and don’t it feel good
Sausis 8, 2010 parašė
papasakosiu, kaip čia vyksta sesija.
viskas paprasta – nuo 13.00 liaudis ima rinktis litexpo rūmuose (litexpo rūmuose, esančiuose grigiškėse, mind you. ar *bent jau* lazdynėliuose.) ir būriuotis prie vienintelės lentos. alkūnėmis, šypsenomis ir ‘pardon, excusez-moi’ prasiskynę kelią, susiranda savo pavardę (arba, *kai kuriais atvejais*, ne) sąraše. įsimena savo sėdimosios numerį. atvėrus duris, salėn veržiasi nelyg į išpardavimą harrods’e. grūdasi grūdasi viena ištisa srove ar, veikiau, kamščiu, kol galiausiai kažkoks smalsuolis suranda dar ir šonines duris – yay! free food!
atsisėdame, įsitaisome. lapai, žinia, koduoti – seniai prabėgusios tos dienos, kai matanalizės ar geometrijos Rytui išaušus sprendimus (ar atrajotą teoriją) rašydavome į plonus sąsiuvinius, ant viršelio dailyraščiu suraitę – vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto finansų ir draudimo matematikos 2 kurso 1 grupės studentės vardenės pavardenės tokio ir tokio dalyko egzaminas. čia gi – gauni lipnių lapelių puokštę ir savo Didžiai Slaptą Kodą, kuriuo štampuoji įdėtinius lapus. šiukštu – niekur niekur nevalia palikti savo inicialų ar kitos informacijos, leidžiančios atpažinti autorių.
vidur’ egzamino dėstytojas peržiūri visų asmens dokumentus. nesvarbu, kad visą semestrą lankei paskaitas, kur ne daugiau nei 15 žmonių, – o gal nuo pat rugsėjo už šokoladines saldaines įdarbinai kaimynų praną apsimesti tavimi? aišku, vieno dokumento negana – greta studento pažymėjimo guldome teises (ha, jie čia vis dar turi kažin kokias knygiūkštes, o ne modernias mūsiškas kortutes), asmens tapatybės korteles ar viešojo transporto nuolatinius bilietus.
saugumas ir nešališkumas – tarsi lietuviškuose valstybiniuose egzaminuose.
o gal ir kituose lietuvos universitetuose/fakultetuose taip vyksta? ieva, kaip pas jus?
dar. čia ypač monikai ar gal dar rūtuliukui.
aš supratau čionais, kad mane mifas yra juodai sutraumavęs – kai prieš egzą gerdavome valerijoną, kuris, aišku, nieko nepadeda; tik tiek, kad ima darytis nusispjauti. o rytą, rytą atsisėdęs prieš užduočių lapą, supranti, kad nieko nesupranti, kad tavo A4 pagalbos lapas išties bevertis, kad klausimai susukti siekiant ‘atsijoti’, t.y., tik little elephant geniuses gali į juos atsakyti. jokio ryšio su tuo, kas vyko per pratybas – o koks gi ir skirtumas, ir ten nieko nesuprasdavai, nes net nemokėdamas integruoti dalimis greitukais nurašinėdavai zeta funkcijų apibrėžimus ir išplėstais ausų radarais gaudydavai tarsi iš oro gimstančius teisingus atsakymus – 2-pi-iš-trijų. žavėdavaisi tais žmonėm, kurie juos taip nukabliuodavo, nus(i)vildavai savo matematiniai (ne)sugebėjimais.
o čia? čia mokaisi nuolat, nes pratybų daugiau nei teorijos (2 teorijos/sav, 3 pratybos/sav.), kur galų gale atkali ne tik naują žodyną, bet išsiugdai ir bent menkiausius įgūdžius ir net imi SUPRASTI, kas vyksta. ne ne ne, pažvelgęs į diflygtį nežinai, kaip ją spręsti, bet – bet pala, jų egzamine ir nėra, NORS per paskaitą ir teko regėti vieną vienintelį jos sprendimo pavyzdį.
