Kepykla nr. 5

Net nepastebėjau, kaip egzaminai – po vieną, po vieną – iškrito tarsi musės, ir ketvirti metai burtų ir kerėjimų mokykloje mif’e persivertė į savo, klišai tariant, finišo tiesiąją. Todėl atbulai skaičiuoju dienas, kai kasdienes (ar, būkim nuoširdūs, kiek retesnės) keliones AntKalniuko išmainysiu į pėškojimą darban; juk darbas žmogų puošia, ir aš būsiu gražiausia mergaitė kvartale, va! (Tol, kol Monika neatsikraustys į kaimynystę)

Ir kai suvoki, kad sensti, nes laikas taip greit bėga, nes tikrai, tas paskutinis semestras – tik pora klik ir ūūūūūū, nepastebėtai, o dabar dar pora klik klik, pykšt pokšt, praktika, bakalaurinis, puf puf puf, pamaišiui su gražiu laiku, tekšt tekšt, graži suknelė, išleistuvės, šauk(š)tukas.

O kelionėn į naują didelę neodinę rankinę įsimesime dribsniukų batonėlių.
Beje, jie su džiovintas vaisiais, bet tokie skanūs, kad net Monika valgė. Ir man patys skaniausi iš visų tų n^k mėgintų – traput traputėliai, traškut traškutėliai, ir truputį karamelės skonio pasigavę.

Granola batonėliai

45 g karijų riešutų (galima keisti graikiniais)
45 g stambiai kapotų džiovintų abrikosų
45 g džiovintų spanguolių
45 g lukštentų moliūgų sėklų
30 g sezamo sėklų
30 g maltų migdolų
190 g stambių avižų dribsnių
2 a.š. malto cinamono
95 g sviesto
80 g rudojo cukraus
1 a.š. dirbtinio medaus

Riešutus pakepiname sausoje keptuvėje. Atsargiai – gali greitai sudegti, todėl verčiau kepinti ilgai ilgai (kokį pusvalandį) vos karštoje keptuvėje (1-2 padala). Arba galima juos iš anksto pakepinti orkaitėje, kol ims fantastiškai beprotiškai kvepėti. Knygoje patariama kepinti 140oC 8 minutes.

Orkaitę įkaitiname iki 160oC. 20 cm kvadratinę formą išklojame kepimo popieriumi – pasirinkime tokį, kuris, žinome, neprilimpa prie kepinių, mat kitaip teks su visu pergamentu ir valgyti.

Abrikosus ir spanguoles užpilame verdančiu vandeniu ir paliekame kokioms 10 minučių. Nusunkiame.

Dideliame dubenyje sumaišome visus produktus, išskyrus cukrų, dirbtinį medų ir sviestą. Šiuos tris kaitiname mažame prikaistuvyje nuolat maišydami, kol ims lengvai virduliuoti. Verdame, kol skystis tampa šviesiai rudos spalvos – nevalia leisti jam išsipilti per viršų (ooo, siaube, kai norėsime atkrapštyti nuo kaitlentės!!!11!) ar pernelyg nutamsėti. Išvirusią karamelę (tiesa, ji gali atsiskirti į cukrų ir sviestą – neišsigąskime, toliau maišykime, o iš bėdos supilkime tai, ką turėsime – ką jau čia…) supilame į didįjį dubenį ir viską gerai išmakaluojame. Suverčiame į kepimo formą ir paspaudžiame.

Kepame maždaug 22 minutes, kol viršus kiek paruduos. Tik ką išėmus iš orkaitės, batonėliai bus minkštučiai, bet vėsdami kietės. Atvėsusius išverčiame iš formos ir supjaustome į 8 batonėlius. Valgome išsyk, arba (jei liks…) laikome sandariame inde. Mmmmm.

