Kepykla nr. 5

naktimis sapnuojame paryžiaus sodus stogus parkus dangų

p.s. per atostogas aplankėme berniukus radijoje (taip, aparate). pyragėlį dedikuoju tomiui. PAPILDYTA: mantui irgi.
p.p.s. fotografavo tai tėtis.

fraîcheur chocolat
agenda:
dieną (d-1) paruošiame biskvitą
biskvitui vėstant, paruošiame kremą
dieną (d) keleta vlandų prieš tiekiant glazūruojame pyragą

brownie biskvitui
115 g sviesto
70 g juodojo šokolado (bent 70% kakavos)
2 kiaušiniai
100 g cukraus
60 g miltų
100 g karijų riešutų (naudojau graikinius)

riešutus pasmulkiname. vandens vonelėje ištirpiname šokoladą, o kitame dubenėlyje – sviestą. kiaušinius gerai išmaišome su cukrumi, įmaišome šokoladą, paskiau – sviestą. galiausiai suberiame miltus ir riešutus, viską gerai išmaišome ir supilame į kepimo popieriumi išklotą kepimo formą (naudojau 24 cm, nors recepte siūlo naudoti 20 cm; ir, manau, puikiai padariau, bo plonesni sluoksneliai, nors jų čia ir nesimato, man dailiau žiūrisi). kepame 180oC kokių 10 ar daugiau minučių – patikriname dantų krapštuku, kuris turėtų būti neapsivėlęs tešla. atvėsiname.

šokoladiniam kremui
125 g juodojo šokolado (regisi, naudojau 52%)
160 g pieno
160 g riebios grietinėlės
2 kiaušinio tryniai
50 g cukraus
2 g želatinos (nevegetariška!!) arba agaro

naudojantiems želatiną: ją užpilame vandeniu (kad apsemtų ir dar šiek tiek) ir paliekame išbrinkti. naudojantiems agarą: suberiame į pieną.
toliau gaminame kartu: šokoladą ištirpiname vandens vonelėje. dubenyje išplakame trynius su cukrumi, kol šiek tiek pabąla. pieną ir grietinėlę drauge kaitiname iki lengvo virimo ir po truputį nuolatos maišydami supilame į trynių masę. viską supilame atgal į kaitinimo dubenį ( ,) ) ir nepaliaudami maišyti kaitiname ant silpnos ugnies, kol kremas sutirštėja tiek, kad, perbraukus pirštu per šaukšto nugarėlę, takelis nebesubėga (tarsi verdant crème anglaise). supilame masę į šokoladą ir gerai išmaišome. naudojantiems želatiną: ją išleidžiame vandens vonelėje arba mikrobangėje ir supilame į šiek tiek pravėsusį kremą.
pasiruošiame formą: nuo biskvito nulupame popierių ir įtupdome jį į tą pačią pyrago formą – tiap elgiamės tik jei forma nuimamais kraštais. teoriškai jos kraščiukus būtų galima iškloti acetato plėvele arba silikoniniu popieriumi, bet aš nepabūgau rizikos ir neklojau niekuo ,). paruoštą šokoladinę masę supilame ant pado ir paliekame šaltai pernakt.

glazūrai (pierre pateikia dvigubai didesnius kiekius, bet aš gaminau iš toliau nurodytųjų)
115 g juodojo šokolado (62-70%)
45 g cukraus
125 ml vandens
60 ml grietinės
40 ml riebios grietinėlės
10 g sviesto

65 g šokolado ištirpiname kartu su vandeniu, grietine ir cukrumi. lengvai užverdame ir maišome, kol masė taps vientisa. užverdame grietinėlę ir į ją sumetame likusį šokoladą; nukeliame nuo ugnies. pamažu išmaišome. leidžiame pravėsti ir sudedame gabaliukais pjaustytą sviestą bei šokolado-vandens-grietinės-cukraus mišinį.
ideali glazūros temperatūra – 35-45oC.
iš šaldytuvo (ar šaldiklio) išimame pyragą, statome ant grotelių, nuimame kraščiukus. padengiame glazūra, išlyginame.

