They feed on plastic bags cut up like lettuce right out of your hand
Jei būčiau knygos herojus, tai — daktaras Džekilas ir misteris Haidas; gal dar truputį Dorianas Grėjus, bet čia jau kita istorija – ne eteriui.
Dienomis klebenčiau klaviatūromis, trankyčiau galvą sienon ir žiūrėčiau į skaičiukus, o naktimis kepčiau tortus. Fo sho.
Neatsimenu, kaip ta istorija baigėsi, bet tikiuosi, kad gerai. Juk blogiausia, kas gali nutikti – patupdys Ant Kalniuko, ir žiūrėsiu pro langus į Vilniaus miškus.
Tai apie tuos tortus, va. Viena ketvirtadienio naktį prieš keletą savaičių tarp visokių ten skaičiavimų ir visokių kitokių ten ataskaitų bendradarbei I. iškepiau Tortą. Sakė – noriu sunkauuuus ir šokolaaaadinio. Dar I. labai mėgsta karamelę ir griliažą. “Kažkur tai mačiau,” – švystelėjo.
Taigi.
Nuotraukavo irgi gerbiamoji I., sėdinti priešais-mane-tik-dešinėj, ir sunkumo akimirkomis maitinanti mane ratais (vitamino C žirniukais, žinoma). Melejonas ačiū.
Tortas “Juodasis princas”
Tešlai
2 kiaušiniai
2/3 st. cukraus
1 st. miltų
3 v.š. kakavos
1 a.š. sodos (nugesintos grietine)
150 g grietinės
50 g natūralaus jogurto
40 g kepintų žemės riešutų, smulkintų
Kremui
150 g sviesto, kambario temperatūros
300 g virto kondensuoto pieno (“Rududu”), kambario temperatūros
Biskvitams sulaistyti
1 st. stiprios kavos
1 v.š. cukraus
Tortui papuošti
150 g kepintų žemės riešutų
Karamelei
1 st. cukraus
1/3 st. grietinės
1 v.š. sviesto
žiupsnio druskos
Biskvitams kiaušinius gerai išplakame su cukrumi, kol cukrus ištirpsta, o kiaušinių masė padvigubėja-patrigubėja. Atskirame inde sumaišome grietinę, jogurtą ir kakavą.
Grietinės masę supilame į išplaktus kiaušinius, suberiame miltus, supilame nugesintą sodą ir smulkintus riešutus.
Tešlą padaliname į dvi lygias dalis ir kepame dviejose 18 cm skersmens formose, ištiestose kepimo popieriumi, 180 oC temperatūroje apie 10 min – lengvai spustelėtas biskvitas turėtų “atšokti”, o į vidų įkištas medinis pagaliukas – išlįsti švarus.
Iškeptus ir atvėsusius biskvitus perpjauname į 2 dalis, kad turėtume 4 biskvito lakštus. Taip pat nulyginame ir viršų, o nuopjovas padžioviname orkaitėje – bus trupinukų šonams puošti.
Kremui išplakame kampario temperatūros sviestą su tokios pačios temperatūros “Rududu”.
Klijuojam. Į kepimo formą dedame biskvito lakštą, jį suliejame saldinta kava. Aptepame 1/5 kremo. Dar biskvitas, 1/5 kremo, dar biskvitas, dar 1/5 kremo, dar biskvitas. Gausiai suliejame kava ir paliekame pastovėti šaldytuve balkone, kol darsyk sutikrinsim ataskaitas, biški paskaičiuosim ir pasigirsim FB, kad karamelinis kremas pats skaniausias antrą nakties.
Trečią nakties nuimame formos kraštus, šonus ir viršų aptepame likusiu kremu. Ant viršaus pribarstome riešutų, o šonus aplipdome trupiniais. Ar belenkaip kitaip puošiam.
Išsiverdame karamelę – sausame nesvylančiame puode maišydami kaitiname cukrų, kol gerokai paruduos ir bus berūkstąs. Supilame grietinę, atsargiai maišome (nes garuoja). Įmaišom sviestą ir druską. Šilta karamele apšlakstome riešutus.
