Tų keturiolikos valandų pasekoje mano kalba pasipildė naujais esminiais žodžiais (priminsiu, po pirmos viešnagės mokėjau teip, labukas, ačiū, draudimas): nesuprantu vengriškai; kviečiai; teisingai (helyes!, rašome kartu, su viena “l”); penktadienis; ledai. Matosi, t’sakant, kas galvoj.

Labai liūdna, kad čia sutinku žmonių, kuriems nepatinka vonios (baths) arba tortai. Čia maždaug kaip gyventi Lietuvoje ir krepšinio ir vėdarų nemėgti, o tai, patikėkite žodžiais iš žinančio žmogaus lūpų, yra maždaug nusispjaut.

- – - Kitose naujienose – - -

Aš nežinau, kodėl žmonės taip su manimi elgiasi, bet I. man atsiuntė House M.D. seriją (dvi!), ir aš tikriausiai pirmąsyk džiaugiuos, kad čia neturiu pilnaverčio interneto. Na, tokio, kuriuo naudodamasi šiandienpat susisiųsčiau visus tuos šešis (?) sezonus ir praleisčiau keletą labai labai bemiegių naktų ar, veikiau, savaitgalių, mat kažkur tarp tų oh look, she’s scratched through her skull and that’s brain tissue coming out, per kuriuos truputį susigūžiu (nes jautrios natūros), kažkur kažkas tarp tų eilučių (ne šitų) truputį kabina.

Aišku, aš dabar viešai prisipažinau, kad ligšiol buvau mačiusi tik apytiksliai vieną šito reikalo seriją. Pasitaiko.

Ir dar nežinau, kodėl aš šiandien taip piktai rašau, ir be šypsniukų. Gal tas lietuviškas-per-brūkšnelį-rudeniškas lynojimas?

- – -

Tokiam orui šitokie pirštukėliai vis dar labai pritinka. Man jie gausiai patiko, mat nors ką tik pakritikavau vėdarus, šiaip bulves mėgstu. Ypač – bulvinius paplotėlius su varške iš vidurinės (o gal ir gimnazijos). Tai štai, apkepti sviestuky piršteliai tampa labai smagiai traškūs išorėje ir minkšti bei purūs viduje. Špinatai šiaip priduoda spalvos (ir geležies duoda atseit!), o padažas, mano kuklia nuomone, irgi labai tinka – pakaitalas jau truputį įgrisusiam grietinės ir sviesto padažėliui, su kuriuo tuos bulvinius paplotėlius ir reikėtų valgyt.
Tiesa, skaičiau, kad vokiečiai tuos Schupfnudeln‘us valgo ir su saldžiais padažais – pavyzdžiui, aguonomis. Kadangi aš vis dar laikausi įsikibusi tiesos, kad pirmenybę teikiu nesaldžiam maistui (pirmas rašinėlio pastraipas pageidauju praleisti), šito neišmėginau – kol kas pakaks man bulvių desertuose…

Bulviniai piršteliai su špinatais ir garstyčių padažu
2 porcijos
Piršteliams
500 g bulvių
1 trynys
1 v.š. miltų
žiupsnis druskos
žiupsnis malto muskato
sviesto piršteliams kepti

Padažui
1/4 st. daržovių sultinio
1/2 st. riebios grietinėlės
1 a.š. raudonėlio
2 a.š. grūdėtų garstyčių
Špinatams
200 g špinatų (tinka ir šaldyti – keptuvėj kubikėliai ištirps)
1 svogūnas
1 v.š. aliejaus
žiupsnis druskos

Piršteliams nepjaustytas bulves išverdame su lupena arba iškepame orkaitėje. Pravėsusias nulupame, sutriname bulvių trintuve. Suberiame kitus ingriedientus ir truputį paminkome – svarbu neperminkyti!!
Iš masės formuojame ilgus maždaug rodomojo piršto (jei pirštai kūdi, tai nykščio) storio pailgas lazdeles.
Keptuvėje išlydome sviestą (galima šliūkštelėti ir vos vos aliejaus, kad sviestas nesviltų) ir apkepiname pirštelius, kol iš visų pusių dailiai apskrunda.