valgome gerai atšalusį (būtinai!), o beprotiškai fantastiškai skanu – su kardamoniniu crème anglaise(būtinai!). prideda dar keletą matavimų.

receptas iš pierre hermé – plaisirs sucrés

kardamoninis crème anglaise
1/2 st. riebaus pieno
1/2 st. plakamosios grietinėlės
3 dideli tryniai
1/3 st. cukraus
kelios kardamono ankštys

pieną ir grietinėlę užverdame prikaistuvėlyje, į jį sumetame sutraiškytas kardamono ankštis. uždengiame ir paliekame, kad pritrauktų bent pusvalandžiui.
nukošiame; vėl pakaitiname iki tik-tik virimo.
dubenėlyje ištriname cukrų su tryniais. pamažu, nuolat maišydami, supilame pieną-grietinėlę. perpilame atgal į prikaistuvėlį ir nepaliaudami maišyti kaitiname ant silpnos ugnies, kol masė sutirštėja (kartojuosi: tiek, kad, perbraukus pirštu per šaukšto nugarėlę, takelis nebesubėga).
atvėsiname ir tiekiame šaltą (geriausia palikti šaldytuve per naktį, bet, na, mums pakako ir trejeto valandų)

Palei Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

mes mergaitės visada taip žaidžiame: susirenkam visos, pasirašom gausybę paktų, šnekam ir geriam arbatą, juodą su pienu, rūkom ir juokiames sugulusios lovoje, rašom ant rankų ir susiskirstom berniukus į globotinius: taip kažkada kam gavo prižiūrėti tomį,o mano globotinis

man siunčia gražiausius laiškus ir aš, pasigavusi tą jo it iš filmų manierą, imu žirkles vonioje ir nukerpu sau plaukus prieš veidrodį, išbėgu į miestą pačiais gražiausiais rūbais sutikti sky ir kitų, kas primena pavasarį,

sakau:

žinai,aplinkui visi įsimylėję.

kepykla nr.5

kai visa tai prasidėjo, mes su jule buvom dvyliktoj klasėj: tada daug mokydavomės, kartais kepdavom ir dažniausiai planuodavom, kaip kada nors turėsime savo kavinę. kadangi licėjuj buvom jau ketvirtokės, mylėdavom tik jaunesnius berniukus/mergaites, tiesa, ir šiek tiek martyną ,) julė mokydavosi prieš egzaminus, o aš važiuodavau pas julių į kaimą ieškoti lobių. gyvenimas buvo neapsakomai tikresnis back then.

turėdavom sąsiuvinį ir į jį rašydavom visokių istorijų, kurios vykdavo mūsų kavinėj, į kurią ,, [...] norint patekti: praveri vienas, laukujęs, ruda bronza nukaldintas, po to vert vert kitas, jau mėlynai iš abiejų pusių dažytas [duris]”. kažkodėl buvom numačiusios, kad visuomet prieš užsidarant eisim žadinti krisčio ir naujokaičio, kurie bus užmigę foteliuose, slėpsime žydus ir švęsim vonneguto dieną. net parašyta taip, kad žaisim alias, ,,nes severijai bus 18+ ir ji jau mokės daugel protingų žodžių.

Ū – KO – PIR – M – AS.”

kad turėsim regioninę telekomunikacijos sistemą skardinė-siūlas-skardinė ir kad slapta rengsim kavinėje filmų peržiūras.

