Kepykla nr. 5

Aš susigalvojau, kad esu žiauriai kieta, ir vieno iššūkio man negana. (Tiesa, kompjūteryje tupi dar ir trečias – filmai, kurių Niekaip Neprisiruošiu Pažiūrėti, bet jo čia ne… ne.)
Asta sumąstė tokį štai iššūkį, kirbėjusį ir mano galvoje — 12 desertų per 12 mėnesių. Aš kažin kaip įtariu, kad manieji bus labai netolygiai pasiskirstę per metus, šypt, o kai kurie būtinai atsiras vieną konkretų mėnesį, ir ne kitaip (nes apie Vasarinių Kūčiukų Prakeiksmą jau rašiau!). Bet štai – mano saldžiųjų receptų 12-12-12 – ne super duper originalūs ar kažką, bet žiauriai ilgai spaudžiantys pečius:

Skaitliukas: 2/12

1. Prancūziškoji Galette des roix, kuri vaidenosi man nuo to laiko, kai prieš kokius aštuonerius metus pamačiau per “Labą rytą”.
2. Grikinė boba.
3. Napoleonas, kurio šeima nemėgsta, ir aš, gėda pasakyti, turbūt gyvenime nesu jo ragavusi!
4. Šimtalapis, dėl kurio ant dugnelio susikaupusios karamelės atiduočiau ir ranką nukirsti. Na, ne visai, bet nedaug tetrūksta.
5. Katarzynkos, duokdie, bent trečdaliu tiek gražios kiek pas Gintę.
6. Churro.
7. Džiūvėseliai – ne biscotti, o tokie tikriniai.
8. After eight, ypač baltojo šokolado, kurių teragavau vieną vienintelį sykį, per Kalėdas prieš kokių… Ak, dešimtį metų :)
9. Croquembouche. I’m crazy like that.
10. Baklava, nuo kurios pirmiausia atbaidydavo filo tešlos stygius, vėliau finansiniai reikalavimai, dar paskiau – kiekis. Bet viskas, abejoti neb’valia!
11. Šokoladinis musas pagal Hervé This.
12. Kalėdinis džiovintų vaisių pyragas, kurį mėginu išsikepti jau gerą penkmetį.

Įkvėpiu, iškvėpiu, viskas bus gerai jau nuo sausio. Kol kas valgome kit[oki]us desertus, visokius imbierinius keksiukus, persimonų sausainius ir elementarius kremus.

Crème caramel
Karamelei
1/3 st. cukraus
3 v.š. vandens
truputis citrinos sulčių

Kremui
1 1/2 st. riebios grietinėlės
1 1/4 st. pieno
3 dideli kiaušiniai
2 dideli tryniai
1/2 st. cukraus
1 v.š. vanilės ekstrakto

Orkaitę įkaitiname iki 180oC. Užverdame virdulį vandens. Pasiruošiame didelę kepimo formą, kuri bus tarsi vandens vonelė (panašiai kaip gaminant sūrio pyragą ar crème brulèe).
Gaminti patį crème caramel galime arba 20 cm skersmens pyrago formoje (atsidaranti netinka, mat pernelyg nesandari!), arba 7 suflė indeliuose. Toliau recepte aiškumo dėlei instrukcijos esti didžiajai formai, o laužtiniuose skliaustuose – suflė indeliams.
Jei naudojame didžiąją formą, ją pašauname orkaitėn, kad įkaistų. [Mažųjų indelių įkaitinti nereikia.]

Karamelei sumaišome cukrų, vandenį ir citrinos sultis nedideliame prikaistuvyje. Kaitiname jį ant vidutinės ugnies, kol cukrus taps gintaro spalvos – kokias 5 minutes. Jei cukraus sirupas *netyčiaŪ pradėtų rūkti, kaipmat traukiam nuo ugnies :)

Atsargiai iš orkaitės išimame kepimo formą [arba pasiimame suflė indelius]. Supilame karamelę į kepimo indą [-us] ir greitai pasukiojame į visas puses, kad ji tolygiai pasiskirstytų po visą dugną.

Kremui užverdame grietinėlę ir pieną. Tuo metu kitame inde sumaišome trynius, cukrų ir kiaušinius iki vientisos balsvos masės. Įmaišome vanilę, o tada pamažu, nuolatos maišydami supilame grietinėlės-pieno mišinį. Jei maišėme labai intensyviai, paviršiuje galėjo susidaryti burbuliukų – juos reikėtų nugrėbti.