Špinatams svogūną smulkiai supjaustome ir apkepiname aliejuje su žiupsniu druskos, kol suminkštėja. Suberiame plėšytus špinatus arba šaldytų špinatų kubelius, uždengiame ir troškiname, kol viskas suminkštėja arba, alternatyviai, kol baigiame gaminti pirštelius ir padažą.

Padažui užverdame sultinį ir supilame grietinėlę. Nukeliame nuo ugnies, suberiame raudonėlį ir garstyčias. Išmaišome.

Tiekiame pirštelius su dar šiltais špinatais ir padažu.

Iš oC pavasario numerio.

Ai ai ai! Nepraėjo nė savaitė, o kojos jau dreba, kaip nori minti minti minti (žiauriai gera ledų vieta – tik už dvylikos kilometrų nuo namų). Šeštadienį dviračių blusturgis (ir, kchem kchem, palinkos festivalis ._o), kaip čia susilaikius?! Pirmą darbo dieną rimčiausias klausimas bendradarbiams buvo — labas, iš kur gaut dviratį? (o ne kas gero su Solvency II?) (–> vidutinio sunkumo priklausomybės forma)

Ką jau padarysi. (o dviratį man pažadėjo kitą savaitę)

Prieš išvažiuojant reikėjo padaryti keletą labai svarbių darbų: susikrauti lagaminą, pavakaroti paupiuose su I., palaistyti gėlę (vienaskaita), pamatyti M. ir R., pratuštinti šaldytuvą. Nors Džiugas, Parmigiano-Reggiano ar alyvuogės gal ir nesupyktų, paliktos tauriai vienatvei, ne visi produktai pasižymi tokiu puikiu temperamentu. Kadangi maisto išmesti nevalia, aptikau greitą ir gardų būdą pribaigti varškei beigi maskarponei. Ne, aš tikrai nežinau, iš kur atsiranda leftover mascarpone (a la taip), bet čia turbūt per vieną iš tų silpnumo akimirkų, dar vadinamų Akcijomis.

Taigi! Geras pyragas. Toks, na kreminis su žaviai traškiom drožlėm in’n'out. Ir, žinotės, mano širdelė labai linksta prie sausaininių padų. Be to, gaivut gaivutėlis, neužkemšantis ir toks truputį manij(ak)inis (t.y., ketvirtis pyrago ant karto yra visiškai norma).
Dar sykį ar gamintau? Na, gardus jis (o kam čia negardžiam būt, kaip tė sako); bet, jei jau nuoširdžiai, nėra kileris anei varškės gaminių, anei sūrpyragių kategorijoj. Kita vertus, riebus pliusas už tai, kad pasiruošia per menką pusvalanduką, ir nesiprašo šaldomas per visą naktį – juk mūsų giminė yra ta, kuri nuolat nusipliko lūpas bei liežuvius dar garuojančiais sausainiais ar šimtodvampenkių laipsnių karamele (kitaip tariant, su laukimu ir kantrybe ne kažką).

Nekeptas varškės/maskarponės/šokolado pyragas

Pagrindui
300 g airiško kremo skonio sausainių (tų paprastų, kvadratinių)
150 g nesūdyto ištirpyto sviesto
žiupsnis druskos

Įdarui
350 g pertrintos varškės
250 g maskarponės (kambario temp.)
50 g cukraus pudros
1 v.š. vanilės ekstrakto
2 a.š. tirpios kavos miltelių
70 g smulkiai sukapoto juodojo šokolado
80 g smulkiai sukapoto pieniško šokolado

Pyragui papuošti
100 g juodojo šokolado

22 cm kepimo formą išklojame kepimo popieriumi. Pagrindui kombainėlyje sumalame sausinius beveik iki miltų, suberiame druską. Supilame tirpintą sviestą, gerai išmaišome ir išdrėbiame į kepimo formą. Spausdami pirštais, suformuojame pyrago dugną ir šonus. Pašauname šaldytuvan ar šaldiklin, kol pasiruošime įdarą.
Įdarui paplakame maskarponę, kol taps vientisa. Sudedame varškę, cukraus pudrą, vanilę, kavą ir gerai išplakame. Galiausiai suberiame kapotą šokoladą ir išmaišome. Supilame masę į paruoštą pyrago formą ir paliekame šaldytuve bent valandai.
Pasiruošiame drožles. Šokoladą ištirpdome vandens vonelėje arba mikrobangėje ir plonu sluoksniu paskleidžiame ant kepimo skardos. Paliekame šaldytuve kokioms 10 minučių, kad sukietėtų. Jei pernelyg sušalo, ne bėda – kambario temperatūroje šokoladas netrukus vėl suminkštės. Peiliu drožiame šokolado juosteles ir jomis prieš patiekdami apibarstome pyrago viršų.