Adaptuota iš Y. Ottolenghi, S. Tamimi – Ottolenghi: The Cookbook

aš dabar sėdžiu foreste ir rašau. dienos metu čia užsuka daug studentų, kurie skaito knygas ir kramsnoja veganišką maistą. iš tikrųjų pastaruoju metu aš labai nusivyliau forestu. pirmiausia nustebino skurdus čia esančio maisto pasirinkimas, antriausiai pasipiktinau tuo, kad veganai yra labai užsispyrę žmonės (nežinau, ar čia siurprizas, thou) ir sunkiai taikosi prie mano pasiūlymų ką nors keisti. pavyzdžiui, aš sužinojau, kad veganiško torto, kurį mes gauname iš kepyklos, didmeninė kaina yra 13 svarų. pamišimas, right? todėl pabandžiau iškepti namuose veganišką morkų pyragą už daug mažiau centų ir išėjo štai kas:

veganiškas morkų pyragas su citrinos glaistu

pyragui:
225 g smulkiai tarkuotų morkų
150 g razinų
240 g baltų miltų
40 g kviečių ar avižų sėlenų (ARBA tiesiog dėkite
140 g baltų miltų ir 140 g rupių miltų – žiūrėkite, ko turite)
170 g cukraus
1 šaukštelis cinamono
1šaukštelis imbiero
šiek tiek muskato
(ar panašių prieskonių)
200 g rafinuoto augalinės kilmės aliejaus
200 g vandens
žiupsnelis druskos
šlakelis balto acto
1/4 šaukštelio geriamosios sodos
1 šaukštelis kepimo miltelių
gal riešutukų? aš dėjau riešutų mišinį.

glaistui:
115 g veganiško margarino (t.y. padaryto ne iš pieno)
apie 170 g cukraus pudros
1 citrinos žievelė ir sultys, jei norėsite suskystinti glaistą

1. sumaišykite visus sausus ingridientus, tada ant viršaus supilkite skysčius ir sumaišykite viską kartu.
2. supilkite į riebalais pateptą skardą ir kepkite 190 C temperatūroje 45 min, tada sumažinkite temp iki 160 laipsnių ir kepkite dar 30 min. ištraukite ir atvėsinkite pyragą formoje. jis vėsta gana ilgai.
3. kol jis vėsta, padarykite glaistą: mediniu šaukštu dubenyje išsukite margariną su šiek tiek cukraus pudros, kol pasidarys balta masė. įdėkite citrinos žieveles, vėl išsukite. galite įpilti citrinos sulčių. tuomet įberkite dar cukraus pudraus, išsukite. taip galite suberti tiek cukraus pudros, kiek norite, – tiesiog paragaukite nuolat. glaistykite tortą ir pastatykite į šaldytuvą trumpam, tegul apstingsta.

veganiškas bananinis pyragas su avižėlėmis

450 g sunokusių bananų, sutrintų
50 g riešutų, man patinka lazdyno, bet jūs kaip norite,)
90 g augalinės kilmės aliejaus
60 g vandens
115 g razinų
115 g avižėlių
115 g rupių miltų
1/2 šaukštelio vanilės esencijos

veganai nelabai mėgsta taisykles, todėl tiesiog sumaišykite visus ingridientus kartu, supilkite į 900 ml talpos formą, išklotą kepimo popieriumi. kepkite 50 – 60 min 190 C temperatūroje, kol pyragas parus ir į jį įkištas pagaliukas nebebus aplipęs tešla. atvėsinkite keliolika minučių prieš išversdami.

aš nunešiau savo pyragus į forestą ir, be abejo, jiems labai patiko, tačiau kai užsiminiau, kad galėčiau kepti tokius pyragus ir pardavinėti, jie pradėjo sukti kalbą apie virtuves su licenzijomis, NORS kiekvieną savaitę iš kažkokios moters perka suši veganišką, tai kitaip tariant, jaučiasi, jog truputį tingi mūsų vadovai ką nors per daug keisti, hahaha. šiknos.

tokie lapai matosi, jei nuvažiuoji aplankyti jurgio į warwicką.