Ketvirtą einam miegot, ryte pristatome tortą I.
Receptą radau pas Astą, tortų karalienę mano akimis :).
Na jau labai prabangiai atrodo! I tikrai buvo laiminga :) kad man kas kokį home made skanėstą į darbą atneštų…
Man regis, Indre, mudvi toj pačioj barikadų pusėj, nu. Tie, kurie neša, ne tie, kuriems. Et! :}
Kur mano karūna, kur karūūūūna? :)) Nejuokaujam, Jule, nejuokaujam, aš tik princesė dar juk! :D
Man labai patinka žmones suvilioti tortais, oi, kaip labai :)
P.S. Jaučiu aš irgi toj barikadų pusėj, kur ir jūs. O taip norėtųs kartais peršokt ir į kitą, ania? :)
Et, žinai, ir šitoj pusėj gerai – muhahahaha toks visas esi, ir atrodo, kad magic happens, kai tu dirbi; žinai, netiki liaudis tokiais paaiškinimais kaip ‘taigi čia lengva, receptu seki ir viskas’ (aha aha, skaičiau tavo interviu :) – net žurnalą ta proga nus’pirkau).
Bet ei, gi tam ir turim viena kitą ar vieni kitus, kad kartais ir pas’ilsėtume nuo to mosavimo plaktuvais ir miltuotų pirščiukų. Tik, gaila, ne bendradarbės mudvi. Bet ei, gražuolės kaunietės, susiorganizuokit kokią tokią akciją, a? :)
(O karūnos siūlyčiau paieškoti po lova. Nežinau kaip tu, bet aš po savąja belenko atrandu.)
Žaliakelnis.
Bah bien sur.
Pasiilgstammmm jo.
Prispiažnsiu, kad aš irgi iš ŠITOS barikadų pusės :) Kartais užknisa, bet kaip smagu tuos tortus, pyragus, bandeles ir užkandėles nešti kitiems ir jomis vaišinti bei žiūrėti į apsalusias akis, kurios tuo metu mato ne ką kitą, o stebukladarį priešais save :D
Visoms jums po aukso medalį už tuos nešimus kitiems!
Taip taip – šita veiksmo dalis man irgi arti širdukės.
O garbės ordiną priimu, ir pačiai tokį patį prikabinu. Už visas tas šventes ir kitokius didelius darbus :)
Labai grazus princas; JUODAS ir grazus!
Ačiū ačiū :) Man pavadinimas ni očyn, labai jau neemancipuotas, bet tortas geeeras.!
Nu kaip norėčiau pjūvį pamatyt. Man rytojui reik torto. Knygose nerandu, bet jaučiu mano jubiliatas šokoladiniu nesusivilios. Jį tik visokiais varškiniais gali papirkti..
Pjūvis – pas Astą :)
Tobulas varškinis pertepimas yra morkų pyrago-torto. Arba “Mėnulio”. Abudu rekomenduoju. :)
Galiausiai – o jei nuostabusis cheesecake’as, kuris pas tau publikuotas? Arba, arba… Tas pats elementarus varškius, katras pas tave? Ar.. TORTO būtent reik?
Ammmm, prisiminiau, Beatos antroj knygoj yra fOOOOOOntĄĄĄĄstiškas varškės tortas su slyvomis. O jei dar jas kokiam alkogoly pamirkytum, tai ir išvis.
Ei, aš irgi noriu, kad man kas neštų tokius tortus!
Kada pro autobuso langą įmesčiau, a?
Betgi, tamstele, irgi napėsčia virtuvėj ^_^
Atrodo labai gerai. Gaila, kad pjuvio nera :) Nors tikiu, kad labai skanu.
Tikra tiesa. Bet šeimynai žadėjau kada tokį naminiam vartojimui iškepti – tada bus ir pjūvis :)