kitaip tariant, egzaminas yra IŠ TO, ką mokėtės – ne ne, ne tie patys uždaviniai pakeistais skaičiukais, bet formuluotės žmogiškos ir tokios, jog aišku, ko iš tavęs nori, vien pažvelgus (’suraskite funkcijos x^2 furjė koeficientus. parodykite, kad ji lyginė. parodykite, kad konverguoja normaliai.’). ar sugebi įvykdyti misiją, priklauso tik nuo įdirbio. ir dar išsimiegojimo ir trupučiuko sėkmės, o ne nuo planetų išsidėstymo.
there, i said it.
kita vertus, tas išradimas ‘10 ryto baigiam egzą, 10 ryto turim paskaitą už 10 km, ai nespėjat, tai gerai, tada turim paskaitą tos pačios dienos 16H’ ar ‘egzas 14-15.30, o kitas – 16-17.30′ neskatina džiūgauti. ak tie prancūzai, šypt.
žaliųjų žirnelių sriuba
2-3 porcijos
1 v.š. sviesto
1 svogūno
1 skiltelė česnako
1/2 a.š. druskos
aitriosios paprikos pastos ar čili miltelių – pagal skonį
1 1/2 st. šaldytų žaliųjų žirnelių
3 stiklinės daržovių sultinio
80-100 ml grietinėlės
1/2 citrinos sulčių (jei norisi – aš nepyliau)
čiobrelių
grietinės/jogurto
svogūną sukapojame pusmėnuliais, o česnaką – šiaip smulkiai.
puode ištirpdome sviestą, suberiame svogūnus, česnakus, čili ir druską. pakepiname, kol svogūnai suminkštėja.
supilame žirnelius ir sultinį. užverdame, leidžiame pavirti kokias dešimt minučių.
sriubą pertriname trintuvuke, supilame grietinėlę, skanaujame, ar netrūksta druskos. jei sriuba per tiršta – pilame dar grietinėlės ar pieno ar sultinio.
valgome su grietine/jogurtu, traškia duona ar plokščiosiomis indiškomis duonelėmis.
receptas iš green kitchen stories.
>>>vilniaus universiteto matematikos ir informatikos fakulteto finansų ir draudimo matematikos 2 kurso 1 grupės studentės vardenės pavardenės tokio ir tokio dalyko egzaminas.
O siaube. Mes rašom taip: Vardenė Pavardenė, VEBR-7. Ant paprasto languoto lapo, iš sąsiuvinio paskubom išplėšto arba kaimyninio draugo pasiskolinto. Palyginus su VU ar juolab Prancūzijos technikom, paprasta kaip du kart du. O ta a la valstybinio egzamino sistema, jaučiu, mane nemenkai traumuotų kiekvienąkart. Tokie baisulingi atsiminimai, vai vai.
Ir išvis, pas mus dar būna stebuklų. Pavyzdžiui, likus savaitei iki egzamino, pamatai staiga, kad sąrašuose tau jau išvestas galutinis. Skambini dėstytojai visais varpais – why? Nes tu gerai išlaikei kolį/parašei kursinį/ect. Sėkmės, ilsėkis. Ir tokių stebuklų kartais būna net 2 per sesiją. Tada ploji katučių ir pažadi sau niekada-niekada-niekada neburbuliuoti ant savo nykaus fakulteto ir baisulingai neįdomių, į neviltį kartais varančių studijų.
na taip, pas mus didžiajai daliai dalykų irgi taip – belenkoks lapas, belenkaip užrašytos pavardės, vardenė pavardenė, fdm-1. aišku, galvos nenusuktų ir už ant sąsiuvinio suslebizavotą ‘vardenė pavardenė, fdm-1, matanalizės kontrolinis’, bet kažkaip Sąsiuvinis reikalauja kažkokios PseudoPagarbos.
ojei. man tokio stebuklo dar nebuvo. bet ak kaip malonu būt’.
meluoju, buvo, kai vieno kolio nereikėjo rašyti. bet egzaminą – vis tiek.