vakar nuostabioji rimvydo, severijos ir agnės komanda suskipino tiek maisto (atleiskite už neelegantišką nuotrauką, nes fotkinta naktį):

o šiandien aš visą rytą, kol savanoriavau foreste, galvojau, ką daryti su 2 kg grietinėlės, kuri yra mūsų šaldytuve. kažkaip pradėjau sukti mintis (o gal liežuvį) aplink ledus, o grįžusi namo dėka julės ir lebovitz sužinojau, kad lengva pagaminti ledus namuose, net neturint ledų aparato. pagal mūsų mylimą ab, leduose cukraus ir vandens santykis turi būti toks: 7 uncijoms cukraus tenka 16 uncijų skysčio ( abu sverti), tačiau aš kažkodėl nusprendžiau išbandyti tokį receptą:

grietinėlės ledai su levandomis ir graikiniais riešutais

150 g cukraus
150 g konservavimo cukraus (nes jo turėjom labai daug ir aš prisiminiau, kad ab sakė, jog pektinas ledams tikrai labai patinka!)
1430 g 19 % riebumo (pouring cream) grietinėlės
1/4 šaukštelio levandų žiedų (nors rimvydas sako, kad dabar nejaučia levandų, tai galite daugiau įdėti jų. bet reikia atsargiai jų berti, kad nepadarytumėte muilo iš ledų,)
graikinių reišutų sukapotų

1. viską, išskyrus riešutus, supilame, suberiame į vieną puodą, pamaišydami pašildome, kol cukrus ištirps, tačiau nepaliekame ilgam be priežiūros, kad grietinėlė neužvirtų. pastatome šį skystį šaltai, kad atšaltų, jo paviršių padengiame plastikine plėvele, kad nesusidarytų pieno ‘plutelė’, kurią mėgsta tik freak’ai,) sakoma, kad gerai palaikyti tokią masę šaldytuve per naktį, bet aš manau, kad tai taikoma ledų gaminimo mašinoms. o gal aš klystu..
2. atšalusią masę supilame į indą, kuris tilptų į jūsų šaldiklį. jei ledams permaišyti naudosite blenderį, pilkite skystį į aukštesnį indą, jei šaukštu ar šakute krapštysite skardą, supilkite tai į plokčią skardą.
3. įdėkite ledus į šaldymo kamerą ir permaišykite ar sumalkite kas pusvalandį, tada vėl atgal pastatykite.
4. kai ta masė jau bus panašesnė į ledus, įberkite kapotų graikinių riešutų ar šokolado ar ko norite.

man rodos, kad jie visai pavyko. kol kas visiems patiko, net milda sulaužė savo ‘diena be saldumynų’ pažadą.

vis dar ieškau darbo. dabar siuntinėju nedviprasmius pasiūlymus visiems restoranams, pub’ams, ar viešbučiams, kurie turi vieną AA, lietuviškai sakant, rozetę, Edinburge. žiūrėsim, ką jie atsakys į mano eiles. o kol kas užsirašiau savanoriauti į forestą: kavinę/ meno galeriją/ anarchistų/ aktyvistų/ -istų/ kairiųjų ir gražių šunų  susirinkimo vietą, kur man leidžia daryti valgyti ir kavą ir plauti indus labai įdomių žmonių apsuptyje, kurių pirmas klausimas būna ‘did you do drugs’, o tada jie pateikia išsamų kofeino ir speed’o palyginimą. tuomet už visą tavo trijų valandų darbą tau duoda pavalgyti maisto – nors ir veganiško, bet visai skanaus.

voila.

Tikra tiesa – susitikusios su Agne, draugiškai apspardome viena kitai užpakalius už tylą tinklarašty. Jei neklystu – o Agnė neleis meluoti! – nė nežadame, kad “nuo šiol viskas bus kitaip, brangioji, aš pasitaisysiu, tai paskutinis kartas”. Tikriausiai tai reiškia viena – susigyvenimą ir nurimusius paaugliškus passive aggressive šabakštynus.

Viskas paprasta, zuikeliai, šie metai tiesiog kažkaip kitaip. Kitokiomis nuotaikomis linksniuojami Aukštojo Mokslo koridoriai, ramesniais žvilgsniais pasitinkamos nežinomybės, atokvėpio minutės-valandos-ir-dienos. (Ne)šventinės nuolaidos sau, kai praleistų paskaitų skaitiklis persisuka per viršutinę atžymą, nes “šalta ir šlapia”. Gilesnis kvėpavimas ir pamažėle garuojantis perfekcionizmas.