tiesa, dar su jule turėjom du gerus draugus, kurie mums pasakojo, kaip parašyti verslo planą, o mes buvom tikros, kad 2am kurse pasiimsim akademines atostogas, bet prasidėjo aukštasis mokslas ir jau pirmą dieną unversitete mes supratom, kad čia taip nieko nebus ir kibom į naujus mokslus – labai jau tiksliuosius. vėliau aš mečiau fiziką, o julė man žadėjo, kad kartu studijuosim konditeriją. nežinau, ar ji pasakė man tai garsiai, ar aš tai įsivaizdavau, bet galop tai neįvyko ir aš viena išėjau kepti bandelių, o julė susirado naujų draugių, kas labai užgavo mano orumą, todėl naktimis jai rašydavau apie savo vaikinus. dienos bėgo, o mes tai pykdavomės, tai susitaikydavom, kartais aš būdavau tvirtai pasirengusi ją susigrąžinti, kartais ji grįždavo, bet ir vėl pasirodydavo, kad mes žiūrim į skirtingas puses. ir taip be galo be krašto ir tai vis dar tęsiasi, o kartais prašviesėjus dienai atsirada tokie blogai kaip šis. tikrai vieną dieną viskas nušvis ir mūsų kepykla rasis, bet iki tol dar visiems teks aplankyti prancūziją.

pasibaigė atostogos, man teks grįžti į darbą-praktiką, kur man nemoka nei cento už tai, kad esu graži ir žalių akių. jau beveik baigiau dažyti virtuvę ir dar tėvams kepiau štrudelį tokį, kokio receptą radau kažkada kepimo žurnale, kurį man dovanojo stiliaus pora per gimtadienį.

austriškas vyniotinis (ten, kur buvo rimvydas, ten, kur buvo haneke)

25o g miltų

druskos šiek tiek

150 g sviesto

1 kiaušinis

100 ml vandens

1kg saldžiarūgščių obuolių

1 citrinos sultys

100 g kapotų migdolų, pakepintų

200 g lazdyno + graikinių riešutų, geriausia sumaltų

100 g razinų

125 g cukraus

cinamono

imbiero

ekologiško vanilinio cukraus ,)

1. sviestą ištirpinti, o kol jis tirpsta dubeny sumaišyti miltus su druska; supilti ištirpusį sviestą, įmušti kiaušinį; pamaišyt, kol susijungs viskas ir tada supilti vandenį. tešlą atrodys gana skysta, bet po to glitimas išbrinks ir ji pasidarys kietesnė ir tampresnė, tikrai!taigi: tešlą uždegti maistine plėvele ir laikyti virtuvėj ant stalo apie valandą. nu gerai, paskutines 15 min aš laikiau ją šaldytuve, kad lengviau kočiotųsi.

2. kaip paruošti obuolius: ogi nulupti ir pjaustyti labai plonomis skiltelėmis, tada apipilti citrinos sultimis. nepamirškite razinų pamirkyti karštam vandeny ir gerai nuplauti.

3. tešlą iškočioti labai labai plonai, nepamiršti pabarstyti miltų po ja. išties tai tešla turi būti popieriaus plonumo ir dar pati kaip koks popierius stačiakampė ,)

4.dėmesio!reikės dar šiek tiek lydyto sviesto. patepti juo iškočiotą tešlą ir tik tada suberti tuos maltus riešutus, ant jų guldyti viena šalia kitos obuolių skilteles, pabarstyti prieskoniais, sudėti razinas, užberti viską cukrumi ir galop sudėti kapotus migdolus. aš viską dėjau taip, kad dar liktų nuo kraštų neužklotos tešlos kokie  4 cm. tada užlenkti tos tešlos šonus ir viršų  į vidų ir nuo apačios pradedi vynioti, kol suvynioji šiokį tokį cilindrą ir tada jau mentelių pagalba perkeli ant kepimo popieriaus ir dar visą vyniotinį aptepi lydytu sviestu.

5.kepti karštai apie 40 min. na, aš tai kepiau 200 C kokias 10 min, tada sumažinau iki 180 C kokiom 15 min ir tada dar 10 min kepiau iš viso 160 C temperatūroje, nes viršus jau buvo gražiai apskrudęs, tik bijojau, kad vidus neiškepęs bus.

6.o kai iškeps, tai jau matysite, ar ir kitą kartą daugiau obuolių dėti ar mažiau ar nedėti razinų, ar riešutų sumažinti — kaip jums patinka ,)

šito štrudelio privalgius sapnuojasi labai geri sapnai.sunkūs, bet geri. kaip ‘La Pianiste’.

iki,a.