Receptas – čia. Beje, post factum pastebėjau, jog ir Asta šitą patį kepė.

Darbo dienomis apie ketvirtą valandą popiet kyla toks urge, kad vai vai vai grįšiu į [kuriuos nors] namus ir kad jau kepsiu, tai kepsiu, o tada po kojų pasimaišo visokie universitetai ir a-pa-ti-jos, ir it can be fresh and clean aplankas, kuriame pagal idėją kaupiasi nepublikuotos nuotraukos — nepilnėja, nors tu ką. Kažkokie ciklai pirmyn atgal pirmyn, ne kitaip.

Dar norėčiau sakyt, kad kai toks oras, tai nuodėmė sėdėt viduj, tad kraunamės greitai krepšius ir pintines, sėdam ant dviračių ir važiuojam lauk. Gal taip ir padarom, a?

- – -

Kepiau Kempinę Velykoms – ir visi aikčiojo, koks gardus tortas. Man irgi patiko. Tiesa, jei jau patinka šitas derinys, gausiai siūlyčiau elementarų Juodąjį mišką, kur biskvitai dar ir suliejami vyšnių sultimis ir šiaip plonesni. Aišku, planuose ir PH versija, apie kurią rašė Sonatina, arba HB SuperUltraMegaKūl variantas.
Taigi taigi. Apie receptą. Man eilinį kartą biskvito tešla išėjo per sausa (Asta sako, kad gal kiaušiniai mažoki), tad skiedžiau pienu ir jogurtu. Nepaisant to, biskvitas išėjo žiauriai drėgnas ir begaliniai gardus, toks keksinis. Ir tada dar švelni grietinėlė, ir intensyviai saldžiarūgštės vyšnios (DĖMESIO: nebūkit žiopliai kaip aš ir patikrinkit, ar jūsų vyšnios tikrai be kauliukų. Just sayin’.) – šeimynai itin patiko. Tiek šokoladiniams, tiek ir nešokoladiniams žmonėms.
Iš nupjautų biskvito viršūnėlių, likusios grietinėlės ir vyšnių susluoksniavau sluoksniuočius stiklinaitėse. Irgi gerai gerai!

Viktorijos biskvitas (Victoria sponge)

Biskvitams
225 g sviesto (kambario temperatūros)
225 g cukraus
4 kiaušiniai (L dydžio)
210 g miltų
1 1/2 a.š. kepimo miltelių
žiupsnis druskos
2 kupini v.š. kakavos (karčios)
~1/2 – 1 st. jogurto

Įdarui
Vyšnių džemui
1 1/2 st. šaldytų vyšnių be kauliukų
2 v.š. citrinos sulčių
1/2 st. cukraus
4 v.š. kukurūzų krakmolo
70 ml vandens

Grietinėlei
450 ml riebios grietinėlės
3 v.š. cukraus
2 a.š. vanilės ekstrakto

Biskvitams sviestą išsukame su cukrumi iki purumo. Mušame po vieną kiaušinį ir gerai išsukame.
Miltus sumaišome su kepimo milteliais, druska ir kakava. Įmaišome juos į sviesto masę. Jei tešla per tiršta, skiedžiame jogurtu/pienu iki tirštos tirštos grietinės konsistencijos.
Ištepame dviejų 18 cm skersmens atsegamų kepimo formų dugnus sviestu arba i6klojame kepimo popieriumi. Sukrečiame tešlą ir išlyginame. Kepame 25-30 minučių iki 180 oC laipsnių įkaitintoje orkaitėje, naudodami ir ventiliatoriaus funkciją, jei įmanoma.
Iškepusius papločius 5 minutes atvėsame skardoje, o vėliau paliekame atvėsti ant grotelių. Jei viršus per daug išsipūtė – nupjauname. Kadangi biskvitai laaabai stori, šitas žingsnis gausiai patartinas :).