Beje, apie tuos perfekcionizmus galime leistis ilgosna kalbosna, bet žinote.. Praėjusį penktadienį (pšššššš, rašau tai paskutiniąnakt prieš egzaminą – seni įpročiai lengvai nemiršta, sako; ir tikiuosi, kad ant dienų spustelsiu “skelbti”) su Egle, Jurga bei Laura su Alvydu dalyvavome tokiam wow reikale – t&v Creep mums (pa)pasakojo apie maisto fotografijos džiaugsmus. Savo, taip sakant (Vika, mosuoju tau!!), konspektus, pastabas bei įžvalgas rišliai išdėstė Jurga bei Eglė, o aš tik palinksėsiu į taktą ir pasakysiu – buvo žiauriai įdomu, klapsėjau ausimis ir akimis, ir dar nosimi šiek tiek, kai visa studija pakvipo Lauros keksiukų kokosu. Klapsėjau, nes, pripažinsiu, man fotografija esti gūdžiausias miškas, šimtamylė giria, kupina visokio plauko grybų. Kur labai labai labai norisi užsukti, bet kartu ir baugu. Tiesą sakant, net neaišku, kur įėjimas į tą mišką. Aplinkui gėrybių medžiotojai (kiba nuo Dzūkijos?), regisi, pasišvilpiniuodami krauna baravykus ir raudonviršius į pintines, o aš stoviu šalikelėj, vis pasižadėdama sau nors samanas paspardyti (biologijos mokytoja turbūt galvą už tokius pažadus nurautų?), bet atidedu. Geresniems laikams ar ką, šypt.

O kuo čia dėtas perfekcionizmas? Nagi jis reiškiasi melejonais būdų, tačiau pasakysiu taip – savų maisto nuotraukų kritika galvoje dar niekada nebuvo tokia arši.

Bendruoju atveju tai reikštų, kad iš mano pusės penktoj kepykloj dar metų metus – na, žinote, kol nebūsiu tobula ,} – tvyrotų tyla bei voratinkliai. O Agnė jau visai nešvelniai galėtų kumštelti man į sėdimąją. Tačiau, dėkuidie, mano padėtis kiek džiugesnė – vis dar atiminėju nuotraukas iš tėčio, kurio akis bei technika geresnė.

Taigi taigi, po ilgų įžangų ir dar ilgesnių tylų –

Obuolių pyragas su migdolais

4-5 dideli obuoliai
60 g sviesto
160 g miltų
125 g cukraus
3 kiaušiniai
50 g migdolų plokštelių
geras žiupsnis malto cinamono
90 g grietinės

Obuolius nulupame, išimame sėklikes, supjaustome kubeliais. Suverčiame į didelę keptuvę, nepagailim cinamono ir pakepinam kokias 3 minutes – atsargiai, obuoliai turi likti kiek kietoki, mat dar suminkštės orkaitėje! (Originaliam recepte siūloma obuolius kepinti ant 100 g sviesto, tačiau man taip buvo perrrr riebu, tad kitąsyk darydama jį tiesiog praleidau, ir viskas liko puiiiikuuuu. Tiesa, jei obuoliai rūgštūs, galima įberti kokį šaukštą-du cukraus.)

20 cm skersmens kepimo formą patepame sviestu. Suberiame pusę migdolų, jais padengiam formos dugną ir kraštus – nors sunkiai, bet prie sviesto prilimpa. Tada suberiame obuolius.

Sviestą ištirpiname, kiaušinius išplakame su cukrumi iki baltos, purios, tirštos masės – atsimenu, kai Agnė pirmąsyk pasakojo apie biskvito gaminimą, plakant kiaušinius su baltymais drauge, ir kad juos įmanoma išplakti ligi TOKIO standumo (ne, ne tokio, o dar didesnio), man atvipo žandikaulis. Tai va, žinokite, ne tiesiog ištriname kiaušinius su cukrumi, o nuo širdies išplakam. Plakdami supilame tirpdytą sviestą (gerai būtų kiek pravėsintą) bei grietinę. Įsijojame miltus ir išmaišome iki vientisos masės.

Tešlą supilam ant obuolių ir kepame 180oC apie 25-30 minučių. Patikriname pagaliuku. Iškepusį pyragą išverčiam į dailią lėkštę.