Hm, matai, aš tokį Jo Didenybę Sąsiuvinį (į kurį reik rašyt egzamino metu, teisingai supratau?) pirmąkart gyvenime girdžiu :o :)
Kiekvieną kartą perskaičius tą žodį – matanalizė – man net šiurpas prabėga… Baisus žodis, ačiū Die, man neteko su juo susidurt :D
O man, o man – įsivaizduok, šokinėju iš džiaugsmo – per šią sesiją tik vienas egzaminas. Du nusimuilino stebuktų dėka, kiti du išlaikyti prieš šventes, ir jau pirmadienį popiet aš būsiu tooookia laiminga, kad… aaaa :D
paprasčiausias sąsiuvinis langučiais, aštuoniolika (?) centų bičiulėj maksėj, va ,)
eik tu sau, tai tu išvis šaunuolė stropuolė! kokio pionieriaus medalio reikėtų. sveikinu!
matanalizė turbūt baisiau skamba ir skleidžia aplink save gandus nei iš tiesų yra. nors išties labai.priklauso.nuo.dėstytojo.ir.dėstymo.metodo., kaip čia supratau ,)
Oh, na tie prancūzai ir kvailioja :) Lipdukai, dar kažkas… Kad tik daugiau popierizmo ir biurokratijos, ar ne? :) Pas mane tai viskas normaliai, senoviškai, tik tiek, kad visi dėstytojai aprūpina popierium. A4 formato. Su smulkiais langeliais. Nes čia tokia mada, niekas nesikonspektuoja į normalius senoviškus sąsiuvinius – visi perka blonknotus išplėšiamais smulkiai languotais lapais ir tada visus konspektus segasi į segtuvus. Šiaip tai patogu šviestis, aš irgi dabar taip darau :)) Bet lipdukų per egzaminą niekas nedalina… :? Galėtų Lietuvos Kudžma irgi lipdukus dalint… Man atrodo, man nepadeda tai, kad jis žino, jog taiso būtent mano darbą :)))
Man liko dar vienas egzaminas. Ir jau kitą ketvirtadienį pargrįžtu Lietuvon! Jetau kaip bus smagu visus nervint, kad aš jau mokslus baigiau, kai jie kals funkcinę naktimis… :)
o čia mada tokia pati: retas kuris retą kurį dalyką sąsiuvinin rašo. tai šį semestrą aš irgi užsipirkau tiesiog-popieriaus, o iš lietuvos buvau prisivežusi paprastučių plonučių bylų. neypačiai patogu – su tom jų ‘normaliom’ storom su dideliais žiedais patogiau – bet idėja gudri: po semestro nereikia plėšyti pusės sąsiuvinio lapų ir palikti jų ‘juodraščiamss’.
JK egzuose išvis nebūna tavo dėstytuvo, viskas organizuojama iš viršaus, su dokumentais – savaime suprantama, ir dar taip gudriai: savo pavardę ant atsakymų knygos užrašai, bet tas lapas ištepliotas tokiu lipniu paviršium, todėl sulenki jį ir užklijuoji, tad tikrintojas nežino kas tu toks, užtat tas, kas suvedinėja pažymius į kompą, atklijuoja ten viską ir sužino. Be to laikai su krūva kitų dalykų studentų didžiulėj stalėj. Išvis kone abitūros egzaminai. Bet man patiko :)
SALĖJ
Ada, o kur tu mokaisi? Nes čia JK išvis nėra tokio dalyko kaip languoti lapai, teko išmokt rašyt linijiniam :))
atsakysiu už Adą: ji šveicarijoj, ciuriche ,)
o čia kartais žmonės išvis į tokius keistus organizmus rašo: lyg ir langeliai, lyg ir linijos. panašiai kaip dailyraštiniai sąiuviniai, tik kad ne .D sulanguota langeliais po kokį 1-1.5 cm, o tie langeliai smulkutėmis linijomis į 4 ar 5 dalis padalinti. nesuprantu šitos koncepcijos kol kas.
