You can’t be what you were so you better start being just what you are

July 28th, 2014 Posted in desertai | 2 Comments »

Dalykai sukrito, kai atėjo laikas. Latvijos pajūrio išimtys ir išmintys palenkė galvą šonan ir pro ausį supylė stiklinę priėmimo ir galėjimo paleist.

Pasirodo, tas savaitgalis užsuko labai teisingą varikliuką – neatsimenu kada jautusi tokią ramybę, kad ir sumišusią su liūdesiu, kaip Milane.
Vis dar truputį atsijungusi pasyviai plaukiau link išėjimo, apspangusi ieškojau mineralinio vandens ir sumuštinių kiosko, vangiai vedžiojau pirštą po metro žemėlapį. Delnais ir pusnuogėmis šlaunimis jaučiau perdien įšilusį akmenį prieš Katedrą. Lyg užhipnotizuota sekiau skraidančias liepsneles.
Smegenų dėžutėj – vakuumas; zylės širdelėj – visiška tyla; ir tik užsimerkus dar žybčiojo poros praėjusių valandų šviesos.

Pirmi akordai; kaip visada, euforijos užuominos: šiluma ir šiurpuliai, nuo pakaušio sruvenantys žemyn per visas galūnes; tada – stiprėjantis drebulys gerklėj ir jausmas, kad krūtinė tuoj tuoj sprogs. Kol grojo šį, ir aną, klausiau savęs – kodėl ne taip, kaip visada, kodėl ta pirmų poros minučių euforija trenkė žaibu ir nutekėjo žemėn, ir nebepasikartojo, ir paliko tik tušššššš-tuuuu-mąąąąąą. Kišenėn sugrūdau gerą saują racionalizacijų, ir tada jas tiesiog paleidau. Šok(inėj)au kaip anksčiau, ridenau ašarėlę, protarpiais sustingdavau kalno pozoj; o tada – plaukiau link išėjimo, ieškojau sumuštinių, keliavau ligi Katedros. Smegenų dėžutėj – vakuumas; zylės širdelėj – visiška tyla.

Putėsiai

Šiandien pabudusi ryte pajutau, kad noriu skaityt. Atsisėdau ir padariau suplanuotus darbus. Po vieną. Tiek, kiek norėjosi (visus kitus spėsiu, kai norėsis):
peržiūrėjau buitinę techniką;
susirinkau paskutinius Latvijos trupinius (nors Julės akys ir rankinės didelės — ką čia žinai, gal kur koks likęs);
parsinešiau krepšį būsimiems siuviniams;
ir kažkurią akimirką pajutau itin gražių dalykų;
ir pirmąsyk pajutau, kad

pa
lei
dau,

kad many nebėr vietos prisiminimams ar analizėms – juokingų dramų, tuščių ginčų, deginančių pykčių, mikliai žongliruojamų nusivylimų.

Kai ryža galva ir kiek įdegusios rankos laisvos, galiu štai taip kaukšėt klaviatūra, ir mėgautis minkštu klak klak klak, ir maišyti kažką kvepiančio Debesims, ir net kai šaldytuve nerandu sviesto, įkvepiu, iškvepiu, ir randu jį durelėse (o jei ne – būčiau ėjusi parduotuvėn, menka bėda).

Neatsimenu kada jautusi tokią ramybę kaip šita, po Milano.

– – –

Čia yra šokoladinis debesėlis su karameliniu apvadu, nusileidęs į žemę. Atsargiai: saldu; bet apima tokia palaima kaip iš kokios Bounty reklamos (na, juk debesį ragaujat,- kaip kitaip galėtų būti?)

Putėsiai

Šokoladiniai putėsiai su sūdyta karamele
8 (mažos) porcijos
100 g cukraus
3 valg. š. sviesto
180 ml riebios grietinėlės
170 g juodo šokolado
4 dideli kiaušiniai
1/4 arb. š. druskos

Cukrų suberkite į nedidelį prikaistuvį ir kaitinkite ant vidutinės ugnies. Kai jis ims lydytis ties kraščiukais, imkite maišyti karščiui atsparia mentele. Neprideginkite ir palengva maišydami kaitinkite, kol visas cukrus išsilydys ir karamelizuosis.
Kai karamelė bus tamsaus gintaro spalvos ir ims šiek tiek rūkti, nuimkite prikaistuvį nuo ugnies ir suberkite kubeliais supjaustytą sviestą. Išmaišykite. Palengva įmaišykite grietinėlę. Cukrus gali sušokti į kelis didelius gabalus – tai normalu. Grąžinkite prikaistuvį ant ugnies ir maišydami kaitinkite ant nedidelės ugnies, kol cukraus gumulai ištirps.
Kai karamelė bus vientisa, suberkite šokoladą ir maišykite, kol jis ištirps. Perpilkite mišinį į didelį dubenį ir leiskite atvėsti iki kambario temperatūros. Įmaišykite trynius.
Švariame dubenyje iki standumo išplakite baltymus. Įmaišykite trečdalį jų į šokolado mišinį, suberkite druską. Atsargiai įmaišykite likusius baltymus, kol nebebus matyti baltymų ruoželių. Masę paskirstykite tarp indelių, kuriuose tieksite putėsius, uždenkite ir palikite šaltai bent 8 valandoms arba pernakt. Tiekite su plakta grietinėle arba tiesiog taip – vienus.

Putėsiai

Šaltinis: D. Lebovitz. My Paris Kitchen: Recipes and Stories