Likusius migdolus pakepiname sausoje keptuvėje bei suberiame ant pyrago. Valgome šiltą arbą šaltą, su ledais ar be jų, užsimerkę ar susinervinę.

Receptas Sonatinos, tik trupinėlį pakeistas.

čia yra mūsų kaimynas - Glasgow, bet mes jį mėgstam vadinti KAUNUUUU.

nesuprantu, kur dingo julė, bet kai ji pas mane atvažiuos sausio pabaigoj, aš jos paklausiu, kodėl ji taip ilgai nerašo į blogą.
ji manęs paklaus to paties turbūt.
žmonės kartais labai supratingi vienas kito atžvilgiu, bet tai būna sutapimas dažniausiai.

aš pastaruoju metu šiek tiek keliavau. iš pradžiu mečiau darbą įkyrėjusioj pub’o virtuvėje, kur Head Chefas sako ‘It will be ok’, kai klausi jo, ar išmesti sugedusį humusą, o Sous Chefas vietoj to, kad pasimokytų gaminti maistą, kai nėra klientų, treniruojasi rankšluosčio kirčiu pramušti skylę metalinėje aliejaus bačkutėje. čia yra antras lygis iškart po kartoninių sulčių pakelių. pametusi šitą darbą, aš važiavau į lietuvą, kuri, kaip sakė mantautas, yra depresijos mokykla. labai gaila, kad negaliu išsiplėsti šia nepatriotine tema, thou. po lietuvos aš grįžau į edinburghą ir penkias dienas prieš kalėdas skaičiau knygas ir žiūrėjau jūtubės juostas apie tai, kaip iškepti fazanus, kurių buvau nusipirkusi šventėms. aš asmeniškai tikiu, kad jei žmogus turi galvą ant pečių ir yra bent truputį gaminęs maistą, po kelių valandų studijų galėtų pagaminti beveik bet ką. manau, severija, kuri kalėdų proga pradėjo valgyti mėsą, galėtų sutikti su šiuo teiginiu,)

po kalėdų aš norėjau dar toliau nustumti mąstymus apie darbo paieškas, todėl išvažiavau į londoną švęsti naujų metų. bet štai aš grįžau ir jau ketvirtą – o gal ir pamečiau skaičių net- dieną sėdžiu namie prie kompo ir siuntinėju savo cyviukus bei kartais pasivaikštau miestu su a4 lapais, kuriuose nėra mano lyties ar tautybės užrašytos. ir man labai nepatinka, kai pati pradžia ima ir nesiseka, ypač dabar, kai man reikia pradėti taupyti pinigus, nes aš noriu bent pradėti mokytis Le Cordon Bleu, ty turėti bent 5,555 svarus pirmam sertifikatui virtuvės. labai gražų skaičių sugalvojo londoniečiai šiam trijų mėnesių kursui, haha. taip pat bandau išsiaiškinti, ar galima gauti paskolą arba stipendiją šitiems mokslams, bet dažniausiai ją siūlo britanijos gyventojams, kas reiškia, jog reikia įrodymo, kad nuo 3 iki 5 metų gyvenai didžiojoj britanijoj, kas nėra byla, kaip pasakytų kęstas.

vieną iš tokių rytų prie kompiuterio ekrano, mano paieškos atvedė mane į šio vaikinuko blogą, kuriame jis aprašo savo studijas Tante Marie mokykloje, kuri yra arti Londono, taip pat suteikia Le Cordon Bleu diplomą ir jos benrasavininkas yra Gordon Ramsay. pervertus kelis puslapius jo pirmų savaičių studijų, aš pagalvojau, kad yra labai liūdna, jog man reikia mokėti pinigus už tai, ką jau moku daryti, vien dėl to, kad man reikia gero diplomo, kad galėčiau įsidarbinti padorioj virtuvėje, kurioje bent jau laikomasi higienos reikalavimų.

ar nereikia. nes man tai pradeda atrodyti, kad nereikia.

einu ieškoti labiau. daugiau. ilgiau. kol rasiu stipendiją.

laikai, kai aš buvau maža, neturėjau daug problemų ir turėjau daug saldainių. ir akinius.