Uogienei į nesvylantį puodą sudedame vyšnias, citrinos sultis, cukrų, krakmolą ir vandenį. Gerai išmaišome. Kai užverda, verdamee apie 7 minutes, nuolat maišydami, kol sutirštės. Jei vyšnios labai rūgščios – galime įberti dal cukraus pagal skonį.

Grietinėlę išplakame su cukrumi ir vanilės ekstraktu. Jei planuojame tortą tiekti kitą dieną, reikėtų įdėti ir grietinėlės standiklio, kad ji neišskystų po sąlyčio su uogiene.

Torto surinkimas. Į lėkštę dedame pirmąjį paplotį, ant viršaus kečiame vyšnių uogienės ir uždedame pusę grietinėlės. Užvožiame antrąjį paplotį ir papuošiame likusia grietinėle ir vyšniomis.

Receptas – Kepėjų be stabdžių.

dar dažniau pamirštu, kiek man metų. Tada paklausiu A., kiek jai.
Man tiek pat, bent jau iki liepos,

ir tik žinau, kad mieste su liūtais be liežuvių jau plius dvamaštuoni, pas mus irgi panašiai žada.
Ak ak.

Nes maždaug taip:
Student A:
nerandu
Student B:
ko nerandi
?
ai
smegenų?
ar batų?

- – -
Žiupsnis Graikijos. Graikija.
1/12
Man per saldu, per mažai susistovėjimo, vientisumo tokio ir tokio, nu ir ką aš jum. Daugiausia džiaugsmo, aišku, suteikė tas pirmasis išbraukimas. Ir viršutiniai filo lapai, traaaaškūs, plonuuuučiai. Žiauriai gardūs. Ta’sme…
Filo filo filo. Filo yra vau, man patinka, plius vienas, RT, etc etc etc.

Iš likučių gaminome filo sraigę su marcipaniniu įdaru ir filo traškučius (du lapai – sviestas – cukrus cinamonas – sulankstom į tris dalis nelyg laišką – kepam). Ak filo filo, jei nebūtum tokia nesvietiškai brangi, nebebūtų pasauly nieko nedoro, esu tuo mažne tikra.

Baklava
Sirupui
1 st. medaus (naudojau dirbtinį plius truputį tikro)
1 st. vandens
1 st. cukraus
cinamono lazdelė
viena juostukė citrinos žievelės

Įdarui ir pyragui
2 a.š. malto cinamono
1/4 a.š. maltų kvapiųjų pipirų
3/4 st. kepintų migdolų
3/4 st. kepintų graikinių riešutų
3/4 st. nesūdųtų kepintų pistacijų*
1/3 st. cukraus
apie pusę pakelio atšildytos filo tešlos
150 g tirpinto sviesto

Sirupui viską sumaišome ir kaitiname ant lėtos ugiens, kol ištirpsta cukrus. Paverdame dar 10 minučių, sykiais pamaišydami. Išimame cinamono lazdelę ir paliekame sirupą atvėsti.
Įkaitiname orkaitę iki 180oC.
Įdarui kombainėlyje pamalame riešutus su cukrumi ir prieskoniais, kol smulkiai susikapojasi. Tešlą apipjaustome, kad būtų skardelės dydžio (manoji buvo 20×20 cm). Skardos dugną patepame tirpintu sviestu. Dedame du lakštus filo tešlos, patepame sviestu, dedame dar du sluoksnius tešlos, patepame sviestu, dar du sluoksnius tešlos, vėl patepame. Ant viršaus užberiame apie 1/3 riešutų masės.
Du lakštai – sviestas – du lakštai – sviestas – 1/3 riešutų – du lakštai – sviestas – du lakštai – sviestas – likę riešutai – du lakštai – sviestas – du lakštai – sviestas – du lakštai – sviestassssssssssssssss. Viršutinį sluoksnį gražiai apkamšome. Papjaustome įstrižai (deimantėliais).
(Žo, esmė tokia:
6 sluoksniai tešlos
1/3 riešutų
4 sluoksniai tešlos
1/3 riešutų
4 sluoksniai tešlos
1/3 riešutų
6 sluoksniai tešlos)
Šauname orkaitėn pusvalandžiui. Išimame, dar kartą įpjauname ten, kur jau pjovėm prieš tai (užtvirtinam, t’sakant). Kepame dar apie 30 minučių. Aš viršų uždengiau folija, kad pernelyg neskrustų.
Ištraukiame baklavą ir gausiai suliejame pravėsusiu sirupu. Leidžiame pastovėti pernakt.