Kepimo indą[-us] dedame į didžiąją kepimo formą (=”vandens vonelę”). Supilame į jį[-uos] kremą. Visą šitą statinį kišame orkaitėn. Į didžiąją kepimo formą pilame verdantį vandenį (atsimenate, užsikaitėme jo pačioje pradžioje? Jei atvėso, pašildome.) tiek, kad indą[-us] apsemtų iki vidurio. Kremą kepame/verdame maždaug 35 [15-20] minutes. Ar iškepę, patikriname taip: viršus turi būti kiek pasipūtęs, vietomis auksinis, o vidurį įsmeigtas peilis turėtų išlįsti švarus.

Labai atsargiai išimame didžiąją formą iš orkaitės. Palei formos kraštą iš vidinės pusės perbraukiame peiliu, kad kremas vėsdamas nepriliptų ir nesuskeldėtų. Leidžiame atvėsti kambario temperatūroje, tada uždengiame ir paliekame šaltai bent 4h.

Prieš patiekdami vėl perbraukiam kraštu palei kremo kraštą; išverčiame ant lėkštės nelyg smėlio bandutes.

Receptas iš Dorie Greenspan. Baking: From my home to yours.

Summary of findings:
Gerulis kremas – tiesa, man pernelyg kiaušininis, bet konsistencija puiki. Įsivaizduoju, kad šauniai pasiduotų visokioms stipresnio skonio variacijoms-pakreizėjimams kaip kavos ar kakavos kremas; su kokiomis levandomis/čiobreliais/.. tačiau jau sudėtingiau – bijau, kad arba kiaušiniai permuštų visus skoninius niuansus, arba turėtume levandų pagalvėlę kandims atbaidyti.

Taip taip taip – šiąnakt nebūsiu jokia baisiai originali, ir pasidžiaugsiu pirmuoju rimtu sniegu. Taip taip. Mat šiandien tik pirma diena, kai jis iškrito-ir-neištirpo, pirma diena, kai dviratuką tik pabučiavau į kaktą išlėkdama iš namų (bet čia dar ne sezono pabaiga!). Žiemiškų dainų, kurias dar aštuntoj klasėj įrašė buvęs bendraklasis Povilas, klausytis pradėjau prieš pat Kokono mugę – žinote, nuotaikai sukurti. Artimiausiomis naktimis ją reikėtų įsimesti ir į grotuvėlį – žinote, nuotaikai sukurti. Nes kai siužetas silpnas, sako, jį maskuoja muzika.

Kažin kur skaičiau, kad su amžiumi burbėjimą dėl prekybcentrių šventinės psichozės (beveik žodžių junginys iš Alias, ar ne?) pakeičia Liudo Vasario rezignacija ir net menkas džiugesys. Nežinau, kaip likusi liaudis, bet aš visai šypteliu į ūsą, vartydama jų lankstinukus ir žiūrėdama į bumbulus eglutei puošti. Nu gražu, nu, ir man itin patinka šviečiančios lempelės.

Dar man patinka Kūčių laisvadieniai (nors ei, juk jos šįmet šeštadienį išpuola) – per metus spėjau pasiilgti rieškučiomis žarstomų kūčiukų ir pagaliau pamėgto aguonpienio. Sykį turėjau tokią šventvagišką mintį kepti kūčiukus vidurvasaryje ir pavadinti, na, mini mieliniais aguoniniais trapučiais – juk parduotuvinių tešla tokia pati kaip senų gerų barankų. Bet tada supratau, jog po tokio žingsnio žemė prasivertų, aš krisčiau giliai ir ilgai ir galų gale turėčiau visokiais šokiais, dainomis ir žongliravimu linksminti kokį raguotą dėdę su uodega viename iš devynių ratų — tad ne, nusprendžiau, vasara bus šviežių uogų metas.

