nustojau rašyti, bet kol jis kalbėjo apie meilę ir ,,jeigu tu ką nors myli, tai reiškia, kad tu radai to žmogaus pažeidžiamumą”,

3 s:

mane po truputį visą prarijo šviesa, plyštanti po plačius mokyklos langus ir aš atsimerkiau į thomas rimvydo žvilgsniu; mes stovėjom prie akropolio maximos ir valgėm bandeles, o rimvydas man pasakė, kad meilė neegzistuoja: tikrai tvirtu balsu ir taip įtikinamai, kad pats tuo tikėjo dar kokius 9 mėnesius, o po to

4 s:

brolis thomas man sako:

-ar būna taip, kad kažką labai mylite,

bet norite jį mylėti dar labiau?

..norėčiau dabar jam pasakyti ką nors stipraus ar net išrėkti, kad tikrai nėra nei dievo, nei meilės, bet man kažkas vis spigina į akis ir atsimerkusi sušunku:

5 s: - mantai, gal gali panešti mano kuprinę?

iš tikrųjų vienas draugas man šiandien pasakė, kad žodžiai neturi prasmės:,,Baisiausia tai, kad žmonės net patys niekad nėra tikri dėl to, ką sako, o kiti priima jų žodžius už gryną pinigą.”

mayhem morisonas sumuštiniai pusryčiams pietums vakarienei

matijas — Tue, 24 Mar 2009 17:02:10 +0000

šiandien aš buvau aplankyti jo – savo draugo m.morisono.

jis gyvena dideliame bute aukštom lubom, klotam prašmatniais tapetais, dengtam plokščiais televizoriais ir netikrų merginų paveikslais, iliuzijom apie saugų seksą, piešiniais ir eskizais. jo plaukai juodi, o vaikšto jis nuogas, nešioja rankose viskio butelį ir sako.

einam pirkti mineralinio,a.

o aš norėčiau niekur neiti dabar, su juo visą dieną sėdėti tame alkoholiu ir narkotikais dvokiančiam pritemdytame bute, būti šviesių plaukų ilgakojė mergina, kurios gyvenimas labiausiai pačiai jai atrodo amžinas ir maitinti jį iš savo rankų.

sumuštiniais.

juos valgiau tąryt pusryčiams ir pietums.tikrai ar verta juos aprašyti – nežinau. bet grikių su sūriu dėlei pasakysiu greit : trys riekelės duonos, vidurinėje išpjauta skylė;keptuvėje apkepti svogūnus su cinamonu ir kai jie dar neiškepę, įdėti duonos riekutę, supilti į ją kiaušinį, ant viršaus sudėti pakepusius svogūnus; druska; pipirai; apversti pakepti iš kitos pusės – iš esmės visas tas skanumas ir yra kuomet trynys ne iki galo iškepa ir pjaunant sumuštinį teeeeka – ant kitų dviejų riekučių tepti martyno parvežta vegan paštetą iš švedijos, dėti mėsos (būtinai!), salotų ir svarbiausia galop sudėti sūrio taip, kad jis apsilydytų kuomet tą karštą riekę iš keptuvės suvoži iš abiejų pusių.

pjauti ir valgyti.

negerti be saiko alkoholio.

nebijot tamsos ir nebijoti mirti.

when you ate i saw your eyelashes

rusvaplaukė — Tue, 24 Feb 2009 20:21:53 +0000

vaikystėje man patikdavo žiūrėti Tour de France ir galvoti, kaip smagu būtų

sėsti ir minti minti minti.

tiesa, tada dar nemokėjau važiuoti dviračiu – mat išmokau tik kokių dvylikos, o gal ir vėliau. tuo metu nebežiūrėjau eurosport’o.
dabar mano meilė dviračiams neatgimsta, kol šalta, o reikia vežiotis dvi dideles rankines, pilnas knygų ar, veikiau, konspektų. nes šį semestrą pasižadėjau vaikščioti į visas paskaitas ar bent daugiau nei tą keturiasdešimtį praėjusio semestro procentų, kol kas, ačiū, laikausi beveik puikiai. after all, mes turime maldeikienę ir bloznelį ir pipinytę ir visokio kitokio gėrio. todėl rytais pro troleibusų langus tik [mintimis] mosuoju žmonėms su žibintais prie vairo.