* Kadangi tokio gėrio jau saują metų nerandu, perku sūdytas kepintas pistacijas, jas išraškau ir gerai nuplaunu.

Apie ką aš čia?
Turbūt apie tai, kad vasara arti ir metas rinktis festivalius beigi šaudyti bilietus pas M ir D ir M ir R (MDMR, ne juokas), mažų mažiausiai.

Dar labai noriu nuvažiuot čia. Labai labai, ir tuo metu net rajn’ieras siūlo skrist pirmynatgal už pemketuris. Va.

Vėžliški kakaviniai sausainiai su karamele ir riešutėliais
Sausainiams
1 st. miltų
1/3 st. nesaldžios kakavos miltelių
žiupsnis druskos
125 g sviesto (kambario t.)
1/2 st. cukraus
1 kiaušinis
1 baltymas
2 v.š. pieno
1 a.š. vanilės
1 1/4 st. kapotų žemės riešutų

Įdarui
45 ml riebios grietinėlės
šiek tiek vanilės ekstrakto
žiupsnis druskos
50 g cukraus
15 g sviesto

Sumaišome miltus, kakavą ir druską. Kitame dubenyje plakame sviestą su cukrumi, kol taps purus. Supilame trynį, pieną ir vanilę ir maišome, kol masė taps vientisa. Lėtai maišydami, suberiame miltų mišinį ir palengva maišome, kol nebeliks sausų miltų.
Tešlą suberiame ant maistinės plėvelės, suformuojame blyną ir paliekame šaltai apie valandą.
Orkaitę įkaitiname iki 180 oC ir dvi kepimo skardas išklojame kepimo popieriumi.
Mažame dubenėlyje paplakame baltymus, kol vos vos suputos. Seklian dubenėlin suberiame kapotus riešutukus.
Imame po mažą gumulėlį tešlos ir iš jos formuojame maždaug graikinio riešuto dydžio kamuoliukus. Juos apvoliojame baltymuose, o paskiau,- riešutėliuose — iš visų pusių.
Sausainėlius sudėliojame ant kepimo skardos, palikdame tarpelius. Nedideliu šaukšteliu arba pirštu kiekviename įspaudžiame duobutę.
Kepame apie 12 minučių. Išėmę sausainius iš orkaitės, kol jie minkšti, dar sykį įspaudžiame duobutes – kadangi tešla šiek tiek pučiasi, mūsų padarytosios jau galėjo ir užaugti. Leidžiame sausainiams visiškai atvėsti.
Tuo metu pasiruošiame įdarą.
Cukrų nemaišydami kaitiname, kol jis pradės iš apačios lydytis ir ruduoti. Tada imame palnegva maišyti. Kai karamelė tiek užruduoja, kiek mums norisi – gali beveiki pradėt rūkt! – supilame grietinėlę (atsargiai!) ir greitai maišome. Jei susimetė į gumulėlius, ne bėda – pakaitiname, ir tai praeis – juk cukrus privalo ištirpt! Kaitiname, kol karamelė pasiekia maždaug 120 oC (į šaltą vandenį įmestas gabalėlis masės pavirsta į minkomą, bet formą jau išlaikantį gumulėlį). Nukeliame nuo ugnies, įmaišome vanilę ir sviestą ir paliekame pravėsti.
Į atvėsusius sausainius įpilame po truputėlį karamelės. Palaukiame, kol pravės/atvės/.., ir skanaujam.

Receptas gausokai adaptuotas iš America’s Test Kitchen. Karamelė, bien sur, adaptuota iš Deivio.

Su apatijoms gyvenu. Su tuštumom, kurių neužpildo žodžiai, ir mintys kurių neužpildo. Tik baimės — įlenda pro vieną ausį, kai miegu, o tada pučiasi-pučiasi-pučiasi, kramsnodamos belenką ką užmačiusios, kol galop galvon nebesutelpa, ir bėga lauk per akis ar pirštų galiukus (vat taip kaip dabar), arba traukias žemyn, link šonkaulių – tarp antro ir trečio, jei gerai pamenu.