1 s: Saulėtos dienos.             Mano pirštai permirko šviesoj. aš sėdėjau mokyklos suole ir rašiau laišką tb; priėjęs brolis

2 s:

thomas pasilenkė:

- agne, yra dar vienas kelias link dievo, bet tu turėsi dabar nustoti rašyti ir pasiklausyt manęs. pasakė jis prancūziškai.

neįtikėtina. tikrai atėjau į etikos pamoką vien dėl to, kad man patinka, kai vienuoliai kalba apie dievą vaikams, kuriems nuoširdžiai yra tas pac. man patinka stebėti, kaip thomas niekad nesutrinka, net kai di užmiega ant suolo padėjusi galvą. šviesiaplaukė ji. tačiau labiausiai mėgstu išvengti kalbėjimo su juo, nes jis mane trikdo kartais, o labiausiai – jaukia mano galvoj mintis. man tik kai vaikas buvau patiktdavo kalbėti su kitais, o dabar man visai nesinori, kad kas prievartautų iš manęs nuomones. jau buvau jam viską pasakiusi tikrai. kad netikiu dievu, o tik atsitiktinumais, leidusiais atsirasti žmogui; o kartais man nuoširdžiai net nerūpi, iš kur mes atsiradom, o tik nuo to ataskaitos taško mąstau, kad ‘mes čia, o kas iš to?’ ir tada kodėl jis man dabar sako, kad padės man atrasti kelią pas dievą, jei aš juk net nenoriu pas jį į svečius. tikrai sakau nepiktai – jis tiesiog velniškai stengėsi mane įtikinti, kad dievo man reikia.

Aš tikrai nustojau rašyti, bet kol jis kalbėjo apie meilę ir ,,jeigu tu ką nors myli, tai reiškia, kad tu radai to žmogaus pažeidžiamumą”,

3 s:

mane po truputį visą prarijo šviesa, plyštanti po plačius mokyklos langus ir aš atsimerkiau į thomas rimvydo žvilgsniu; mes stovėjom prie akropolio maximos ir valgėm bandeles, o rimvydas man pasakė, kad meilė neegzistuoja: tikrai tvirtu balsu ir taip įtikinamai, kad pats tuo tikėjo dar kokius 9 mėnesius, o po to

4 s:

brolis thomas man sako:

-ar būna taip, kad kažką labai mylite,

bet norite jį mylėti dar labiau?

..norėčiau dabar jam pasakyti ką nors stipraus ar net išrėkti, kad tikrai nėra nei dievo, nei meilės, bet man kažkas vis spigina į akis ir atsimerkusi sušunku:

5 s: - mantai, gal gali panešti mano kuprinę?

iš tikrųjų vienas draugas man šiandien pasakė, kad žodžiai neturi prasmės:,,Baisiausia tai, kad žmonės net patys niekad nėra tikri dėl to, ką sako, o kiti priima jų žodžius už gryną pinigą.”

šiandien aš buvau aplankyti jo – savo draugo m.morisono.

jis gyvena dideliame bute aukštom lubom, klotam prašmatniais tapetais, dengtam plokščiais televizoriais ir netikrų merginų paveikslais, iliuzijom apie saugų seksą, piešiniais ir eskizais. jo plaukai juodi, o vaikšto jis nuogas, nešioja rankose viskio butelį ir sako.

einam pirkti mineralinio,a.

o aš norėčiau niekur neiti dabar, su juo visą dieną sėdėti tame alkoholiu ir narkotikais dvokiančiam pritemdytame bute, būti šviesių plaukų ilgakojė mergina, kurios gyvenimas labiausiai pačiai jai atrodo amžinas ir maitinti jį iš savo rankų.

sumuštiniais.

