Kepykla nr. 5

(Pre scriptum: čia užtat, kad visą praėjusią savaitę muzikų neklausiau, nebeturiu ko klausyti, problemikė nemenka; o šitoj citatoj ryškiai per daug kabučių, nors visos vietoj irgi pagrįstos.)

Ir vėl, kaip sakė viena mergaitė, buvau lost in translation, bet šįsyk netgi pažodžiui – kai suprantamiausia kalba prekių etiketėse – slovakų. O rasti lenkiškai, heck, išvis šventė. Igen, igen, kokia kalba.
Pirmąjį vakarą per langus girdėjau dub fx, nors mano rajonas visai kažkokie Baltupiai ar Naujininkai, su visa pagarba aniems. Kažin kaip plačios gatvės ir eiktusau kokių gražių balkonų mačiau – žalių! -, nors imk ir kišk kišenėn ir parsivežk į Vilnių.
Visai neblogą balkoną turėjau ir pati, jame galima net kėdę išsinuomot, tik septintą ryto ten per žvarbu kavai-ir-pyragėliams (kas visai įmanoma: bandelinė ant kampo, ir tikrą tiesą I. sakė, tortai ohoho kokie, atplėšt akių (ir dantų) negali!). O savaitei baigiantis dar paskelbė kažkokių baisių naujienų apie ant miesto nusileidusį smogą, ir tikrai, aukštėliau palypėjus nematyti nė greta stovinčio kaimyno su turistų vadovu ir muilinuku.
Dar turėjau dvi lovas, didelę spintą, sofkę su teliku ir netgi virtuvę. Toks padidintas dvylikos kvadratų bendrabutis, kokius du kartus padidintas, ir dar apgyvendintas indų plovimo fėjos. Ir gartraukio. Gartraukis man patinka, jame galima ir švieselę įjungti — virtuvinė svajonė, n-tąjį sykį vos pirštų nenusipjovus.

Ir dar – apie panna cottą.
Kai aš pirmą kartą pamačiau tave (ir ausyse skamba Mačernis, vienuolikta; Mačernio sonetų nemėgau, interpretacijų mūšyje Mačernis vs. Škėma, o gal tai buvo Mačernis vs. Radauskas, nebepamenu, laimėjo tas, kuris ne iš M.), žodžiu, kai pirmą kartą paragavau jos Vienoj Tokioj Itališkoj Valgykloj, šypt, atrodė, kad žemė (pufikas) slysta iš po kojų (sėdynės). Tikrai. Toks švelnumas, toks lengvas slydimas gomuriu, toks apvalus ir išbaigtas skonis, ir kvapas, ir konsistencija, ir tos vanilės kruopelės, pasiliekančios ant dugno. Ak ak, galvojau sau, matyt, labai jau sunku tokį gerumėlį namuose pas’gaminti.

Melas, šlykštus melas (ir net ne statistika!).

Tada prisirinkau šūsnelę šio deserto receptų, ir beveik burtų keliu išsirinkau — šį.
Sakysite, kas čia per išmislas – kukurūzų dribsnių skonio prigėręs pienas. Ogi toks — labai subtilus, vos jaučiamo gilių kavos ir sviesto kvapo. Jergutėliau, jei panna cotta būtų vienas žodis, tai būtų švelnu (o ne pannacotta, kaip galima pamanyti).

Ir dar šiek tiek prisipažinimų iš širdelės, susijusių su gaminimo eiga, su maisto nešvaistymu ir kitais skaniais dalykais:
Iš tiesų vaikystėje labai labai nemėgdavau sudribusių dribsnių, man patikdavę tik traškūs, todėl pieną ant jų pildavau paskutinę minutę, o tada greitai greitai darbuodavausi šaukštu, kol dubenėlis likdavo tuščias, tik pieno brūkšniais išterliotas.
Tai štai — kai nusunksite dribsnius, jų nenurašykite ir nemeskite lauk. Aš dar galvojau iš jų ką pagaminti, bet, et, ką čia slėpti, prigėrę pieno ir grietinėlės jie tokie gardūs, kad buvo sučiaumoti pakeliui, panna cottą begaminant. Tai štai.

Pieniška kukurūzų dribsnių panna cotta su karamelizuotais kukurūzų dribsniais
Panna cottai
6 st. nesaldžių kukurūzų dribsnių
3 st. riebaus pieno
2 st. grietinėlės (36%)
1/2 a.š. rupios druskos
1/4 st. rudojo cukraus
1 v.š. smulkios želatinos

Karamelizuotiems dribsniams
3/4 st. nesaldžių kukurūzų dribsnių
3 v.š. pieno miltelių
1 v.š. cukraus
1/2 a.š. druskos
3 1/2 v.š. sviesto

Panna cottai orkaitę įkaitiname iki 150oC. Ant kepimo skardos suberiame dribsnius ir kartkarčiais pamaišydami kepiname, kol jie vos paruduos ir ims gardžiai kvepėti – apie 12 minučių. Dar šiltus dribsnius supilame į didesnį dubenį ir užpilame pienu bei grietinėle. Išmaišome ir paliekame pastovėti 45 minutes (ne ilgiau – tada desertas taps pernelyg krakmolingas).
Perkošiame skystį į puodą ir gerai gerai išspaudžiame tai, kas liko, – būtent dribsniuose ir lieka labiausiai skonio įsigėręs pienas. Likusius dribsnius išmetame (NEEEEE!!!!) arba po truputėlį sužiaumojame. Arbe ne po truputėlį. 1/4 st. skysčio perpilame į mažesnį dubenėlį ir jame išbrinkiname želatiną. Į likusį mišinį suberiame druską ir rudąjį cukrų. Pakaitiname, kol cukrus ištirpsta. Pakaitiname mažąjį dubenėlį mikrobangėje arba garų vonelėje, kol želatina ištirpsta, ir supilame į kiek pravėsusį pieną. Jei skystis bus per karštas, želatina praras visas savo gerąsias savybes, ir teturėsime pusiauskystį kremą!
Išpilstome masę į indelius ar formeles. Atvėsiname, o tada šaldome bent dvi valandas.
Karamelizuotiems dribsniams orkaitę įkaitiname iki 135oC. Supilame dribsnius į didoką dubenį ir lengvai patraiškome rankomis. Kitame indelyje sumaišome cukrų, pieno miltelius ir druską. Suberiame į dribsnius, supilame tirpintą sviestą ir gerai gerai išmaišome. Suberiame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepame kokių 10-15 minučių, kol dribsniai taps aukso spalvos. Atvėsiname.
Patiekiame panna cottą, pabarstę karamelizuotais dribsniais.

Receptą aptikau NYTimes, originaliai iš Momofuku.