čionais eko fake egzaminai taip pat: nelyg mokyklinėse anketose (t.y., kampelyje) parašai Paslaptį, užlenki, užklijuoji it voką (t.y., apseilėjęs, cha cha, ah1n1), ir viskas. tiesa, kita pusė išmarmalinti juodais dažais, tai kai rašai, ta pavardė tarsi per kalkę atsispaudžia ant švarraščio :D
VDU visokių būna – kartais tikrina, dauguma ne (nebent per paskutinį egzą). Dauguma net neįdeda eilutės kur užsirašyti vardą pavardę – maždaug rašyk kur tau patogu. Yra dėstytojų, kurie pasiima pagalbinių, kad tik nenusirašytum, yra ir tokių, kurie atsisėda, skaito laikraštį, o auditorijoje girdimas tylus murmesys “koks pas tave 8 b ar c – nematau”. Patinka man čia :]
turiu nuojautą, kad bene visur lietuvoj taip ,)
paskaičiau aš šiandien apie jūsų stebuklus ir pačiai ką tik įvyko – visai netyčia iš grupiokės sužinojau, kad užporyt būsiančio egzo nereikės laikyt tiems, kurie viską laiku ir iš pirmo karto atsiskaitę – o aš kaip tik tokia! ;D jausmas tarsi būčiau išlošus visą laisvą savaitgalį, kai galvojau, kad tuoj reiks sėst mokytis!
super, super, sveikinu! turiningo savaitgalio.
VU filologyne visko pasitaikydavo. Būdavo, kad chebra su racijom ateidavo: sėdi, tyla tylutėlė, musė zvimbia, ir girdi, kad, velnias, kažkieno racija per garsiai nureguliuota, šnabžda kastai :)) Kiti dėstytojai, gudresni, vyrai ypač (beje, jie mūsų fake patys pačiausi buvo), tiek gudrybių prisigalvodavo, kad jokių galimybių nei su paruoštukais, nei su kitais spec. pagalbos dalykėliais neapsisuktum, jei moki – moki, jei ne – kitą kartą :)
Lapai paprasti būdavo, tik, manding, paskutiniuose kursuose išgudrėjo, duodavo savo antspauduotus.
hah. gudručiai. o kaip perduoda tam ‘kitam racijos galui’ klausimus? aš panašių pokštų per televizorių senovėj mačiau, bet vis dėlto išlieka mistika.
Na pas mane Šveicarijoj “cheating is strictly dominated strategy” :) Neteko nei matyt nei girdėt kad kas nusirašinėtų ar švabždėtųsi per egzaminą. Kad nelabai ir išeina – auditoriją prižiūri kokie 5-6 dėstytojai ir doktorantai ir pan. O ir šiaip man toks jausmas, kad čia žmonės nori išmokt ir kad mokytis negėda. Lietuvoj biški sucks tas požiūris, kad kuo daugiau nusirašei, tuo tu kietesnis. Čia man gėda būtų prisipažint, kad ne pati namų darbus dariau :) Be to – čia visai populiarūs egzaminai žodžiu! Aš irgi vieną turėjau, taip keista buvo, labai nervinaus, bet nuėjau, sėdi mano profesorius (prancūzas taigi – jau koks mielas akcentas, negaliu :) ) ir dar viena dėstytoja. Nors vyko žodžiu, bet visus klausimus užrašė ant popieriaus ir liepė ir man atsakymus bent trumpai užrašyt ir žodžiu pakomentuot. O visokie inžinieriai ir fizikai tai ištisai vien tik žodžiu egzus turi. Smagu iš tiesų, nereikia laukt rezultatų, iš kart pasako :) Tik jau nei nusirašysi, nei ilgiau pamąstysi…
na, apie mifą neverta net ir kalbėt :) ypač kai prisimeni ankstų, beprotiškai šaltą rytą, kai bėgi į kalną, tada, visas uždusęs ir beveik mirštantis iš baimės ir jaudulio imi alpti koridoriuj.. žodžiu.
Siaubinga.
Kaip tikiuos, kas tas, kuris bus penktadienį, bus paskutinis iki vasaros.