kitos naujienos universitete: kiekvieną antradienį ir kas antrą trečiadienį vis giliau suprantame, kokia įdomi šalis yra lietuva. mokomės dar dviejų programavimo kalbų. su monika valgykloje praleidžiame statistiškai reikšmingai daugiau laiko nei auditorijose, kadangi mifas be maisto – kaip konclageris be.. kaip konclageris. tikimybių dėstytojas pasakoja pokštus apie vyrus, kurie klauso moterų. tada merginos kvatoja, vaikinai ne. žavimės antrąja grupe, nes jie nė neapsidairę neria į džiungles bei atveria pandoros skrynias, kai netaisyklingai deda lygybės ženklus ar rašo dvigubą-vė. dar jie įgyvendina socializmą ir turi žmonių, norinčių pakeisti pasaulį ir dar – kad niekas nebalsuotų už populistus.

svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose,- sakė dėdė džeromas. [prasukdavau tą juostelės vietą, kur pasakodavo apie burtininkę gingemą ir aguonų laukus]

morkų plokštainis
600 g morkų
300 g cukraus (beje, pakaktų ir dar mažiau)
3 kiaušiniai
200 g sviesto arba aliejaus
2 a.š. kepimo miltelių
1 1/2 a. š. cinamono ir šiaip visokių meduolinių prieskonių:}
miltų, kad tešla būtų tokio tirštumo kaip bulviniams blynams

morkas sutarkuojame ir suberiame pusę cukraus, palaukiame, pamaišome, kol jis ištirps. supilame ištirpintą sveistą arba aliejų, prieskonius, miltus, kepimo miltelius ir su likusiu cukrumi iki baltumo išplaktus kiaušinius. gerai gerai išmaišome ir kepame 40 min. kokių 180 laipsnių orkaitėje. tikriname, ar iškepė, mediniu pagaliuku. tiesa, pyragas ir atšalęs būna labai labai LABAI drėgnas – man tai begal’ patinka – tad gali dar šiek tiek atrodyti, jog jis žalokas – tačiau lai neapgauna mūsų tokie melai (taip liudija mano liūdna patirtis, kai pirmąjį varškės pyragą kepiau *kost* ketvertą valandų, mat prie dugno jis vis atrodė drėgnas)!
atšalęs pyragas dar gardesnis. o būna jis toks šlapias šlapias, prieskoningas, kvepiantis ir saldus it meduolis. be to, su daržovėmis.
mums patinka daržovės.

receptu gražiai paprašyta pasidalino Nolita iš foodday.

name game

matijas — Mon, 23 Feb 2009 01:20:40 +0000

kažkas seno, kažkas artimo.radau kompe šiąnakt.

aš myliu tave kaip kaži kokį avižinį sausainį, po šaltenio delnu rastą, žieminio palto kišenėje likusį,-sužievėjusį, sutrūkusia oda, apgraužtą vabzdžių ir nuostabų it elenos melsvai smulkios kojos. ištraukiu tave su visu tavo akademiniu žavesiu į naują gyvenimą ir tu nesišypsai, tik rusvą galvą palenki man prie peties. ir aš tavęs kandu.

aš myliu tave kaip neramų veltų siūlų kamuoliuką, kuris, nuo [pjede]stalo paspirtas, įsižeidžia ir išeina, tylomis duris neuždaręs palieka – te peršalu aš perpūsta skandinaviškų vėjų. ir myliu tave kaip kainas mylėjo abelį – esi tu mano didelė ambicija.

aš myliu tave kaip kreminės spalvos beprotybę melsvam kambaryje. ir myliu tave taip tik viena aš – ir jau verčiau jus nuo titlo vandenin įstumsiu (kaip kad pavasarį praeitą įstūmiau ofeliją), nei leisiu kam kitam jūsų plaukus šukuoti.

aš myliu tave kaip rūke pasiglydusią atsainumo idėją: nieks nesvarbu jai ir nieks jos neliečia. visus ji išduoda, nes visų išduota būti bijosi. it kalėjime jauties uždaryta tu : čia Danija ribų nenurodo – aplink vien laisvės varžytojai ir tuos pačius tu ranka numoji.