Beje, šįmet vėl neišsikepiau džiovintų vaisių pyrago Kalėdoms. Praeitametis jų nesulaukė (liūdna istorija su pūkuota pabaiga), o šįmet – pamiršau. Vadinasi, keliaus į 12-12-12 iššūkį. Čia toks simbolinis – 12 knygų, 12 filmų (lengva? Šitas tai tikrai lengvas, sakė A., bet čia bus nuoširdžiai neprisiruošiami pažiūrėti filmai. T.y., ne Friends with benefits), 12 receptų; arba 12 dalykų-12 mėnesių-’12 metais. Tokią puikią idėją pametėjo Asta – nors, kai pagalvoji, įrašyti super džiovintų vaisių pyragą į Astos sugalvotą sąrašą turėtų būti mažų mažiausiai tokia pati nuodėmė kaip ir vidurvasario kūčiukai.

Bet kad jau pradėjome eiti šitokiu keliu, …

Moliūginis meduolis

2 st. įvairių džiovintų vaisių (spanguolių, slyvų, obuolių, abrikosų,…)
2 st. stiprios pravėsusios arbatos
2 v.š. krakmolo
2 st. miltų
3 a.š. kepimo miltelių
3 a.š. malto cinamono
1 a.š. maltų gvazdikėlių
1 1/2 a.š. malto imbiero
¼ a.š. druskos
~400 g moliūgo
¼ st. aliejaus (geriausiai tinka nerafinuotas saulėgrąžų aliejus)
4 vidutiniai obuoliai
2/3 st. cukraus
2 a.š. vanilės ekstrakto
2/3 st. graikinių riešutų

Moliūgą nulupame ir sutarkuojame smulkia burokine tarka. Džiovintus vaisius pamirkome arbatoje apie pusvalandį. Riešutus pakepiname sausoje keptuvėje, kol ima švelniai kvepėti.
Neluptus obuolius supjaustome gabalėliais ir sudedame į nedidelį prikaistuvį. Įpilame šiek tiek vandens ir troškiname, kol obuoliai pavirs į vientisą košę. Pamatuojame – pyragui reikėtų ½ st. trintų obuolių masės.
Sudedame ją į tarkuotus moliūgus, supilame aliejų bei vanilės ekstraktą, cukrų ir gerai išmaišome.
Kitame dubenyje sumaišome miltus, krakmolą, prieskonius, kepimo miltelius ir druską. Suberiame šį mišinį į moliūgų-obuolių masę ir maišome. Jei masė atrodo per tiršta, įpilame šiek tiek vandens, arbatos arba sulčių – turėtų išeiti kiek tirštesnė už grietinę tešla.
Galiausiai suberiame riešutus ir pasmulkintus džiovintus vaisius, išmaišome. Tešlą dedame į kepimo popieriumi išklotą 25 cm formą ir kepame 30 min 200 oC temperatūroje. Vėliau karštį sumažiname iki 180 oC ir kepame, kol į pyrago vidurį įsmeigtas pagaliukas išlįs švarus – 30 – 60 minučių.
Prieš patiekdami apibarstome cukraus pudra.

Skelbtas oC žiemos numeryje.

Atsimenu, kaip su R. vasaromis knygas ryte rydavome – jos tėtis nespėdavo knygynan bėgioti vis naujų ir naujų. Vieną po kitos, vieną po kitos – mokyklos laikais ir šešiolika knygų per vasarą atrodydavo needs improvement. Išvažiuodamos savaitei prie ežero/į Alytų pasiimdavom jų bent trejetą, ir kuo storesnių, ir tada paplūdimyje skaitydavau Meistrą ir Margaritą (o R., man regisi, Baltąjį Oleandrą, per porą dienų). Tad dvylika per dvylika mėnesių? Turėtų būti vienas juokas!

Nuolat galvoju, kaip Noriu Noriu Noriu perskaityti šį-tą-ar-aną, ir tie užrašai kaupiasi galvoje/mobiliojo telefono užrašinėj/gmail juodraščiuose/lipniuose lapeliuose. Paskiau jie magiškai pasimeta, telefonas persiinstaliuoja, o smegenyse Naujos išstumia Senesnes. Todėl iš lentynos išsitraukiau visų užrašų sąsiuvinį, ir jame aptikau dar mokykloje gamintą must read sąrašą – mat kitoje pusėje visokios Vaičiūnaitės ir Radauskai; matyt, dvylikta klasė. Peržiūrėjau šūsnį A4 lapų, kurių vienoje pusėje – diflygtys, kitoje – makaronų klasifikacija, o pakampėse – atsitiktiniai verta pasidomėti daugiau, tarp jų ir knygos.