juos valgiau tąryt pusryčiams ir pietums.tikrai ar verta juos aprašyti – nežinau. bet grikių su sūriu dėlei pasakysiu greit : trys riekelės duonos, vidurinėje išpjauta skylė;keptuvėje apkepti svogūnus su cinamonu ir kai jie dar neiškepę, įdėti duonos riekutę, supilti į ją kiaušinį, ant viršaus sudėti pakepusius svogūnus; druska; pipirai; apversti pakepti iš kitos pusės – iš esmės visas tas skanumas ir yra kuomet trynys ne iki galo iškepa ir pjaunant sumuštinį teeeeka – ant kitų dviejų riekučių tepti martyno parvežta vegan paštetą iš švedijos, dėti mėsos (būtinai!), salotų ir svarbiausia galop sudėti sūrio taip, kad jis apsilydytų kuomet tą karštą riekę iš keptuvės suvoži iš abiejų pusių.

pjauti ir valgyti.

negerti be saiko alkoholio.

nebijot tamsos ir nebijoti mirti.

vaikystėje man patikdavo žiūrėti Tour de France ir galvoti, kaip smagu būtų

sėsti ir minti minti minti.

tiesa, tada dar nemokėjau važiuoti dviračiu – mat išmokau tik kokių dvylikos, o gal ir vėliau. tuo metu nebežiūrėjau eurosport’o.
dabar mano meilė dviračiams neatgimsta, kol šalta, o reikia vežiotis dvi dideles rankines, pilnas knygų ar, veikiau, konspektų. nes šį semestrą pasižadėjau vaikščioti į visas paskaitas ar bent daugiau nei tą keturiasdešimtį praėjusio semestro procentų, kol kas, ačiū, laikausi beveik puikiai. after all, mes turime maldeikienę ir bloznelį ir pipinytę ir visokio kitokio gėrio. todėl rytais pro troleibusų langus tik [mintimis] mosuoju žmonėms su žibintais prie vairo.

kitos naujienos universitete: kiekvieną antradienį ir kas antrą trečiadienį vis giliau suprantame, kokia įdomi šalis yra lietuva. mokomės dar dviejų programavimo kalbų. su monika valgykloje praleidžiame statistiškai reikšmingai daugiau laiko nei auditorijose, kadangi mifas be maisto – kaip konclageris be.. kaip konclageris. tikimybių dėstytojas pasakoja pokštus apie vyrus, kurie klauso moterų. tada merginos kvatoja, vaikinai ne. žavimės antrąja grupe, nes jie nė neapsidairę neria į džiungles bei atveria pandoros skrynias, kai netaisyklingai deda lygybės ženklus ar rašo dvigubą-vė. dar jie įgyvendina socializmą ir turi žmonių, norinčių pakeisti pasaulį ir dar – kad niekas nebalsuotų už populistus.

svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose,- sakė dėdė džeromas. [prasukdavau tą juostelės vietą, kur pasakodavo apie burtininkę gingemą ir aguonų laukus]

morkų plokštainis
600 g morkų
300 g cukraus (beje, pakaktų ir dar mažiau)
3 kiaušiniai
200 g sviesto arba aliejaus
2 a.š. kepimo miltelių
1 1/2 a. š. cinamono ir šiaip visokių meduolinių prieskonių:}
miltų, kad tešla būtų tokio tirštumo kaip bulviniams blynams

morkas sutarkuojame ir suberiame pusę cukraus, palaukiame, pamaišome, kol jis ištirps. supilame ištirpintą sveistą arba aliejų, prieskonius, miltus, kepimo miltelius ir su likusiu cukrumi iki baltumo išplaktus kiaušinius. gerai gerai išmaišome ir kepame 40 min. kokių 180 laipsnių orkaitėje. tikriname, ar iškepė, mediniu pagaliuku. tiesa, pyragas ir atšalęs būna labai labai LABAI drėgnas – man tai begal’ patinka – tad gali dar šiek tiek atrodyti, jog jis žalokas – tačiau lai neapgauna mūsų tokie melai (taip liudija mano liūdna patirtis, kai pirmąjį varškės pyragą kepiau *kost* ketvertą valandų, mat prie dugno jis vis atrodė drėgnas)!
atšalęs pyragas dar gardesnis. o būna jis toks šlapias šlapias, prieskoningas, kvepiantis ir saldus it meduolis. be to, su daržovėmis.
mums patinka daržovės.

receptu gražiai paprašyta pasidalino Nolita iš foodday.