Everything that she says she can fall for

May 30th, 2011 Posted in sumuštiniai | 6 Comments »

Viskas taip paprasta.

Atrodo, galvoj vis dar sukasi noras raštelėti apie tai, kad April showers bring May flowers, bet tiesiog akivaizu, pažvelgus į dešinį-apatinį ar dešinį-viršutinį kampą, kad lietus, kurio pilnus batus primyniau grįždama iš pasimatymo su Džoniu Depu, praktiškai; priklauso netgi kitam metų laikui. Tam, kur ne-mokslai, ne-darbas, ne-šaltis, ne-vakarai prie kompiuterio; taip-edinburgas, taip-drauuugaiiii, taip-virtuvė, taip-iškylos.

Kalbant apie iškylas, panašu, jog [dar-pora-dienų-ir] jau metas pietauti lauke, basomis, veidu į Nerį, ausyse sukantis vėjui ar belenkam, ko dabar pilnas grotuvas.

Ir dar. Pasigaminusi šitus susuktinius (žodžio daryba panaši kaip “sumuštinio”), išsyk pamaniau, kad jie tokiam planui chuliganui būtų visiškai tinkami – suvynioti į foliją ar kepimo popierių, sumesti į žymųjį rudą maišelį. Puikumėlis, ne kitaip.

Spust!

Tortilijų vyniotinukai
šviežių tortilijų (žr. žemiau!)
guacamole
pomidoro
saldžiųjų pipirų
daigintų ridikėlių sėklų
truputį sūrio – ar varškės, ar parmezano, ar..

belenko kito. Vakar dienos likučių, keptos kiaušinienės, mėsytės, tofu, salotų, – you name it. Kadangi aš esu ligi ausų įsimylėjusi avokadų-pomidorų derinį (jau kokius penkerius metus!), dažniausiai užtepą darau būtent iš avokadų, bet ne prasčiau tiktų ir grybų paštetas (turiu awesome receptą, tik vis nepasidalinu!), saulėj džiovintų pomidorų užtepas, net jogurtinis tzatziki. Kaip sakiau – you name it. Arba anything goes. Arba nėra to blogo, ko tortilija nepagerintų. Arba kitokie iš liaudies atėję posakiai.

Tortilijos
(8 tortilijoms)

250 g baltų aukščiausios rūšies kvietinių miltų
5 g (apie 1 a.š.) druskos
150 ml vandens
Viską sumaišome dubenyje ir minkome keletą minučių, kol tešla taps vienalytė ir nebelipni. Gali tekti kiek pasireguliuoti – pilti vos daugiau vandens ar miltų. Tešlą uždengiame skepetaite ir leidžiame pastovėti bent pusvalandį, kad išbrinktų ir taptų lengviau kočiojama.
Tešlą padalijame į aštuonias lygias dalis ir iš jų suvoliojame rutuliukus. Juos plonai plonai (2-3 mm storiu) iškočiojame ant vos miltuoto paviršiaus. Tuo metu įkaitiname didelę keptuvę iki vidutinės kaitros. Šalia pasiruošiame švarų rankšluostį tortilijoms įvynioti.
Iškočiotus paplotėlius dedame į įkaitintą keptuvę ir kepame maždaug pusę minutės, kol apačia vietomis paruduos. Apverčiame ir kepame dar maždaug tiek pat, kol bus matyti, kad paplotėlis iškepęs – tešla pabąla, nebeatrodo “drėgnai pilkšva” (kitaip šitos spalvos ir nusakyti negaliu). Tiesa, prikausomai nuo keptuvęs gali būti, kad teks palūkuriuoti ir kiek ilgiau – minutę ar net pusantros pirmajai pusei.
Iškeptas tortilijas suvyniojame į virtuvinį rankšluostį – taip garai nepabėgs į išorę, ir tortilijos išliks minkštos (ir tinkamos vynioti!)
Paplotėlius galime ir pasišildyti – tereikia laikyti suvyniotus į foliją, kad neapdžiūtų, o prieš pat tiekiant įkišti į 140oC orkaitę su visa folija, kad vos pašiltų.
Receptas – iš D. Stevens “Naminė duona”.

Tortilijas (pagaliau!) gaminausi namuose. Taip jau nutiko, kad Alma Littera šiandieną išleidžia į lentynas naują knygą apie duonos kepimą iš The River Cottage, už kurių akis vis užkliūdavo internetuose, serijos. Kadangi duoną kepame bent porąsyk per savaitę, pasišoviau išbandyti keletą receptų bei papasakoti apie jų (ne)sėkmę (tikėkimės, sėkmę ,)) bei pačią knygą. Taip taip taip – čia diskelimeris (pastaba apie atitikimų atsitiktinumą, pasak Google vertėjo) :)

Tiesa, žinote, kaip sako — geriau vieną kartą pavartyti nei dešimt kartų išgirst niekus tauzyjant. Taigi kliktelėjus ant nuotraukos, atsivers diiidelė diiidelė ištrauka iš knygos – su visokiom spalvotom nuotraukom, receptais ir kitais smagumais.