Dėliojau dėliojau ir pridėliojau; pirmiausia atrodė, kad dvylikos tai jau nesurinksiu, bet jau po dešimties minučių buvo akivaizdu, kad ir dvidešimtį lengvai išsirinkčiau – na nieko, tai, kas už borto, liks kitiems metams.

Sąrašas. Wish me luck, t’sakant.
Skaitliukas: 12/12(+2)
1. N. Klein – No Logo. Prieš kelerius metus pradėta pdf’e, bet taip žiauriai nepatogu, kad mesta. Pasiimta prancūziškoj bibliotekoj, bet pirmenybė buvo kitom. Galiausiai Edyje aptikau viename kuistuke, ir nebeturiu preteksto neskaityti.
23/05/2012: įveikta! Skaitant knygą, žiauriai niežtėjo nagai pafollow-upinti – prieš dvylika metų išleista visgi, ir šiaip, pagūglinti visokius dalykus, paveikslėlių-filmų-knygų pavartoti – prisirašiau du puslapius pa-ry-sior-čink!!!. Visi tie žinojimai kaip ir plaukiojo aplinkui, po nuotrupą, po bendro išsilavinimo skiltelę, po filmą kokį, bet NK kažkaip labai gražiai ir rišliai viską sudėliojo į vientisą didelę istoriją.
2. J. Joyce – A portrait of the artist as a young man. Aptikau Fra skaitytų knygų knygyne ir net truputuką pradėjau (!), bet.. Grįžau namo ir palikau neskaitytą.
30/09/2012: Baigta!
Oho.
Tokia alternatyvi realybė man — katalikiškas airiškas ugdymas, XIX a. pabaiga. Iš pirmo žvilgsnio nesuvokiami pamokslai, svetimos nuostatos, šiek tiek sukrato protą ir praplatina akis. Ir žodžiai, dievaži, žodžiai, kuriais JJ rašo, skanūs – negirdėti, bet tokie intensyvūs!.. – įsimaišę į architektūrinius sakinius, tirpsta ant liežuvio (ar po juo).
Skaitysiu dar kartą, bent jau dalimis,- bent jau sakiniais pasigardžiuoti.
3. T. Wolfe – The Electric Kool-Aid Acid Test. Įsirašiau perskaičiusi Skrydį virš gegutės lizdo, įtariu, buvo paminėta Apie autorių ir knygą.
12/09/2012: Įveikta!
Vienas.
Didelis.
Nesibaigiantis.
Tripas.
Nesu tikra ar tai, ko tikėjausi. Svarsčiau tarp lietuviško ir angliško varianto, ir pasilikau prie pirmojo – visgi taip patogu susirasti knygą bibliotekoje, o ne ebėjinti/amazoninti. Galbūt tai buvo klaida – retsykiais susidarė toks įspūdis, kad versta ne iki galo suprantant kontekstą/žargoną/.. . Kita vertus, toks stogarovis, ir dar negimtąja kalba, manau, būtų apskritai susprogdinęs ir padėjęs knygą į va šito tai jau neįveiksiu lentyną.
Man patiko kai kurie dalykai. Tai, kad knyga pati velka: aprašinėdama Potyrius, ji tokia… Organiška, nesumeluota regisi. Impresijos, perteiktos kiek įmanoma suprantamiau neatvertam protui. Melejonas herojų, kurių galų gale nebeskiri vieno nuo kito, kelionės klajonės tripinimai, spalvos garsai užsiėmimai juokas. Pamišimas.
4. A. Munthe – Knyga apie San Mikelę.
11/06/2012: Įveikta!
_Keistai_. Peržvelgus į tai, kokios knygos buvo ligi šiol – kitaip.
Perskaičius apėmė toks jausmas, kad visa knyga, visi tie keturi-šimtai-plius puslapių yra tik dėl paskutinės dalies. Pagrindinės dalies novelės, beveik nesusiję epizodai, padaro tą gyvenimą tokį nenusakytą laike, fragmentišką (o negi kitaip yra, a?). O istorijos – kiekviena atskirai – taip plaukia plaukia, plukdo plukdo, alsuoja ir ritmingai kylojasi.
Persisotinusiai ispūdžių iš Daktaro Hauso ar Ligoninės priimamojo, novelėse trūksta specefektų, neaiškių ligų (nors, pripažinsiu, kartais užsimerkdavau, kai būdavo baisu, bet čia ne filmas, ir negali tiesiog praskipinti keleto minučių nežiūrėdamas) ir diagnozių, požeminių ryšių su CSI – bet ne tuom groja Akselis; groja paprastumu, žmogiškumu, artimo meile ir rūpestingumu, jautrumu, ramybe ir kruopa mistikos/magijos (man, aišku, ypač šita linija patiko; ir dar alkoholikė beždžionė). Tai tokia knyga, kurią ramiai būčiau suskaičiusi, ak, dešimtoj klasėj (regisi, nuo tu laiku sąraše ir tupėjo); o dabar, kai akys išvarvėjusios nuo lentučių-skaičiukų-abstrakcijų, ji suaktyvina – ar turėtų suaktyvint – tą kitą dalį, tą, kur ne smegenys, tą, kuri gudresnė ir tikresnė (noris tikėt), tą, kuri miega.
For sure, nėra mano knyga. Net nesakyčiau, kad patiko – suskaičiau veikiau kaip kroniką ar privalomąją literatūrą, mat manęs negriaudino, neįtikino, nepalietė – gi ramiai (t.y., abejingai) gyvenu pirmam pasauly pasiskiepijusi nuo difterijos, nu :)
5. W. Faulkner – Triukšmas ir įniršis. Devintoj klasėj nepatempiau, pažiūrėsim, ar jau pribrendau :)