Kartais geriau – kartais pasiimam už parankės Džastiną ir ko ar Britnę ir gąsdinam naujus kaimynus. Tada dalykai visai tvarkoj.

Kitais kartais pykstu už blogą orą (žinau, kad nebūna blogo oro, būna tik netinkama apranga, bet šlapdribalietis Velykų popietę tikrai <> džiaugsmas) ir už tai, kad reikia anksti keltis darbo dienomis ir neišeina keltis vėlai savaitgaliais. Pykstu už pamestus čekiukus ir iššvaistytas dienas. Pykstu už pervirtą custard ledams (šššššššš, paslaptis, bet jie tokio gudraus skonio. Bent jau aš taip manau.), už kauliukus šaldytose vyšniose ir aplinkui pribarstytus prieskonius, kai dalinu – tam davė, tam davė, o ant spintelės liko dar du maišeliai kmynų.

Kitąsyk užsisakyčiau vėjo plaukuose ir kabrioletą (nes dažniausiai nebepainioju pikapų ir kabrioletų, kaip kad dažniausiai nebepainioju kairės ir dešinės. Tiesa, tik tada, kai pagalvoju, kuria ranka rašau.), ir roudtripinčiau į Edimbrę per Roterdamą. Nes kai kaimynai klauso Lietuvos Balso finalo, aš manausi irgi turinti teisę apsibliaut. Bet klipas iš dvidešimties metų perspektyvos labai juokingas (kaip kad ir mokyklos nuotraukos iš penkiolikos metų perspektyvos), o Frusciante labai gražus, todėl bliaut nebūtina.

Grikių lietiniai iš Bretanės – galettes
1 kiaušinis
60 ml grikių miltų
90 ml kvietinių miltų
1 st. pieno
žiupsnis druskos
1 a.š. cukraus
15 g sviesto
vandens

Miltus sumaišome su druska ir cukrumi. Įkuliame kiaušinį ir šliūkštelime šiek tiek pieno. Išmaišome iki vientisos masės. Po truputį pilame pieną ir maišome, kad nesusidarytų gumulėlių. Galiausiai įmaišome ištirpintą sviestą ir paliekame porai valandų pastovėti, kad miltai išbrinktų ir surištų blendinį.

Jei masė pernelyg sutirštėjo, įpilame šiek tiek vandens – blendinys turėtų būti tokio tirštumo kaip ir paprastiems lietiniams. Kepame įkaitintoje keptuvėje iš abiejų pusių, jei valgysime su kokiom uogienėm ar bananais. Jei norime pusrytiško galette complete, apkepame lietinį iš vienos pusės, įmušame ant jo kiaušinį, pabarstome druska ir pipirais, užtarkuojame sūrio. Užlankstome lietinio kraštus, uždengiame keptuvę dangčiu ir kepame tol, kol trynys sutirštėja tiek, kiek patinka.

Valgome su žaliom salotom. O jei norisi saldžiai – su sūdyta karamele. Arba uogiene (vyyyyšniųųųųų) ir varške. Ar tradiciškai – su sviestu ir ruduoju cukrumi. Arba dar belenkokiu kitu variantu.

Šitą ruošėme su Viktorija pavasariniam oC numeriui. Nuotraukos irgi jos!

— —

Kepėjai be stabdžių vėl gyvi!!!
Pirmajam iššūkiui pasirinkome saldų bulvių pyragą su riešutais ir šokoladu. Netikėta? Truputį.
Išėjo drėgnas, puikios tekstūros, bet.. Gal dėl to, kad žinojau, gal dar dėl ko – man jautėsi bulvės. Tikrai tikrai! O gal tai paranoja vadinasi?
Pyragą džiaugsmingai išbandžiau, bet.. Daugiau negaminčiau.
Beje, aš kepiau iš 3/5 produktų normos ir kepiau 18 cm formoje. Žemiau – originalus receptas.

