Kepykla nr. 5

Praėjo jau nemažai dienų nuo tada, kai dovilė buvo atvykusi. Iki šiol dar nebuvo tokios šaltos dienos, kaip tada, kai mudvi išėjom pasivaikščioti po miestą. Dangus buvo giedras, baltais debesėliais ir jame švietė mėnulis. Dovilė pakaitomis naudodamasi savo telefonu ar fotiku, fotografavo viską aplinkui – kaip tikra turistė,) O ir išties – edinburgas buvo nepaprastai gražus tą dieną. Vyko St.Andrews festivalis ir, jei neklystu, visą savaitgalį įėjimas į pilį buvo nemokamas. Užlipus ant jos bokštų, edinburgas prieš mūsų akis leidosi kalva pro nacionalinę galeriją ir tolo gatvėmis nuostabiais stogais su kaminėliais į priekį, iki jūros. TAIP, už valandos kelio nuo pilies matėsi jūra. Koks nuostabus tas edinburgas vis dėlto yra, pagalvojau aš. Bet dar lig šiol jis man negali pakeisti buvusio mylimojo – kasdien aš Vilniaus ilgiuosi, net jei jis vietoj pilies turi tik bokštą.

,, Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto, su meile perpus mašinų smalkėm atskiesta…”

čia yra senas ofisų pastatas priešais mano darbą, kuris man primena dailės akademiją ir sandrutės salotinį švarkelį, akademijos stogą.

Kai dovilė buvo čia, mes darėme fish’n'chips vakarienę, kurios metu aš susipažinau mindaugu. Mindaugas dar to nežino, bet jis yra būsimas mano geriausias draugas. Bet apie jį vėliau. Deja, nei žuvies, nei bulvyčių nufotkinti nepavyko, nes juos mes suvalgėme ir panašiai,) Dėl to aš čia jų dabar neaprašinėsiu, bet tikriausiai apie žuvies voliojimą miltuose, kaip ir apie Mindaugą, papasakosiu vėliau.

O šiam kartui parašysiu, kiap kepiau avižinius sausainius. Man jie visuomet labai patikdavo, bet aš parduotuvėje niekad labai skanių nerasdavau. Prisimenu, kartą net liepiau draugei susikrauti savo sausainius į kokią lėkštę ir atiduoti man sausainių pakelį su pavadinimu, nes ji buvo nusipirkusi visai neblogų jųjų.Vėliau užaugau ir supratau, kad avižinius sausainius gi taip lengva išsikepti, ir kartą, kai mūsų butuky nebuvo nieko skanaus, o tik likučiai cukraus ir panašiai, aš radau ‘poridge oats’ spintelėj (čia britijoj/škotijoj populiarus dalykas – aš manau,tai tik smulkiai sumaltos avižėlės, nieko stebuklingiau). Tai čia toks labiau ne receptas, o padrąsinimas, kad kartais galima pasikliauti savo kulinarine galva ir iš nieko sukurti ką nors kramtomo.

avižiniai sausainiai iš edinburgo

60 g avižėlių (aš naudojau smulkintas, ne tokias stambias, kaip kad lt perku)

260 g miltų

160 g rudojo cukraus

1 kiaušinis

60 g pieno

šaukštas sviesto

sauja migdolų ar kokių riešutukų ar net kokių džiovintų spanguolių, pasmulkintų

1 arbatinis š. kepimo miltelių

kadangi šitie sausainiai ne kokie makaronai (nu ką, čia toks lietuviškas vertimas,D), t.y. ne kaprizingi, tai aš tiesiog viską taip ir suverčiau į dubenį: avižėles, miltus, cukrų, riešutėlius, kepimo miltelius, pamaišiau. Puodely pašildžiau sviesto, įplakiau į jį kiaušinį, užpyliau pieno ir viską pamaišiusi supyliau ant sausų produktų. Viskas,) tada padariau rutuliukų ant skardos ir juos šiek tiek paspaudžiau, kad labiau išsiplotų ir būtų panašesni į sausainius,) ŧiesa, mano skarda tai tokia nelimpanti, o jei kas ant paprastos skardos daro, tai geriau pakloti kepimo popieriaus, nes kai tas cukrus pradės lydytis, tai po to sausainių niekaip neatkabinsit nuo skardos. Pašoviau į 180 C orkaitę 20 minučių.man užteko,)

                                                                                                                                                                                                    iki*