29/07/2012: Įveikta!
Ir tikrai… Nesu ar tikra, ar pribrendau, bet regisi, kad knygą galima skaityti ratu – baigusi visas keturias kūrinio dalis, mielai dar sykį skaityčiau iš naujo… Bent jau pirmąją. Labai labai sąmonės srautas – toks, kad pasimesti lengviau nei slyvai tašėj. Pirmiausia išgąsdino, tariau sau, o-ne-ir-vėl-mesiu, bet įsibėgėjus viskas patapo tvarkoj.
Galinga.
Ir truputį jigsaw, po žingsnį falling into place, ir..
Ne ne, nežinau, ką apie T&Į pasakyti, jos nespoilinant. Jau pati knyga, jos kalba, jos herojai – viskas – yra įvykis ir patyrimas.
6. G. Flaubert – Madam Bovari. Kad galėčiau žodį bovarizmas vartoti pagrįstai.
30/11/2012: Įveikta!
Romanas. Toks tikrinis, su tikriniais egzaltuotais jausmais, Kad suspigo ūmėdė: – Aš apalpsiu – kur kėdė?.
7. S. Beckett – Molojus. Godo neateis, judam prie kitų kūrinių.
03/07/2012: Įveikta!
Visiškai nenuostabu, kad seniai seniai, kokioj aštuntoj klasėj, neįveikiau ir mečiau po dešimties puslapių. Absurdas! Kai užsikabinama už vieno žodžio ar minties ir pasileidžiama su juo bėgti, kai pinasi visiškai skirtingų natūrų išgyvenimai, kai nežinai, ar čia miestas X, ar miestas Y, o galų gale, koks gi skirtumas, ar Molojus ar Moranas, o galų gale, koks gi skirtumas, ir išvis, koks gi skirtumas, vis tiek viskas į vieną vietą.
8. G. G. Marquez – Šimtas metų vienatvės. Devintoj klasėj nekabino, pažiūrėsim, ar jau pribrendau :)
31/03/2012: įveikta. Su kliūtim, bet įveikta :) – pradėjau sausį, o tada užpuolė toks baubas iš S raidės, ir galų gale tik skraidydama lėktuvais damušiau.
Turiu gėdingai prisipažinti – pradžioje dar mėginau, kaip I. minėjo, braižyti giminės medžius ar, veikiau, labirintus, bet ties trečiają Aurelianų/Arkadijų karta pasiklydau. Bet gal taip ir reikėjo – istorija(-os) kartojasi, tik su kiekvienu skyrium tos vilties, kad viskas į gera vis mažiau.
Man patinka magiškasis realizmas. Having said that, 100MetuVienatves (junginys, tinkantis net kompjūterio slaptažodžiui) prie geriausių/įsimintiniausių/.. tikrai tikrai tikrai nedėčiau – nekalė per širdelę galvelę, ir tiek. Teip teip, kai kurias romano dalis norisi išsikirpti ir jomis sienas ištapetuot, visąlaik prieš akis turėt,- tą nemigos epidemiją, stichinę pabaigą ir slaptas eilutes, kurias skaitydama siunčiau Ingai.
Norėjau tačiau, kad VISUMA mane išsprogdintų – helas.
9. P. Suskind – Kvepalai.
31/05/2012:
Išsprogdino tokia koncentruota jėga, kad skyrius link galo skaičiau išpūtusi akis, neįtikėtina. Tas situacijos/-ų nerealumas ir karkartėm švystelinti ironija; ir aprašymai, ir elegancija, ir žodžių bei detalių klodų klodai, istorijos svarbių ir nesvarbių personažų - visa taip savoj vietoj, ir taip teisingai susijungia,
ir aš atsimenu Žydrosios pakrantės kvapą, tikrai tikrai. Iki Graso, būdama jauna ir kvaila, nenuvažiavau, nors viską viską žinojau, bet — bet tas ypatingas Antibų slėgis (ne Pa-matuojamas), cikadų svirpimo kvapas, ir keisti medžiai, ir nokstančios figos, jūra ir uolos, ir kelias miškais palei melejonierių vilas, ir vienas iš tų su niekuo nesupainiojamų žalių kvapų, kurių nemaskuoja nei automagistralės pakeliui namo, nei karštis, nei jūros sūrymas,
apie ką aš čia?
Mane užbūrė pasibaisėjimų ir moralių šauksmai galvoje, sumišę su aut. nešališkumo (?) iššauktu “Betgi čia normalu” – veikiausiai iš tų matematiškai tikslių aprašymų, konkrečių algoritmų ir aiškumo. Ir tas nušokęs gyvenimas ir istorija – apie aistrą, apie tikslą, apie aistrą, kuri paakina ir veda, apie tai, jog principe daugiau niekas ir nesvarbu, apie Ypatingus, apie SuSiekiais, SuTikslais, apie.
Išsirink tu taip knygas, kaip specialiai, vidurio amžiaus krizei.
10. D. Adams – The hitchhiker’s guide to the galaxy. 42.
11. F. Nietzsche – Štai taip Zaratustra kalbėjo.
12. S. Lem – Solaris.
26/05/2012: Prarijau (žr. datą prie No Logo) – neatsimenu, kada paskutinįsyk viens ir viskas su knyga buvo.
Fantastika (visom prasmėm), kabino. Gal užtat, kad tos būsenos, na, pažįstamos — bet iš teksto gali ištraukės čiupinėti visą nerimą, depresiją, paranoją, įtarumą; aš-žinau-kad-tu-žinai-kad-aš-žinau ir atvirkščiai, visus disonansus. Na, na, be žodžių – galinga, ir tiek.