Bulvių pyragas su riešutais ir šokoladu

Pyragui
100 g sviesto
100 g cukraus
žiupsnelis druskos
5 kiaušinių tryniai
200 g maltų riešutų (naudojau kepintus migdolus)
pusė tarkuotos citrinos žievelės
400 g virtų sumaltų ar bulvių trintuve (ne blenderiu!!) sutrintų bulvių
75 g manų kruopų
3 a.š. kepimo miltelių
sviesto skardai ištepti
3-4 v.š. džiūvėsių
5 kiaušinių baltymai

Pyragui aptepti
3 v.š. abrikosų džemo
3 v.š. vandens

Šokoladiniam glaistui
100 g puskarčio šokolado (naudojau “Pergalės” juodą – na, tą, kurį diiiiiidelėm plytom pardavinėja)
20 g sviesto
2 v.š. vandens

Biskvitui sviestą iki purumo triname su cukrumi ir druska, po vieną įplakame trynius, įmaišome maltus riešutus, citrinos žievelę, bulves, manų kruopas ir kepimo miltelius. Tešlą 15 minučių atidedame į šalį.
Tuo tarpu skardą ištepame sviestų ir pabarstome džiūvėsėliais.
Kiaušinių baltymus išplakame iki standžių putų ir atsargiai įmaišome į bulvių masę.
Kepame apie 45 minutes 200 oC temperatūroje – į pyrago vidurį įkištas smeigtukas turėtų išlįsti švarus. Atvėsiname ant grotelių.
Abrikosų džemą sumaišome su vandeniu ir aptepti pyrago paviršių. Aš prieš tai pyragą subadžiau šakute, kad daugiau aptepo įsigertų.
Šokoladą su sviestu ir vandeniu ištirpiname karšto vandens vonelėje, gerai išmaišome ir apliejame pyragą.
Puošiame riešutėliais.

Šaltinis: Kepėjai be stabdžių – kovo mėnesio iššūkis.

Vą

Su

Sprog

Din

Ti—

get some gazoline, sako Einšteinas, two three four,

I. žadėjo padovanoti katiną ir kaktusą,

Five six seven eight.

— — —
Nerealiai gardūs sausainiai, tokie subtiliai žemiški – nuo grikių ir graikų – ir trapūs – nuo grikių ir sviesto.
Žo, puikuoliški.
PLIUS, BE KIAUŠINIŲ. Čia naujosios [karinės] psichozės proga paminėjau, va.

//nuotraukos Viktorijos

Grikių sausainiai su spanguolėmis ir graikiniais riešutais
1 1/4 st. kvietinių miltų
3/4 st. grikių miltų
230 g sviesto
2/3 st. rudojo cukraus
1 a.š. vanilinio cukraus
žiupsnis druskos
1/3 st. kepintų graikinių riešutų

Dubenyje sumaišome kvietinius ir grikių miltus.
Kambario temperatūros sviestą išplakame su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir druska. Įmaišome kepintus graikinius riešutus ir spanguoles. Suberiame miltus ir lengvai paminkome, kol tešla daugmaž sulips į vientą gabalą – ji bus biresnė nei paprastai.
Tešlą suberiame/sudedame ant maistinės plėvelės ir suformuojame į ritinį (diaaaašrąąą). Bent 2 valandoms paliekame šaldytuve.
Orkaitę įkaitiname iki 180 oC. Iš šaldytuvo ištrauktą tešlą aštriu peiliu supjaustome maždaug 1 cm storio riekelėmis. Kepame kepimo popieriumi išklotoje skardoje apie 12-14 minučių. Ištrauktus iš orkaitės geroookai pravėsiname (karšti neįmanomai birūs!) ir kapojame abiem žandais.

Gaminom drauge su Viktorija, ir skelbėm oC pavasario numery.

aš kartais labai labai labai pasiilgstu A.

—

Čia – vienas iš mūsų namų go to, kai nežinau, ko noriu (ne gyvenime — virtuvėj), bet noriu skanaus. Ir greit.

Tik vienu žingsniu toliau – sausainiai su bulvių traškučiais. Soon.