Toks esi tu, mano mylimas. Mano vienintelis.

labai gražu yra mylėti žmones. karts nuo karto tai darau atidžiai.

where has all the good gone

matijas — Fri, 20 Feb 2009 22:46:47 +0000

mes miegame mano lovoje ir keliamės labai vėlai;pusryčiams valgome tortą.

yra labai daug mergaičių, kurias aš įsimyliu 10 autobuse ir all those beautiful boys, kuriuos myliu dėl jų gražių dviračių.

man patinka protingi mano draugai. su jais galiu juoktis ir giliai širdyje manyti, kad jie mane myli už tai, kokia aš juokinga. it’s my face.or my glasses.

mano draugai yra didžiausi išdavikai pasauly, bet tikrus draugus aš vis tiek myliu už tai, kad galių į jų šūdus žiūrėti pro pirštus. pirštas – povilas – pirštas – šypsosi – pirštas – geros širdies – pirštas – vaitukaitis.

aš visą laiką gerokai perdedu.

aš noriu tau iškepti cheesecake ir padėti prie durų, kad valgant jį tave užgraužtų sąžinė dėl to, kad vengi manęs gatvėse ir man nepaskambini.

aš mėgstu glostyti savo savimeilę.

sluoksniuota tešla

miltai 1,oo kg

vanduo o,5ookg

druska o,o20 kg

margarino sluoksniavimui o,5oo kg

2kg tešlos.

iš miltų, vandens ir druskos užmaišoma tešla:druska patirpdome vandenyje ir jungiam su miltais;suminkome ir suformuojame kalnelį/rutulį,paliekame tešlą pakvėpuoti grynu oru 20 min.
tuo metu suminkštinamas margarinas (galima padaužyt ar pakočiot ,}), iš jo padaromas kokio 1-2 cm storio STAČIAKampis.
tešla iškočiojama taip:

tešlos kalnelis įpjaunamas

atlenkiami jo sparneliai

tada tie sparneliai kočiojami taip,kad iš jų susidraytų kvadratėliai, keturiskart plonesni nei tešlos centras

tada ant viršaus dedame margariną ir jį paslėpiame užlankstydami tešlos šonus

voila.turim savo tešloje paslėptą margariną ir pradedame kočioti tešlą taip, kad susidarytų kuo taisyklingesnis stačiakampis. svarbu kočiojant nespausti tešlos, kočioti palengva vis ploninant ją, nes kitaip margarinas bus ne tarp sluoksnių, o tiesiog įsispaus į tešlą. dėl tos pačios priežasties nereikia tešlos iškočioti per plonai: kad būtų ji storio kaip geras centimetras.tada lenkiami tokį savo stačiakampį į tris dalis ir dedame prieš save taip, kad viršutinio sluoksnio laisvasis kraštas būtų dešinėje. dabar vėl kočiojame stačiakampį ir vėl jį lenkiame į tris dalis.tešlą įvynioję į kokią plastmasę, dedame ją į šaldytuvą geram psuvalandžiui.

ištraukiame ir vėl kočiojame ir vėl lenkiame. tada vėl kočiojame ir vėl lenkiame į tris dalis. dedame į šaldytuvą. laukiame mažiausiai pusvalandį ar net pernakt, jei sluoksniuotus gaminius kepsit, tarkim, ryt.

dabar jau antrą kartą tešlą ištraukiame iš šaldytuvo ir vėl kartojam du kartus : iškočiojam ir lenkiam į tris dalis. vėl įmetam į šaldytuvą.

esmė: kaip supratote, tokia tešla sluoksniuojama šešis kartus, kaskart lenkiant ją į tris dalis. kas du sluoksniavimus jį palaikoma šaldytuve mažiausiai pusvalandį. tai yra viskas, ką reikia žinoti.

ir jau trečią kartą ištraukus tešlą, ją galima kočioti į reikiamus lakštus ir formuoti gaminius.

apie sluoksniuotos tešlos gaminius sužinosite vėliau.sekite spaudą.man metas miegoti.

xoxo,kaip sako jurGis.