Ant atsarginių suolelio:
J. M. Coetzee – Waiting for the barbarians – kadaise perskaičiau abi lietuviškai išleistas knygas ir pasipiktinau, kad jų nėr daugiau. Dabar norisi skaityti Vėl, ir, be to, Kavafio eilius mokykloj patiko.
17/07/2012: Įveikta!
Turiu pripažint, kad lietuviškai skaitytos trenkė labiau – gal dėl kalbinių sunkumų (tikrai daugiau nei įprastai nežinomų žodžių), o gal dėl istorijos, o gal dėl skaitymo aplinkybių, bet taip neužbūrė. Manyje – tie patys baisėjimaisi, netgi afekto būsena; knygoje – supintos įvykių-aprašymų-išgyvenimų kasos. Meistriškas žongliravimas žodžiais (ne jų prasmėm, o audiniu) ir smūgis į moralinius paširdžius.
N. Sarraute – Aukso vaisiai.
14/09/2012: Baigta!
Knyga apie knygą, apie meno suvokimą, apie kritiką. Oi kaip man patiko, tiesiog ir mačiau tokius visus protingus ir diskutuojančius, jog ne ne, bet suprantate, tai, ką autorius norėjo tuo pasakyti.. Interpretacijos reinterpretacijos misinterpretacijos, proto pridedančios beretės ir vyno taurės, ir viską. Olrait! Beveik kaip Portlandia, tik domenas kitas, bet vis viena – skaitai, šypteli į ūsą, rankutes patrini.

Ar pavešim?

Rytoj! Šiandien!
Storas, spalvotas, šeštadienio žiemos Lietuvos Rytas oC!