Sausainiai su kukurūzų dribsniais

125 g kambario temperatūros sviesto
1/3 st. cukraus
1 didelis kiaušinis
1 st. miltų
1/3 a.š. kepimo miltelių
2-3 st. smulkintų kukurūzų dribsnių

Sviestą išsukame su cukrumi iki vientisos masės. Įmušame kiaušinį ir vėl gerai išplakame. Įmaišome miltus su kepimo milteliais, supilame apie pusę stiklinės patraiškytų kukurūzų dribsnių, išmaišime. Formuojame nedidukus – graikinio riešuto dydžio – rutuliukus, juos apvoliojame kukurūzų dribsniuose, sumetame ant skardos ir kepame 160oC orkaitėje apie 15 minučių.

Aptikau pas Skirmantę.

Naktimis užu lango pas mane labai gražu ir po biškį lyja. Ir negaliu apsispręsti, lent et triste ar lente et grave skamba mieliau-skaudžiau-.. (prisiminininkiškiau tai, aišku, rimtas). Tereikia nutaikyti tą momentą, kai vienas albumas peršoka į kitą, nes kitas albumas iš eilės – Igno dubstep’as, o dubstep’as nėra visai ta muzika, kurios verta klausytis be ausinių, kai šeimyna miega.

Mažiausiu laiko vienetu patapo savaitgalis, nes visa, kas įvyksta tarp jų, yra labai greitai. I. sakė, kad principe nė savaitgalis neišsiskiria. Bet aš labai šypsojau, kai penktadienį pakavausi daiktus grįžti namo, nes paneriai jau beveik žaliuoja, o šlapdriba nebekrinta, ir toks tyrut tyrutėlis džiaugsmas smaugt mėgino. Tai ir nesipriešinau.

—

Kartais, kai gaminu ką tais su grietinėle ir jos kiek lieka, ir nenoriu, kad pataptų grietine — tais kartais iš akies imu ir sumaklinu irisų. Labai greitai įgundama, žinokitės, ir išeina pas’daryti viską – ir kis kis, ir tuos tikrus geltonus su dobilėliais (tik nesusicukruoja ir birūs nepatampa; bet anie, kol geri, irgi tokie nebūna!).

Manau, kad reikėtų kooperuotis su bičiuliais odontologais, kad jie išeinantiems klientams tokių siūlytų.

Čia — toks truputį įdomesnis irisų variantas. Su visokiom apelsinų sultim ir kitokiais džiaugsmais.

Taigi.

Apelsininės karamelės su migdolais

3 st. šviežiai išspaustų apelsinų sulčių
1 st. cukraus
1/2 st. rudojo cukraus
115 g sviesto, susmulkinto, kambario temperatūros
1/3 st. riebios grietinėlės
1 a.š. vanilės ekstrakto
1 a.š. jūros druskos (naudojau fleur de sel
1 st. kepintų, šiek tiek pakapotų migdolų

Kvadratinį indą (maždaug 20 cm X 20 cm) išklojame kepimo popieriumi – geru, prie kurio nelimpa niekas (aš išklojau silikonke. Ant popieriaus paskirstome migdolus.

Apelsinų sultis supilame į didoką puodą ir viriname ant vidutinės ugnies, kol lieka maždaug 1/3 stiklinės skysčio. Susidariusias putas nugraibome.

Puodą nukeliame nuo ugnies. Įmaišome cukrų, rudajį cukrų, sviestą ir grietinėlę. Mišinį viriname ant vidutinės ugnies nuolat maišydami, kol masė pasieks maždaug 120oC temperatūrą – po keleto kartų suprasite, kokie irisai patinka ir iki kiek juos virti :). Galima patikrinti ir be termometro – pusę šaukštelio karštos masės įleidus į dubenėlį su lediniu vandeniu, ji sušoka į standų, bet minkomą kamuoliuką.

Nukeliame nuo ugnies. Įmaišome vanilės ekstraktą. Karštą karamelės masę piltame į paruoštą indą ant skrudintų migdolų. Paliekame maždaug 2 valandas kambario temperatūroje, kad sustingtų. Sukietėjusią karamelę išimame iš indo. Nulupame sviestinį popierių. Viršų pabarstome jūros druska. Supjaustome į nedidukus gabalėlius; juos suvyniojame į sviestinį popierių.

Receptą radau pas Aušrą, tik, paskaičiusi Matt komentarus, perpus sumažinau rudojo cukraus kiekį.